Grybauskas Zuvys      A. Grybausko poezija atspindi penktojo šeštojo dešimtmečio gimimo kartos, debiutavusios maždaug aštuntąjį dešimtmetį, rašytojų kūrybą ir tos kartos lūkesčius. A. A. Jonynas ketvirtajame knygos viršelyje teigia: „Gera, stipri orios ir stoiškos poezijos knyga.“ Panašius apibūdinimus teko išgirsti ir iš kitų tos kartos žmonių. Knygos vertinimas dažnai priklauso nuo atpažįstamų ženklų ir jų sukeliamo afekto, estetinio jausmo. Kita vertus, tai, kas atpažįstama, žadina atmintį, kelia nostalgiją, dar neįrodo meninės vertės, veikiausiai priešingai – tokiai literatūrai suteikiami pejoratyvinį atspalvį turintys vardai. A. Grybausko eilėraščių rinkinys tęsia mūsų tradicinės lyrikos temas ir rašymo pobūdį. Sakoma, gera poezija nesensta, nors afektas, priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ar socialinio konteksto, gali kisti. Anot A. A. Jonyno, A. Grybauskas, debiutavęs aštuntame dešimtmetyje, pateko į pastebimiausių poetų gretas, tačiau po ilgokos pertraukos su nauju eilėraščių rinkiniu poetas išlaikąs, gal net suintensyvinąs kūrybinę aistrą. Tačiau kyla įtarimas ir klausimas, kiek toji kūrybinė potencija yra įtaigi ir paveiki šiandieniniam skaitytojui. (Ramutė Dragenytė)

 
 
 
Ilgėjantys sakiniai
 
Laukiau Negyvenau

Atėjo ilgų sakinių metas

kai dar nelyja ir saulės dantis auksinis

kremta puskepalį dangaus

linksmai

o gal tiesiog abejingai

Nuotolis nuostolingas

Atstumas tarpu manęs

ir kito (šalia arba tik many esančio)

atstumia o ne apima

Tai ką per ilgai vadinai artimu

tėra tavo nukritęs pasaitas

Kiekviena anga pavojinga

bet pavojingiausios angos į ateitį

– Atšvaitas kabo migloj kaip levituojantis pranašas

ir atsimuši savyje į tokią žiojinčią pertvarą

kad nė žodžio jai

nė sau reikalingo atsako

Vakaro apvadai – paauksuotais krašteliais valandos

Lyg netyčia išpašomi veidai patys brangiausi

Nesileisi tačiau tenai kur atsiveria mielos prarajos

Net ilgiausi sakiniai dangaus neapakina

– – – – – – – – –

Tikėjau: daugiau nei duota yra ko nenutuokiam esant

ir nuo laukinio godulio tarytum lapas virpėdamas

lėkiau į nesamą priebėgą

kur atokiau nuo guoto

ir atsietai – be nuorodų –

liepsnojo beržo ikona

– – – – – – – – –

Tokios plačios apylinkės ir tiek nedaug užuovėjos

Linksti šakom iki žemės arba atmintin atsiremi

šaknim o šviesa beprotiška

srovena ir treška (sprogstantis

žiedas nesupranta dar ką įgijęs

ir kam ta visa puikybė)

Tu gi

iš lėto ilgini sakinius

 

Šešėliai ilgėja patys

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Spąstai
 

Kur ežero vienas krantas kito rūke neranda

Kur įstringa balsas tingiam gintarinių lapų kabėjime

Ar esama dar tokių salų atminties užliejamos pievose

ar visas kelias namo pilka ir gliti klampynė?

 

Gal tik Didžiosios Regimybės salėse

tolydžio keičiami pamilti spėti paveikslai:

čia žingsnių aidai ir dainos iš trumpai sužystančių sodų

anapus stiklo Už rėmų nuklotų delčios dulkėm...

 
Už atsako

Ežeras Nematomas kitas krantas

Atklydėlis spindulys veidą šiltai nubruožęs

lankstosi vandeny sminga į dugno akmenį...

