tekstai.lt

Artūras Gelusevičius. Vieno veiksmo drama „KAINAS“ (2)

4 scena.

         Butas. M a r i  kažko ieško. Įeina A b a e l i s. Mari, jį pastebėjusi, bando išeiti.

ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.

Mari, palaukite.
Aš tik norėjau pasiimti daiktus.
Ne, jūs ne to čia atėjote.
Kodėl taip manot?
Daiktus jums galėjo atnešti bet kuri kita darbuotoja, kuri turėtų ateiti vietoj jūsų.

MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.

Dar norėjau grąžinti raktus.
Tai irgi galėtų padaryti kas nors kitas.
Savo daiktus galiu susirinkti pati.
Tik savo?
Ko iš manęs norit?
Ne, Mari. Tai aš noriu jūsų paklausti. Ko jūs čia ieškojote?
Ieškojau?
Taip.
Aš?
Taip. Jūs.
Ką tai reiškia?
Parodykite rankinuką.
Kaip jūs drįstate?!
Parodykit.
Ne, neturite teisės.
Parodykit, sakau.
Ten nieko nėra.
Tai puiku – jums nėra ko slėpti.
Jūs pažeidžiate mano teises.
Oho. Gal iškviesti policiją?
Nereikia.
Parodykit.
Ne.
Kviečiu.
Telefonas neveikia.
Taip. Telefonas niekada neveikia. Manot, sunku iškviesti policiją?
Jūs bjaurus, netašytas stuobrys. Bjaurus.
Mari, ką sau leidžiate?
Bjaurus, bjaurus, bjaurus.
Stovėkite vietoje.
Bjau – ry – bė.
Stovėkite vietoje, sakau. Duokite rankinuką.
Niekada. (Išplėšia rankinuką iš rankų)
Ohoho. Atsiprašau...
Kaip jūs drįsote?
Nemaniau, kad rasiu tokį pikantišką moterišką daikčiuką.
Niekšas.
Aišku, jūs čia praleisdavote daug laiko.
Jis ne mano.
Nesiginkite, Mari, nesiginkite. Galiu jums labai atsakingai pranešti, Mari, kad jūs niekur iš čia neišeisite. Jūs mano broliui reikalinga. Būtent jūs. Juk žmogui, turėjusiam insultą ir sėdinčiam ratukuose, niekaip neapsieiti be pašalinių pagalbos. Ir tikrai rasiu priemonių pasiekti, kad paskirtų pas mus būtent jus, Mari. Girdite? Ir dar. Mano brolis sveikas. Puikiai ne tik vaikšto, bet ir bėgioja. Patikėkite. Manęs namie beveik nebūna. Jam sveikam nepaskirtų socialinės darbuotojos. O auklės ne tokios pareigingos. Jūs mums puikiai tinkate.

MARI.
ABAELIS.

Patraukite rankas.
Ne, nepatrauksiu, Mari. Labai banalu, bet man labai nesunku jus, kaip matote apvaginti arba sukompromituoti. Auklės netinka dar ir dėl to, kad ne taip brangina savo darbo vietą, Mari.

MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.

Aš nepasiliksiu.
Pasiliksite, Mari, pasiliksite.
Ne, paleiskite mane!
Nė už ką.
Ne.
Taip, Mari, taip.
Aš nenoriu.
Mari, taip reikia. Jūsų pačios labui.
Jūs šlykščiai su manim elgėtės.
To daugiau nebus, Mari. Niekada.
Ne.
Tik nešaukite, Mari, kam žadinti tą senį.
Šauksiu.
Mari, viskas bus gerai. Pagalvokite, kokių problemų galėjote turėti.
Jūs – niekšas.
Mari, aš viską užmiršiu. Nesielkite kvailai. Juk jūs protinga, graži mergina.

MARI.
ABAELIS.
MARI.
ABAELIS.

Aš?
Taip, jūs, Mari.
Aš negaliu…
Galite, Mari. Juk norite, kad viskas baigtųsi geruoju.

 

5 scena.

         S e s e l ė  ir  Ž a l t y s.

