tekstai.lt

Dainius Gintalas. Roko operos „ŽUVIAGANYS“ libretas (2004) (1)

b_169_114_16777215_0___images_stories_zuviaganys.jpg        Roko opera „ŽUVIAGANYS“
       Kompozitorius - Rokas Radzevičius
       Siužetas ir libretas - Dainiaus Gintalo
       Premjera įvyko 2004 m. liepos 5 d.

       Siužeto aprašas

       Miestelį, įsikūrusį prie Nemuno, jau kuris laikas talžo tikras košmaras – upėje vis randami merginų lavonai. Miestelėnai įsitikinę, kad jų vaikų kraujo trokšta upėje gyvenantis padaras. Šį siaubūną žmonės vadina Žuvų piemeniu. Miestelėnai, norėdami apsaugoti savo dukras nuo mirties, aukoja Žuvų piemeniui gyvulius, bet žudynės vis viena nesiliauja. Todėl paraginti keltininko, įtūžę miestelėnai lekia prie upės ir vietoj aukų į vandenį ima svaidyti akmenis. Būtent šia įniršio scena ir prasideda roko opera.


       Bet šis įniršis Žuvų piemeniui tekelia juoką. Šiai atsiskyrėliškai būtybei, savo vaizduotėje bendraujančiai su šamais, kur kas svarbesni yra žmonių sapnai. Kadangi jie slypi upės dugne, Žuvų piemuo per pilnatį į juos tarsi į kambarius geba įsigauti ir savo vaizduotės dėka juos keisti. Čia ir slypi tikroji šios būtybės galia.

       Tuo tarpu sunkiai negaluojantį miestelio dailidę, valčių dirbėją, kamuoja košmarai. Todėl jo dailiajai dukrai tenka keltis per upę, kad kitame krante pagaliau surastų tinkamą vaistą. Jos nuotaiką skaidrina danguje pasirodžiusi pilnatis lyg gera lemiantis ženklas, bet keliantis upe jai tenka susidurti su savimyla keltininku. Ji šoka iš valties ir išnyksta upės vandenyse, taip pabėgdama nuo keltininko glamonių. Kai su vaistais grįžta namo, išvysta stebuklą – tėvas sveikut sveikutėlis! Ir tai dar ne viskas – ant savo pilvo ji pastebi maloniai šiltą sraigę.

       Netrukus iš moters, įsikūrusios medyje, ji sužino, kad tėvo sveikata ir sraigė – tai dovanos, siųstos paties Žuvų piemens. Be to, moteris, kuri iš medžio regi sapnus, atskleidžia ir tai, kad Žuvų piemuo – joks upės baisūnas. Tai atsiskyrėlis, turintis galią miegančio žmogaus košmarą paversti nuostabiu reginiu. Tokiu reginiu per sapną jis ir pagydė dailidę.

       Ir štai dailidės dukrą ima lankyti fantastiški sapnai. Ji jaučia, kaip į jos pasaulį pamažu įteka didelė ir šviesi Žuvų piemens siela. Ji suvokia, kad tikroji Žuvų piemens prigimtis yra ganyti žuvis žmonių sapnuose. Tai ją jaudina ir ji ima degti troškimu tą žmogų pamatyti.

       Bet tai nelemta – žvejams pavyksta pagauti Žuvų piemenį – visą apžėlusią žmogystą. Jiems, nuo pykčio aptemusiomis akimis, šis gauruočius ne kas kita kaip pabaisa, kurią reikia tučtuojau nugalabyti. Jis įmetamas į išdžiūvusį šulinį, kad nusigaluotų didelėse kančiose, o miestelyje greit pasklinda gandas, kad Žuvų piemuo jau gavo galą.

       Na o pastarasis, atsidūręs visų apleistame šulinyje, visiškai netikėtai pakliūna į keltininko sapną, kurio taip ir nebuvo radęs upės dugne. Tokiu būdu, Žuvų piemuo per sapną paveikia keltininką taip, kad tasai tarsi užhipnotizuotas viešai prisipažintų apie savo juodus darbelius.