Laukinių ančių balsai kilsteli drobės kampą...

 

Stebėtojo teptuku palietęs dar kartą užmirštą

ir nelauktoj šviesoj išnyrančią galimybę

pieši valtelę

Gal dar įterpsi ją

Išsigelbėsi
 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Nemirtingieji gėrovai
 

(ir Tu Fu neužmirštant)

 

Septynis saikus nevilties ir devynis maišto

sumaišęs vienu gaistu įveikdavo Ričardas

Nė prieš nė po jo nieks

taip neregėdavo Vilniaus

 

Senamiesčio gatvele žiū juoda praeis

viską sugerdama ir nepasisotindama

atspalvį sąskambin sudauždama

Judita kulniukais fonikos

 

Jurgis kur išsidrėbs – tuoj prasidės

detalių taiklių pastebėjimų potvynis

Sužvėrėjęs savo Žvėryne Nesustabdomas

Slibino Nugalėtojas

 

– Aš netgi nuo savų eilių – rašė Sirijos Gira

labiau apsisvaigint galiu

negu apsvaigstat jūs alum...

O dar sako kad mūs karta

egocentrikai ir narcizai...

 

Ką čia daug! Eikim geriau išgerti!

Nes tikriausiai ir jūs pajutot

kaip be perstojo geria mus ir užkanda mumis

šis bepradis valkus neapčiuopiamas

ir neįvardijamas Vilnius

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Vagis
 

Miestas – laikinoji sostinė – taip grimzdi laikinume

kad nenori jau nieko amžino

Prekijai ir valstybės pretoriai atletai ir kortų šuleriai

mechanikai ir girtuokliai Mašinos ir pašto ženklų

kolekcijos sodai ir viadukai

– Laikinumas yra belaikis Ir iš viso kas yra laikas?

Gal tiktai laimės forma neapčiuopiamas jos pavidalas

Naudokis diena Kodėl nieko neveiki?

Jis praeina gatve ir šešėlį nešas užantyje kad netem-

dytų jųjų laimės

Jisai eina pirštų galais ir jo ausys tarsi šikšnosparniai

Greit skraidyti jisai galės kad nemindžiotų gatvės jųjų

O priėjęs sėda šalia abejingo fontano šnaresio ir žiūri

į Amžiną Moterį kuri mirga prošal įvairiausiais savo

pavidalais

Girdi garsų spalvas ir svaiginasi staigiais proregiais

Kai įkaitusiame ore randa skirtąjį ženklą beveik

neatsispirdamas trumpam išeina iš laiko

Tamsos sklidina širdis sukasi aplink regą

Fontanas šnara toliau Mėtos jo numesti eilėraščiai

Naktimis kai grįžta namo jie vartosi pataluos Ir

girdėdami žingsnius šnabžda: eina vagis

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
***

Širdie, ko taip nykiai triniesi

įšerpėto laiko šukes,

ko blaškaisi lyg stiuardesė

pagrobtam lėktuve?

 

Čia veržiesi daina per gerklę.

rodos, – kraujas nebekrešės.

Čia grįžti vėl į savo gardą

ir krenkšti.
 

Tu suklerusi mano arfa,

kiek motyvų nueis perniek, –

tarsi vėjas išputi švarką

ir juokies.
 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
***
Algirdui Verbai
 

Sveiki, poetai alkoholikai!

Mes, pasirėmę ant ramentų,

kaukšėsim tūkstantį kilómetrų,

nerasim kas mus nuramintų.

 

Nerasim kas mus apkabintų

ir lūpom netikrom, atšalusiom

įpūstų seną mūs žibintą,

juokingą naujuose kvartaluose.

 

Mes ne pirmieji, mes ne žygyje,

mes ne viršūnėje, o klony.

Ir mums netinka eilės žydinčios,

kaip šakos – marmuro kolonai.

