11 scena.

         Kabinetas. Pro langą girdėti automobilių gausmas. Už stalo sėdi T y r ė j a s, už jo kabo didelis veidrodis. Girgždančiu neįgaliųjų vežimėliu įvažiuoja S e n i s.

TYRĖJAS.

Sveiki, labai puiku, kad atėjote. Atvažiavote… Labai ačiū. Ar gerai jaučiatės? Na žinoma, žinoma, ką čia klausti… Tikrai jūsų ilgai netrukdysiu. Ar jums patogu? Gal kavos? Rūkote? Oi, žinoma, žinoma…

SENIS.
TYRĖJAS.

Ačiū, ne. Ir uždarykite tą langą – nekenčiu skersvėjų.
Na, negaišime jūsų brangaus laiko, šiaip, keli klausimėliai. Dėl popieriaus, dėl popieriaus… O visą apklausą paliksime kitam kartui – po medikų išvadų.

SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Kito karto nebus.
Prašau?
Neprigirdite? Kito karto nebus.
Kaip tai?
Ir dabar galėjau neatvažiuoti. Paprasčiausiai man buvo labai įdomu pažiūrėti, kas per akiplėša šitaip įkyriai ir atkakliai bando atvesdinti mane į apklausą.

TYRĖJAS.
SENIS.

Na, atleiskite, bet aukščiausiasis mano, kad…
Cha, cha, cha. Įsikiškite tą aukščiausiąjį į vieną vietą. Mano advokatas ir gydytojas gali atvežti kalną pažymų, kuriose medikai paliudytų, jog dėl prastos sveikatos būklės aš ne tik negaliu liudyti kokiam nors teisme, bet net dalyvauti apklausose. O jūs su savo visa vadovybe galėtumėt pasislėpti už tos krūvos.

TYRĖJAS.
SENIS.

Taip, bet mes tik norime jūsų kai ko paklausti.
Kol kas, kol kas. Kol nepateiktos išvados apie mirties aplinkybes, išvados, ar aš sveiko proto ir išvados apie iš gatvės sklindančio triukšmo lygį mano kambaryje. Galėjote palaukti.

TYRĖJAS.
SENIS.

Bet atvejis labai intriguojantis, visuomenė domisi baigme.
Nuo kada Temidė žiūri, ką apie ją mano kiti. Jos akys turėtų būti užrištos.

TYRĖJAS.
SENIS.

Žinoma, žinoma, bet pagal apklausos taisykles…
Baikite tuščiažodžiauti. Praėjo trys minutės. Po keturiasdešimt dviejų minučių man prasidės stiprus astmos priepuolis. Ir, patikėkite, turėsite ką veikti.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Kaip tai…
Jūs abejojate? Po keturiasdešimt vienos.
Jūs ką – tyčiojatės?
O jūs ką – nepasitikit garbingo amžiaus žmogumi? Aš save puikiai pažįstu. Ir jus jau pažįstu, ir beveik prisižiūrėjau. Tik advokatui galite dėkoti, kad aš čia. Jis teigia, kad geranoriškas mano apsilankymas pas jus būtų man naudingas.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.

Jums? O kur jūsų advokatas? Ar jis vėluos?
Jo nebus.
Bet kodėl?
Keturiasdešimties.
Gerai. Vardas.
Kainoelis.
Pavardė.
Mark.
Gimimo metai.
Tūkstantis devyni šimtai dvidešimti.
Tai jums…
Septynis kart po dvylika – aštuoniasdešimt ketveri.
Greit skaičiuojate.
Žinau.
Ką?
Žinau, kiek man metų.
A, taip.
Trisdešimt devynios.
Na, žinote. Gerai. Jūs esate apklausiamas prieš teisminio tyrimo apklausoje, kaip liudininkas, dėl jūsų brolio Abaelio Adamso, atsiprašau, ar tokia jo pavardė?

SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.

Taip.
…mirties aplinkybių. Noriu jus supažindinti su atsakomybę, dėl melagingų…
Trisdešimt aštuonios.
Klausykite, ką jūs sau leidžiate?


