Marazminė poema iš korektorių gyvenimo
 
       DRAMATIS PERSONAE
       ŠLAVĖJAS
       VYRAS (korektorius)
       ŽMONA
       Ir kiti

       Korektoriaus buto kambarys. Jis vėliau galės virsti kitokiomis patalpomis. Čia svarbiausia – aukšta siena, prie jos gali būti sustatytos sofos, spintos, televizoriai, telefonai bei kitokie įprasti daiktai. Tie daiktai gali keistis, tik stena visą laiką ta pati. Joje įtaisyta galybė lentynų su stalčiukais. Pačiame sienos viduryje yra durys. Jos matyti tarpais ryškiau, tarpais blankiau, o kartais suvis pranyksta prieblandoje. Sunku įspėti, ar durys tikros, ar tik nupieštos, ar pro jas įmanoma išeiti, ar ne. Kambarys tiesiog neįtikėtinai švarus: viskas čia kuo kruopščiausiai išvalyta, išplauta, išblizginta, niekur nė menkiausios dulkelės. Gal todėl jis atrodo sterilus ir negyvas. Kambaryje pasirodo Šlavėjas – pusamžis sportiško sudėjimo vyriškis. Jis vilki įprastą šlavėjų rūbą – oranžinę striukę be rankovių. Tempte tempia daugybę Šepečių šepetukų, skudurų skudurėlių, įvairiausių švarinimo priemonių. Susikaupęs apžiūri butą, net atsiklaupia ir keturpėsčias aprėplioja kampus, kur dar gali būti užsilikusių dulkių. Pradeda solidžiai valyti kambarį: trina grindis šepečiais ir skudurėliais, mikliai blizgina jas vašku ir specialiais lakais. Darbuojasi taip kruopščiai ir atidžiai, kad valymas, rodos, niekad nesibaigs. Tik išgirdęs kažkieno žingsnius, Šlavėjas skubiai susirenka švarinimo įrankius ir išeina
       Į kambarį atsargiai įslenka sunkiai nuspėjamo amžiaus Vyras Korektorius. Vangiai paslankioja pasieniu, praveria keletą stalčiukų, bet nieko iš jų neisima. Jis vilki griežto kirpimo kostiumu, pasirišęs kuktų kaklaraištį. Dar kiek paslankiojęs pasieniu, ūmai nusivelka švarką, kabina jį ant kėdės atlošo, nusiriša kaklaraištį Ir iškart smarkiai pasikeičia. Švarkas ir kaklaraištis jį maino tiesiog akyse – net jo balsas gerokai pakinta Nusivilkęs švarką, Vyras mąsliai prisėda ant sofos, išsitraukia iš kelnių kišenes saldainį, susigrūda į burną. Popierėlį užsimiršęs numeta ant grindą. Po akimirksnio kone griūdamas pakelia popierėlį ir skubiai slepia jį kišenėje. Giliai mąstydamas, žiaumoja saldainį Į kambarį įeina Žmona – gan aukšta, gan liekna moteris itin krintančiu į akis biustu, taikyte besitaikančiu išlipti iš visų jos dėvimų rūbų
       Kol kas nė vienas neprabyla, tarytum nė nemato vienas kito. Abudu vaikšto po kambarį, varsto stalčiukus, kažko ieško už baldų. Abiejų judesiai lėti ir vangūs. Tarpais vyras išvis sustingsta keista poza. Paskui ūmai atsipeikėja, traukia iš kišenės dar vieną saldainį, skubiai jį žiaumoja, popierėlius vis kimšdamas atgal į kišenę. Kai Žmona nelauktai prabyla, vyras krūpteli ir susigūžia

       ŽMONA. Ar neišgėrus mums arbatos?

       Vyras baisiai persigandęs

       ŽMONA. Ar neišgėrus mums arbatos? Su cukrum? .. Tu galėsi užsikrimsti saldainiais.

       VYRAS (mykia; matyt, saldainis užklijavo jam burną). Mmmm!

       Žmona skubiai eina prie sienos, varsto stalčiukus, lyg ko juose ieškodama. Vyras pritariamai linkčioja. Žmonos judesiai vis lėtėja, pagaliau ji suvis nurimsta, parėmusi ranka galvą

       VYRAS. Mmmm! Mmmmm! (Pagaliau praplėšia burną) Ahhrbhathos!
       ŽMONA. Arbatos? Kokios arbatos?

       Atsargiai uždaro stalčiuką ir prieina prie vyro

       ŽMONA (pamokomai). Arbatą reikia kaisti. Reikia paimti keturis žiupsnelius arbatžolių, suberti į porceliano indą, užpilti aštuoniasdešimties laipsnių temperatūros vandeniu...
       VYRAS. Pagal Celsijaus skalę?
       ŽMONA. Tik pagal Celsijaus... Paskui reikia išmaišyti... Uždengti dangteliu...
       VYRAS. Nebūtinai dangteliu. Galima ir...
       ŽMONA. Negalima!

       Žmona taip užrinka, kad Vyras išsigąsta ir nuolankiai atsisėda ant sofos kampučio. Ilga pauzė

       VYRAS (nelauktai; be galo pikantiškai). Yra toks anekdotas: anglas, prancūzas ir graikas ateina pas arbatos pardavėją. Arbatos pardavėjas labai išsiblaškęs... Graikas kalba angliškai... Prancūzas geria vyną. Arbatos nemėgsta... Anglas rūko... (Šneka vis lėčiau ir neaiškiau) Taip... rūko pypkę... Reikia įspėti, kuris iš jų...

