Jis netikėjo jokiais dievais. Tačiau kai paskutinysis sveikas vairo traukės varžtas lūžo, vos pradėjus sukti į sankryžą, Tomas nejučia padėkojo aukštesniosioms jėgoms. Jeigu šitai būtų nutikę, važiuojant geru greičiu, iš jo būtų likusi košė. Priekiniai „Opelio“ ratai bejėgiškai išklypo skersai kelio, nevaldomas automobilio priekis ėmė brėžti puslankį į kaire. Juodas „Volvo“ vos suskubo išvairuoti, jį apvažiuodamas.
       Meistras sutvarkė viską per dvi valandas. Suremontavo automobilį, tačiau nepragaišino keistos nuojautos, kad užeina nelemtas laiko tarpas. Tomui kaipsyk sukako trisdešimt treji, jį kamavo nesveiki bauguliai, nors niekas lyg ir nesirengė jo nukryžiuoti. Bet ėmė rodytis, kad jo gyvenime stinga darnos, todėl būtinai turi nutikti kas nors negera. Tikriausiai persidirbo: netgi dingojosi, kad jo kažkas visąlaik tyko. Dvi dienas Tomas vairavo itin atsargiai, o trečią užsimiršo ir įprastai pavarė Laisvės prospektu gal šimtu dvidešimčia. Pašėlęs velniūkštis, visąlaik ginęs jį pirmyn, tik pirmyn, vėl užvaldė ir rankas, ir smegenis. Ne laiku užvaldė: kažkas supokšėjo pavarų dėžėje, paskui sudardėjo velenas, jis stabdė šaltakraujiškai, ramiai suvokė, ką daro. Gal todėl tik įsiskėlė du šonkaulius, nors iš mašinos teliko vaizdinga laužo krūva. Kaip tyčia neturėjo nė dienos laisvo laiko išvykai į kokią Olandiją, o apsipirkti Vilniaus automobilių aikštelėse jam rodėsi per brangu. Suskis Tomo šefas nepasiūlė firmos automobilio ir toliau ramiai važinėjo juo pats, nors savų turėjo net du.
       Tomas nebuvo važiavęs troleibusu bent penketą metų. Stotelėje jutosi nejaukiai ir jaudinosi, lyg rengtųsi skristi per Atlantą. Dievagojosi išlipsiąs prie pirmojo laisvo taksi. Troleibuso viduje jį pirmiausia pribloškė kvapai. Spūstis buvo nežmoniška, tačiau labiausiai vis dėlto slogino kvapas. Jis buvo aitrus, bet sykiu apgaulingai salstelėjęs. Be to, dar dvelkė įkaitinta guma ir vakarykščios degtinės raugu. Bet pagrindinis kvapas buvo įtaigiausias: nutrauktų sapnų, neišvengiamo skurdo nuojautos ir beprasmio egzistavimo kvapas. Tomas jautėsi čia svetimas, troleibuso pasaulis rodėsi slogus ir priešiškas. Labiausiai ardėsi pagyvenusios moteriškės, jos negailestingai trankė jam alkūnėmis šonus. Tomas su siaubu laukė, kad kuri nors užkliudys subintuotus šonkaulius. Jutosi esąs auka, o gal atgailautojas už nebūtas kaltes.