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Dirigentas
 

Orkestras nematomas pulsą derina,

trūksta kasdieniškas pilkas kevalas.

Stovi žmogus lyg ant linkstančio denio,

plaikstosi burės – negirdimos gamos.

 

Jis išdidus kelia galvą praplikusią,

žvilgsnius pašaipius šalin mostu nubloškęs.

– Bravo, maestro! – altas klykteli.

– Darr parrodysim! – būgnas sprogsta.

 

Ir sklando dūmuos kavinės angelas –

ranka, panaši į raukšlėtą drugį...

Buvo juokingas, graudus, romantiškas

tas išsišokėlis, nuramintas durininko.

 

Lauke ant blakstienų leidosi žvaigždės,

varpas didingą valandą mušė.

Ėjo atgijęs, linksmas, apsvaigęs

skambiąja gatve po pergroto mūšio.

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Gastronomų šviesa
 

Gastronomų šviesa kitokia

nei stočių arba gatvių...

Kofeino garuos fermentuojas guvi sumaištis.

Prašo senis alaus,

blėkčioja šuniškai akys,

kai grąžą gyvybės

skaičiuoja juodoji sesuo kasoje.

Ir man sako kažkas

iš vis kintančios brolių palydos,

kad esu tik tiesoj

besimurdąs gailus kankinys.

Prašo senis alaus.

Ir iškreivinti pirštai

ligi šiol nesugraibo

pagiežingai sviestos jam grąžos.

– – – – – – – – –

Veria valandų chemija,

susitikimų tąsumas,

akimirkos atplaiša.

 

Keleivis gatvėje pasilenkia

ir paglosto kaštono kūdikį.

Įspūdžiai ribuliuoja

ir pro pokalbių tinklą:

– juk virš valandų aižėjimo

turi būti kažkas nedaloma...

– – – – – – – – –
Gal išties dangstausi tiesa

nei kieta antikine kauke,

už kurios tuštuma

ir akiduobes košiąs vėjas.

Gatvių tinklas,
gatvių lietus,

gatvių įtaka kraujo apytakai.

Ir galugaly įsmeigta

paskutinė pereita kryžkelė.

– – – – – – – – –
Gastronomų šviesa

kitokia atminty nei tikrovėj,

kaip tikrovė tėra

tiktai vienas klaidus atspindys

tarp daugybės įmanomų

lūžtant kryžkelėj. Senis

tau paduoda alaus.

Į akis smenga rudenys.

Prikala virš galvos lenteles

„Lemta neišsipildyt“. Keleivis

meta burtą dėl knygų,

kurių neparašysi. Ir kas

kas klausys, kai prabilsi.

Kas pritars uždainavus...

Metų laikai keturi.

Aukštas gilus ruduo.

 

Kelias kurį pasirenki.

Kelias kurį apleidi.

Ir virš visko pakibusi

pati tolybė kelių.

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Dvyliktoji naktis
 

Papėdėje žodžiai dar dūžiai širdžių dar įmanoma kristi

šešėlin tylon į po kojomis minkomą alavą

tapti drebule uosiu medžiu ir žieve apsitraukti dar galima

Dar savęs negirdžiu dar Tavęs neišmokau išgirsti

 

Iš toli iš gelmių iš už jūrų už girių ir užribių

ribuliuoja jau skleidžiasi atsklendžia artinas ošia

ratilai mirtinai sutirštėjusios nuojautos nuokanos

bet aš dar negirdžiu ką sakai per chaosą ir duženas

 

Štai sutemsta diena ir ateina naktis kai išvystama tai

                                                            kas nevysta

kai vidinė akis prasivėrusi sugeria reginį –

nusivilko jie kūnus ir kyla ir kyla jų esmės

nebeblaškomos kyla pernakt atviron Karalystėn

 

Ir sakau: netiesa ir sakau: nemirtis ir veju šalin atmintį

– Atsiliepkit! – šaukiu nežinios pakrašty apsistojęs

Ir atrieda banga ir nebyliai išsklysta prie kojų

ir išplaukia puta ir po to visgi reikia gyventi

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Pervartos
 

Beveik prieš penkias dešimtis:

vaikas einąs namo ilgam vasaros saulėlydy

tik per karščius išdžiūstančiu taku ir –

nuotaikos pagautas – traukiąs romantiškai komjaunuolišką

to meto dainelę...