       Nutyla ir nuolankiai žvelgia į Žmoną. Ši pasilenkia, įsirėmusi rankomis į kelius, žiūrinėja grindis

       VYRAS (ūmai). Šiandien dirbau už du. Pavargau kaip juodas jautis.
       ŽMONA. Kas jautis? Tu jautis?
       VYRAS. Perkeltine prasme. Tai tokia idioma: jautis yra juodas... jautį erzina raudona spalva... jautis ryja žalią žolę... jautis duoda baltą, pieną...

       Vėl visiškai susipainioja ir sumišęs nutyla. Stipriai suspaudžia delnais galvą, tarytum, prilaikytų, kad toji nenusiristų nuo pečių. Žmona tuo tarpu atsisėda ant stalo kampo, gan rizikingai balansuoja. Smarkokai apnuogina savo dailias kojas, nesąmoningai gundo Vyrą

       ŽMONA. Rodos, minėjai arbatą su pienu?
       VYRAS (kaip aidas). Su pienu?
       ŽMONA (svajingai). Verčiau užsiimtumėm kuo kitu. Tiek metų kartu gyvenam... Ilgais žiemos vakarais galėjom geriau pažinti viens kitą. Būtų ką prisimint senatvėje...
       VYRAS (kaip aidas). Ką prisiminti?
       ŽMONA. Gal dar ne vėlu? Gal dar galėtume pradėti?
       VYRAS. Ką pradėti?
       ŽMONA. Ką nors pradėti...

       Ji vis rizikingiau balansuoja ant stalo kampo, stengdamasi kuo geriau aprodyti savo išvaizdųjį biustą. Siunčia vyrui slaptus ženklus, kurių šis nesupranta

       ŽMONA. Na, na...
       VYRAS. Jei dėl elektros energijos, tai...

       Žmona purto galvą

       VYRAS (stengiasi prisiminti). Platūs laukai... Kaimo troba... Mes negerdavome arbatos... Gerdavome pieną, rūgpienį, pasukas, išrūgas, grietinę, naminę, vandenį, pieną, rūgpienį...

       Žmona energingai purto galvą, vos nenugriūna nuo stalo kampo

       ŽMONA. Gal atsirastų jėgų... Galbūt labiau pasistengę... labiau pasistengę... Gal dar galėtumėm turėti sūnų.
       VYRAS (pašokęs). Kaip, kaip?
       ŽMONA. Galbūt labiau pasistengę mes dar galėtume pasigimdyti sūnų.

       Vyras nelauktai susigūžia, įtariai apsidairo

       VYRAS. Nekalbėk man apie sūnų. Aš niekuomet, aš visuomet... Troškau... Sapnavau... Sūnus! Dieve mano! Sūnus!
       ŽMONA. Juk mes dar visai jauni. Mes dar tokie jauni...
       VYRAS. Sūnus?.. Tikras sūnus?.. (Vaikšto, skausmingai purtydamas galvą) Kiek progų praleista, kiek laiko nuėjo vėjais. Tikras sūnus!
       ŽMONA. Jis jau galėtų rėplinėti po grindis, atstatęs nuogą užpakaliuką, ir knerkčioti...
       VYRAS (svajingai). Šlapintis į lovytę...
       ŽMONA. Jis jau galėtų lakstyti po kambarį ir žvilgčioti į stalčiukų vidų...
       VYRAS. Ir netgi laigyti po laukus... Tik į gatvę mes jo neleistumėm. Gatvė sugadina.
       ŽMONA. Mes jam nupirktumėm šuniuką...
       VYRAS. Jis jau galėtų būti paaugęs... Gal net domėtųsi mergaitėmis...

       Ūmai sustoja ir įdėmiai įsižiūri į žmoną. Ši balansuoja ant stalo kampo, vis labiau apnuogindama dailias kojas, demonstruodama išvaizdųjį biustą

       ŽMONA. Juk mes dar visai jauni... Mes dar tokie jauni...

       Vyras prieina prie žmonos, skubiai apkabina, bando energingai pamyluoti. Jau glosto jos apnuogintas kojas ir dailųjį biustą
       Staiga į vidų triukšmingai įbilda Šlavėjas, stumdamas prieš save senovišką etažerę ant ratukų. Etažerė prikrauta stiklinių, cukrinių, tešlainių, pyragaičių, mažų virduliukų ir t. t. Vyras su žmona sumišę atšlyja vienas nuo kito

       ŠLAVĖJAS. Arbata! Arbata! Avižiniai tešlainiai! Pagerintas cukrus! Vyšnių uogienė! Prabanga! Gerovė! Šauni nuotaika! Vaišinkitės, gardžiuokitės, laižykitės! (Įdėmiai dairosi aplinkui, uodžia orą) Laiminga šeima, džiugūs žmonės! Palūkėkit! (Prišoka, pastato vyrą greta žmonos) Laimingos šeimos nuotrauka! (Išsitraukia iš užančio fotoaparatą, fotografuoja) Dėkui. Ačiū labai. Žiūriu – ir pavydas ima. Didžiai dėkui. (Linkčiodamas atatupstas išeina lauk, spragsėdamas fotoaparatu) Dieve, Dieve, kokia laimė! Akys raibsta! (Pusbalsiu, tačiau labai įtaigiai) Patariu verčiau pakalbėti apie darbą. (Išeina)

