skiriu John Lee Hooker ir Muddy Waters

       Aurelijus ūmai perprato gyvenimo esmę. Tatai įvyko ne taip jau paprastai. Ir anksčiau daug galvodavo apie gyvenimo esmę. Tačiau perprato ją tik tada, kai pasikorė.
       Aurelijus pasikorė lietingą penktadienį Karoliniškių landšaftiniame draustinyje, tam tyčia nusipirkęs ilgą brezentinį pavadį dideliam šuniui.
       Anaiptol nesijautė esąs didelis šuo. Tą penktadienį jautėsi esąs tiesiog niekas. Aurelijaus gyvenimas buvo netekęs prasmės.
       Kitados, rodės, neatmenamais laikais, Aurelijus buvo mokytojas. Nesąmonė, pataisė pats save Aurelijus – kitados jis dirbo mokytoju, o paskui jau nebe. Tačiau mokytojas buvo ir bus ligi amžių pabaigos. Jis gimė tam, kad mokytų jaunus žmones. Įrašai jo likimo knygose neleido elgtis niekaip kitaip. Į jo pamokas verždavosi net kitų klasių moksleiviai. Aurelijus mokė bendrojo pasaulio mokslo, mokė visko iš esmės, todėl mokyklos direktorius bei šiaip valdžia jo nekentė ir visąlaik grasino atleisti iš darbo. Aurelijus dėstė literatūrą, tačiau jo pamokos anaiptol nebuvo literatūros pamokos. Taip, jis kalbėjo apie literatūrą. Tačiau taip pat apie menus apskritai, apie politinę filosofiją, erotiką ir net ekonomiką. Jis taip manė: literatūroje yra visi šitie dalykai ir dar daugybė kitokių. Jis neklausė jokių direktorių, jokių švietimo ministerijų, jokių inspektorių. Jis mokė paauglius suprasti pasaulį. O gal mokė kaip tik to, kad pasaulis yra iš esmės neperprantamas.
       Visos mokyklos merginos, išskyrus gal porą, buvo beprotiškai jį įsimylėjusios. Neįtikėtinas dalykas: juk Aurelijus buvo nedidukas, neišvaizdus ir netgi nė trupučio ne „sexy“. Tačiau merginos kraustėsi dėl jo iš proto kone tiesiogine prasme. Kai kurios net bandė žudytis, žinoma, grynai vaikiškai. Jei būtų buvęs seksualinis maniakas, būtų miręs nuo išsekimo, nuo persisotinimo jaunais mergiškais kūnais. Tačiau teturėjo vieną vienintelę jaunutę meilužę iš dešimtos klasės. Jų meilė buvo tokia tyli, taip paslėpta nuo viso pasaulio, jog kartais Aurelijus suabejodavo, ar ši išties egzistuoja. Ar tikrai yra tos beprotiškos meilės valandos po pamokų ir neįmanomai slapti tarpusavio ženklai. Sakytumei Aurelijus slėpė šitai netgi nuo pats savęs. Sakytumei tatai buvo tik panorėta ar veikiau susapnuota.
       Aurelijus rašydavo pažymius į žurnalą, išvesdavo trimestrinius, tačiau tai tebuvo apgaulė, skirta kvaišiems aplinkiniams. Iš tikrųjų težymėdavo vienintelį pažymį. Vadino jį visapusiško žmogaus koeficientu. Išvesdavo tą koeficientą pagal sudėtingą savo sumanytą schemą. Jo mokomi paaugliai anaiptol nebuvo stebuklingi. Dešimtuko per visą jo mokytojavimo laiką tenusipelnė du žmonės. Absoliučiai pablūdęs išverstakis vaikinas ir labai graži, bet labai romi mergina. Aurelijus neprisiminė jų vardų nei pavardžių, nesidomėjo, ką jiedu pasiekė realiame gyvenime. Jį labiau domino, ką pasiekė jis pats. O pasiekė jis didelę didelę gyvenimo špygą.
       Iš pradžių atėjo atgimimas ir tautinės mokyklos koncepcija. Aurelijaus niekad nestebino žmonių idiotizmas, tad ir tąsyk nenustebo. Toliau dėstė savo pamokas apie viską ir spjovė į visus tikrintojus. Mokytojų jau ėmė stigti, tad atleisti jo vis vien negalėjo. Jo buvusi dešimtokė pamažu baigė mokyklą ir dingo. Studijavo dizainą Paryžiuje. Iš pradžių kone kasdien rašė aistros kupinus laiškus, paskui liovėsi. Tatai Aurelijui nelabai terūpėjo, jis buvo užimtas kuo kitu. Bandė suprasti, kodėl pasaulis jo taip nemyli.
