AEROUOSTAI
| Un matin. nous partons, le cerveau plein de flamme, Le coeur gros de rancune et de desirs amers, Et nous allons, suivant le rythme de la lame, Bercant notre infini sur le fini des mers. Š. Bodleras. „Kelionė“ |
I
Į debesis!
Miestai – gigantai, negalintys gimti iš naujo, –
ansambliai senamiesčių
antklodėm dangsto jų kojas.
Antros realybės tarnaitė – aerodinamika
išrauna mus. Ratai pasislepia vizijon.
Be purvo, be bruzdesio,
netgi, žinai, ne per pažintį
tau – visas dangus, amžinybės spalvos, neišsenkantis.
Tau – atlaso santaupos.
Trasos sukarpo metus,
kai šuolis diuralio erdvės vientisumą sukarpo.
Kaip šauniai gyvename!
Šauname tiesiai į rojų
iš buto, tarnybos, šeimos – pro karjeros duris.
Kas šaukia? Kas naujo planetoje? Kas užmiglojo
kasdienių stebuklų praplatintus dvasios vyzdžius?
Antra realybė.
Pirmojoj save pakartojom
iki banalybės ir šleikštulio, išgramdėm plačius
galimybių dugnus.
Dabar gal įmigom, gal ieškom aistrų bei religijų,
katarsių arba katastrofų, apvalančių valią gelmių.
Į debesis!
Nors jau seniai nebestebina
atotrūkiai, toliai ir pojūčių plėšomos skalės,
paradai, galvosūkiai, genijų keliamas alasas,
nei mostai herojų, nei mokslų ironiškos pergalės.
II
Vėl prieš tave: kava su pelenais,
aidžių stočių erdvėj ištirpus baimė,
už durų, sunertų lyg pirštai, – šnabždesys,
ir dingęs raktas, deginantis delną.
Bet nuorūka dar kupina vilties
ir žingsniai dar ne viską žino, – žada.
Dar adresai tau reiškia ne raides,
o prikelia balsus ir šaukia veidus.
Paskui: irimas, trupanti kreida
ir gailesčio saldus truputis, falšas...
Ironija parašo ne daugiau,
bet ji rupi, gaji, nerūpestinga.
Dabar – sale įrėminki akis,
kad grįžęs laikas nepramuštų sienos,
kad sąskaita už mudviejų metus
neviršytų vienatviškos monetos.
Vėl prieš tave kava su pelenais
ir duona, užmaišyta su pelynais,
ir supanti tave šilta banga
nėra šviesa, aiškumas, atgimimas.
III
Vargonų oazė, iliuzijų orgija,
orgazmiškas dvasios troškimas daiktėti,
įgąsdinto lapo lėkimas per lapkritį
link tvirto mūrinės buities parapeto.
Apatiški sąžinės priekaištai auštant,
džiūstą apatiniai apakina dabartį,
aptingus Akimirka grąžos patenkinta:
– o likusį laiką reikėtų įdarbinti!
Pro burzgiančias kameras, bruzdesio chorą –
išbalusios kaukės įkaušusių tragikų,
ir mūza pop-arto ant sekso motoro
praskrieja virš kraterių, snaudžiančių drąsiai.
Išrėk savo norą į užterštą aplinką, –
šagrenės oda nemažėja, įrėminta
valstybinėm sienom, kur hipis Eschilas
streikais repetuoja globalinį hepeningą.
Koksai sterilus elektroninis laikas!
Kaip man numazgot prakaituotą sekundę,
kurioj susijungė laisvai ir nedalomai
genezė, pasąmonė, mitai, kultūros.
IV
Užliek mane laime, kad akys vis lėktų
orbitomis tavo neblėstančių pėdsakų,
kad lūpos kaip miestai be ryšio kalbėtų
žodžius, kurių reikšmę tik tu teatspėtum.
Užliek mane džiaugsmo čiurkšle iš blakstienų,
lėktuvo mostu, spinduliais geležinkelio,
laiškais, telefonais – vis viena, vis viena
diena kiekviena tavo stygių paženklina
atomais iširusiais, norų amorfija,
inertišku kraujo sruvenimu venomis,
vienodų dienų maratonišku maršu,
be finišo nešant olimpinį gedulą.
Užliek mane daugtaškiais, pauzėm ir skliaustais,
akytos tylos tariamąja semantika,
ir drebančių medžių šešėliais įskaudink
išlinkusią nuostaboj antakių arką.
Užliek mane savo sinkopinėm nuotaikom,
nuotraukų genais užsėjus vaizduotę,
ligotą laukimą įteikus kaip dovaną,
žinodama – tau netgi tai dovanotina.