       Vyras su žmona ima siurbčioti arbatą. Siurbčiojo, neišpasakytai ilgai – čia tyliau, čia garsiau, tarsi grodami kokią melodiją

       ŽMONA (po ilgos ilgos pauzės). Patausotum save. Grįžti iš darbo pavargęs, nervingas. Tavo apatiniai rūbai būna permirkę prakaitu. Net nosinės visuomet atsiduoda prakaitu.
       VYRAS. Aš negaliu savęs tausoti. Tu nė neįsivaizduoji, kiek žmonės daro klaidų. Kaip manai, kiek šiandien ištaisiau grubių ir menkesnių klaidų bei šiaip netikslumų?
       ŽMONA. Penkiasdešimt?
       VYRAS. Šalta.
       ŽMONA. Šimtą?
       VYRAS. Šilčiau, bet dar labai šalta.
       ŽMONA. Šimtą... dvidešimt?
       VYRAS (triumfuodamas). Tris šimtus septyniolika!
       ŽMONA. Vajėzusmarija! (Net apsilaisto arbata)
       VYRAS. Taip, žmonės daro daug klaidų... Žinai... (įtariai apsidairo) Kartais man rodosi, kad žmonės daro vis daugiau klaidų. Korektoriaus profesija išnyks dar negreit.
       ŽMONA. Aš didžiuojuosi, kad tu korektorius. Nemanyk, aš suprantu... Bet argi būtina taip baisiai persidirbti? Galima būtų padidinti etatų skaičių.
       VYRAS (priekaištingai). Argi bet kurį paskirsi korektorium! Mūsų darbui reikia tvirtų žmonių. Mūsų sveikatą tikrina kruopščiau nei reaktyvinių lėktuvų pilotų sveikatą. Korektorius privalo nežinoti, kas yra abejonė. O kiek būna painiavos... Kol randi tinkamą paragrafą...
       ŽMONA. Tai jūs nemokat visų taisyklių atmintinai?

       Kambario kampe tyliai pasirodo Šlavėjas. Matuoja stalčiukų aukštį ir plotį, tarpais kažką žymisi bloknote. Mimika ir judesiais pabrėžia, kad visai nesidomi šeimos pokalbiu

       VYRAS. Visų taisyklių? Niekas nemoka visų taisyklių. Jos surašytos tomuose, foliantuose, rulonuose, brulionuose... Visą laiką keičiasi. Vienos kitoms prieštarauja. (Susizgribęs) Tačiau tik tariamai! (Ilga pauzė) Sklinda legendos, jog kitados gyveno korektorius, mokėjęs visas taisykles, išskyrus vieną. Jis taip ieškojo paskutiniosios, kad išprotėjo.
       ŽMONA. Taip taip, jis labai norėjo sužinoti paskutiniąją, svarbiausią taisyklę ir...
       VYRAS. Iš kur žinai šitą legendą?
       ŽMONA. Mus mokė mokykloje.

       Vyras niauriai žvelgia į žmoną. Regis, jam kyla įtarimas, kad visas šis pokalbis yra jau daug sykių atkalbėtas. Stengiasi sugalvoti kažką nauja

       VYRAS (galvodamas). Taisyklių tiek daug, visos jos skirtingos. Kai kurios tariamai viena kitai prieštarauja. O kartais išvis nerandi jokios taisyklės. Ir ką daryt?

       Šlavėjas savam kampe skubiai išsitraukia naują užrašų knygelę, kažką joje žymisi. Oranžinei striukei prasiskleidus, užantyje matyti gausybė užrašų knygelių, bloknotų, parkerių, šratinukų, fotoaparatų, kino kamerų ir t. t.

       VYRAS. Ar bent supranti, kas yra korektoriaus darbas? Kokia baisi įtampa? O jei ko nepastebėsi? O jei prasprūs kokia šlykštynė, purvas, kraujas, jeigu, sergėk Dieve, prasprūs netgi... Baisu ir pagalvoti. Taisyklės tokios painios. Žmonių tiek daug... Pavargsti, užmiršti, kuris yra kuris, kas yra kas.... Ne, tiesiog baisu!
       ŽMONA. Aš vis norėjau tavęs paklausti: o jei nerandi deramos taisyklės... (Virpančiu balsu) Taip ir palieki... galbūt klaidingai?
       VYRAS. Ne, jokiu būdu ne. Tada apskritai viską išmeti.

       Šlavėjas ūmai susirenka visą savo rekvizitą ir išeina. Vyras su žmona vėl ilgokai siurbčioja arbatą

       VYRAS (užsisvajojęs). Bet aš tikiu, jog kada nors klaidų visai neliks! Ateis toks laikas, būtinai ateis! Aš apie jį daug svajoju... Žinai... Bet tiek to, man gėda.
       ŽMONA. Nesigėdyk, čia visi savi.
       VYRAS. Ai, kad aš nežinau...
       ŽMONA. Na, nesigėdyk, nesigėdyk...
       VYRAS. Žinai, aš parašiau eilėraštį... Bet kad...
       ŽMONA. Oi, paskaityk, paskaityk, būtinai!
       VYRAS (dar kiek pasimaivęs, deklamuoja).