       Klaikų pinigų stygių pirmiausia pajuto pirkdamas knygas. Jų lyg tyčia atsirado visokiausių, tačiau visos buvo neįmanomai brangios. Keletą mėnesių Aurelijus gyveno pusbadžiu, bet kai prisiėjo net iš tiesų pabadauti, parašė direktoriui prašymą atleisti. Knygų atsisakyti Aurelijus negalėjo. Jis mąstė lengvai ir paprastai: mokytojo algos knygoms nepakanka, nepakanka apskritai niekam. Vadinas, reikia ieškoti kito užsiėmimo, kuris užtikrintų ganėtinas pajamas. Aurelijus nesirengė mestis į verslą ar kitokias nesąmones. Jis buvo gimęs mokytoju, tik mokytoju ir rengėsi likti.
       Tokia buvo didžioji jo gyvenimo klaida. Mieste knibždėte knibždėjo jaunų milijonierių, tad Aurelijus ėmė ramiai ieškotis privačios mokyklos, kur išties padoriai uždirbtų. Jau po dviejų savaičių jį apėmė neviltis. Rado muzikos mokyklų, anglų kalbos mokyklų, daugybę biznio mokyklų. Netgi vieną dizaino mokyklą. Tačiau nė kvapo vienintelio dalyko, kurio nuoširdžiai ieškojo. Šiame mieste niekam nereikėjo visapusiško žmogaus mokyklos. Jaunieji milijonieriai pirko elektroninius autopianinus už septyniasdešimt tūkstančių dolerių ir rentėsi pilis su keturiais baseinais. Tačiau, bent kol kas, visiškai nesirūpino savo vaikų ateitimi. Gal jų vaikai tiesiog buvo dar per maži? Aurelijus šitame mieste buvo niekam nereikalingas.
       Pirmiausia jis labai pasipiktino. Buvo tikras savo darbo profesionalas, kokių reta. Galbūt apskritai vienintelis toks šiame mieste. Jam privalėjo mokėti po šimtą dolerių už valandą ar dar daugiau. Bet niekas to nepripažino, o formaliai Aurelijus tebuvo bedarbis literatūros mokytojas. Naujasis Vilniaus pasaulis jo nepamilo. Dar blogiau: šis pasaulis jį ignoravo. Šitam pasauliui joks Aurelijus paprasčiausiai neegzistavo. Tad jis nusprendė išties nebeegzistuoti.
       Žinoma, nusprendė anaiptol ne iškart. Pirmiausia pabandė įrodyti, jog vis dėlto egzistuoja. Padirbėjo keliose vietose vertėju, bet mažai tepešė. Mokėjo bent keturias kalbas, tačiau tik tiek, kad galėtų apylaisviai skaityti. Vertėjauti aukštu lygiu jam buvo per sunku, be to, beviltiškai neįdomu. Tad Aurelijus pabandė mokyti privačiai. Repetitorių pasaulėlyje pasijuto išvis beviltiškai. Niekam nereikėjo žinių, visiems tereikėjo garantuotai įstoti į universitetus. O šia prasme Aurelijus buvo vėpla, jis netgi nieko nepažinojo tuose universitetuose. Gal jau tada būtų nusipirkęs ilgą brezentinį pavadį, tačiau sutiko buvusį mokinį. Jo pavardės, kaip ir visų kitų, neprisiminė.
       Visi buvę mokiniai Aurelijų dievino. Tasai mielas praturtėjęs jaunuolis be ilgų šnekų įteikė jam tūkstantį dolerių. Kokių gerų knygų tąsyk Aurelijus prisipirko! Taip pat atrado reikšmingą žaidimą. Nuėjo į senąją mokyklą ir persirašė buvusių mokinių pavardes bei adresus. Greit surado tuos, kurių tėvai arba jie patys smarkiai praturtėjo. Tūkstančių jam niekas nebedalijo. Tačiau savaitgaliais Aurelijus pietaudavo ir vakarieniaudavo karališkai. Netgi ėmė nusimanyti apie brangvynių rūšis. Tačiau šis žaidimas labai greitai įstrigo gerklėje – kone tiesiogine prasme. Kažkurią dieną, kramtydamas lašišą, Aurelijus ūmai mintyse primetė, kiek gerų knygų netrukus suvalgys. Dar keletą karališkų pietų bei vakarienių įstengė pakelti, o paskui pasidavė. Sužiaumoti tokius kiekius puikiausių knygų tapo nebepakeliama. Jis išvien jautė burnoje rišyklos klijų skonį.