         S e n i s  smarkiai ir ilgai kosti.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Oi, prašau jūsų… gal vandens…
Trisdešimt šešios.
Gerai, gerai. Ar galiu klausti?
Ne. Noriu jums pasakyti. Aš čia, nes man įdomu, ko iš manęs tikitės. Norite įrodyti, kad jam laiku nesuteikiau pagalbos? Neišdegs.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Bet jūs gyvenote viename bute.
Skirtinguose kambariuose.
Bet naudojotės viena virtuve. Turėjote telefoną.
Ir televizorių, ir sulčiaspaudę, ir guminę lėlę.
Ką?
Guminę lėlę. Tiksliau – dvi.
Bet jūs ratukuose.
Norit, kad parodyčiau?
Ne…Gerai, atsakykite, kaip galėjote nepastebėti brolio mirties?
Aš pas jį neužsukdavau.
Bet skambėdavo telefonas. Reikėdavo pakviesti vienam kitą.
Niekas neskambina jau daug metų. Pats matėt – jis net nebuvo įjungtas į telefono liniją.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Tai kam jį laikėte?
Jis mums netrukdė.
O pinigai?
Gal jums reikia?
Gerai, jūs susitikdavote virtuvėje.
Daug metų galioja susitarimas, kad aš gaminuos valgį porinėmis dienomis, jis – neporinėmis. Dviem dienom iš karto.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Valgėt šaltą maistą?
Mikrobanginė. Trisdešimt penkios.
Tai naktį niekada nelendate į šaldytuvą, na, kokio gabalėlio sūrio?
Miegu kaip kūdikis. Trisdešimt keturios.
Negali būti.
Trisdešimt trys.
Bet juk ateina socialiniai darbuotojai – reikia juos įleisti.
Duodavau raktą.
O skalbimas?
Socialiniai darbuotojai arba aš – šeštadieniais, jis – sekmadieniais.
Tik tomis dienomis?
Pigesnė elektra.
Taip, žinoma. O mokesčiai?
Kokie?
Už komunalinius patarnavimus.
Socialiniai darbuotojai patikrina skaitiklius, užpildo pažymas, su įgaliojimu paima pinigus. Nuvalo nosį ir užpakalį. Cha, cha, cha.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Jūs, matau, čia pasilinksminti atėjote?
Žinoma!
Tualetas.
Į tualetą vaikščiojome – aš porinėmis, jis neporinėmis valandomis. Dar turėjau antytę.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Ką?
Toks daikčiukas, į kurį padarai, ir nereikia eiti į tualetą.
O jei netikėtas nepatogumas?
Kiek save prisimenu, man nė karto nepaleido vidurių, nors ir kaip meldžiau Viešpaties. Cha, cha, cha! Sergu chronišku hemorojumi, prostatitu, astma, penkiomis širdies ligomis ir dar krūva kitų!

KAINAS.

Aš netikėjau, o Viešpatie, kad tai galėjo įvykti.
Laukiau aš ženklo šitą akimirką baisią.
Ranką iškėlęs su ginklu, žvalgiausi aplinkui, –
Kaip sustabdysi, kokį atsiųsi stebuklą.
Aš ten turėjau gulėti pakirstas žaibo,
Arba gyvatės įkąstas, ar sutryptas jaučių.
Tu gi tylėjai ir nesirodei, palikęs
Viską įvykti, kaip protas liguistas sumanė.

TYRĖJAS.

Bet pasakykite, kaip gi jūs taip sugebėjot –
Šitiek dienų prasilenkt pro kits kitą?

SENIS.

Mes vienas kito nemėgome! Ir darėme viską, kad vienas kitam kuo mažiau trukdytume.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Jūs sakote, nemėgote vienas kito?
Taip! Nekentėme! Užsirašykite, užsirašykit, nes pamiršite.
Gerai. Bet kaip tai įmanoma metų metais?
Pabandykite. Cha, cha, cha!
Prisiminkite, kada su Abaeliu paskutinį kartą kalbėjotės?
Neatsimenu.
Nors apytikriai.
Nežinau. Neatsimenu.
Na, bet būna Kalėdos, gimtadieniai.
Nebūna.
Kaip tai?
Mums nebuvo.
Kodėl?
Nes nereikėjo.
Nesuprantu.
Mums seniai nereikėjo jokių gimimo dienų, Kalėdų ir Velykų. Mums nereikėjo net guminių lėlių. Ir neguminių.