       Moteris medyje, pamačiusi keltininko sapną, supranta, kad Žuvų piemuo gyvas, ir drauge su dailidės dukra jį išgelbsti. Dingus pabaisai, miestelyje kyla panika. Tačiau dailidė, kad visi iš galvos pagaliau išmestų savo kraupias fantazijas apie upės pabaisą, pasiūlo tą gauruočių nukirpti. O ir Žuvų piemuo, atlikęs lemtingą darbą keltininko sapne, leidžiasi viešai nukerpamas, kad visi pagaliau suprastų, jog jis - toks pat žmogus, kaip ir visi. Na o tikrasis pabaisa visą laiką slapstėsi tarp pačių miestelėnų. Ir tai – keltininkas.

       Išpažįstantis savo piktadarybes ir atgailaujantis žmogžudys išvejamas iš miestelio, o naujuoju keltininku tampa Žuvų piemuo. Tokiu būdu gyvenimo košmaras virsta šviesiu būties sapnu.


1. Įniršis

Choras:
vyrai:
Visų mūsų gyslose baimės daugiau negu kraujo,
koktu net pradėti gyvybę lyg giesmę iš naujo
ir moterys atstumia aistrą ir mūsų saldėsį, –
kada tu, pabaisa, kada tu, siaubūne, padvėsi?
 
moterys: Šikšnosparniai bando čiulbėti visur, tik ne paukščiai,
tų spiegiančių nakšių balsų nuolat klausomės baugščiai,
jie atpučia tamsą ir sąnarius geliančią vėsą,
kada tu, pabaisa, kada tu, siaubūne, padvėsi?
 
keltininkas: Sprink akmeniu, sprink akmeniu, sprink
 
choras: Žuvų piemenie!
 
keltininkas: ugnies paragauk, ugnies paragauk, ugnies
 
choras: Paragauki rajūne!
 
keltininkas: tau gerklę užkišim, tau gerklę užkišim,
tau gerklę užkišim
 
choras: Užkišim vis tiek!
 
keltininkas: te skrandis tavasis, te skrandis tavasis
te skrandis
 
choras: Tavasis išdžiūna.
 
choras: džiūna džiūna džiūna džiūna džiūna
 
Vyrai ir
moterys:
 
Kvatojasi juodas vanduo sūkuriais išsiviepęs,
nors tiek dovanota aukų, tačiau viskas per nieką –
vis viena bučiuojas skenduolės su upės pakrantėm, –
tad akmenis griebsim, kur savo gyvenimus rentėm...
 
Priedainis:
keltininkas:
 
Sprink akmeniu…



2. Žuvų piemuo

Žuvų piemuo: Vien juoką man keliat

tuo žirnių lietum...
 
Šamai: Juokinga ir mums

Juokinga ir mums!
 
Žuvų piemuo: O gerkles verčiau

pataupykit pietums...
 
Šamai: Taupysim ir mes

Taupysim ir mes!
 
Žuvų piemuo: Nebudinkit miegančių

mano žuvų...
 
Šamai: Nemiegam tik mes

Nemiegam tik mes!
 
Žuvų piemuo: Jei laukiate spindinčių

sapno srovių...
 
Šamai: Spindėsim ir mes

Spindėsim ir mes!
 
Žuvų piemuo: Kas naktį, kaip dumblas

vaitoja girdžiu...
 
Šamai: Tai girdim ir mes

tai girdim ir mes!
 
Žuvų piemuo: Pakrantėj suvarstytas

nendrių strėlėm...
 
Šamai: Net skauda ir mums

Net skauda ir mums!
 
Žuvų piemuo: Drumzles sietuvoj

malonėju vyzdžiu...
 
Šamai: Myluojam ir mes

Myluojam ir mes!
 
Žuvų piemuo: Tiek skausmo lyg upė

žydėtų dėlėm...
 
Šamai: Žydėsim ir mes

Žydėsim ir mes!
 