       Mokytojai kaipsyk rengėsi streikuoti dėl menkų algų. Aurelijaus skola už komunalines paslaugas augo vis grėsmingiau. Jam jau prigrasė išjungti dujas bei elektrą. Negana to, jis suprato, jog didžiausius turtus susikrovė anaiptol ne tie jo mokiniai, kurių visapusiško žmogaus koeficientas buvo didžiausias. Nesakytumei, kad praturtėjo vieni kvailiai – bet tarp Aurelijaus koeficiento ir gero gyvenimo jokio tiesioginio ryšio nebuvo. Aurelijaus egzistavimas neteko prasmės. Tuomet jis ir nusipirko ilgą brezentinį pavadį dideliam šuniui, nors jokio šuns neturėjo. Aurelijus rengėsi pasikarti.
       Penktadienis buvo lietingas, jis ilgokai laukė, kol lietus daugmaž liovėsi. Sunkoka buvo išsirinkti gerą šaką, visi medžiai buvo kreivi ir nupiepė. Tačiau Aurelijus buvo atkaklus žmogus. Jis pasiekė savo tikslą.
       Palaimingai sūpavosi ant šakos, jau beveik užduso, jau patyrė priešmirtinę erekciją, tačiau paskutinį akimirksnį vis dėlto nuburbėjo žemėn. Gyvenimas dar sykį parodė jam didele špygą. Gyvenimo špyga kvepėjo šlapiais spygliais ir Karoliniškių draustinio šiukšlėmis. Aurelijus mirtinai panoro tuoj pat pravesti ypatingą pamoką, tačiau nebuvo kam. Tad pabandė mokyti pats save. Šitai pasirodė netikėtai malonu. Dar kybodamas kilpoje, Aurelijus patyrė keistą praregėjimą. Gal japonišką satori, gal indišką nirvaną. O veikiausiai grynai lietuvišką Vilniaus pasaulio praregėjimą. Aurelijus ūmai perprato gyvenimo esme.
       Gyvenimo esmė labai paprasta. Atsisakymas – štai visa ko esmė, mokė save Aurelijus. Joks žmogus šiame pasaulyje negali patenkinti visų savo norų. Žmogaus norai beribiai, o pasaulio siūlomos galimybės ribotos. Vilniaus pasaulis yra itin savotiškas – jo siūlomos galimybės visai ribotos. Išmintingas vyras, mokė save Aurelijus, atsisako savo norų, idant pritaptų prie bet kokio pasaulio. Tarkime, ir pats tikrai turėjo seksualinių norų, bet šit buvo atsisakęs jų jau bent keletas mėnesių. Gyvenimo esmė ta, toliau mokė save Aurelijus, kad atsisakytumei kuo didesnio kiekio norų, tada būsi laimingas.
       Žmogus nori gyventi patogiame, šiltame name. Tačiau tai tėra noras. Maža ko galima geisti. Galima įsigeisti nuosavos viduramžių pilies. Tačiau išmintingas vyras gali gyventi griuvėsiuose, rūsiuose, šildymo trasų požemiuose. Jis gali gyventi kartono dėžėje ar pašiūrėje ant Neries kranto ir vis vien studijuoti išminčių knygas.
       Žmogus nori važinėti automobiliu ar nors troleibusu. Tačiau tai tėra noras. Galima vaikščioti pėsčiomis, Vilnius nėra jau toks didelis miestas. Ir po Lietuvą galima vaikščioti pėsčiomis, Lietuva nėra jau tokia didelė šalis. Žiūrint išmintingo vyro akimis – visas pasaulis nėra jau toks didelis. Kur reikėtų skubėti? Kam? Kuriems galams keliauti? Apskritai pajudėti iš vietos? Kyla nenumaldomas noras? Pirmyn! Kelionės Lietuvos keliais ir miškais nūdien būtų sklidinos nuotykių, pavojų, galbūt net raganų ir slibinų. Išmintingas vyras savo valia atsisako transporto. Išmintingas vyras gyvena pėsčias.