       Delnas iš kurio
       korektorius ima
       stalas prie kurio
       korektorius sėdi
       langas pro kurį
       korektorius žiūri
       tai galėtų būt vėliava
       aš galėčiau ją nešti
       tačiau tai yra neklaidybė
       vienas
       aš jos nepakeliu
       matau
       žmonės žmonės žmonės
       ačiū šaukiu jiems
       kad klaidų neradote ačiū
       vienas aš neklaidybės nepakeliu

       ŽMONA. Įstabu! Turbūt nuo mažumės buvai kitoks negu visi. Didieji žmonės jau vaikystėj esti ypatingi.
       VYRAS. Aš anksti suabejojau mokytojų žodžiais. Jie teišmanė savo aritmetiką, trigonometriją ar chemiją, jie nežinojo pagrindinių, esminių taisyklių.
       ŽMONA. Turbūt anksti suvokei savo pašaukimą?
       VYRAS. Taip. Sykį vienas mokytojas norėjo mane nubausti. Jis norėjo sumažinti man elgesio pažymį. (Perdėtai kukliai) Bet aš tuo metu jau turėjau šiokios tokios įtakos. Mokytojas buvo ištaisytas. Tai buvo klaidingas mokytojas.
       ŽMONA. Koks tu buvai tvirtas! O aš, prisipažinsiu, dažnai paikiodavau.
       VYRAS. Aš tai irgi buvau pasiutėlis berniokas! Visokiausių pokštų pramanydavau. Sykį įsikoriau į antrą mergaičių bendrabučio aukštą... (Kikena) Prisiklijavau nosį ir ūsus... (Juokiasi) Mūsų direktoriaus nosį ir ūsus... (Garsiai juokiasi) Įėjau į vieną kambarį, ten buvo keturios merginos, jau nusirengusios... (Skaniai kvatoja) Jos pamanė, kad aš direktorius, ir tada, supranti... (Kvatoja iki ašarų) Oi, negaliu!
       ŽMONA. Ak tu, šelmi!

       Vyras kreta, šluostosi ašaras, linguoja visu kūnu iki žemės. Bet ūmai sustingsta, be galo surimtėja. Karingai išpučia krūtinę

       VYRAS. Bendrabučiuose pasitaikydavo ir skaudesnių akimirksnių. Sykį aptikau lošiančius kortomis. Jie lošė bridžą ir gėrė pomidorų sultis, kurių nebuvo bendrabučio bufete. (Nervinasi, vaikštinėja sudėjęs rankas už nugaros) Aš juos perspėjau, o jie iš manęs šaipėsi ir neklausė. Tai šitaip?! Jiems teko pasigailėti! Aš grįžau į savo kambarį, pasirišau kaklaraištį, užsidėjau beretę ir vėl nuėjau pas juos. O jie tebelošė ir tebegėrė sultis! Ir čia gavo pamatyti, jog tai jau nebe juokai! Jie bemat sudegino kortas, išpylė sultis ir meldė dovanojami!!! Taip, melste meldė dovanojami!!!

       Žmona iš išgąsčio pamaži pradeda slinkti, sprūsti nuo sofos, kol palieka klūpėti ant grindų, visa drebėdama

       VYRAS (kiek aprimęs). Prisiminimų yra visokiausių. Pamenu... (Trina kaktą, eina prie stalčiukų, traukia iš vidaus popierius) Pala, kada tas buvo?

       Žmona patogiau įsitaiso ant grindų, pasiima veidrodėlį, pudruojasi. Pasitaiso plaukus ir biustą

       VYRAS (vis kilnodamas popierius). Klaidos slapstosi, bet tu jas pamatai skvarbia akim... Juk tai palaima! Aš laimingas, kai tvarkau žmones, matau, kaip jie gražėja, tvarkingėja. Tampa panašūs į žmogaus idealą... Turbūt tai ir yra laimė. Kai esi pašauktas padėt žmonėms būti geresniems, gražesniems, nedaryt klaidų... Smagu, smagu tuomet yra gyventi! Bet aš tikrai tikiu, jog ateis laikai, kai korektorių nebereikės. Kokie tai bus laikai!

       Žmona baigė gražintis ir pradėjo nuobodžiauti. Krapšto pirštu grindis, kasosi kojas, bando pagauti musę

       VYRAS (žiūrinėja popierius ir nuotraukas iš stalčiukų). Dabar jau prisiminsiu... Dabar jau... Tą vasarą mane paskyrė vedėju... Aha, o paskui, nuskendo šitas, kaip jį... O kas čia per snukiai? Katras čia aš? Nejaugi čia aš? Tada man įteikė medalį. Ar neįteikė medalio? Gal čia visai ne tie metai? Arba ne tas medalis? O gal ne tas aš?

       Kiek sunerimsta, atidžiai žiūrinėja nuotrauką, čiupinėjasi veidą, stengiasi palyginti. Žmoną, regis, apniko niežulys: ji labai kruopščiai ir gan grakščiai kasosi įvairias kūno vietas

       VYRAS. Velniai žino... Tiek painiavos...

       Skubiai apsivelka švarką, pasiriša kaklaraištį. Iškart smarkiai pakinta. Vėl tyrinėja nuotraukas

       VYRAS. Tarytum aš, ta prasme, kad tas aš, kuris tą vasarą... ar ne tą vasarą? O katrą vasarą? Reikia patikrinti.

