TREČIASIS: apie mano gyvenimo knygą ir širdies ydas, apie fantasmagoriškąsias sporas, melą ir mūsų visų prapultį

       Ar gali ramiai mintyti tas, kurio laukas ant
       upės kranto, kurio žmona susinešė su kitu,
       kurio namuose užsiveisė gyvatės?

       Kad ir kiek stengiuosi dėstyti mintis nuosekliai, ne kaži kas teišeina. Atmintyje įvykiai susidėsto visai ne taip, kaip gyvenimo tėkmėje. Jie įgauna visai kitokį atspalvį, kitokį svorį, jie kitaip pakvimpa. Nereikšmingos smulkmenos ūmai suklesti ir iškeroja it kokie baobabai. Grėslios tragedijos ūmai virsta juokingomis istorijomis, kone anekdotais.
       Išropodavau iš savojo Vilijampolės pusrūsio tarsi koks kirminas. Aš ir jaučiausi esąs kirminas. Pasibaisėtinas pūkuotas vikšras, kurį geriausia būtų sutraiškyti. Bjaurėjausi pats savimi, nenorėjau būti savimi. Man nepatiko mano didelė galva, atlėpusios ausys, kurias slėpiau po retokais balkšvais plaukais. Nepatiko mano laibas ir duslus balsas, mano plonos lūpos ir pavandenijusios akys. Man nepatiko tasai ilgakūnis vikšras, tas baltapūkis kirminas, kasryt išlendąs iš savo urvo. Jo išbalęs veidas, šmėkšąs ant plono kaklo, jo fanatiškos akys ir balti gyvaplaukiai ant smakro. Dieve mano, kaip jis atrodė! Jo nuskalbtos kelnės buvo veik perregimos, taisyti pertaisinėti batai vis vien nuklypę, megztinis užlopytas nubrizgusios odos skiautėmis. Jo urvas irgi buvo pasibjaurėtinas: dviaukštis gultas, sudedamos lovelės ir braškanti lova su geležiniais bumbulais, tatai buvo nelyg slogaus kalėjimo kamera, sugrūsta pusiau po žeme. Net žemė nenorėjo jo nešioti, įvijo į urvą, nuskriaudė ir pažemino, savo pusrūsyje jis turbūt kėslavo prieš visą žmonių giminę.
       Jis neišvengiamai turėjo būti pavyduolis, turėjo pavydėti, vien pavydėti – visiems ir visko. Aš negalėjau jo pakęsti. Negalėjau pakęsti savęs. Nepajėgiau žiūrėti į veidrodį. Toji pamėklė iš veidrodžio kėlė man panieką ir neapykantą. Už jos balzganų akių glūdėjo smegenys, verdančios keisčiausių minčių viralą. Tas pavyduolis troško būti it kokio romano herojus, turbūt norėjo, kad apie jį patį kada nors rašytų romanus, be kita ko, jis dar buvo ir garbėtroška, galėjo net tyčia įsitaisyti fizinę negalią, kad tik įsiterptų tarp herojų.
       Argi galėjai tokį pakęsti?
       Žinoma, kiekvienas normalus žmogus tarpais nekenčia savęs. Visad savim patenkinti yra tik kvailiai. Bet normalaus žmogaus neapykanta sau dažniausiai trumpalaikė, didžiąja dalim dvasinė. O aš nekenčiau savęs viso ir visą laiką. Nubudęs sudvisusiam varganam patale, pirmiausia pagalvodavau: vėl atsibudau toks pat. Tik sapnuose badavau kitoks: išdidus, grakštus, elegantiškas. Tačiau rytą vėl aptikdavau save toki kaip visuomet. Troškau esmingai pasikeisti, bet nė nežinojau, kokia linkme turėčiau mainytis. Troškau stebuklo, tikėjau, kad vieną rytą pakirsiu visiškai kitoks. Beribė DDN smaugė mane, privalėjau ją įveikti, bet vienintelis būdas ją įveikti buvo stebuklas. Aš pats buvau įsikūnijusi DDN, tad man reikėjo įveikti save, o be stebuklo tatai neįmanoma.