SESELĖ.

Atsivelki, kaip visuomet po laiko.
Man patarimą būtum davęs prieš tą baisią
Netektį.

ŽALTYS.

Man jau užtenka.
Nekaltąją galvą tą mano ir taip minit tiktai bloguoju.
Užtenka, jau apšmeižtas iki ausų aš.

SESELĖ.

Ką blogo padariau tau?
Tu juk nenukentėjai.

ŽALTYS.
SESELĖ.
ŽALTYS.

Tik mano geras vardas.
Na, na – nerūstauk. Puikybė ir pavydas – nuodėmė.
Galbūt, galbūt…
Tu pagalvok, kaip su tavom dukrom sūnus gimdys vaikus sau.
Ir visi tylės? Kas bus?

SESELĖ.

Tu nekarksėk kaip varnas. Bus kam būti lemta.
Žarnas varčiau aš gyvulių aukotų.
Oi, nežada mums nieko gera žemėje.
Bus duota laiko tiems vaikams subręst ir įsikurti,
Ir užvaldyt daug turtų…
O kai pripras prie viso gero –
Jie gaus išbandymų –
Ar tvaną, ar ugnies siautimą – nemačiau toliau.
Bet išsigelbės jų nedaug…

ŽALTYS.

Pati karksi tu – blogį pranašauji.
Aš negaliu atleisti tavo vyrui,
Kad man – tokiam taikiam ir teisiakalbiui gyviui
Padarė jis prieš Viešpatį žalos tiek…

SESELĖ.

Ar tau? Jisai? Ne, nesuprasiu niekados dėl ko gi
Sutikau jo paragauti. Geriau matyti dangui, kas teisus.
Bet kaip jis patikėjo?

ŽALTYS.

Viešpatis?
Pražūsiu aš čia su jumis. Ir amžiais žmonės vis
Kartos: „Tai – jis! Tai jis čia kaltas!“.
Prikalbino mat ją… O vargas, vargas…

SESELĖ.

O Viešpats tyli – nieko jis nesako, kad vyras
Mano pats maldavo to vaisiaus paragauti.

ŽALTYS.

Ir suvertė dar kaltę man…
Jūs lauką dabar turite – ir ariat, ir akėjat,
Avis dar ganėt – žemėj, ne danguj…
Ir aš dar nukentėjau su jumis.
Va, vietoj rojaus –
Žarnų tik krūva…

SESELĖ.
ŽALTYS.

Bet ko jis tyli?
Suprask tu pagaliau.
Negalima Adomo – Dievo tvarinio svarbiausio –
Sumenkint taip…
O mes jau esam bjauriai puolę,
Mums nešti naštą gundytojų lemta.

SESELĖ.

Dink. Grįžta jie.
Greičiau ir tyliai.
Taip. Vyrams taip geriau.
Ir tu tylėsi,
Nes tu su vyrais susidėjęs,
Išvien eini, gudruoli.
Jums moterį iš pradžių reik įveikt kaip uolą,
Paskui – bedugnė ji – kur krentate
Ir jaučiat ugnį
Paširdžiuos.
Tiek jums iš mūsų ir tereikia.
Dukrelės!
Jums suteiksiu galiu!


         Ateina  K a i n a s  su   G y d y t o j u.

KAINAS.

Taiką
Aš siūlau, tėve.
Nėra avių ir brolio.
Kitaip nebus. Gyventi turim.
Olą
Aš pasirinksiu nuošaly, palauksiu,
Atgailausiu. Kai reiks – pašauksi.
Aš melsiu Viešpatį atleisti.

GYDYT.

Gerai, kad tu, sūnau, grįžti į šeimą.
Palaukime. Taip – susitaikyt laiko reikia.
Skaudu juk motinai. Jaunėlį pražudei jos.
Viešpatis tave prakeikė.
Nors žodžio paskutinio
Dar netarė.
Man siela šaukiasi
Ramybės…

KAINAS.

Na jau, tėve. Dar amžių daug gyvensi.
Dukrų, dukrų!
Į olą!
Reikia melstis.