       Kuo mažiau norų – ir pasaulis nuolankiai guls prie tavo kojų. Jei Vilniaus pasaulis nenori Aurelijui nieko duoti – juo blogiau Vilniaus pasauliui. Aurelijus kilo į kalną, išlipdamas iš landšaftinio draustinio lengvai ir su skaidria nuotaika. Ką išmintingam vyrui reiškia moterys? Nieko! Jos tėra noras. Noras patenkinti gamtinį geismą, noras turėti šeimą ir vaikų. Tokius norus sunaikinti visai lengva. Juos it rūką išpusto žvarbus Karoliniškių vėjas. Nėra jokių moterų, kantriai mokė save Aurelijus, jos visos tėra norai, kurių galima atsisakyti. Jos visos tėra niekingi norai su niekingomis noro skylutėmis, kurias išmintingas vyras gali paprasčiausiai amžiams pamiršti. Jos visos tėra metafizinės laimės norai, kurie niekuomet neišsipildo. Štai kas yra moterys. Kitaip tariant, jų iš esmės lyg ir nėra.
       Rodės, sunkėliau bus su maistu. Žmogus jaučia keistą norą valgyti. Tačiau ir šį norą galima nugalėti. Vilniaus pasaulis nebesiūlė Aurelijui maisto. Tad jis valgė vis mažiau ir mažiau. Iš pradžių buvo tikrai sunku. Tačiau Aurelijus ne vien badavo, jis be paliovos mokė ir mokė save. Ėmė misti savo paties mokymu. Jam tekėle skaidrią šypseną aplinkinių nusiskundimai, esą trūksta šito ir ano. Tie žmonės neperprato gyvenimo esmės. Jie gyveno klaidingai. O Aurelijus pasilypėjo viena pakopa aukštyn - jis apskritai liovėsi valgęs. Tik neišmintingų norų pasaulyje šitai rodėsi neįmanoma. O Aurelijus jau pasiekė pirmąją arhato, visagalio išminčiaus stadiją, perėjo pro pirmuosius užkerėtus vartus. Išmoko patenkinti alkį kvapais arba valgančių žmonių vaizdu. Į valgančiuosius buvo galima žiūrėti už dyką. O kvapų buvo pilnas visas Vilnius, nuo jų stačiai tekdavo gintis, kad nepersivalgytum. Kvepėjo medžiai ir automobiliai, žmonės ir šunys. Kvepėjo Vilniaus bažnyčių skliautai ir jaunos dailios merginos su niekingomis noro skylutėmis. Kad nepersivalgytų, Aurelijus dažnai vaikščiojo, užspaudęs skudurėliu nosį. Atsisakydamas norų, vis labiau plėtė pasaulį. Rado jame tokių dalykų, kokių nė neįtarė esant. Išmoko sugerti saulės spindulių energiją kaip gėlė. Kasdien iš ryto rinkdavosi, kokia gėle šiandien virsti. Vieną dieną būdavo kvapni, puri rožė. Kitą – elegantiška trapi gerbera. Bet dažniausiai – karališkoji chrizantema, išdidžiai nevystanti ištisas savaites. Netrukus užslinko ūkanoti orai, tad saulės spinduliai tapo ypatingu delikatesu, vertesni už visas lašišas. Saulės spindulių nereikėjo kramtyti. Viskas ėjo tik į gerą. Saulė Vilniuje jau išvis nebesirodė, bet Aurelijus išmoko naudoti kosminių spinduliu energiją. Kol kas gan primityviai – jo kūno sistemos dar neveikė vien kosminių spindulių dėka. Jam vis dar reikėjo vandens. Jis vis dar gėrė, taip pat kvėpavo. Jam dar reikėjo tobulėti, be galo be krašto tobulėti. Turėjo tapti tikru arhatu. Būti vienusyk keliose vietose ir skraidyti. Gerti žmonių dvasią, o kvėpuoti muzika.