TYRĖJAS.
SENIS.
KAINAS.

Tai gal atsimenate kokį nors įvykį, kada jį matėte paskutinį kartą?
Reikia pagalvoti.
Viešpatie mano! Kaip aš bijojau mirties!
O kaip man baisiai atrodė tie paskersti avinai!
Ir viduriai išdrabstyti, o kaip jie dvokė!
Ir kokia juoda ta mirtis!
Bet aš tikrai. Taip. Tikrai netikėjau, kad kardas,
Perskrodęs orą, į širdį jaunėlio įsmigs!
Aš netikėjau lig pat paskutinės, lig pačios paskutinės akimirkos,
Kad gali šitai nutikti. Valioje Tavo, maniau, visa tai sustabdyti…

SENIS.

O mirtį, maniau, Tu mums išgalvojai pagąsdinti,
Kad romesni viens kitam, meilesni ir taikingi mes būtume…
Ne, neprisimenu nieko…

TYRĖJAS.

Taip, bet vis tiek kažkoks įvykis buvo,
Kai jūs jį – brolį – prisimenat.

SENIS.

Prisimenu, kai tėvas mane prilupo, nes jaunėlį pagavęs tiek suspaudžiau, kad vos kvapą atgavo.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Dėl ko?
Nepamenu. Bet gavau taip, kad atsimenu po šiai dienai.
Na, o gal atsimenate vėlesnius laikus?
A, dar atsimenu, kai iš katalogo užsisakėme tas pripučiamas moteris. Taip, taip. Ir tai buvo ne taip seniai. O paskui pasikvietėme socialinę darbuotoją jų išpakuoti. Cha, cha, cha.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Na, ir…
Ji apsiverkė ir pabėgo.
O toliau?
Toliau nepamenu…Tada dar susitikdavome per pusryčius, vakare… Bet kai mane pasodino į tuos ratus… Daug kas pasikeitė. Jaunėlį graužė sąžinė, kad jis atsisakė mane prižiūrėti, ir kreipėsi į socialinės pagalbos skyrių. Aš ant jo visai nepykau. Manau, jokio malonumo perrenginėti apsidirbusi senį. O socialinės darbuotojos ramiai tai darydavo. Man net patikdavo, kad ne vyras apie užpakalį grabinėja. Cha, cha, cha.

KAINAS.

Seserim, Viešpatie, tėvui prisiekti liepiau, nes tikėjau,
Laiką pratempęs, laiko tau duosiu ką nors sugalvoti.
Kai motina žengė į priekį, net ranką nuleidau
Ir broliui pavojaus nebuvo, galėjo lengvai jis pabėgti.
Bet ne. Tik spoksojo, kaip avinas koks akis išsproginęs.
Krūtinė kilnojos iš įniršio, į mane jis kvėpavo, nebėgo.

TYRĖJAS.

Tai gal jūs atsimenat dar ką nors iš to laiko,
Gal nutiko svarbaus kas ar keisto?

SENIS.

Buvo vienas įvykis. Tada mes dar kartu ruošdavom valgį, žiūrėdavom televizorių…Tąkart brolis grįžo gerokai įkaušęs. Aš po insulto sunkiai tvarkiausi su tais ratukais ir ne viską sugebėdavau atlikti taip kaip norėjosi. Kepiau kiaušinienę. Staiga pradingo elektra. Jis kaip visada, kažką repetavo su fleitą. Ji jam atstojo viską – ir televizorių, ir guminę lėlę, ir mane… Prapuolus šviesai, keikdamasis įlėkė į virtuvę, – turbūt degtukų žvakei – ir užkliuvo už manęs. Rankoje laikė fleitą – kaip paskui paaiškėjo, ji subyrėjo į šipulius. Abu nuvirtome žemėn. Jis pašoko ant kojų ir pradėjo mane spardyti. Tylomis, be žodžių. Tylėjau ir aš, – net nesuvokiau kas vyksta. Staiga vėl atsirado šviesa. Jis sustingo, po akimirkos suriko man į veidą „Nekenčiu!“ ir išbėgo. Ryte mane rado socialinė darbuotoja. Laikui bėgant mes vis tolome…Nesikalbėjome. Socialinė darbuotoja tai pajuto ir pasiūlė tą lankymosi bendrose mūsų buto vietose grafiką. Jis labai pergyveno dėl fleitos. Nežinau kiek ji kainavo, bet patikėkite – nemažai. Taip ir gyvenom. Kas dar?

