Vaikeli, tu visuomet su manimi,

       ir visa, kas mano, yra ir tavo.

       Lk l5, 31.

 

       Gyvenu it maišu trenkta, bet kartu – lyg įkirpta į uodegą ar botagu perlieta. Ne tik perlieta, bet čaižoma nuolat ir uoliai. Artėja Naujieji metai. Visi tradiciniai linkėjimai – sveikatos, laimės, džiaugsmo – varo mane į neviltį. O ko aš pati sau palinkėčiau? Turbūt – įsiklausyti į save. Save išgirsti.

       Jei tau prie pat ausies dieną naktį skambintų didžiulis varpas, galų gale apkurstum. Man taip nutiko su skausmu. Gyvenau nuolatiniame pavojuje, kaip tik todėl nebegalėjau susigaudyti, kas ir kur dega. O liepsnojau aš pati, kaip vienoje kadaise populiarioje, bet niūrokoje pankroko dainelėje: The roof is on fire...(1)

       Tapiau angelus, dvylikos sparnuotų būtybių ciklą, o po jų kojomis spurdėjo mažytė, nuožmiai kankinama raudonplaukė moterytė. Mano nykštukinį alter ego draskė tigrai, jis degė inkvizicijos lauže ir, apkaišytas baltomis gėlėmis, gulėjo karste. Tačiau buvau ne tik kurčia vidinio balso riksmui, bet ir visiškai akla pasąmonės siunčiamiems signalams. Pašėlusiai skubėjau gyventi, todėl neturėjau laiko jokiems įsiklausymams, įsižiūrėjimams ar stabtelėjimams.

       Taigi negaliu sakyti, kad nelaimės buvau užklupta iš pasalų, nė karto neperspėta. Perspėjimų buvo aibė. Galų gale vienas simbolis pasirodė stipresnis už kitus. Jis turėjo ir realią išraišką. Tai buvo kelionė į Jeruzalę. Neįvykusi kelionė į Jeruzalę.

       2005–ųjų rudenį aš užsidegiau nuvykti į Šventąją Žemę. Tai buvo ne šiaip sau troškimas, o apsėdimas, pasija, jaučiausi kaip koks viduramžių karžygys, pasiryžęs bet kokia kaina aplankyti Kristaus kapą. Kaip dera tikram piligrimui, labiausiai rūpinausi apavu, kad mano šluba koja įveiktų ir akmeninį Jeruzalės grindinį, ir stačius senovinius laiptus, ir dykumų smėlį. Labai aiškiai jutau, kad prasideda kažkoks naujas, ypatingas gyvenimo etapas. Juo labiau kad ir mano sena bičiulė astrologė Palmira primygtinai tvirtino, jog nuo spalio 26–osios prasideda metus truksiantis laimės, sėkmės ir didžiosios meilės laikas. Taigi, pagaliau išmuša tikroji žvaigždžių valanda!

       Kad netrikdoma galėčiau mėgautis artėjančiu laimės potvyniu, skubu užbaigti visus senus darbus. Daug anksčiau, nei buvo tartasi, įteikiu leidyklai naująjį romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“. Išsiskiriu su sena meile, kam ji man, drungna ir užsistovėjusi, lyg pažaliavęs vanduo pelkėje, jei laukia audringa naujoji? Pasikeičiu mobiliojo telefono numerį, kad nebebūčiau terorizuojama keleto maniakiškų „kūrybos gerbėjų“ įkyriai kamuojama žurnalistų ir tujinama užsispyrėlių, kurie save kažkodėl atkakliai laiko mano geriausiais draugais, nors jų beveik nepažįstu. Slaptąjį naujojo, laimingojo gyvenimo numerį atskleidžiu tik keliems artimiausiems bičiuliams. Dingteli, kad lyg paklaikusi traukiuos nuo kažkokio priešo, sprogdindama kelius ir degindama tiltus. O gal, priešingai, skubu jį, negandingąjį, pasitikti. Kad ir kiek uostau orą, nekvepia nei laime, nei sėkme, nei didele meile.

       Užtat skausmas darosi visai nebepakenčiamas. Skubu baigti Algimanto Puipos filmo scenarijų. Kryžmindama „Raganos ir lietaus“ herojus su „Placebo“ veikėjais, išvedinėju naujas personažų veisles. Man tas darbas patinka, bet turiu jį atlikti stovėdama, nes jei atsisėdu, atrodo, lyg kairė koja būtų kapojama dalgiais. Rašyti su tokiu skausmu dar galėčiau bent pusmetį, bet kelionei į Jeruzalę turiu pasirūpinti stipresnių vaistų, gal kokių ampulių, juk injekcijos veikia greitai ir užtikrintai...

