Roko opera „ŽUVIAGANYS“
       Kompozitorius - Rokas Radzevičius
       Siužetas ir libretas - Dainiaus Gintalo
       Premjera įvyko 2004 m. liepos 5 d.

       Siužeto aprašas

       Miestelį, įsikūrusį prie Nemuno, jau kuris laikas talžo tikras košmaras – upėje vis randami merginų lavonai. Miestelėnai įsitikinę, kad jų vaikų kraujo trokšta upėje gyvenantis padaras. Šį siaubūną žmonės vadina Žuvų piemeniu. Miestelėnai, norėdami apsaugoti savo dukras nuo mirties, aukoja Žuvų piemeniui gyvulius, bet žudynės vis viena nesiliauja. Todėl paraginti keltininko, įtūžę miestelėnai lekia prie upės ir vietoj aukų į vandenį ima svaidyti akmenis. Būtent šia įniršio scena ir prasideda roko opera.

       Bet šis įniršis Žuvų piemeniui tekelia juoką. Šiai atsiskyrėliškai būtybei, savo vaizduotėje bendraujančiai su šamais, kur kas svarbesni yra žmonių sapnai. Kadangi jie slypi upės dugne, Žuvų piemuo per pilnatį į juos tarsi į kambarius geba įsigauti ir savo vaizduotės dėka juos keisti. Čia ir slypi tikroji šios būtybės galia.

       Tuo tarpu sunkiai negaluojantį miestelio dailidę, valčių dirbėją, kamuoja košmarai. Todėl jo dailiajai dukrai tenka keltis per upę, kad kitame krante pagaliau surastų tinkamą vaistą. Jos nuotaiką skaidrina danguje pasirodžiusi pilnatis lyg gera lemiantis ženklas, bet keliantis upe jai tenka susidurti su savimyla keltininku. Ji šoka iš valties ir išnyksta upės vandenyse, taip pabėgdama nuo keltininko glamonių. Kai su vaistais grįžta namo, išvysta stebuklą – tėvas sveikut sveikutėlis! Ir tai dar ne viskas – ant savo pilvo ji pastebi maloniai šiltą sraigę.

       Netrukus iš moters, įsikūrusios medyje, ji sužino, kad tėvo sveikata ir sraigė – tai dovanos, siųstos paties Žuvų piemens. Be to, moteris, kuri iš medžio regi sapnus, atskleidžia ir tai, kad Žuvų piemuo – joks upės baisūnas. Tai atsiskyrėlis, turintis galią miegančio žmogaus košmarą paversti nuostabiu reginiu. Tokiu reginiu per sapną jis ir pagydė dailidę.

       Ir štai dailidės dukrą ima lankyti fantastiški sapnai. Ji jaučia, kaip į jos pasaulį pamažu įteka didelė ir šviesi Žuvų piemens siela. Ji suvokia, kad tikroji Žuvų piemens prigimtis yra ganyti žuvis žmonių sapnuose. Tai ją jaudina ir ji ima degti troškimu tą žmogų pamatyti.

       Bet tai nelemta – žvejams pavyksta pagauti Žuvų piemenį – visą apžėlusią žmogystą. Jiems, nuo pykčio aptemusiomis akimis, šis gauruočius ne kas kita kaip pabaisa, kurią reikia tučtuojau nugalabyti. Jis įmetamas į išdžiūvusį šulinį, kad nusigaluotų didelėse kančiose, o miestelyje greit pasklinda gandas, kad Žuvų piemuo jau gavo galą.

       Na o pastarasis, atsidūręs visų apleistame šulinyje, visiškai netikėtai pakliūna į keltininko sapną, kurio taip ir nebuvo radęs upės dugne. Tokiu būdu, Žuvų piemuo per sapną paveikia keltininką taip, kad tasai tarsi užhipnotizuotas viešai prisipažintų apie savo juodus darbelius.

       Moteris medyje, pamačiusi keltininko sapną, supranta, kad Žuvų piemuo gyvas, ir drauge su dailidės dukra jį išgelbsti. Dingus pabaisai, miestelyje kyla panika. Tačiau dailidė, kad visi iš galvos pagaliau išmestų savo kraupias fantazijas apie upės pabaisą, pasiūlo tą gauruočių nukirpti. O ir Žuvų piemuo, atlikęs lemtingą darbą keltininko sapne, leidžiasi viešai nukerpamas, kad visi pagaliau suprastų, jog jis - toks pat žmogus, kaip ir visi. Na o tikrasis pabaisa visą laiką slapstėsi tarp pačių miestelėnų. Ir tai – keltininkas.

       Išpažįstantis savo piktadarybes ir atgailaujantis žmogžudys išvejamas iš miestelio, o naujuoju keltininku tampa Žuvų piemuo. Tokiu būdu gyvenimo košmaras virsta šviesiu būties sapnu.


1. Įniršis

2. Žuvų piemuo

3. Dailidės košmarai

4. Kėlimasis upe

Skaityti toliau