       Man nepavyko tapti krepšinio žvaigžde, nepavyko tapti net klasės lyderiu. Pristigau dailės gabumų, taip ir likau karikatūrų bei šaržų piešėjas, nors bandžiau netgi kopijuoti didžiųjų meistrų paveikslus. Žiūrint multifilmą apie Bjaurųjį ančiuką, į akis nejučia suplūsdavo gailios ašaros. Turėjau rasti veiklos sritį, kurioje būčiau nepamainomas, tačiau tokios turbūt nebuvo visam pasauly. Tad kiekvieną rytą atsibusdavau suniokotas ir pasmerktas. Kiekvieną rytą atsibusdavau tarsi Zamza – virtęs šlykščių vabzdžiu. Manęs niekas nemylėjo, buvau niekam nereikalingas. Visi troško mano mirties. Galbūt numirti man ir buvo geriausia, nes neturėjau jokios ateities.
       Gali paklausti, kodėl apie šitai rašau. Nė pats nežinau. Tiesiog skaitau save it kokią keistą knygą. Galiu atsiversti bet kurį puslapį ir balsiai perskaityti, kas ten parašyta. Esu užbaigta knyga, žinau, kad niekas tuose apmūsojusiuose puslapiuose nebepakis. Galiu būti bešališkas ir teisingas. Manau, jog toji knyga yra pamokanti ir naudinga. Turbūt todėl ją tau skaitau – ne visą ištisai, tik rinktinius puslapius. Nors kaži ar rinktinius, tiesiog tuos, kuriuos atsiverčiu: pradedu skaityti ir nebegaliu liautis, toje knygoje man viskas įdomu. Ta knyga – mano palikimas, o tu – mano paveldėtojas. Kiekvienas žmogus trokšta ką nors palikti pasauliui. Aš tegaliu palikti savo istoriją, palikti tik tau – tu irgi prie jos prisidėjai. Todėl privalai žinoti, kas iš to išėjo.
       Gal aš per daug iš tavęs noriu? Bet juk nenoriu, kad ką ypatingo darytum, nenoriu, kad ką baustum ar už mane keršytum. Tenoriu, kad mane išklausytum. Negi tas taip jau sunku?
       Iškart regiu tavo primerktas akis ir sarkastišką šypseną. Gerai, atstumkim šalin tą didybę, yra ir kitų, labai paprastų priežasčių. Aš tiesiog nerandu, kuo daugiau užsiimti. Dabar man niekas nerūpi, neturiu jokių problemų, viskas taip aišku, kad nors kauk. Tegaliu sklaidyti ir sklaidyti tą savo gyvenimo knygą – kitkas man nerūpi. Todėl tik apie ją tegaliu kalbėti. Apie ją tegaliu rašyti tau laiškus.
       Man maža terūpi šventųjų ir kankinių likimai. Išminčių bei politikų likimai. Man labiau rūpi mano paties likimas.

       Tu pats mane mokei, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra reikšmingas ir sudėtingas kaip ištisas kosmosas. Aš aiškinu tau ištiso kosmoso struktūrą – po galais, ko tau dar reikia?
       Mintys ir įvykiai plūsta kaip jūros bangos, užlieja krantą, ant kurio sėdžiu vienui vienas, o paskui vėl atslūgsta. Dangaus mėlynė gaudžia kaip gūdūs vargonai, mėlynės virš manęs net per daug, tai atpildas už neegzistavusią vaikystės žydrynę. Tysau ant įkaitusio pakrantės smėlio ir sunkiai dūsuoju, nes ką tik perkirtau finišo liniją. Nejaučiu kūno, nes man jo nebereikia, nejaučiu ūžaujančios širdies, kurią numaldydavo tik saujos Uošvio parūpinto Bajerio aspirino. Rieškučios aspirino – rudenį ir pavasarį, pavasarį ir rudenį.
       Dabar vis pagalvoju apie savo buvusią sveikatą, anksčiau tam neturėjau laiko.