Priedainis
Žuvų piemuo:

Šamai:

Žuvų piemuo:

Šamai:
 
Ant upės gulasi naktis,

iš triukšmo neriasi,

ir spurda, plakas lyg širdis,

lyg žuvys nendrėse –
 
Žuvų piemuo: kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas
 
Šamai:  
Kur pilnačiai plaukant, valdove, dingsti?
 
Žuvų piemuo: Dugne įsigaunu

į sapną žmogaus...
 
Šamai: O gal tu tuos žmones nubausti gali?
 
Žuvų piemuo: Ne vieną iš jų

savos nuodėmės baus...
 
Šamai: Ir kuo tam sapne atsidūręs virsti?
 
Žuvų piemuo: Šviesa glamonėju

sraiges ir žuvis...
 
Šamai: O gal jiems prileisti vienatvės gali?
 
Žuvų piemuo: Po oda jos pilna, –

nutilkit išvis!!!
 
Priedainis
Žuvų piemuo:

Šamai:

Žuvų piemuo:

Šamai:

 
Ant upės dugno tiek sapnų,

baugių ir spindinčių,

ten jūsų paslaptis liečiu –

šaltas ir šildančias
 
Žuvų piemuo: kai pilnatis pakloja patalus,
pamirškim įniršį ir pasalas



3. Dailidės košmarai

Dailidės dukra: Jau gena pilnatis į pievas vandenis
ir gano ungurius po jas baublys,
gal išplukdysiu tavo ligą valtimis,
kurias man šiltas vėjas atplukdys
 
Dailidė: Šmėklos beakės
kraują man laka
ir glosto kas naktį pirštais juodais,
vidurius raižo
ramybę nulaižo –
vaikšto košmaras sapno takais
 
Šmėklos: Gelsim bučiuosim
tave nugaluosim
 
Dukra: Jau lieja pilnatis ant pievų šviesą,
kurią palietęs gūžteli baublys,
tuojau į greitą upės valtį sėsiu,
kad dingtų tau slogutis lyg auglys
 
Dailidė: Dreba man rankos,
išgąstis trankos
po leisgyvį kūną kojom šaltom,
dėlės beakės
kraują vis laka –
niūrios pamėklės smaugia tykom
 
Šmėklos: Smaugsim myluosim
tave nukamuosim
 
Dukra: Gal pagaliau surasiu tikrą vaistą
jei nebe šiam, tai kitame krante,
ir nors šalti vaiduokliai vis dar vaikšto,
bet vėjas laimins lekiančią mane



4. Kėlimasis upe

Keltininkas: Savo valtį kasdien glostinėju
ir smagiai galynėjuos su vėju

mano raumenys pučias ir tviska,
gal jie taps tau mieliausi už viską?

pažiūrėk tik į šaunųjį žirgą, –
mano muskulai žavūs net spirga

tarsi plunksną nunešiu per upę
tavo kūną, į dangų įsupęs
 

priedainis
dailidės dukra:
 
Šios rankos be proto galingos
ir švelnios ūksmingos
kaip angelo sparnas,
pečiams irgi pločio nestinga, –
be to, išmintingas
esi tarsi varnas
 
keltininkas: Visados tave ginsiu nuo priešų, –
savo irklu, jei reiks, jiems užrėšiu!

žiedo delnu tave glamonėsiu,
rengsiu sodais ir vyšnių pavėsiu
 

priedainis
dailidės dukra:
 
Šios rankos be proto galingos..
 
keltininkas: Tad ateik ir priglauski krūtinę,
mano lūpos iš geismo sutinę

ir atverk tą liepsnojantį kūną
 

dailidės dukra: na gerai... eik velniop, pasalūne!
 
keltininkas: uch, tu varle
pala
dar nutversiu už kojos
nieko...
dar kelsies atgal
 
priedainis
vyrų choras:
 
Tos aistros – juodos dervos,
aitrios kaip žarijos,
nuodija tavo kraują
lyg gyvatę tu prarijęs


Skaityti toliau