       Žmonės Aurelijų jaudino labiausiai. Jie taip ir liko be galo netobuli, jie buvo sklidini įvairiausių norų. Jie valgė, gėrė ir mylėjosi vienas su kitu. Nė nebandė tobulėti, juo labiau virsti arhatais. O didysis mokytojas Aurelijus visai nebenorėjo nieko mokyti. Kartu su kitais norais išnyko ir noras mokyti. Taip pat ir noras skaityti. Aurelijus vien žaidė žmonių likimais, stumdė žmones tarsi šachmatų figūrėles. Tačiau žaidė vien gėrio žaidimą. Jau mokėjo iškart atskirti gerus žmones nuo blogų. Jų skyrėsi viskas: akys, kvapas, kosminė aura. Gerų žmonių aura buvo panaši į kokį gerą dalyką: gėlę, šunį ar knygą. Blogų žmonių aura būdavo negeros formos: panaši į slibinus, mirtį arba politikus. Gerus žmones Aurelijus palaikė. Retsykiais telepatiškai perduodavo jiems patarimą, kokių norų derėtų atsisakyti pirmiausia. Blogus žmones Aurelijus bausdavo. Įteigdavo jiems kuo daugiau neįvykdomų norų, kad visą gyvenimą kankintųsi. Gėrė jų dvasinę energiją, nors ji ir buvo neskani. Kas nors juk privalėjo valyti dvasiškai užterštą pasaulį. Tiesa, Aurelijus nejuto jokios pareigos. Tačiau vis vien baudė blogus žmones. Gal toks elgesys tebuvo senųjų norų likutis, o gal jam tiesiog reikėjo ką nors gerti.
       Gerti vandenį ar šiaip kokius skysčius Aurelijus liovėsi antradienį, sausio septynioliktąją. Jis vis dar sekė laiką – iš papratimo, nors jau seniai žinojo, kad laikas neturi jokios prasmės. Jam vis mažiau kas beturėjo prasmę. Gal tik oro sudėtis, nes jis vis dar kvėpavo. Ir dar – kad ir kaip būtų keista – žmonės. Kai pats dar buvo žmogus, ne arhatas, Aurelijus patyrė daug skausmo, bet ir savotiškos laimės akimirksnių. Vis dar prisiminė, ką reiškia būti žmogumi, tad žmonės jam buvo įdomūs. Galiausiai, arhatas tėra išeivis iš žmogiškojo pasaulio, jam natūraliai rūpi jo kilmė. Net žmonių pasauliui rūpi, iš ko jis yra kilęs.
       Aurelijui taipogi rūpėjo, iš ko jis yra kilęs. Iš tikrai keistos padermės. Toji padermė elgėsi nenuspėjamai, siekė nežinia ko ir kamavosi dėl savo trukumų. O paskui, į valias pasikamavusi, tuos trūkumus kruopščiai puoselėdavo. Žmonių padermė buvo draskoma prieštaringų norų – kokį norą beišpildydavo, vis vien likdavo nelaiminga. Padermė, iš kurios buvo kilęs Aurelijus, su smagumu žudydavo pati save, o paskui raudodavo dėl pralieto kraujo. Visa tai nebežeidė ir nebeskaudino Aurelijaus. Į bet ką pasaulyje tegalėjo žvelgti su skaidria šypsena. Turėjo arhatišką laimės sampratą. Pasaulis buvo toks, koks jis buvo, ir neturėjo pabaigos. Jeigu Vilniaus miestas ūmai būtų virtęs beore erdve – tatai nebūtų reiškę pasaulio pabaigos. Aurelijus jau galėjo nebekvėpuoti. Net jeigu jo paties mintys būtų virtusios nirvanos tuštuma – tatai nebūtų reiškę pasaulio pabaigos.
       Aurelijus tebevaikščiojo Vilniaus gatvėmis dieną ir naktį – miego jam senų seniausiai nebereikėjo. Pamaži ėmė nebesugaudyti, ko jam apskritai bereikia. Kodėl apskritai vaikšto tomis beprasmėmis bereikšmio miesto gatvėmis. Kitados, kai buvo žmogus, stengėsi tarnauti kitiems žmonėms, juos mokyti. O dabar atsisakė visų norų, bet ir visų pareigų. Jis tapo tikru arhatu, lyg ir nebe žmogum, taigi žmonės jam ėmė neberūpėti. Svarbiausia, kad jam neberūpėjo nė pats Aurelijus, kuris juk irgi tebuvo žmogus. Tuomet ir suprato, jog pagaliau pasiekė galutinį tikslą.
       Arhato esmė labai paprasta. Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra.

       Gavelis, Ričardas. Taikos balandis: Apsakymai. – Vilnius: Alma litera, 1995.