tekstai.lt

Liudvikas Jakimavičius, „Sargo nuotykis“ (garso įrašas, 2004)

Liudvikas Jakimavičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Liudvikas Jakimavičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
        Įrašas iš rinkinio „Nevykėlių balsai II“, kurį 2003 m. sumanė bičiulių kompanija „nevykeliai.lt“ (A. Jakučiūnas, M. Burokas, V. Dekšnys, M. Gimžauskas, R. Audiejaitis-Tanaka), tačiau neišleido. 2003 gruodžio 13 d. Vilniaus mokytojų namuose įrašė Virgis Gasiliūnas.

 

       Liudvikas Jakimavičius skaito eilėraštį „Sargo nuotykis“:

 

 

 

       SARGO NUOTYKIS

 

Biologijos instituto sargas

naktį įlenda laboratorijon,

eksperimentiniam katinui atneša

rūkytą stauridės uodegą.

 

Eksperimentinis katinas drybso

elektros srove maitinamas,

gardžiai kvepianti silkė

apetitą sužadina jam.

 

Katinui varva seilės,

sukrutina katinas ūsus,

laidus nusispardo katinas,

prijungtus prie jo ausų.

 

Sargas labai išsigąsta,

mokslišką eksperimentą suardęs,

ir pats mėgina prijungti

katiną prie elektros srovės.

 

Katiną nukrečia šiurpas,

mikliai katinas strykteli,

ir sudaužo stiklinę kolbą,

ir paleidžia nuodingas muses.

 

Nuodingos musės raudonos,

vos tik pajutusios laisvę,

mikliai kiaušinių prideda,

ore jų ima daugėt.

 

Sargas stveria iš stalčiaus

svarbų labai dokumentą,

pradeda juo mosuoti,

daužyti raudonas muses.

 

Suzvimbia spiečius įtūžęs,

raudonos musės pasiunta,

įkyriai pradeda lįsti

į pabūgusias sargo akis.

 

Sargas jau nieko nemato,

vien tik raudoną spalvą,

vien tik raudoną spalvą

ir truputėlį juodos.

 

Kas čia galėtų padėti

tirščiausiame musių pasauly

man, instituto sargui,

šitokioje bėdoj?

 

Žvirblis galėtų pagelbėt,

visas čia muses iškapotų,

pilkas ar rudas žvirblis –

vienas man ir tas pats.

 

Katine, kertantis silkę,

šviežienos, žiūrėk, pilnas kiemas,

žvirblių geriau eik pagaudyk,

dabar jie riebūs labai.

 

– Aš eksperimentinis katinas

nuo mėsiško maisto atpratintas,

dirbu tik puse etato,

maitinuosi aš elektra.

 

Sargas išbėga į kiemą,

baisiai mosuodamas rankomis,

neria akacijos krūman –

žvirblį reikia pagaut.

 

Žvirbliai iš miego pabunda,

pradeda čirkšti įkyriai,

įtūžusį sargą išvydę,

purpteli kuo aukščiau.

 

Sargas akacijos krūmą,

drūčiai apglėbęs rankomis,

ima krėsti ir purtyti –

gal kaip kriaušė žvirblis nukris.

 

Žvirbliai gudrūs be galo

čirškia, kad tik neužmigtų,

aštriais nagais įsikibę,

laikosi ant šakų.

 

Aušta jau rytas bjauriai,

nugara bėga pagaugai,

vieną, nors patį mažiausią,

žvirbliuką reikia pagaut.

 

Instituto direktorius griežtas,

baltais dantimis sugrieždamas,

darban atkaukši šaligatviu,

nors dar nėra devynių.

 

Viena akimi pamato

sargą, purtantį klevą,

sargas viską papasakoja,

nusižeminęs prašo atleist.

 

- Nieko nėra nepadaromo, -

maloniai sako direktorius,

- Jei nori pagauti žvirblį,

Medį reikia nupjaut.

 

Reikia jį pjauti tyliai,

kad žvirbliai klastos neįtartų,

iš rūsio pjūklą atnešk man

ir į rozetę įjunk.

 

Sukriokia pjūklas baisiai,

taip, kad žvirbliai apkursta

- Sarge, matai, kaip pasisekė -

jie nebegirdi jau.

 

Krūmą platų nušnioja

ir visą su žvirbliais įgrūda

ten, kur privisę musių,

tiek, kad nėra kuo kvėpuot.

 

Žvirbliai muses kapoja,

katinas žvirblius gaudo,

direktorius sargui paspaudžia

ranką ir sako VALIO.

 

 

Žiemos žodžiai

2012-01-06