tekstai.lt

Dainius Gintalas. ŠAMANO DIUENDĖS PASAKOJIMAS APIE KŪNO IŠSKAIDYMĄ INICIACIJOS-SAPNO METU (2006)

       „Dabar aš kalbu su jumis būdamas sveiko proto, bet negalėčiau pasakyti, kiek narių yra mano kūne. Tik žinau, kad mes, šamanai, turime keliais kaulais ir raumenimis daugiau. Aš, pasirodo, turiu trimis daugiau: dviem raumenimis ir vienu kaulu.“

       Sibiro šamanas Diuchadė

       pirmiausia mane paguldė į galvijo krauju permirkusius patalus. virš lovos kabėjo milžiniška lūšies galva. jos akys mirktelėjo, ir aš tapau tarsi kempinė – kraujas ėmė plūsti į mane, ir kai visas kūnas persisunkė juo, o patalai tapo balti kaip sniegas, tada viskas ir prasidėjo:

       priėjusi stambi juoda višta su sidabriniu auskaru ant kairės moteriškos ausies manęs paklausė, kuri dabar valanda. atsakiau, kad aštuonios pas mėnulį, keturios pas saulę. tada jos kaklas ėmė traškėti ir tįsti, kol pavirto į apystorį boa. jis apvijo mano kaklą ir storu balsu sakydamas, jog visos jos dabar priklauso nakčiai ir mėnuliui, taip stipriai jį suveržė, kad mano sąmonė prapuolė tamsoj. vos atsipeikėjau, prie manęs jau stovėjo trikojis arklys ir pro didelius rusvus dantis sušvokštęs – atiduok mano koją! – spyrė kanopa į kaktą ir perskėlė kaukolę. lyg atkartodama pirmąjį persimainymą, jo eržiliška varpa ėmė pūstis, augti, ir išvirtusi į didžiulę ranką, savo keturiais geležiniais pirštais apglėbė mano galvą ir gerokai spustelėjusi visiškai sutraiškė kiaušą. iš lėto nuplėšęs apsauginę smegenų plėvę, arklys savo šiurkščiu liežuviu lyžtelėjo per jas – mano išdribęs kūnas net šoktelėjo – ir ėmė atidžiai apžiūrinėti. tavo hipotalame, kalbėjo jis, atsirado trečias kambarys. jame sėdi juodas jaguaras, jo nasruose smilkyklė ir laikrodis, o kūną juosia stačios kopėčios – kiekvienų iš jų viršuje po indą su įvairiausiais žolių mišiniais. kai atsisakysi savo didžiausio troškimo, kad išmoktum nedrebėt iš baimės ir šalčio, pateksi į tą kambarį ir viską sužinosi. hipofizėj ant didelių pagalvių guli begemotas ir žebenkštis, trenkia česnaku ir jų ginčais, jie labai įnirtę. bet riebus ožkos pienas, sumaišytas su meskalo sultimis, juos panardina į snaudulį. būtent šiuo snauduliu galėsi sutramdyt kitų pamišimą, nugalėti drugį ir juodą dvasinį užkratą. tavo gumburas labai slidžiais krantais atitvertas nuo kūdros, iš kurios beviltiškai bando išlipti vienaragis. jo ragu galėsi perdurt ne vieno priešininko apsauginę plėvę – tad patekėjus raudonam mėnuliui pateliūskuok galvą, ir vandens pliūpsnis išmes vienaragį į krantą.

       kai mano smegenis jis paėmė į savo delną ir iškėlė ties horizonto linija prieš pat patekant saulei, man pasirodė trys klaikūs pavidalai: venerinės ligos, pagundos ir šizofrenijos dvasios. pirmoji buvo moteris-beždžionė mėlynu iškirmijusiu veidu, vietoje nosies – skylės, vietoj lūpų – drebučiai su išlindusiom vyšninėm dantenom. jos kūnas, nusėtas gyvaplaukiais, buvo išmuštas pūliuojančiom piktžaizdėm, o iš bambos smauksojo mėsinga žarna, panaši į vyrišką organą. iš jos mane stebėjo pikta akis. kai toji žarna prisiartino per sprindį nuo manęs, o akis dar labiau išsipūtė ir ėmė pamišėliškai smalsauti, kaip kobra žaibiškai pasidaviau į priekį ir iščiulpiau ją; pagundos dvasia įnirtingai mostagavo rankom, bet prieš savo valią ėjo atbulom. iš jos akių tekėjo juodas skystis, kurio dvokas ją varė iš proto – ji klykė nežmonišku balsu, o jis staiga virsdavo į fantastiškas tenoro atkarpas, kurias tuojau pat užgoždavo ūksmingas, į apuoką panašus, ūbavimas, o po jo vėl sekdavo klyksmas. kai aiškiau pamačiau tą užburtą ratą, perpjoviau jį savo rodomuoju pirštu; šizofrenijos dvasia turėjo žalią tapyro snukį, mulo kūną ir tigro letenas. tas gyvis, kankinamas siaubingo niežulio, bandė kasytis šonus, deja, aštriais letenų nagais tedraskė odą ir vėrė žaizdas, kėlusias dar didesnį niežulį ir dar didesnes kančias – galop jis iš skausmo nualpo, o iš keisto tapyriško snukio pasipylė oranžinės seilės. sumaišiau jas su sepijos kaulo milteliais ir savo pažastų prakaitu, ištepiau žaizdas, ir jos ėmė trauktis.