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
KAINAS.

O kas per socialinė darbuotoja jus lanko?
Paskutiniu metu – Mari. Na, bet jūs apie jas visas galite sužinoti kitur.
Taip, mes apklausėme beveik visas.
Na, ir kaip?
Nieko naudingo. Beje, visos tvirtino, kad jūs bjaurus senis.
Cha, cha, cha. Ir Mari?
Ne, Mari to nesakė.
Jos neklydo. Dvidešimt septynios.
Kas dvidešimt septynios?
Minutės.
Kokios minutės?
Jums liko.
Prieš mirtį jūsų brolis turėjo šauktis ir rėkti – jis mirė didelėse kančiose.
Kodėl taip manot?
Turiu medicininės komisijos išvadas.
Nieko nežinau, nieko negirdėjau.
Bus atliekami eksperimentai, ar tikrai negalėjote neužuosti…
Nusišikt. Nenoriu apie tai girdėti.
Turėjote užuosti blogą kvapą.
Niekada nejutau jokių nemalonių kvapų.
Viešpatie mano, prakeikei mane ir žyme pažymėjai,
Kad niekas manęs nepaliestų ir valiai Tavai netrukdytų.
Kraštą tėvų man palikti liepei ir išeiti pas svetimus.
Aš nerandu tam jėgų ir Tavęs paklausti tenoriu.
Tėvas ir motina verkia per dieną ir naktį,
Meldžias dėl brolio. Negi paklust tavo valiai turėsiu.
Negi tu man neatleisi. juk sūnų jie kitą pagimdė.
Pats davei laisvę man elgtis kaip noriu.

TYRĖJAS.
SENIS.

Sakykit, kiek laiko prabuvot namie niekur neišeidamas?
Nežinau, – tik šiandien, važiuodamas čia, pastebėjau, kad miestas spalvingesnės ir mašinos aptakesnės.

TYRĖJAS.

Jūsų brolis mirė prieš du metus ir keturis mėnesius. Ir jūs tiek laiko jo nepasigedote?

SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.

Ne.
Jūs negirdėjote jo šauksmų priešmirtinėje agonijoje?
Ne!
Jūs neužuodėte jo pūvančio kūno kvapo?
Ne!
Ir nepastebėjote, kad išleidžiate daugiau pinigų elektrai? Pas jį du metus degė šviesa – dieną ir naktį.

SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Ne! Nepastebėjau! Ir ne aš vienas.
Nepastebėjote, kad negirdėti grojimo fleita?
Ar turėjau pastebėti? Nekreipiau dėmesio, ar jis groja, ar ne. Be to pas mus bute buvo tikrai puiki garso izoliacija.

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
KAINAS.

Nepastebėjote, kad jo stalas virtuvėje apdulkėjęs?
Aš jį nuvalydavau.
Kodėl?
Maniau, kad jis neturi laiko.
O šaldytuvas?
Turim juos atskirus savo kambariuose.
Kas buvo Jūsų tėvai?
Jų nelieskite. Jie čia niekuo dėti.
Motina mano ir tėvas ramybę praradę,
Tas dar žaltys mums po kojom vis pinas…
Netikiu žodžiu nė vienu to šliužo klastingo –
Kėslų pilna jo galva, ir vėl jis kažką bus sumanęs.
Tiek jau įvyko nelaimių, bet, mano Viešpatie,
Aš ne teisėjas nei tėvui, nei motinai, nei gyvatei tai saldžiakalbei.

TYRĖJAS.

Kaip šitaip būti čia gali,
Kad su žmogum jūs numirusiu šitiek metų gyvenot?

SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.