  
       K a i n a s  išeina.

GYDYT.
SESELĖ.

Ir vėl to šliužo kvapas, vėl jį glamonėjai.
Na, ką tu. Ar man rūpi. Eikš, prigulki.
Juk Viešpats mato…

GYDYT.
SESELĖ.

Užteks minėt Jo šventą vardą reikia ar nereikia.
Ei, tu burnoji? Tas prakeiktas sūnus – kaip tu –
Toks pat smalsuolis. Nereikia pasakot jam
Naktį kaip dejuojam. Jis viską puikiai žino.
Tas žudikas. Jaunėlį mano, Abelį…

GYDYT.

Na, na, kas atsitiko?
Tiek metų nieko nesakei,
Nė karto neraudojai dėl sūnaus tu …
Cho – cho! Kokia apvalaina tapai!
Tai ką – gal tu pastojai?
Tiek metų nieko. Laimė vėl ateina į mūs namus!
Garbė, Tau, o Aukščiausias, kieno tu maldą išklausei?
Einu ieškoti aukai ko nors …

SESELĖ.

Eik, eik…

 

6 scena.

         M a r i  ir  S e n i s.

MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.

Jūs – bjaurus apgavikas!
Kas jums, Mari?
Taip! Jūs senas šlykštus melagis!
Ką jūs čia kalbat, Mari? Kas jums darosi?
Man darosi? Stokite!
Ką?
Stokite, sakau jums, bjaurus apgaudinėtojau!
O, Viešpatie!
Stokitės, aš viską žinau. Jūs sveikas ir galite vaikščioti.
Mari, jūs išprotėjote.
Aš išprotėjau? Aš? Tučtuojau stokite! Tučtuojau! Kiek mane galite apgaudinėti?

SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.

Pasaulio pabaiga! Tai gal dar liepsite ir skristi?
Paskutinį kartą sakau – stokitės!
Mari, tai neįmanoma.
Man viską jūsų brolis papasakojo. Jūs mane apgaudinėjote, nors puikiai galite ir vaikščioti, ir net ko gero bėgioti.

SENIS.
MARI.

Mari, – to jau per daug.
Aš jus puikiai suprantu. Aš net prižadu niekam apie tai neprasitarti, bet neleisiu, kad mane apgaudinėtų. Arba stokitės ir eikite, arba manęs daugiau nematysite.

SENIS.

Dabar išklausykite manęs, Mari. Jus apgavo. Tai senas mano brolio triukas. Patikėkite, ne jūs pirma.

MARI.
SENIS.

Nemeluokite. Stokite ir eikite.
Mari, brangioji, aš tikrai negaliu nė žingsnio žengti. Deja, negaliu jums to įrodyti.

MARI.
SENIS.

Būtent! Būtent!
Gerai, aš jums pasakysiu teisybę. Mano brolis visada taip daro. Vos tik mūsų namuose pritampa kokia nors slaugytoja, tokia puiki, kaip jūs, Mari…

MARI.
SENIS.

Neužkalbėkite dantų.
Mari, kalbu nuoširdžiai. Mano brolis man gero nelinki. Pamatę, kad mūsų namuose kokia nors darbuotoja ilgiau užsibūna, – imasi intrigų. Tos guminės lėlės, kurias atsisiuntėme paštu, o jūs išpakavote – jo idėja.

MARI.
SENIS.

Prieš tai buvo atvejis su žalčiu.
Jis jį kažkur išsinuomavo. Aišku tai šokiruoja. Jei tai nepadeda, – jis išprovokuoja konfliktą. Arba randa aukos rankinuke ką nors tokio, ko moteris nenorėtų, kad tai būtų surasta. Arba apvagina. Po to bando šantažuoti… Ne kartą yra man gyręsis savo pergalėmis…

MARI.
SENIS.

Netikiu nė vienu jūsų žodžiu.
Jis sakė, kad auklės netinka dėl to, kad ne taip brangina savo darbo vietą, Mari?

MARI.
SENIS.
MARI.