       pavidalai dingo. mano smegenys kaip kamuolys buvo išmestos į viršų, – tik spėjau iš aukštumų pažvelgt į žemę, pajust sąmonės lengvumą, o jos jau dideliu greičiu bloškėsi žemyn ir čia išsitaškiusios greitai buvo surytos didžiulių rudagalvių skruzdėlių.

       kai begalvis bandžiau keltis, mano kūną ties krūtine jau buvo prirėmęs erelis – jo didelės, nutįsusios jaučio kiaušidės spaudėsi į mano odą, – jis savo snapu išskobė krūtinėj skylę, išsirovė širdį, pasikišo ją po pažastim ir garsiai kvatodamas bei išsiskėtęs nubėgo į gaisro pusę. niūniuodama raminančią dainelę priėjo maža mergaitė, prisilietė savo švelniom rankutėm, nusišypsojo, ir po kelių sekundžių buvau jau be odos. susisuko tuos penkis kilogramus į ritinį, perrišo virvute, persimetė per petį ir toliau sau niūniuodama nužingsniavo.

       pavymui jos žingsnių pasigirdo duslus trimitas. mano kūnas paskendo tirštame šešėly – prie manęs lenkėsi moteris-dramblys, – jos krūtys panėšėjo į kietus didžiulius gumbus, o juose pusmėnuliu buvo įrėžti gilūs rantai. iš jų greita srovele ant manęs tekėjo aliejus, kuriuo ji ištepė visą mano kūną, truputėlį lukterėjusi pliaukštelėjo per jį tarsi per būgną kelis kartus savo sunkiais delnais, ir mano raumenys kaipmat atšoko nuo kaulų. vos toji juos negrabiai susikišo į sterblę ir nudramblojo, prie manęs kaip vagys prišoko krūvelė gyvių.

       lapė buvo pirmoji, – ji pasigriebė sėklides su varpa. šuo nusičiupo šlapimo pūslę, karvė – inkstus, echidna – tulžį, šernas – kepenis; plaučius – tapyras, skrandį – hiena, blužnį – voverė, stemplę – šeškas, skydliaukę –žebenkštis, akis – kurmiai, o žarnas išsitampė ežiai.

       kai nebeliko visų tų drėgnų, išpliurusių organų, pajutau neapsakomą lengvumą. man atsivėrė kaulų sandaros esmė: jie buvo visų keturių stichijų, susiliejusių į vieną masę, įvairiaformės skrynios su jose kaupiamais mirusiųjų užkalbėjimais ir užkeikimais; kai kuriose iš jų, pavyzdžiui, kryžkauly peri miniatiūriniai paukščiai-vaiduokliai, o jų išsiritę vaikai lekioja po visą kūną ieškodami maisto ir ryja virusus.

       džiaugdamasis savo lengvumu, pakėliau savo griaučius ir netrukus pasiekiau upę, – ji grybžtelėjo savo didžiuliu vandens liežuviu, ir aš jau buvau jos valdose.

       trylika dienų keliavau upės dugnu. tarp mano šonkaulių nardė ir glaustėsi unguriai, vėgėlės, srovės. ten sutikau iki kelių akmenyse įklimpusius sapnų žmones varlių galvomis. kiekvienas iš jų mane mokė, kaip pasinaudojęs savo raktikauliu galėsiu atrakinti sergančiojo sapną ir jo juodąją dėžę, gulinčią, priklausomai nuo to, vyras jis ar moteris, jo galvos arba gimdos dugne. po pamokymų jie spjaudavo į mane, ir tik paskutinysis iš jų man paaiškino, kad iš šių lipnių stingstančių seilių susidarys dar vienas kauliukas, prarastas kūdikystėj, o jis ir bus tasai tikrasis raktikaulis, kuriuo atidaromas sapnas.