Jo aš nemačiau daug metų.
Jūs nenorėjote jo matyti!
Šešiolika.
Septyniolika.
Penkiolika.
Aštuoniolika.
Jūs nieko nenutuokiat. Penkiolika.
O jūs nesakote teisybės. Aštuoniolika.
Kokios? Penkiolika.
Aštuoniolika. Kodėl jo nekentėte?
Cha, cha, cha. Aš nekenčiau? Tai tik jūsų iliuzija.
Taip, – nekentėte.
Gerai, – aštuoniolika. Pažiūrėkite per langą. Ką matote?
Sieną ir debesis.
Puiku! Kokie debesys?
Pilki, kamuoliniai…
Ką dar galite apie juos pasakyti?
Na, pakraštyje dangaus tamsesni ir beveik nejuda. Gražūs.
Nuostabu! Nuostabu. O dabar paklausykit manęs. Debesys – ore esančių smulkių vandens lašelių sankaupa, nesiekianti Žemės paviršiaus. Vandens lašeliai oro masėje atsiranda jai kylant, kondensuojantis ant kondensacijos branduolių. O debesies spalva priklauso nuo lašelių koncentracijos, tankio ir kampo, kuriuo šviesos šaltinio spinduliai, lūžę laše patenka į mūsų akies tinklainę. Jų nėra, tų debesų! Nėra! Mes matome tai, ką norime matyti, visiškai nesigilindami į reiškinių esmę. Ir kasdiene logika norime paaiškinti Dievo valioje esančius reiškinius. Mes jau žinome prigimtį debesų ir perkūnijų, bet nežinome daugelio vyksmų, kurie vyksta žmoguje. Daugelio!
Kelinta tai jūsų byla? Pirma?

TYRĖJAS.
KAINAS.

Keturiolika milijardų pirma. Keturiolika. Kodėl jo nekentėte?
Argi nekęsti aš brolio šitaip galėjau,
Kad jam atimti gyvybę galėčiau tik iš pavydo
Auką tų avinų paskerstų jo kad priėmei,
O ne grūdus mano derliaus geriausio.
Viešpatie mano, kam klaidai įvykti tai leidai,
Laisvę kam suteikei šitą be galo, be krašto.
Rinktis mums, ką ir kada padaryti,
Viską nuspręsti ir elgtis taip nuodėmingai.
Argi Tau šitokio reikia pasaulio,
Negi tikiesi, kad savo valia sugebėsim
Tiktai mylėt vienas kitą, tausoti…
Ir niekada, niekada, niekada nesuklysim…

 

12 scena.

         S e n i s  ir  S e s e l ė. Tyliai groja dvi dūdelės.

SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.

Mama, tai tu?
Taip, sūnau.
O kas čia taip angeliškai groja?
Tavo broliai, sūnau, – Abelis ir Abaelis.
Gražiai…
Tau patinka?
Labai. Visą gyvenimą mylėjau muziką. Net kai Abaelis grodavo paprasčiausius pratimus arba gamas – aš klausydavau jo neatsiklausydamas. Net pats nežinau kodėl. Jiems turbūt labai gera, kad ir čia gali groti?

SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.
SENIS.
SESELĖ.

Taip, sūnau, turbūt.
O ar aš galiu juos užkalbinti?
Gali, tik jie negirdės.
Kodėl, mama?
Jie negirdės tavęs, kaip ir tu negirdėjai.
Mama, užkalbink tu.
Aš neturiu ką jiems pasakyti. Kai groji tokią muziką, gali nieko niekada negirdėti.

SENIS.

Mama, aš girdėjau jį grojant, Abaelį. Girdėjau visą gyvenimą ir visą laiką gėrėjausi jo muzika.

SESELĖ.
SENIS.

Tu negirdėjai, kaip jis šaukė prieš mirtį, sūnau.
Girdėjau, mama, girdėjau. Net buvau priėjęs prie durų, bet pagalvojau, kad jei atidarysiu tas duris – turėsiu jį gelbėti.

SESELĖ.

Ne, sūnau, tu negirdėjai. Tavo ausys girdėjo, bet ne širdis. Tavo balso broliai neišgirs. O į širdies – neatsilieps.

SENIS.
SESELĖ.
SENIS.

Kodėl, mama?
O kam? Juk groti taip gera. Jiems tavęs netrūksta.
Aš negalėjau jo gelbėti, mama, – būčiau praradęs Mari.