V
Tu netikras. Tu – stiklas, tu – staklės,
programuotos romantiškai užduočiai.
Į poelgių taktą metaforos
byra, brauko, rimuoja ir užkrečia
neteisėtu kristalo švytėjimu,
neteisybės egzotišku blizgesiu.
Į plevenimą plaštakos tiesiasi –
...atsiremia pirštai į tinką.
Vėl – distancija, stabligė, logikos
intervencija, proto šlagbaumas.
Ten, anapus – ir gėris ir blogis,
o šiapus -apakintas jausmas,
baltos dėmės pasienio žemėlapiuos,
juodos dienos poliarinio kliedesio,
analuose nepažymėtos
giluminės sferos psichodelikos.
Tu netikras, tu – stiklas, tu – inkaras,
kalinys Aristotelio logikos,
tu – įkaitintų pojūčių įkaitas –
...keturių išmatavimų grotos.
VI
Tiktai odos drėgmė, tik barokinis šonkaulių lankas,
tuščiažiedis liemuo be karčiai iškalbingos šerdies...
Kas įpins mus į tobulus, šaukiančius kabelio raumenis,
į visuotinio ryšio erdvėj išbarstytas gaidas?
– Sakinių gemalai emaliuoto dangaus peleninėj,
Penelopės aistra, pavogta iš Uliso sapnų,
emblema begalybės virš Babelio bokšto, išaugusio
ties kasdienės menkystės išbraidžiota keliais bala -
tai sujungs mus tvirčiau nei tuštėjančio butelio pasakos,
abėcėlinės tiesos, nesąmonės gatvių migla,
nei buhalteriai ryto, daužą skaitytuvų bokalais
į alėjančią sielą, Orfėjaus forsuotas stygas?
Tai sujungs mirtinai, sapno traukiniui garmant į nieką,
kai negelbės jau armija ryžto darbštuolių velnių.
Pagirių iškankinta isteriška saulė į miegamąjį
įriedės, kai motorai bildės smilkiny,
kai šnabždėsi „mylėk“, kai patsai nežinai, ką šnabždėsi...
Ryto limfa tiršta suklijuoti daiktai ir veidai.
Ryto sparnas ryškus tiktai tiems, kurie moka mojuoti
tais sparnais. O mums – tik spalvoti sapnai?
Mes visi – pranašai, bet nedaugelis perbėgs į Meką.
O kiti pramekens išminty pamirkytas raudas,
o kiti išmaitins nevaisingą svajonių Veroniką
ryškiaspalvių sapnų ir sapnuotų sparnų apžavais.
Kas išplėš mus iš kiauto, iš kultų, iš kaulų
švęstą ugnį išskels, kad nauja atsivertų erdvė,
kad virpėtų ir gaustų planetinio kabelio raumenys
nuo tavo vienos ir visiems reikalingos dainos?
VII
Su tavim lyg besvorė manta
atmintis – išminties surogatas.
Sumontuoji vardus ir datas,
koreguoji ryškumą ir vietą.
Žaibas, ašara, dramos ašis
ir kaltė, kurią atperka rašalas...
(Viską galim kitaip aprašyt, –
...tik panašūs, deja, ne tapatūs.)
Katalogas, kur „ygrek“ ir „iks“
galimybių, būčių, realybių...
Kuo bebūtum, dar tūkstančiai liks
neįkūnytų tavo pavidalų,
negramatinių veiksmo laikų,
negrafuotos erdvės kilometrų
ir ne gramų, o valios saiku
atmatuotos vilties dar užteks tau.
Kuo bebūtum. Štai Žemės anga,
ir manta – ne daugiau nei dvejonė,
ir dangus virš tavęs – ne dangus, –
dugnas, skalė, kliūtis, stadionas.
Grybauskas, Almis. Bandymai apkabinti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
J. BOSCHAS VILNIAUS SENDAIKČIŲ TURGUJE
O vilko miestas, mistikas, šėtonas,
jis kaip Mefistas perka ir parduoda.
Sentencija ant sklidino aruodo:
„Gyvenimas ištiško kaip kaštonas“.
Mus laikrodžiai kas dieną ketvirčiuoja,
bet kirčių šičia niekas neskaičiuoja.
– O rūtos, panelyte, kiek kaštuoja?
Senatvės apšarmojęs ešafotas
iš skersgatvio geltono išrėplioja.
Čia kerpa, perka, verpia...
– Kas čia verkia,
gal nori jis pakelti savo vertę?
Ir angelas, į sostinę atklydęs,
nuvaikomas šalin, kad netrukdytų.