       Laimingai susidėsčiusios žvaigždės po ketverių metų bergždžio ir skausmingo klaidžiojimo pagaliau atitempia mane į reikiamą vietą, taip pat suveda draugėn du gydytojus, kuriems staiga šaus geniali idėja: jeigu žmogui skauda koją, imti ją ir pačiupinėti. Bingo! Taip galų gale aptinkamas rekordinio dydžio auglys, kurį, prisiminusi filmą su Sigourney Weaver, iškart pakrikštiju „Svetimu“. Alien. Niekaip nepajėgiu patikėti, kad tokią pabaisą galėjo savyje išperėti mano pačios kūnas. O po operacijos sunkiausia apsiprasti su vienu dalyku: skausmas dingo!

       Aš, naivuolė, galvoju, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Va, pasikeisiu (jau trečią kartą) bilietus, ir nekankinama jokio, net paties mažiausio skausmelio, skrisiu Jeruzalėn. Na tai kas, kad šlubuoju? Vaikščioti atsikračius skausmingojo Undinėlės sindromo – tikras rojus. Tačiau labai greitai paaiškėja, kad Svetimas ne tik šlykštus, bet ir baisiai piktas. Jis prisėjo manyje aibę šlykštybės gėlių. Kaip jaučiausi tai sužinojusi, jau pasakojau.

       Kadangi, kaip jau ne kartą minėjau, mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus, Naujųjų išvakarėse laukia dar vienas klaikokas siurprizas. Visą dieną it astronautė iš fantastinio siaubo filmo praleidžiu klaustrofobiškuose vamzdžiuose, kuriuose tiriama, kiek manyje dar liko įprastos žmogiškos medžiagos ir kiek jau pasisavino Svetimas. Po kankinimo procedūrų jaučiuosi nusipelniusi prašmatnaus poilsio, karališkų naujamečio sutiktuvių. Man dabar tai reiškia vienintelį dalyką: tyliai, ramiai išsiverkti. Bet – nelemta. Nors, bandydama pasislėpti nuo įkyrių sveikintojų, išjungiu mobiliojo telefono garsą, aparatėlis lyg apsėstas žybčioja, mirksi ir įsakmiai kviečia: atsiliepk, po šimts paralių, atsiliepk, kvaiša!

       Pasijuntu kaip tądien, kai gavau Nacionalinę premiją. Užkemšu savo verksmui burną, apvynioju virvėmis, pririšu prie kaklo akmenį ir nustumiu nuo tilto. Tegul sau guli pačiame mano esybės dugne ir tyli. Atsiliepiu.

       Ragelyje išgirstu sunerimusį balsą, kad skubiai skambinčiau savo gydytojui Laimonui ir tučtuojau lėkčiau ligoninėn, nes naujausi mano kraujo tyrimai rodo kažkokius siaubingus dalykus. Iš pačių širdies gelmių pasipiktinu: Viskas ir taip siaubinga, argi gali būti dar siaubingiau?

       Daktaras Laimonas, karžygys, strategas ir taktikas, netekęs vilties pats prisiskambinti, sudaro ilgą žmonių grandinę, beveik – Baltijos kelią, kurio pradžioje stovi jo pažįstami, paskui – tarpininkų grandis, o galiausiai rikiuojasi mano bičiuliai, kurie jau kelias valandas maigo vis tuos pačius telefono skaičiukus, bet aš neatsiliepiu, nes juk užsispyriau žūtbūt išsiverkti Naujųjų išvakarėse.

       Esu ridenimosi į bedugnę naujokė, todėl man atrodo, kad po pirmojo baisaus kryčio turėčiau gauti nors truputėlį laiko giliau įkvėpti oro, išsilaižyti žaizdas, susirinkti išbyrėjusius dantis ir kaulelius. Tačiau gydytojas Laimonas praneša, kad, be visų kitų bėdų, man dar yra ir inkstų nepakankamumas. Kas tai per velnias? Daktaras nepaaiškina. O prie durų jau laukia Vytis, vienas iš magiškosios skambintojų grandinės. Jis nuveš mane į Santariškes. Kur tai matyta – gultis ligoninėn Naujųjų metų išvakarėse?!