       Neapsikentęs išties suskato lipti lauk prie artimiausios taksi stotelės, ėmė atsargiai slinktis priekinių durų link, tačiau taip ir pravažiavo laisvų taksi virtinę, nes išvydo ją. Ji sėdėjo nugara į troleibuso priekį, matydama visą saloną, o gal rodydama save. Ji visuomet šitaip sėdėdavo. Vėliau patyrė, kad ji įlipa maršruto pradžioje prie žiedo. Namas, kuriame gyveno, buvo apsilaupęs ir gūdus. Tik kada ji išeidavo pro duris, namas iškart nušvisdavo. Troleibuso vidaus netgi ji nepajėgė praskaidrinti, tiesiog sėdėjo tarsi atgijusi fantazija, dievybės įsikūnijimas. Jos plaukai buvo tamsūs, nors ir ne visai juodi. Krito laisvai ir natūraliai, tačiau tos šukuosenos pavydėtų geriausi kirpėjai. Jos veidas pailgas, lūpos plonos, nosis siaura ir tiesi, o akys pilkos. Kur kas vėliau jis galėjo įsižiūrėti į jas iš visai arti. Rainelės nebuvo vientisos, jose dar galėjai įžiūrėti mažyčius gelsvus ruoželius. Jos krūtų speneliai buvo ne rauplėti, kaip kitų – neapsakomai švelnūs it rusvi pumpurai.
       Tą pirmąją dieną Tomas dar nieko ypatingo nesugebėjo, vien apstulbęs sustingo ir vos nepravažiavo Taurakalnio stotelės. Jos vaizdas persekiojo visą dieną, o naktį ji pakilo į orą ir sklandė aplinkui, deja, nė nepasukdama galvos jo link. Apyilgis sijonas tyliai pleveno, juodas švarkelis taip ir liko susegiotas, ji skraidžiojo taip pat griežtai ir stropiai, kaip sėdėjo troleibuse.
       Kitą rytą jis labiausiai bijojo, kad nepataikys į reikiamą troleibusą. Beviltiškai stengėsi pamatyti ją iš lauko, tačiau vienintelę atbulai įtaisytą sėdynę kiekvienąsyk dengė aklina žmonių siena. Jis vis nelipo, nė nebežiūrėjo į laikrodį. Nelauktai atvažiavo neprikimštas troleibusas, žmonių sienoje šįsyk buvo properša, anga į kitokią erdvę, o toje kitoje erdvėje sėdėjo ji. Šįsyk buvo apsivilkusi mėlyną suknelę, nedengiančią kelių. Josios kojos buvo kerinčios ir slaptingos, o nuo liemens ją gaubė švytėjimas, kurį tarėsi matyte matąs. Jis įsitaisė visai arti, įsikibęs strypo su talonėlių žymekliu. Nuo jos tikrai sklido neregimas švytėjimas, nors gal tik jis vienas jį tematė. Troleibuso pasaulis liko atžarus, Tomą tolydžio trikdė reikalaujančių pažymėti talonėlius baksnojimai. Jie kaskart sujaukdavo tobulą atidaus Tomo žiūrėjimo rimtį. Čia niekas nesakė „prašau“ nei „ačiū“, troleibuso pasaulis buvo irzlus ir nykus. Net ji neįstengė pagražinti šito pasaulio. Gal nė nesistengė, ji pati buvo ištisa visata. Šitai patyrė vėliau, kada jau ištobulino savo stebuklingą gebėjimą. Pirmosiomis dienomis vien žiūrėjo į ją ir siuntė telepatines žinias. Siuntė taip įtaigiai, kad ji turėjo nors dalį jų suvokti. Tačiau visad liko išdidi. Retsykiais ramiai nužvelgdavo jį: gan trumpai, svajingomis pilkomis akimis. Nė sykio nenusišypsojo - kaip, beje, ir jis pats. Tomas nepajėgė šypsotis, jam išvien gniaužė kvapą. Juo labiau nebūtų įstengęs prabilti. Galėjo vien žiūrėti, tad žiūrėjo ir žiūrėjo, įsidėmėdamas kiekvieną jos išraiškos smulkmeną, kiekvieną jos akių žybsnį. Jos krūtinė buvo aukšta, bet nelabai didelė, tačiau lemtingiausias liko neregimas švytėjimas, kerintis ir atimantis valią. Galbūt ji tyčia jį kankino. Galbūt buvo pratusi, kad prie jos kojų skausmuose raitytųsi bent keletas jaunų vyrų. Tačiau jis nepyko ir neįsižeidė: ji leido į save žiūrėti, o vien šitai atvėrė duris į palaimos karaliją. Jos veido oda buvo glotni, bet gyva. Priglaudęs prie jos pirštus, jusdavai, kad oda kvėpuoja. Jos pilvas buvo plokščias, netgi šiek tiek įdubęs, ant jo nesusimesdavo nė viena riebalų raukšlelė. Kada išmoko išjungti laiką, ištyrinėjo ją tarsi neatrastą žemyną, tarsi beribį kosmosą.