       Turėjau įgimtą širdies ydą, viršum manęs visąlaik kybojo Damoklo kardas. Ligi šiol nežinau, kas mano širdy buvo ydinga – lyg viena pertvarėle per daug, lyg viena per maža. Niekad nesistengiau gerai to suvokti. Kai koks plepesnis gydytojas imdavo man šitai aiškinti, bemat jį pertraukdavau. Nenorėjau gilintis į savo kūno metafiziką. Visąlaik tikėjau mistiška žmogaus kūno paslaptim, turbūt pasąmoningai nenorėjau pripažinti, kad žmogus tėra darniai ar nedarniai veikiantis mechanizmas. Toks buvo bene vienintelis kategoriškas tavo pamokymų nepaisymas.
       Daugmaž numanau, kaip manimi dėtas elgtumeisi tu. Kuo kruopščiausiai išsiaiškintum menkiausias širdies veiklos smulkmenas. Apsikrautum medicinos atlasais ir kardiologijos žinynais. Tikriausiai net gautum širdies muliažą – ką čia šneku, būtinai gautum, kertu lažybų, kad prasimanytum specialų, kuriame būtų absoliučiai tiksliai išlieta tavosios širdies yda, toji nereikalinga ar kreiva pertvarėlė. Demonstruotum visiems tą muliažą su keistu džiugesiu, tarytum tai būtų tavo privalumas. Na ir, žinoma, būtum drąsiai gulęs po chirurgo peiliu.
       Tau visad atrodė, kad žmogaus kūnas tėra indas, mechanizmas, mašina, grubiai materialus objektas, teturįs su pačiu žmogum maža ką bendro. Žavėjaisi akupresūra, bet ir ją suvokei grynai mechaniškai: sutrikus kokiai mechanizmo funkcijai, tiesiog reikėjo paspausti deramą mygtuką ir šitaip sutvarkyti gedimą. Teatrališkai piktinaisi, kad kūnas tau tik trukdo: visąlaik reikalauja maisto, gėrimo, gryno oro bei moterų, negana to, dar tolydžio genda.
       O man kūnas visad atrodė sklidinas mistiškos paslapties. Nė per nago juodymą netikėjau jokiais medicinos atlasais, nervų sistemos brėžiniais nei visokiausių vidaus organų skerspjūviais. Nė per nago juodymą netikėjau jokiais medikais. Jie septynerius studijų metus minta melu, kad kūnas tėra mechanizmas, kurio detales galima pakeisti kitomis arba suvis išmesti. Argi galima pasikliauti taip manančiais žmonėmis?
       Visad jutau, kad kūnas – ar veikiau toji mistiška jo slaptis – mane valdo. Jis veikė nenuspėjamai ir nepaaiškinamai. Įsipjovęs pirštą, ilgai žiūrėdavau į besisunkiantį kraują ir jusdavau, kad sykiu su juo iš manęs išbėga kažkas nepamainoma ir nesugrąžinama. O dar smarkiau mane baugino kito žmogaus kūnas. Kai ėmiausi domėtis merginomis, kiekviena mintis apie moters kūną supurtydavo mane it elektra. Lytinis aktas man visad atrodė esąs magiškas ritualas, dviejų paslapčių susiliejimas į vieną trumpalaikę, bet visa aprėpiančią paslaptį, kuri gali net įžiebti naują gyvybę, naują mistišką paslaptį. Mano širdis buvo ne kokia pompa, varinėjanti kraują, visad jaučiau, kad tai vieta, kur slypi meilė ir žmogiškumas. Jau vien todėl nė pagalvot negalėjau, kad po ją raustųsi kaži kokie mechanikai baltais chalatais.
       Žmogaus širdį gali lytėti tik žyniai, apsivalę nuo viso to, kas žemiška, švariai nusiplovę ne vien rankas, bet ir savo pačių širdis.
       Jau regiu, kaip žiojiesi ginčytis. Nereikia. Dabar manęs jau niekuo neįtikinsi. Manoji širdies yda kėlė grėsmę, kybančią it Damoklo kardas, man daug kas buvo pavojinga, tačiau suvokiau šitai kaip neišvengiamą savo prigimties dalį, netgi ne taip – kaip savo dvasios dalį. Mano širdžiai išties kažko stigo – jaučiau šitai nuo pat vaikystės. Jai stigo mokėjimo nuolankiai susitaikyti, romumo ir kuklumo. Ji turėjo per daug tuščiagarbystės, noro pajusti savo galią ir nerimo. Mano širdis tikrai buvo ydinga, nors su tokia buvo galima gyventi ilgai ilgai, tegu ir ne itin laimingai. Tik nereikėjo persitempti.