       Nebesuvaldau įsiūčio. Keikiuos kaip padugnė. Pirmą kartą gyvenime patiriu, kaip nežmoniškai sunku bartis su Dievu, kaip beviltiška Jam grūmoti – „Aš Tavęs nekenčiu!“, kaip absurdiška apsiputojus šūkalioti: „Viešpatie, eik po velnių!“ Todėl, ruošdamasi į ligoninę tik nesavu balsu rypauju: „Viešpatie, kodėl man užkrauni didesnį kryžių, negu aš galiu pakelti?! Kodėl?! Kodėl?!“

       Į šį klausimą atsakymo sulaukiu labai greitai. Paaiškėja, kad kažkuri šventiniu šampanu apsisvaiginusi seselė sumaišė tyrimus. Visą kelią namo jaučiuos taip, it būčiau viena vienintelė ištrūkusi iš subombarduoto miesto. Dėkoju Viešpačiui ir man labai gėda, kad dėl niekų burnojau prieš Dangų, nors kiti žmonės nuolankiai ištveria pačius siaubingiausius dalykus, negandas, Dievo rykštes. Tą naktį pasijuntu lyg naujai gimusi, nors iš tikrųjų – atšaukta tik svetima nelaimė. Manoji – liko.

       Po naujamečio bandau susiimti. Nutariu gelbėtis ne saviveikliniais desperatiškai šamaniškais metodais, o paisyti profesionalių onkologijos psichologų patarimų. Pirmiausia tai – dienoraščio rašymas. Kaip visada, itin skrupulingai renkuosi sąsiuvinį tokiam ypatingam tekstui. Nerandu nieko, mielo širdžiai. Pagaliau susitaikau su oranžiniu viršeliu, ant kurio pavaizduota kažkas panašaus į pirmapradį visatos sprogimą, bet užrašyta beautiful flower (2). Sąsiuvinis pagamintas Džakartoje, Indonezijoje. Kai staiga atsiduri tokioje kaip mano situacijoje, viską skaitai tarsi lemtingus pranešimus, šifruoji it lemiamus ženklus.

       Taigi 2006–ųjų sausio 3 dieną oficialiai paskelbiu ligai karą:

       Šiandien pabundu 6 valandą ryto ir sukaupiu jėgas lemiamai kovai. Dievas esti visur aplinkui ir manyje. Pradedu mūšį, pradedu mūšį, pradedu mūšį!!! Man iš dešinės – Jeanne d'Arc, toji, kurią Luco Bessono filme vaidina Milą Jovovich. Ji šoka ant apsiputojusio, piestu stojančio žirgo, stveria sunkų, vos nulaikomą kardą ir, paklaikusi nuo sprogstamojo drąsos ir baimės mišinio, pro ašarų bei stebuklingų regėjimų miglą lūžtančiu, mergišku, beveik dar vaikišku balsu rėkia tūkstantinei vyrų armijai: „Paskui mane!“ Man iš dešinės – Frida Kahlo su gyvomis gėlėmis plaukuose, prašmatniais meksikietiškais sijonais, aibe sidabrinių papuošalų, kurie, anot Carloso Fuenteso, skimbčiodavo taip, kad buvo girdėti visoje apylinkėje. Ji, įkalinta gipso korsete, guli lovoje, kuri atrodo kaip kovos vežimas. Šalia manęs stovi Tėvas Stanislovas su kapucino abitu, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas aptrinta sutanėle ir Dalai Lama. Mūsų visų priešakyje – Jėzus Kristus „v belom venčike iz roz (3)“ kaip Aleksandro Bloko poemoje „Dvylika“. Nežinau, kodėl pasąmonė išsirenka būtent šį pavidalą. Gal todėl, kad buvau pradėta Peterburge. Dabar svarbiausia – ryžtas! Žūtbūtinis ryžtas!!!

       Mano kasdienės kovos anaiptol nėra tokios didingos ir romantiškos kaip dienoraštyje aprašytoji mūšio vizija. Kariauju su biurokratais, kad kuo greičiau išvažiuočiau gydytis į Švediją. Kartais atrodo, kad laikas į priekį lekia tik mano piktybinėms ląstelėms, kurios, jį ėsdamos, dauginasi lyg skėriai Mikaldos pranašystėje, o aš raičiojuos vienoje vietoje, suvyniota į neveiksnių dienų kokoną.