Taip…
Na, va. Matote, Mari, aš juk viską žinau.
Nesąmonės. Tas modelis buvo toks panašus į mano… Ko žiūrite? Manote žavinga šokinėti apie senus marazmatikus? Grįžus namo, savo radau padėta jam skirtoje vietoje. Galvojau, kad užsimiršus pasiėmiau į darbą. Visa laimė, kad jūsų broliukas išdulkėjo į savo gastroles. Na, nieko, tikiuosi tas gastrolierius dar grįš. Dabar su jumis išsiaiškinkime. Susitariame – šito pokalbio nebuvo. Baikit savo kvailus pokštus. Supratote? Nenorit vaikščioti – nereikia. Jūsų valia. Visai nereiškia, kad jus išduočiau. Aš dar pagalvosiu, ar pas jus pasiliksiu. Ate, pupuliuk.

 

7 scena.

         S e s e l ė  ir  Ž a l t y s.

ŽALTYS.
SESELĖ.

Tikiuosi, nežinos jis, kieno vaikus augina.
Štiš, vėl sakys – žaltys.
O tau vis negana, auksinga tavo sėkla?

ŽALTYS.

Dėl to visi ir tyli. Tas nevėkšla nesugeba net vaiko padaryti.
Tik aukos, aukos! Nieko jis nežino…

SESELĖ.

Ir nesužinos, tik tu palauk,
Na, kur skubi, žalčioke…
 

ŽALTYS.

Ar pagalvot kada galėjau,
Kad, šliaužiodamas aš urvais ir pelkėm
Ir gaudydamas kurkiančias varles, peles,
Patenkinti aistras tos moters sugebėsiu.
Taip, – auksasėklis aš.
Labai nekenčia vyriškos ji padermės,
Jeigu su tokiu šliužu gali susidėti.
Stebuklai čia.
Jie žmones gimdo tokius pačius kaip jie.
Tik būdo kiek klastingo –
Tai iš manę tos klastos.
Įdomu man, ką Viešpats dar sumanė
Ir kaip tie žmonės žemėje gyvens. Man, aišku,
Tai nerūpi. Juk viskas Dievo valioj.
Aš nesimelsiu – kur jau man – bedaliui…
Šliaužiu – reik Kaina aplankyti…

        
         S e s e l ė s  nėra.

 

8 scena.

         K a i n a s  ir  Ž a l t y s.

KAINAS.

Ko reikia, šliuže, tau?
Pradink! Šliaužk ten, iš kur atėjęs!

ŽALTYS.

Padėki ginklą. Tau niekas negresia. Padėk, sakau!
Jau prisidirbai tu su juo. Ir nemažai.
Na, ko žiūri netekęs amo.
Prisėsk – kalbėt užvertus galvą nesmagu.
Ir nesimato man tavų akių.
Prisėsk, sūnau. Na, na, ką blogo pasakiau?
Prisėsk, kartoju. Juk atšliaužiau ne šiaip sau.
Man tu sūnus esi. O tėvą dar turi tą, kur augino…
Viešpaties valia tokia. Kodėl – man nežinia.
Juk negerai, kai vyras su pačia vaikų daug susilaukia
Vieno kraujo. O kraujas – kraujas!
Jis atmiežtas žalčių. Kad palikuonys gyvasties turėtų,
Klestėtų, daugintųsi ir…kam aš visą tai sakau?
Daryk, nusprendęs, ką daryt, žmogau!
Sakau, kad neprarastum tu tvirtumo sprendimuos savo.
Dukras dabar iš tėvo ji gimdys. Taip, iš Adomo.
O tavo gyslomis tekės žaltys!
Ir mūsų paslaptis per amžius liks neatskleista.
O, kiek man įžvalgumo ir jėgų reikėjo!
Na, ir be Dievo valios, tu žinok, sūnau,
Tokie dalykai neįvyksta.
Visi šie reikalai susitvarkys,
O tu tylėki kaip žuvis!

 

9 scena.

         S e n i s. Skambutis į duris (ilgas). Po to rakinamų durų garsas. Įeina M a r i.

MARI.