       Tad kuo čia dėta medicina ar konkrečiai kardiochirurgija?
       Taip, tu teisus, kalbų apie tai buvo – ir nemaža. Žinoma, viską ėmėsi organizuoti Uošvis. Ir, žinoma, aš atsisakiau.
       Niekam neaiškinau savo suvokimų apie žmogaus širdį, kurios nevalia liesti chirurgo lancetu – jie nebūtų manęs supratę, nebūtų netgi išklausę. Beje, tuo metu ir aš pats ne per daugiausia apie tai galvojau. Mane paprasčiausiai ėmė baimė. Ta baimė nebuvo vien emocija be aiškesnių priežasčių. Bijojau labai logiškai ir pagrįstai. Jau buvau pradėjęs suvokti mūsų gyvenimo struktūrą. Čia man padėjo Uošvis, jis mėgo pasakoti tokius dalykus, kokių niekur kitur nebūčiau sužinojęs.
       Dabar, kai informacijos šliuzai pas jus gerokai praverti, dažnas vis vien negali patikėti, kad viskas taip tragiškai pašliję ir išderinta. Tad įsivaizduok, kaip turėjau jaustis aš, visa tai žinojęs jau kadų kadai ir negalėjęs nė kam pasiguosti – manim tiesiog nebūtų patikėję. Taip, taip, manim nebūtų patikėję. Juk net labiausiai užkietėję pesimistai, anuomet darę, rodės, beprotiškai drąsias prielaidas, anaiptol neatskleidė realios padėties. Taip jau esti kiekvienoje visuomenėje, kiekvienoje žmonių bendrijoje, grįstoje melu, – tebūnie tai biliardistų kompanija ar tiesiog šeima. Bet kokios taip sudarytos bendrijos eiliniai nariai net košmaruose nesusapnuoja tikrųjų žlugimo ir supuvimo gelmių, apie jas žino vien tie, kurie tvarko ir dėlioja apnuodijusius tą bendriją melus. Taip jau yra: norint ką apmeluoti, pirmiausia reikia žinoti teisybę. Aš prisidėjau prie visuotinio melavimo, tačiau meluodavau tik apie tai, apie ką žinodavau teisybę. Uošvis melavo globališkai ir kaži kodėl tarpais leisdavo man probėgšmom dirstelėti į tikrąją mūsų gyvenimo klaikenybę.
       Tad bijojau gydytojų visiškai pagrįstai ir logiškai. Ne tų konkrečių žmonių, nuostabių profesionalų, kuriuos man piršo Uošvis. Netgi ne išklerusios medicinos – Uošvis žadėjo įtaisyti mane į pačią moderniausią specligoninę. Aš paniškai bijojau tos fantasmagorijos, kurios sporos įsiskverbdavo visur, sklandė ore, užkrėtė mus visus – ir tuos gydytojus, ir mane, ir net tave. Taip, taip, net tave – kad ir kaip nenorėtum to pripažinti. Nors tu mano mokytojas, tesi viso labo žmogus, o joks žmogus nepajėgė atsilaikyti prieš tas nuodingas sporas. Jos įsismelkė ne tik į žmonių smegenis, jos įsiskverbė net į daiktus: jie nebenorėjo tarnauti žmonėms, jie galėjo sugesti ar subyrėti netikėčiausiu momentu. Ir aš turėjau gulti ant operacinio stalo? Kad manęs imtųsi žmonės, apsikrėtę tomis nelemtomis sporomis? Kad mano širdį paliestų įrankiai, persmelkti tų nuodingų sporų? Tai kas, kad tie chirurgai buvo stulbinantys profesionalai – jie buvo užsikrėtę, liga slypėjo giliai jų viduj, jos pliūpsnis galėjo prasiveržti kiekvieną mirksnį, jiems nė nesitikint. Tai kas, kad lancetus jiems vežė iš Anglijos ar Švedijos – net įstabiausias švediškas plienas, pabuvęs tų niekingų sporų knibždančiam ore, galėjo sutrupėti, darant lemiamą pjūvį.