***
panert į būvio gintarą
panert
kur susijungia
akmuo ir laikas
šviesa ir laikas
akmuo ir šviesa
tyla
kai lieka
ilga netektis ar
gyvybės kartojimas
bangoj
pakrantėj
kol tylą perskels
karate-žodis
karstų ir karatų žodis
žodis – keršytojas
už visus po
nebylumo asfaltu
slopstančius nuo
kitimų
Grybauskas, Almis. Bandymai apkabinti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
KITA ERDVĖ
Aš jau ne toks.
Aš gyvenu
ne tuo, kas buvo parašyta.
Krentu, apglėbęs parašiutą.
Jis išsiskleis, bet bus vėlu...
– Man jau kita erdvė pražydo.
Sugrįžta mano žingsnių aidas,
sugrįžta posmai, žodžiai, raidės,
sugrįžta mano bumerangai,
tačiau manęs nebesuranda.
O mano miestas geležinis,
kur tokios gražios gėlės, šunys,
mergaitės mano, dabar moterys,
draugai, džiaugsmingai rankom mojantys,
aš pats – pernykštis, vakarykštis...
– Ekranas tolsta, blunka, nyksta.
Pernakt nutrūkę raiščiai skauda...
Mažytis degantis lėktuvas
sapne įstrigo. Ir lakūnas
pamišęs liuko nesuranda.
Grybauskas, Almis. Bandymai apkabinti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
APMINDŽIOTAS MIESTAS
Grįžtam.
Tavo gatvių duslūs registrai
rezonuoja kiekvieną žingsnį.
Grįžtam
pro vitrinų aiškiaregystę,
kaip sapnų troleibusai grįžta
užmaršties autoparkų įsčiosna,
grįžtam
sakinių į užakusius įspūdžius.
– – –
Šis prospektas – į beprotybę
saulėlydžių
ir į įpročių suledėjimą
euklidinėj geometrijoj.
Santykiniai senėjimo dėsniai
viską vertins savaip, įvardins
ir privers pakartot iš naujo...
– Neužsiveria vartai į aušrą,
kolonadų lunatiškos ertmės.
Koks bebūtum – pabėgęs ar grįžęs,
naktį perlauš tave nervų prizmėm
ir paners į aritmišką virpulį
haliucinuojantis realizmas
langų
geltonų kaip dykumos.
– – –
Grįžtam
pro vitražinį kronikų šriftą,
pro chronišką klasikos rimtį.
– Koks gražus sentimentų cementas
ant pečių talentingų atlantų!
Grįžtam
pro agoniją į gimimą,
ir pro kryžius –
į pagonybę.
– – –
Centrinis paštas – laukimo apaštalas.
Telegrafiniai jo sparnai neįžiūrimi
virš prospekto pagundų, sekundžių ažūro –
didžiulio DABAR neišskaitomų lūžių.
Skubūs praeina
ir skurdūs pareina skubūs,
tarsi kartotų kas vaizdo įrašą,
lyg išparduotų miestas
mėsą ir skudurus
čia, kur stogų ir kaminų dantiraštis
dangų prie žemės pririša.
Laukimo sparnai nepavargsta prasminti,
virinti veidą prie veido į dabartį,
strofą – prie medžių,
ekraną – prie veidrodžio,
ironiją – prie pažinimo ekstazės.
– – –
Grįšiu:
tavo akmenys – mano sapnas,
ačiū
už neamžiną aido skambesį,
pradžią,
ir už būsimą vagį – pabaigą
(grindinio atspalvį
duok apmindžiotiems posmams
ir kintamumo srovė
te jiems nebešvie-e-ečia...)
ačiū.
Grybauskas, Almis. Bandymai apkabinti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
RUGSĖJO ESKIZAS
užsimerk ir perskaityk formulę
rudeniniam stikle
spalvomis imituojančiam kalbą
pusiau apvilkta tuštuma
godžiai siurbia žvilgsnius ir kvatoja
tuo pat metu
už jutiminės pertvaros
tvinksta vaisiais tingumo krūtys
bandę čiupti glėbin
apsto pirštai pavirsta ražienom
tuoj ateis ir ištars
eime nes tavęs čia nėra
Grybauskas, Almis. Bandymai apkabinti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
UŽSKLANDA
Aš tyliai žinau
vieną sunkią konstrukciją:
tavo antakių įtampą
draugo šypsenos sopulį
metafizinę miesto grafiką
griūnančiam jaunume
aš garsiai tyliu:
nesustok
be atodūsio keiskis
nutolus iki gražumo
iki stingstančios laiko būsenos
atbulinėj šviesoj
grįžtu aplankyti savęs
einančio manęs pasitikti
Grybauskas, Almis. Bandymai apkabinti: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.