Sveiki, Kainoeli. Jūs manęs niekada neįleidžiate. Nors galėtumėt. Na, tiek to. Sakykite, ar pas jus jau buvo advokatas?

SENIS.

Kvailas, pasipūtęs senis! Jis drįsta abejoti, kad įmanoma neužuosti pūvančio lavono kvapo!

MARI.
SENIS.

Nusiraminkite, jums negalima jaudintis.
Petrof sistema! Ar žinote, ką tai reiškia? Saugumas, sandarumas ir visokeriopa izoliacija! Aukščiausio lygio! Aš neprivalau nieko užuosti!

MARI.
SENIS.

Tik nesijaudinkite.
Po to prakeikto insulto aš galiu iš viso nejausti nei kvapo, nei skonio,–
pasiskaitykite enciklopedijas.

MARI.
SENIS.
MARI.

Taip, žinoma.
Mari, sako jis labai kentėjo…
Po insulto priepuolio jis beveik negalėjo pajudėti. Manoma, kad jis šiaip taip prišliaužė prie durų, bet nepajėgė jų atidaryti. Taip ir mirė…

SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.

Iš bado?
Durys iš vidaus buvo apdraskytos…
Kaip pigiuose siaubo filmuose.
Neklausinėkite daugiau manęs. Prašau.
Na, na Mari, man negalima jaudintis. Va, – pakeitė duris dar naujesnėmis. Petrof sistema…

MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.

Ką jums sakė advokatas?
Nesakysiu. Ne jūsų reikalas.
Kodėl jūs taip?
Atsakykite man, Mari. Lankote mane beveik kas dieną daug metų. Negi jūs niekada neužuosdavote jokio blogo kvapo? Ko tylite? Sakykite – taip ar ne?

MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.

Ne.
Meluojate.
Na, kartais man atrodydavo, kad kažką užuodžiu…
Na, ir…
Bet aš pas jus ateidavau labai trumpam. Be to aš galvodavau, kad jūs…
Ką – jūs?
Na, jūs…
Smirdžiu? Cha cha cha. Na, Mari labas rytas. Labas rytas.Taigi jūs pati mane prausiate. Kas kas, o jūs mane pažįstate geriau negu bet kas …

MARI.

Taip, bet man kartais atrodydavo, kad jūs rečiau atiduodate skalbti drabužius, negu derėtų. Be to aš buvau apklausoje pas tyrėją. Jis mano, kad jūs specialiai užrėmėte duris, kai taip atsitiko jūsų broliui. Ir žinojote, kad jis miršta…

SENIS.

Aš žinojau ir nieko nedariau?! Och, tie išsilaižę varvanosiai! Jiems tik visokios teorijos, motyvacijos rūpi. Nesąmonės viskas. Cha cha cha.

MARI.
SENIS.

Jūs kelis kartus atsisakėte atvykti į apklausą.
Mano prasta sveikata! Ką jie iš manęs paims? Nuoširdų prisipažinimą? Kad esu bjaurus senis? Ir nesuteikiau būtinos pagalbos mirštančiam? Aš nueisiu. Nueisiu, Mari.

MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.
MARI.
SENIS.

Atsakykite, man į vieną klausimą.
Ar žinojau, kad jam tai nutiko?
Ne. Atsakykite, kodėl nenuvykote į brolio laidotuves?
Blogai jaučiausi!
Tai nėra tokia reikšminga priežastis tokioje situacijoje.
Yra! Nėra! Ne jums mane teisti, Mari! Labas rytas, Mari. Labas rytas.


         M a r i  išeina.

SENIS.