       Tu netiki, kad tokios sporos egzistuoja? Gal jau negebi pažvelgti į dvasios veidrodį? O jei gebi – pažvelk į save. Esi tų fantasmagoriškų sporų apniktas, kaip ir visi. Jos sudarkė ir suniokojo tavo dvasią. Pagalvok pats: argi tau derėtų būti tuo, kas dabar esi? Kur tavo knygos, kur tavo veikalai, tavo minčių žvaigždėlapiai? Kur tavoji auditorija, kur tavo mokiniai, kur kalnai, į kuriuos įkopei? Ar koks žmogus, išskyrus mane, išgirdęs tavo vardą, pagarbiai nulenkia galvą?
       Jeigu net tokį talentą kaip tu suėdė šios nelemtos sporos – ką jau kalbėti apie mus, eilinius mirtinguosius.
       Įžvelk šitai:
       Kalnai. Jie didingai stūkso, net iš toliausiai jie neatrodo žaisliniai, netgi tada, kai juos, rodos, galėtum padėti ant delno, jie lieka kalnais. Statūs rauplėti skardžiai, skurdi sausa žolė ir krūmai, jų lapai visokiausių spalvų: ir geltoni, ir raudoni, ir rudi, ir žali. Visos tos spalvos neryškios, jas gaubia rūkas, ir nė gyvos dvasios aplinkui – vien suktaragiai kalnų avinai šokčioja nuo uolos ant uolos, visąlaik kopia į viršų. Jie tikisi kažką rasti ūkanotose viršūnėse, gal ten šąla ir dūlėja slapti žmonių siekiai, jų aistros ir nuodėmės. Bet žmonių čia nėra, tėra išdidūs ir grakštūs kalnų avinai, jie vis kopia į viršų, nors, rodos, ir kopti nebėra kur – aukščiau tėra sniegas, debesys ir grynas oras. Oras, oras, oras, oras.

       Mes niekad nealsavom grynu oru, mes kvėpėm į save vien tas fantasmagoriškas sporas, jos darkė mūsų kūną, mūsų dvasią, net mūsų genus – kad mūsų vaikai užgimtų jau sudarkyti. Mes nieko nedarėm, kai verkiant reikėjo daryti, ir isteriškai veikėm bet ką, kai būtina buvo rymoti. Mes pralošėm savo gyvenimą – tikriau, aš jau pralošiau, o tu dar bandai išsigelbėti, tačiau nieko nepadarysi, jeigu aš tau nepadėsiu. Aš galiu tau padėti, aš pažįstu Uošvį, nors ir ne ligi galo.
       Aš nesuprantu, kodėl jis man pasakodavo visokias baisybes, kodėl jomis beveik didžiavosi. Šito aš nesuprantu. Negi ir jam buvo būtina bent kam nors atskleisti teisybę? Jei taip, aš, žinia, buvau tam tinkamiausias. Buvau tarsi namų papūgėlė, neprijaukinama ir savavališka, kaip ir dera laukinei papūgėlei.
       Bet ne, vis vien nesuprantu, kodėl jis tomis klaikenybėmis kone didžiavosi. Jis, rodės, mėgaujasi tuo absurdišku, deformuotu, fantasmagoriškų sporų išėstu gyvenimu, kaip menininkas mėgaujasi savo genialiu kūriniu. Sakytumei kvietė mane gėrėtis kartu. Jį visa tai žavėjo, nors niekaip nesupratau, KAS čia gali žavėti. Koks kvaišelis gali pasipūtęs didžiuotis, kad geriau už kitus informuotas, koks biurgeris su partiniu bilietu gali mėgautis savo komfortiška buitimi. Bet Uošvis buvo protingas, galiausiai tu pats matai: jis ne šiaip gudrus ar suktas – jis protingas. Kuo gi toje fantasmagorijoje galėjo žavėtis protingas žmogus?
       Tai vienas esmingiausių klausimų – gal tu žinai ar sužinosi atsakymą.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.