       Mano gyvenime atsiranda naujų žmonių arba priartėja tie, kuriais visada žavėjausi, bet nedrįsau prisiartinti, nes pati labai nemėgstu, kai kas jėga ar švelniu spaudimu braunasi į mano asmeninę erdvę. Tačiau dabar man reikia mokytis naujų gyvenimo taisyklių, kitokio požiūrio į save pačią ir į šalia manęs esančius. Kai sunkiai susergi, viskas apsiverčia.

       Pirmąja mano mokytoja tampa Nijolė Sadūnaitė, vienuolė, rezistente, „Katalikų bažnyčios kronikos“ platintoja, pasipriešinimo mitingų organizatorė, žodžiu, Maištininkė. Tačiau man svarbiausias Nijolės maištas prieš kasdienio gyvenimo drungnumą, prieš prėskus žmonių santykius, kurie varva iš širdies į širdį tarsi išrūgos pro susiraukšlėjusią marlę, maištas prieš bespalvę drebutieną, kurią daugelis vadina tikėjimu, prieš neviltį, prieš nemeilę. Mane pakeri ir užburia skaidrus, džiaugsmingas šios vienuolės juokas, netgi kvatojimas, kuris labiau nei visi nematyti, o tik knygose išskaityti stebuklai liudija Dievo buvimą. Nenuilstamas, maištingas Nijolės linksmumas, po kurį ji pati vaikštinėja tarsi po paukščių pilną sodą, nuleistą tiesiai iš dangaus, man tampa atgaiva ir paspirtimi. Mudvi kalbamės tik telefonu. Tiesą sakant, pasišnekame retai. Bet daug, labai daug juokiamės.

       Kitas mano mokytojas – Tomas Šernas, vienintelis likęs gyvas 1991–ųjų Medininkų žudynių liudininkas, dabar evangelikų reformatų kunigas. Mes – kaimynai, turbūt todėl matomės labai retai. Tomas sėdi invalido vežimėlyje, o man atrodo, kad savo pernelyg paslaugiu ar pabrėžtinai atsainiu elgesiu galiu jį varginti. Po kažkokių oficialių renginių kelis kartus išgėrėme vyno mano virtuvėje. Lemenau, kad turiu aibę metafizinių klausimų, į kuriuos norėčiau sulaukti atsakymų ne iš staiga prabilusių debesų, o išgirst profesionalo nuomonę. Visada turėjau tokių klausimų, bet juos užduoti stigo laiko, aplinka atrodė netinkama, arba aš pati nepasiruošusi. Tikėjausi, kad anapus horizonto plyti kažkokia nuostabi Platono idėjų pieva, kurioje pagaliau atsisėsiu, nurimsiu ir filosofuosiu iki soties.

       Tomas man paskambina pats. Jis jau žino blogas naujienas. Aš nenoriu, vis dar nenoriu užuojautos, tarsi tai būtų pažeminimas, netgi – panieka. Todėl springdama trykštų apie beribį ryžtą, kovą iki pat pergalingo galo, klegu ir šūkauju mojuodama vėliavos kotu, lyg Laisvę vaidinanti antrarūšė aktorė ant papjė masė barikados. Įrodinėju, nors niekas su manimi nesiginčija, kokia visad buvau ir esu užsispyrusi, kad dar patampysiu savo likimą lyg liūtą už ūsų, kad kalnus nuversiu, bet nė už ką nepasiduosiu ligai!!!

       Tomas viską išklauso, bet, užuot trimitais ir būgnais palaikęs manąjį pasiryžimą, ramiai atsako, kad kartais reikia mokėti pasiduoti, nesipriešinti, paklusti, leistis pasroviui, atsiduoti Dangui... Jis tikrai nevartoja tiek daug žodžių. Ir Dangaus nemini. Iš pradžių netenku žado, nes pagalvoju, kad man siūloma kapituliuoti. Bet staiga suprantu, jog ką tik įvyko vienas tų išsvajotų pokalbių pievoje, anapus horizonto, kuriems anksčiau stigo laiko, aplinka atrodė netinkama arba aš pati buvau sau ne tokia.

       Šiapus horizonto tęsiasi kova dėl gydymosi Švedijoje. Vilnių užgriūva baisūs šalčiai. Naktimis temperatūra krinta iki -35–38 laipsnių. Po namus vaikštau su paltu. Jaučiuosi kaip per Leningrado blokadą. Apsiaustyje. Kažkur skaičiau, kad vėžys – „šalta“ liga ir puola tuos, kuriems gyvenime labiausiai stigo šilumos. Prieš užmigdama stengiuosi vizualizuoti Indiją, karščiu užtvindytas Senojo Delio gatves, rožinį ir karštą Džaipuro marmurą, džiūvančius margaspalvius sarius prie Gango, bet regiu tik mirtinai sušalusius paukščius, kurie krinta nuo šakų ir prasmenga sniego pusnyse.