       Skubiai eina prie lentynos, išsitraukia labai storą tomą. Radęs ko ieškojo, lygina nuotrauka knygoje su nuotrauka rankoje

       VYRAS. Aišku, aš. (Skaito vedžiodamas pirštu) Na, žinoma, kad tą vasarą!.. O kas čia per vaikai? Žiūrėk, kokie vaikai!

       Žmona paima nuotrauką, žiūrinėja ją iš pradžių sėdėdama ant grindų, paskui klūpėdama, dar vėliau – gulėdama ant pilvo.

       ŽMONA. Vaikučiai... O mudu vaikučio neturim...
       VYRAS. Neliūdink manęs. Vaikai – mūsų ateities gėlės. (Varto lapus) Šitais metais nukritau iš medžio ir nusibrozdinau kelį. O šitais mane apkoliojo praeivis, buvo sudorotas... O kas šitais?
       ŽMONA (gailiai). Aš taip norėčiau sūnaus...
       VYRAS (pamokomai). Ne vien mūsų norai, mieloji. Yra dar ir pareiga.

       Tvarkingai sudeda popierius į stalčiukus. Nusiriša kaklaraištį, nusivelka švarką. Ūmai be galo nuliūsta ir susigraudina

       VYRAS. Nejau niekas nepratęs mano giminės? Nejau niekas nepratęs mano idėjų?
       ŽMONA. Pirmiausia jis būtų kūdikis, paskui lankytų darželį, mokyklą. Dabar būtų jau gerokai paūgėjęs... Jam gal net pradėtų kaltis ūsai...
       VYRAS (visiškai susigraudinęs). Aš galėčiau jam skolinti savo skustuvą...

       Žmona suaimanuoja ir atsiverčia ant nugaros. Vyras priklaupia greta, ji glaustosi jam prie kojų. Vyras labai susijaudina, skubiai susikemša į burną saldainį, popierėlį užsimiršęs numeta ant grindų. Abu kvėpuoja vis tankiau ir giliau, nejučia stipriai apsikabina, regis, pasiryžę pasimylėti čia pat, ant grindų
       Į kambarį įtykina Šlavėjas, sustoja ties išsikėsnojusia ant grindų pora

       ŠLAVĖJAS. Ajajajajai! (Rodo į nusviestą ant grindų popierėlį) Šiukšlinate?

       Vyras su žmona sumišę keliasi, tvarkosi sujauktus rūbus. Žmona skubiai taisosi sijoną, bliuzelę, išridena lauk arbatinę etažerę

       ŠLAVĖJAS. Žmogus jūsų labui stengiasi, pluša, o jūs... (Pakelia popierėlį, kemša jį į specialų maišelį)
       VYRAS. Vienas popierėlis...
       ŠLAVĖJAS. Pakanka pradėti, o paskui nebesustosi... (Išsitraukęs šepetėlį, šiūruoja tą vietą, kur gulėjo popierėlis)
       VYRAS. Bet...
       ŠLAVĖJAS. Nelaukiau. Nesitikėjau. Gėda!
       VYRAS. Mes kalbėjome apie sūnų ir...
       ŠLAVĖJAS. Vienas popierėlis, paskui kitas popierėlis... Šimtas popierėlių... Paskui – ištisos krūvos šiukšlių, dvokiantys sąvartynai... O dar korektorium tarnauja!

       Vyras visiškai sugniuždytas. Šlavėjas kaip maišą kelia jį nuo grindų, sodina ant sofos, apkabina per pečius

       ŠLAVĖJAS. Na, nesikrimskit jau taip, nesikrimskit... Aš tik noriu, kad jūs suprastumėt, kad suprastumėt...

       Vyras lėtai pakelia galvą, keistai pakreipia į šoną, tarytum jo kaklas būtų išnarintas

       ŠLAVĖJAS. Juk nereikia įrodinėti, kad švara ir tvarka yra dvasinės egzistencijos pagrindas. Visi nori švaros. Visi trokšta tvarkos. Dėl to kovojo ir Platonas... Ir Spinoza... Ir Leibnicas... Visi gerai prisimename Kanto „Septynis nešvaros negalimumo įrodymus“. O kur dar Santajana ir jo „Švaros karalystė“? Galime šiuo aspektu pažvelgti ir į rytietišką epistemą. Tik prisiminkit – Rytų poetas, prieš rašydamas eilėraštį, kruopščiai išsišluodavo kambarį...

       Korektoriaus kaklas vis labiau persikreipia, akys išsprogsta

       ŠLAVĖJAS. Gal ir nėra jau taip malonu sekti švaravimą ir tvarkojimą...
       VYRAS. Kaip, kaip?
       ŠLAVĖJAS (nestabtelėjęs varo toliau). Bet juk kažkas turi dirbti tokį darbą, argi ne? Kas – iš pašaukimo, kas – sekdamas tėvų pėdomis. Turėtumėt ypač gerai tą suprasti – juk švarinimas yra tam tikra korektūra, labai svarbi purvino pasaulio korektūra... tam tikrų purvinų klaidų taisymas, argi ne? Purvų, taip sakant, nupurvinimas ir depurvacija, argi ne?
       VYRAS (visiškai susisukusiu sprandu). Kaip, kaip?
       ŠLAVĖJAS. Mes abu esam vieno fronto kariai. Abu įsikinkę į tą patį vežimą.