Palaukit, Mari! O jūs įsivaizduojate, – tos durys buvo neužrakintos.Galėjote jų nelaužti. Aš paskui patikrinau. Štai kodėl tas raktas nerakino. Neįmanoma atrakinti durų, kurios nėra užrakintos. Kaip kvaila laužti atrakintas duris. Ir dar aiškina – speciali įranga, speciali įranga. Ką ten įranga. Petrof sistema Čia tai daiktas. Mari! Jūs išėjote? Labas rytas, Mari, labas rytas…
O laidotuvės nieko nepakeis. Nekenčiu laidotuvių. Nekenčiu! Ir kur parašyta, kad privaloma eiti į laidotuves? Jį juk palaidojo. Viskas gerai. Kodėl kažkas privalo dalyvauti, kažkas neprivalo. Jam juk vis tiek. Santuoka, nekaltybė – atgyvena, o laidotuvės – ne. Jis man akyse penkis metus nesirodė. Tai gal į teismą turėjau kreiptis. Cha, cha, cha. Kad ateitų ir sėdėtų su manimi valandą per dieną. Ir nesivaidentų. Cha, cha, cha.


 
10 scena.

         S e s e l ė  ir  G y d y t o j a s.

SESELĖ.
GYDYT.
SESELĖ.
GYDYT.
SESELĖ.
GYDYT.

Adomai! Adomai!
Kas!?
Sūnus!
Ką!?
Sūnus tau gimė!
Tikrai. Negali būti! Viešpatie, Tu – didis!


         Įbėga  K a i n a s.

KAINAS.

Mirtis! Mirtis! Mirtis!
Aš pats prakeikiu! Kur jis! Kur kalavijas!
Kur! Mirtis! Kur šliužas! Kur žaltys!

GYDYT.
KAINAS.

Sūnau, nurimki. Kas tau?
A–a a a a a a a a a a a a!
Kur šliužas! Kur žaltys!
Mirtis!

SESELĖ.
KAINAS.
GYDYT.
SESELĖ.

Nurimk, sūnau, nurimki.
O tu! O tu! O tu! O tu!
Jis išprotėjo. Atsipeikėk.
Rišk, rišk stipriau.
Mazgais, mazgais.

GYDYT.
SESELĖ.

Kaip baisiai purtosi.
Man rodos, žino jis dalykų,
Kurių žinoti nederėtų.

GYDYT.

Ką? Manai dėl žalčio – to gudruolio kėslų
Jis šitaip kenčia?

SESELĖ.

Rišk, rišk tvirčiau. Gerai supančiok.
Ir kraujo nepamiršk nuleisti. Anokia čia kančia!
Aš pažiūrėčiau, kaip gimdymo skausmus iškęstumėt…
Tie jūsų, vyrų, reikalai visus iš proto varo.
Tai tas, tas kitas – negerai. Ir taip be galo.
Valdyt jums rūpi vienas kitą,
O man gimdyti reikia.
Ir rūpintis visais…


         G y d y t o j a s  ir  I e v a  išeina. K a i n a s  guli surištas.

KAINAS.

Viešpatie!
Kantriai tylėjau. Klausiausi be kvapo.
Tvardžiau aš sieloje audrą…
Tėvui, tam žalčiui ir motinai savo
Aš ne teisėjas…
Avinas saugojo bandą, ir joks čia atėjęs
Avinas kitas neras bandoje sau ramybės.
Vilką atšliaužusi brolis su strėle nuvijo,
O iš dykynės atklydusį seną vienišių
Gauja vilkų pasigavus papjovė.
Nekerta varnas varnui akies?..
Kaip mylėt broliui brolį?
Nenusipelniau aš meilės Tavosios
Ir auką tu priėmei brolio…
Svetimas man jis – atimti kur nori
Grobį, dorai ir didžiu vargu užgyventą.
Paukštis – erelis – padangėje suka ratus nesustodams.
Laisvas jis? Argi?
Jeigu nusklęstų į svetimą plotą,
Jį vanagai tučtuojau užkapotų.
Avinas tvarte kur bliauna – ir tam nėra laisvės.
Bet tik paleisk jį į kalnus – alkanas vaikščios,
Arba vilkų sudraskytas tuojau lygumoj jis tysotų,
Ir nė už ką be piemens neišsaugotų savo ėriukų.
Aš negaliu išgyventi, avino to nenudobęs.
O Tu man laisvę davei – elgtis kaip noriu.
Ką man su laisve savąja daryti!?
Aš pražuvau! Aš – Dievo rykštė!