       Pagaliau sutvarkomi ir visi išvykimui reikalingi dokumentai. Tačiau šiai kelionei vien jų neužtenka. Man reikia palaiminimo. Sustiprinimo. Ligonių sakramento. Prieš išskrendant į Švediją, draugė pas mane atveda pranciškoną brolį Julių Sasnauską. Tai vienas iš tų žmonių, su kuriuo susitikimą vis atidėliojau ir stūmiau anapus horizonto, už laiko, kurio, rodės, turiu neišsemiamą begalybę, ribų.

       Julius ateina vėlyvą vakarą. Vis dar baisiai šalta, mano virtuvėje šildikliai net springdami pučia karštą orą, nuo kurio siūbuoja ir plakasi ant sienų sukabintos vėduoklės. Trumpai išdėstau savo karo su liga strategiją bei taktiką ir vaizdžiai nupiešiu būsimą pergalę. Tačiau jau antrą kartą sulaukiu atsakymo, į kurį vis dar nenoriu įsiklausyti: nereikia bijoti pralaimėjimo. Pasipučiu, o Julius staiga priduria, kad visa Kristaus žemiškoji kelionė – tai pralaimėjimo istorija. Nelygu kaip pažiūrėsi.

       Mane apima didelis graudulys, bet nebekyla nė vienas metafizinis klausimas. Viskas staiga tampa absoliučiai aišku. „Spąstai“, kuriuos ne kartą mintyse spendžiau kunigui, su kuriuo teiksiuosi kalbėti, sutrūkinėja kaip karšto oro žirklių pačiupti voratinkliai virtuvės palubėje.

       Manau, kad ne aš vienintelė, galvodama apie pokalbį su dvasininku, mintyse ruošdavau egzaminą ne sau, o jam. Tiek ir tiek prikalbėta apie Bažnyčios sustabarėjimą, nepataikymą žengti koja kojon su laiku, apie tikėjimą, kuris, užuot prisitaikęs prie rinkos dėsnių, liko uolos kietumo kaip Kristaus laikais.

       Aš irgi traukiau šitas nykias giesmes, slapčia vildamasi, kad piktžodžiauju, taigi, kaip visada esu maištininkė, tačiau kartu jaučiau ir aitrų nuovylį, nes suvokiau, kad vienas iš pačių širdies gelmių sukalbėtas „Tėve mūsų“ būtų daug didesnė vidinė revoliucija už kaprizingus ar intelektualius sielos bruzdesius.

       Šią labai vėlyvą vakaro valandą aš privalau atlikti išpažintį, kurios nebuvau mažiausiai penkiolika metų. Perverčiu juos lapas po lapo ir, savo nuostabai, nerandu nieko tokio, ko išsigąsčiau, susigėsčiau, prieš ką nuščiūčiau, lyg išgirdusi atidundančią kalnų griūtį, arba kuo didžiuočiaus kaip nepranokstamu šuoliu į aukštį ar veikiau į duobę. Šį keistą, giliai užslėptą geismą puikuotis savo nuodėmėmis knygoje „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ labai taikliai nusakė Henris J. M. Nouwenas: „Vienas didžiausių dvasios gyvenimo iššūkių – priimti Dievo atleidimą. Kažkas mumyse, žmonėse, verčia laikytis įsikibus savo nuodėmių ir trukdo Dievui ištrinti praeitį, pasiūlyti pradėti viską iš naujo. Kartais net atrodo, jog norėčiau Dievui įrodyti, kad manyje tvyrančios tamsos išsklaidyti neįmanoma.“

       Kiek save pamenu, buvau tvirtai įsikibusi nuodėmių neatleidimo idėjos. Keisdama dievus, tučtuojau jiems primesdavau baudėjų prievolę. Kad ir kiek tūkstančių kartų murmėjau juodžiausią karmą apvalančią Avalokitešvaros mantrą, pati sau tvirtinau, kad manoji sielos juoduma liks neišsklaidyta. Puikiai įsivaizdavau, kaip vos dirstelėjus į mano asmeninį pragarą budistų dievybėms apsisuka galvos ir jos apalpusios krenta iš savo lotoso sostų. Angelams nuo mano lemtingų klaidų pasišiaušia plunksnos. Jėzus Jeruzalės gatvėmis praeina į mane nė nedirstelėjęs. Apvaizdos akis užsimerkia, vos tik dulke užkliudau jos žvilgsnį.