       Vyrą pradeda kankinti nenumaldomas žiovulys

       ŠLAVĖJAS. Jūs švarinate informaciją, o informacija, kaip žinia, tiesiogiai susijusi su entropija, kitaip tariant, su šiukšlinimu, šiukšlina Visatos mirtimi. Kiekviena šiukšlė didina entropiją, stumia pasaulį link klaidelinės mirties, argi ne?

       Vyras žiovauja vis plačiau

       ŠLAVĖJAS. Panašiai regime problemą ir kibernetiniu aspektu... arba ne, geriau imkimės struktūrinės lingvistikos. Hermeneutizuokime frazę „švara ir tvarka mus gelbsti“.
       VYRAS (matyt, jau užsnūdęs). Ką?
       ŠLAVĖJAS. Gelbsti. Gelbėti, gelbėjimas, gelbūnas, gelbukas, gelbynė.
       VYRAS. A, taip, taip pamenu. (Siaubingai žiovauja) Noriu miego. Esu labai pavargęs. Noriu pails...

       Nebaigęs žodžio užmiega. Šlavėjas patogiai paguldo jį, pažiūri į laikrodį. Tyliai išeina

       Veiksmo vieta nesikeičia. Ji negali keistis. Visada prieš akis ta pati siena, stalčiukai ir švara. Vyras snūduriuoja ant sofos, o kambarį užvaldė jo sapnas, vizija arba haliucinacija
       Į sceną suguža daugybė visokiausių žmonių. Jų rūbai ryškūs, jie gali atrodyti kaip modernaus baleto trupė: jų judesiai plastiški, kiek stilizuoti
       Raumeningas jaunuolis, didžiai patenkintas savimi, demonstruoja raumenis, atlieka ypatingo sudėtingumo sportinius pratimus. Ant aukščiausios spintos sėdi rubuilis vaikiokas ir per vamzdelį apšaudo visą viziją džiovintais žirniais. Liesas senukas juodu senoviško fasono kostiumu sėdi mokykliniam suole ir elgiasi visai nederamai jo amžiui: svaido į praeinančius kempinę, kaišioja liežuvį, visą laiką kelia ranką. Dvi itin ryškiai išsidažiusios moterys slampinėja pasieniais, kraipydamos klubus, tarpais paniekinamai nužvelgdamos viena kitą. Solidus vyras žingsniuoja šen ir ten, laikydamas rankose grafiną, matyt, nerasdamas, kur jį pastatyti. Juokinga maža senutė kibildžiuoja iš kampo į kampą, tolydžio į ką nors atsitrenkia ir krizena plonu balseliu. Nedidukas pilietis su berete čia įeina vidun, čia vėl išeina. Niekas nešneka, girdėti tik senutės krizenimas. Visi juda gan ramiai – jokios isterijos, jokių pernelyg staigių šūkčiojimų. Į sceną vieningai įžengia dvi apskritaveidės neaiškios lyties žmogystos, įtariai visus apžiūrinėja. Grindyse prasiveria slaptas liukas, pro jį išlenda be galo nupiepęs, susisukęs žmogelis, tempdamas už pavadėlio pririštą akinančio grožio merginą. Plikagalvė moteris vaikštinėja tarp visų lyg išprotėjusi Ofelija. Tolumoje pasigirsta žingsnių garsas. Visa plastinė darna bemat pairstą, visi pradeda judėti aštriai ir konvulsiškai. Apskritaveidės žmogystos krenta ant grindų ir pradeda pasalūniškai šliaužti link išsidažiusių moterų. Solidusis vyriškis godžiai geria vandenį tiesiai iš grafino. Senutė krizendama tampo plikagalvę moterį už nosies. Išsidažiusios moterys nesėkmingai bando suvilioti senuką, rodydamos jam šlaunis, aptemptas kelių spalvų kojinėmis, sumautomis vienos ant kitų. Sportininkas atsisėdęs glosto akinamo grožio merginą. Nupiepęs žmogelis kemšasi į burną čia cigarą, čia pypkę. Pasigirsta neaiškus šnabždesys, švilpesys, čeženimas. Kai bendra isterija pasiekia apogėjų, visi ūmai sustingsta, tik rubuilis vaikiokas nuo spintos ramiausiai apšaudo visus džiovintais žirniais. Šiuo momentu vizija staiga užtemsta

       Šlavėjas sėdi prie didelio popieriais apkrauto stalo ir atidžiai žvelgia . dvi neaiškios lyties žmogystas, kaip du vandens lašai panašias į ką tik matytąsias vizijoje. Sakytumei, skaito joms paskaitą ar veda seminarą

       ŠLAVĖJAS. Vakar vėl du saldainių popierėliai (Žiūri į užrašus) Saldainiai „Rudeniniai“. Kodėl jis svaido tuos popierėlius?

       Žmogystos gūžčioja pečiais

       ŠLAVĖJAS. Dvi nuotraukos. Trečia nuotrauka. Visos kelia įtarimą.

       Neaiškios lyties žmogystos energingai linkčioja galvomis

       ŠLAVĖJAS. Įsižiūrime. Jo kelnės suglamžytos. Kišenės pilnos saldainių. Galbūt jų ten ir nėra, tačiau mes privalome galvoti, kad jų ten yra.