       po jo žodžių upės vanduo susidrumstė, ėmė kunkuliuot, per keliolika pėdų pakilo į viršų, sumaurojo ir tėkšdamasis kriokliu žemyn, išbarstė mano kaulus į šalis. bet jie neatgulė ant dugno, o dar trylika dienų plaukė ramios upės paviršiumi, kol juos vieną po kito surinko vemiantis žmogus stačiomis lūšies ausimis ir kakta, aptraukta rupūžės oda.

       kai visus juos tinkama tvarka sudėliojo ant juodos dervos, vienas po kito staiga subėgo žvėrys ir ant mano kaulų ėmė vemti surytais organais, o ereliui atrijus širdį, jie gurgėdami ir vaipydamiesi milijonais kraujagyslių tuojau pat vienas su kitu susikabino ir susiliejo į vientisą kunkuliuojantį organizmą. ta pati moteris-dramblys paklojo ant manęs raumenis ir pro savo stambią nosį paniurnėjo, kad nuo šiol jų turėsiu dviem daugiau: jeigu gerai nugirdau, vienas iš jų išaugintas iš jos krūties ląstelienos ir suteiks papildomos jėgos galynėjantis su moteriškos lyties dvasiomis-smogikėmis, kitas gi paimtas iš dramblio straublio ir labai pravers imtynėse su vyrų vaisingumą vagiančiais fantomais.

       skruzdėlės, surijusios mano smegenis, vėmė visų garsiausiai. kai kurioms nuo nepakeliamo spaudimo pradėjo sproginėti galvos, o visai šalia dvikasė mergaitė niūniavo tą pačią nerūpestingą dainelę ir pradėjusi nuo pėdų visiškai neskubėdama tempė ant manęs odą. nieko keisto, kad tokia pamėkliška muzika prišaukė arklišką žvengimą, kuriam pasigirdus sušvito ir manoji kaukolė. pakylėta virš manęs, ji puikavosi ant keturių ištiestų vaiduokliškų pirštų – tokia sveika ir spindinti, kad, atrodė, ims tuoj ir nusišypsos.

       karaliukas lūšies ausimis griausmingai sukosėjo, ir visuotinis skruzdėlių vėmimas buvo baigtas. jis paėmė mano rubuiles smegenis ir sulaikęs kvėpavimą labai atsargiai jas kišo į kiaušą pro jame žiojinčią skylę. smegenys buvo išpurtusios ir nenorėjo tilpti, bet dėl to jis labai nesijaudino: jo plaštakos, virtusios į dvi slidžias plačias dėles, įsliūkino į kiaušą, ir jis, giliai suraukęs savo rupūžės odos kaktą, tarsi tai jam suteiktų nežemiškų jėgų, taip truktelėjo jomis į šonus, kad kai kurios kaulus jungiančios siūlės kaip mat sutrūkinėjo, bet svarbiausia – atsirado daugiau vietos, o plaštakoms pasišalinus, pačios smegenys geranoriškai žnegtelėjo į kiaušo vidų. kai jis kaulo plokštele uždengė išsižiojusią skylę, savo pilkomis seilėmis užtepė ir sutvirtino visas siūles, niūniuojanti mergaitė užtempė odą ant galvos, o mano akys vėl sužibo, atrodė, kad viskas buvo baigta. tad kėliausi ir ėjau, bet karaliukas mane sustabdė. mano akivaizdoje jis išsirovė liežuvį, įbruko man į burną ir pasakė: prie šito, apvilkto akmens ir geležies dulkėm, negalės prilįsti apgavikės dvasios, kurios kartais taip suvelia šamano žodžius, kad jais įtikėjus ligonis pasmerkiamas dar baisesnėms kančioms, o neretai ir mirčiai.

       dabar, kai esu blaivaus proto, net ir nežinau, ar liežuvis, kuriuo jums visai tai pasakoju, iš tiesų iš tos keistos būtybės burnos, bet šalia manęs tada sėdėję artimieji sakė, kad jis netikėtai pradėjo tabaluotis, į šonus tampydamas žandenas, ir gausti kaip didelis varpas – to nežmoniško triukšmo ir buvau pažadintas.

       2006 m.