       Tačiau dabar, užuot skrupulingai vardijusi begalinį savo neišperkamų nuodėmių sąrašą, pasakau tik vieną žodį: PUIKYBĖ. Joje telpa ir tarsi piktybinės ląstelės tarpsta visos mano ydos. Puikybė – piktdžiugiškas kaltės neatleidimo įsivaizdavimas. Puikybė – užsispyręs nenoras nusimesti savigraužos naštą. Puikybė – savanoriškas pasirinkimas gyventi išdidžioje vienatvėje, tirštėjančiame dykumos vakare, kuris darosi vis vėsesnis.

       Henris J. M. Nouwenas knygoje „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ svarsto ir apie tai, kaip nelengva priimti ne bausmę, bet atleidimą: „Ar tikrai noriu susilaukti visiško atleidimo, po kurio atsiranda naujo gyvenimo galimybė? (...) Ar noriu atsiplėšti nuo giliai manyje įsišaknijusio sukilimo prieš Dievą ir taip visiškai atsiduoti Dievo meilei, kad atgimčiau tarsi nauja esybė?“

       Ostija prilimpa prie gomurio ir staiga prasideda ilgiausia ir trumpiausia mano gyvenimo kelionė: sugrįžimas į Tėvo namus. Prieš mane vieni po kitų atsidaro daugybė vartų, durų, skrieja arkos ir skliautai, prasiveria šventnamių sienos, atsiskyrėlių celės, aš, namop parsiradusi Dukra palaidūnė, plaukte plaukiu iš sveikinančio glėbio į glėbį, atsiduodu tūkstančiams laiminančių rankų ir galiausiai lyg mažytis melsvas kiaušinis įkrentu į pilkšvą lizdą. Savo lizdą. Kaip ilgai laukiau, kaip troškau, kaip ilgėjausi šitos akimirkos!

       Mane apima ramybė, kuri atrodo suausta iš tankiausios ir tvirčiausios pasaulyje medžiagos. Man taip ramu, kad net dingteli, jog niekada nebegalėsiu nei pajudėti, nei krustelėti. Esu vientisame ramybės monolite. O dar ką tik nesugebėjau net įsivaizduoti nepadalytos, priešybių nesuskaldytos visuotinybės, kur potvynį nebūtinai seka atoslūgis, nuo viršukalnių nekrentamą į bedugnes ir džiaugsmingi tarpsniai neturi būti nuplauti ašaromis.

       Virtuvėje tebeūžia šildiklis, it didžiulės peteliškės krebžda karšto oro srovių blaškomos vėduoklės, o prikimštas lagaminas braška per siūles kaip prieš įprastą išvyką. Probėgšmais, labai neryškiai, it tai būtų vykę su kita manimi ir prieš daugelį, daugelį metų, prisimenu savo keliones į Tibetą, Nepalą, Indiją, kur irgi ieškojau dvasios namų, bet visada pasiklysdavau.

       Anksčiau keliones gliaudžiau kaip riešutus. Lengvai ir be ilgų pasiruošimų mesdavausi į pasaulio kraštą. Dabar tereikia perskristi Baltijos jūrą, tačiau sunkiai kovoju su panika. Mane lydi sesuo Radvilė, tibetietiškų piligrimysčių bendražygė. Ribinėse situacijose mudviejų ginklas būdavo juodasis humoras. Lėktuve pašėlusiai šalta, tad prunkšdamos bandome įsivaizduoti, kad patekome į siaubo trilerį, kai laineris nukrenta kažkur Anduose, o gyvi likę keleiviai tuoj ims valgyti vienas kitą.

       Virš Vilniaus teka milžiniška raudona saulė. Galvoje sukasi ir sukasi įkyri mintis, kad nežinia ar šį kartą gyva namo sugrįšiu. Tačiau purpuriniai, iš gigantiško šviesulio trykštantys protuberantai ugnimi primena glėbį, amžiams priėmusį mane, Dukterį palaidūnę. Apsiverkiu.

       __________________

 

       (1) Stogas dega (angl.).

       (2) Nuostabi gėlė (angl.).

       (3) Baltų rožių vainiku (rus.).

 

       Ivanauskaitė, Jurga. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007.