       Žmogystos energingai linksi galvomis

       ŠLAVĖJAS. Gal čia nieko tokio ir nėra? (Žiūrinėja nuotraukas. Sunerimęs) Gal nėra? Privalo būti!

       Žmogystos įsiteikiamai linksi galvomis

       ŠLAVĖJAS (profesoriaus tonu). Koks yra mūsų tikslas? Pažinti žmogų! Privalom perprast jį kiaurai! Turim išnaršyt jo dvasią ir kūną, kadangi mes jį mylim. Mums malonu jį tirti, aptikti slapčiausias jo sielos kerteles. Juk mes mylim jį! Negalim palikti jo vieno, nesirūpinti juo. Mūsų užrašai – žinojimo apie žmogų triumfas! Mes norim žinoti apie jį visui viską. (Įsijautęs, kone susigraudinęs) Mes trokštam, kad tarp mūsų neliktų jokių paslapčių, mes norim su juo sutapti, norim, kad jis taptų mumis, o mes taptume juo. Kiekvienas, kas yra mylėjęs, supras tą norą. Mes...

       Jis užsikerta, nes abi žmogystos ūmai pašoka ir nuskuba už kulisų. Po mirksnio grįžta su svečiu – solidžiu vyriškiu, kuris kaip du vandens lašai panašus į slankiojusį vizijoje su grafinu, tik visiškai kitaip apsirengęs. Žmogystos labai pagarbiai pasitraukia į šalį, praveria grindyse liuką ir skubiai jame dingsta

       ŠLAVĖJAS (prisistato). Pagrindinės veiklos vyriausiasis inspektorius.
       SVEČIAS (prisistato). Khmm.
       ŠLAVĖJAS. Prašom prašom. Džiugu džiugu. Itin malonu sulaukus. Džiaugiamės matydami.
       SVEČIAS (nekantriai). Khmm!
       ŠLAVĖJAS. Taigi matote kambarį, aprūpintą nūdienės technikos pasiekimais. (Vedžioja svečią) Štai telefonas. Pakėlę ragelį, girdime signalą. Padėję ragelį, nieko negirdime, tačiau mus girdi. Štai radijo imtuvas, lempa, fotoaparatas. Štai knygos.
       SVEČIAS (sunerimęs). Khmm?
       ŠLAVĖJAS. Taip, knygos. Be knygų jau negalima. Nebegalima dabar visai be knygų.
       SVEČIAS (vis vien nepatenkintas). Khrhmhrhrr! (Sklaido fotografijas) Khmm?
       ŠLAVĖJAS. Nuotraukos. Toks ritualas. Žmogus nori sustabdyti laiką. Todėl stengiasi užfiksuoti menkus epizodus, kurie jam primena kitus menkus epizodus, kurie jam primena dar kitus menkus epizodus, kurie jam primena dar menkesnius epizodus ir taip toliau. Nekenksminga.
       SVEČIAS. O?..
       ŠLAVĖJAS. Mityba? Normalus racionas. Kuo daugiau varškės, pieno, daržovių. Viduriai niekuomet neužkietėja.
       SVEČIAS. O?..
       ŠLAVĖJAS. Arbata? Be abejo. Ypač kritiniais momentais.
       SVEČIAS (atsiklaupęs ant grindų, kruopščiai jas tyrinėdamas). Khmm.
       ŠLAVĖJAS (atsiklaupęs greta). Dulkių koncentracija itin menka. Plaukelių, skutelių, šapelių, lašelių išvis nėra.
       SVEČIAS (atsigulęs ant grindų, žiūri po sofa). Khmm?
       ŠLAVĖJAS (atsigulęs greta). Ne, ne, jokiu būdu.

       Svečias atsistoja

       ŠLAVĖJAS (atsistoja). Ligų procentas menkas. Mikrobai švaroje dūsta.
       SVEČIAS (dairosi patempęs lūpą). Khmm...
       ŠLAVĖJAS. Ne, ne, nieko negali atsitikti. Tikrai nieko. Visiškai nieko.
       SVEČIAS (abejodamas). Khmm?..

       Svečias eina prie stalčiukų, praveria vieną, nusišypso, greit uždaro. Praveria kitą, nepatenkintas susiraukia, pamoja šlavėjui. Šis priėjęs liūdnai skėsteli rankomis. Svečias praveria trečiąjį stalčiuką, persigandęs atšlyja, skubiai jį uždaro. Baimingai dairydamasis, atsisėda ant sofos. Šlavėjas kukliai prisėda greta

       ŠLAVĖJAS. Nereikia manyti. Aš senas vilkas. Nieko negali nutikti. Jie jau sušvarinti.
       SVEČIAS (dar labiau abejodamas). Khmm...
       ŠLAVĖJAS (keisdamas tonaciją). Nešvaros recidyvai tikrai neįmanomi, gerbiamas tamsta. Jie jau pajuto švaros būtinumą, todėl yra laisvi. Argi kas savo noru atsisakys laisvės?

       Svečias pradeda krapštytis nosį. Šlavėjas paslaugiai pakrapšto jam kitą šnervę

       SVEČIAS (dėkodamas). Khmm.

       Išsikrapštęs nosį, svečias pakyla ir solidžiai išeina lauk

       ŠLAVĖJAS (liūdnai). Jokio polėkio, jokios fantazijos. Argi taip galima?.. Kur poetinis pradas? Jis pats niekuo nebetiki, todėl toks priekabus... Nejau jis nebesugeba pajusti širdim?