 

Taigi toks buvau – tuščias Užpildomas

 

Ir dabar jei sugrįžtų tas vaikas

ir tektų priimt jam visą mane dabartinį –

kas įvyktų tada? Kokia pervarta? Metamorfozė? Zoomorfozė?

– Vilkolakis!
 

Arba: jeigu grįžtu jis į mane dabar –

anas vaikas – Kiek ugnies! Entuziazmo!

Išplėstom teliuko akim adoruočiau pasaulio spindesį –

Novotelis ir tas neatrodytų toks bjaurus

– Šitaip žuvys ima dainuoti

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Vyniok savo rietimą
 
Raikyk savo duoną

Už lango ugnies kamuolys

ir dienų hit paradas

– raikyk savo duoną –

praeina

be perstojo tratant ausų būgneliams

– savo duoną –

ir kraujo trimitams susmingant

lig skeleto skliautų gilumos

 
Raikyk savo duoną

raikyk kol neatšipo

neprašapo kažkur

su šimtais vadovėlių paveikslų

buvęs žvilgsnis aštrus

 

Burtas mestas seniai

– savo mėsą mokinki ir grūdink –

kol dienų hit paraduos

ji išgirs netikėtas gaidas

– dirbk
– pirk
– mirk

ir vyniok standų audeklo rietimą

kol turi dar daugiau nei pakankamai

 

– tiktai nežiūrėk kas gale!

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Spjūvis
 

Šaltis tamsa lig nematomo išėjimo

Išsekinti siekiniai ir neišsemiama tyla

neaprėpiamam rutuly – tai gyvenimo tuštuma

 

Tiktai šiltas AŠ limpantis tarsi seilės –

Stebuklingas spjūvis tamsoj ir vienintelis išsigelbėjimas

 

Pasirodys galingas Persekiotojas

Lėksim pavirsdami visokiausiomis kliūtimis

stodami užtvaromis

 

Ir paskui kai niekas jau nebegrės

kai valdysim kitus gyvenimus –

burbulų tuštuma viduj abejonės ir graužatis:

juk esi lipnus tarsi seilės

pasklysti reiškinių paviršiumi...

 

Juk esi tik spjūvis tamsoj

stebuklingos kalbančios seilės

 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 
 
 
Kosminė kalba
 

Variklio gaudesys Praslenkantys laukai Kažkur jau už

Išlaužo įlipo mergina melsvu dirbtinės odos paltu Po

rudomis akimis žalsvėjo islamo pusmėnuliai

– Aš numirsiu

Pajutau tai naujai kaip ir ūkaną jos gyvenimo –

atšipę melsvi virtuvinio peilio ašmenys Melsvi vakarai

melsvi vyno buteliai bendrabučio kambary skubotos

meilės pratybos

Mačiau kaip autobuso turėklą apvyniotą izoliacine

juosta įjuodusia nuo kibių rankų

Rodos – nuplėšiau lipnią juostą nuo gyvenimo ir nuo

savo akių
– Aš numirsiu

Mirgėjo medžiai – stoikai ir jausmingieji Šie glaustė

dar prie šakų pernykščius lapus

Namai gūžėsi užu iškabų – parduotuvė paštas archi-

tektūros paminklas

Anduos buvo montuojami įrenginiai siusiantys į

visatą kosminės kalbos pradmenis Žemė ieško sau

pašnekovo Tačiau nori kreiptis į jį geometrinėmis

figūromis

Argi tuo esingas žmogus?

– Aš numirsiu
 

Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.