       Iš liuko triukšmingai išlenda neaiškios lyties žmogystos, prišliaužia prie Šlavėjo, suklaupia abipus jo kojų

       ŠLAVĖJAS (tęsia paskaitą ar seminarą). Ateities planai. Kokį mes regime ateities žmogų? Jis turės suprasti, kad švarumas – vienintelis jo kelias. Mes panaudosime visas priemones žmonijai kreipti šiuo keliu. Mes ją priversim. Mes išauklėsim žmoniją taip, kad nejaučiantys potraukio absoliučiai švarai mirs iš liūdesio. Jie pranyks, teliks vien švarieji. Tegyvuoja švara!

       Neaiškios lyties žmogystos be garso skanduoja šį šūkį, purto virš galvos sugniaužtus kumščius – vis lėčiau ir lėčiau, kol visai sustingsta

       Kambaryje prie sienos su stalčiukais lyg ir prašviesėjo. Žmona guli vonioje ir maudosi. Ji plauna kūną lėtai Ir kruopščiai, trina kiekvieną odos lopinėlį. Jos kantrybė ir atkaklumas net pranoksta šlavėjo atkaklumą, šiam valant kambarį. Prie vonios kabo įvairių dydžių ir spalvų plaušinės bei kempinės, pilna visokiausio muilo gabalų, šampūnų, losjonų, kremų ir t. t. Prausiasi ji neišpasakytai ilgai. Pagaliau išlipa iš vonios ir apsisiaučia chalatą. Sustingsta vidury kambario it statula, tik tarpais kosčioja, lyg norėtų atkreipti kieno dėmesį. Į vidų eina Šlavėjas, uodžia orą

       ŠLAVĖJAS (konstatuoja). Žemuogių muilas.

       Šlavėjas šįsyk nepaprastai rimtas, beveik asketiškas. Išsitraukia iš oranžinės striukės užančio dailiai išsiuvinėtą skudurėlį, pradeda valyti sienas ir baldus. Pamažu priartėja prie Žmonos, atsargiai valo jai kaklą. Praskleidžia chalatą, valo jai biustą. Žmona šlavėjo nepastebi. Ūmai nueina prie sofos ir atsisėda. Šlavėjas, vis toks pat rimtas ir asketiškas, nuseka jai iš paskos, baigia valyti biustą. Užskleidžia chalatą viršuje, kiek praskleidžia jį apačioje ir valo Žmonos kelius. Žmona pagaliau jį pastebi

       ŽMONA. Vyras kažko negrįžta.
       ŠLAVĖJAS (nepertraukdamas darbo). Šiandien jam dvi pamainos.
       ŽMONA. Lauki ir lauki. Visuomet nuvargęs, visuomet be jėgų...
       ŠLAVĖJAS. Toks jau jo darbas. Korektoriai visada pavargsta.
       ŽMONA. Suprantu. Aš jį labai gerbiu. (Nuoširdžiai) Ne todėl, kad jis mano vyras, ne. Aš labai gerbiu jį kaip žmogų. Jis toks protingas. Ir talentingas.
       ŠLAVĖJAS. Taip, jis labai talentingai taiso klaidas.
       ŽMONA. Jis pajėgtų dar daugiau.
       ŠLAVĖJAS (beveik pasipiktinęs). Daugiau?
       ŽMONA. Na, jis galėtų dirbti ir svarbesnį...
       ŠLAVĖJAS. Svarbesnį? (Baigia valyti Žmonos kelius, užskleidžia chalatą) Korektorius – tai pasaulio siela! Ką reikštų taisyklės, paragrafai, įsakymai, jeigu nebūtų korektorių? Ką jie reikštų? Nieko! Jie tebūtų besieliai negyvosios materijos gabalai!
       ŽMONA (išsigandusi). Gabalai?
       ŠLAVĖJAS. Gabalai! Tik korektorius įkvepia jiems gyvybę. Korektoriams reikia statyti paminklus! Tik didelės dvasios žmogus gali būti korektorius.
       ŽMONA. Ak, kodėl jūs ne korektorius.
       ŠLAVĖJAS. Argi šiukšlė ant grindų – ne klaida pasaulio harmonijoje? (Kiek praskleidęs chalatą, rodo į Žmonos kelį) Argi dėmelė ant baltos, švarios odos – ne klaida?
       ŽMONA. Kur, kur?
       ŠLAVĖJAS (dar sykį rodo). Tarkim, čia... Kažkodėl manoma, kad gali būti genialūs menininkai ar mokslininkai. O kodėl negali, būti genialaus šlavėjo? Retas kuris ligi galo suvokia, kokia svarbi yra švara. Metafiziškai šnekant – kas yra Dievas? Dievas yra švara. Ar galit įsivaizduoti purviną Dievą?
       ŽMONA. Ne.
       ŠLAVĖJAS. Na, matot. Suprantama, nesu religingas. Tai metafora. Kitimų Knygoje yra sakoma – muzika kuriama dievams. Ir šluojama yra dievams... Atleiskit, aš be reikalo taip kalbu.
       ŽMONA. Kalbėkit, kalbėkit...
       ŠLAVĖJAS. Ne. Nereikia tuščių žodžių. Reikia dirbti. Dirbti, dirbti, dirbti.