       Stebuklingasai gebėjimas užgriuvo jį netikėtai, gal dešimtą, gal penkioliktą rytą. Aplankė kaip neregėtas stebuklas, bet Tomas nė mirksnio nedvejojo, patikėjo viskuo iškart. Tiesiog toks jau buvo tasai dievų ir demonų siųstas akimirksnis. Troleibuso pasaulis tąryt buvo netgi bjauresnis nei visuomet, vis labiau irzo ir nirto, gale kažkas rusiškai barėsi, jį vis baksnojo talonėlių žymėtojai, Tomas užsimerkė ir ėmė maldauti viso pasaulio, kad suteiktų jam nors mirksnį rimties. Kad leistų netrukdomam gėrėtis ja. O kai atsimerkė, viskas jau buvo įvykę.
       Veikiau kaip tik niekas neįvyko: laikas stebuklingai išsijungė. Sustingo gatvės vaizdas, dar ką tik vangiai slinkęs pro šalį. Vidury žodžio sustingo besibarančiųjų lūpos. Sustingo visų žmonių veidai ir rankos. Už langų suakmenėjo popieriaus skiautelės, sklandę ore. Paliko tylu, net troleibuso kvapai priblėso. Tarsi statula sustingo ir ji, bet tapo tik dar labiau kerinti ir viliojanti. Tomas neapstulbo ir neišsigando, jautėsi laisvas tarsi sapne. Iškart įtikėjo, jog tai jam, vien jam skirtas stebuklas. Ji sėdėjo, grakščiai palinkusi į priekį, ją gaubęs neregimas švytėjimas dar sustiprėjo. Jos laibas kūnas dabar buvo ypač grakštus, pilkos akys ryškios kaip niekad. Ūmai suvokė, jog gali nekliudomas ją palytėti. Palietė jos skruostą begal atsargiai, pačiais pirštų galiukais. Oda nebuvo vėsi kaip statulos, joje slypėjo gyvybė. Slapto švytėjimo aura persiliejo jam į pirštus. Jis tapo santūriu jos valdovu ir galėjo ramiai mėgautis. Nė mirksnio nebijojo, kad pasaulis nelauktai pajudės, dabar jis visiškai valdė laiką. Galėjo daryti su ja ką tinkamas, tačiau tik atsargiai glostė jai skruostą, paskui kaktą ir akių vokus. Norėjo pažinti ją palaipsniui, to švento stebuklo nebuvo galima sutepti lytėjimo goduliu ar geismu. Tomas tik ištyrinėjo jos veidą pirštų galiukais, dar panardino plaštakas į jos purius plaukus, paskui atsitraukė ir vėl įjungė laiką. Troleibuso pasaulis vėl suklegėjo, vėl barėsi ir baksnojo jam į šonus, bet šitai jo net nebeerzino.
       Pavėlavo į darbą, šefas piktokai jį subarė, o Tomas netikėtai sau pačiam atsakė, kad esama ir svarbesnių dalykų. Visą dieną juto nerimą, galiausiai pakvietė sekretorę Rasą vakarienės. Vakaras nutekėjo žinoma vaga, Rasa nė nesulaukė, kol jis pabrėžtinai lėtai atsegios visas sagutes bei kabliukus, skubiai nusirengė pati. Jos kūnas buvo tikra Dievo dovana, jis išdidžiai pasistengė ir klausėsi jos aimanų bei šūkčiojimų kaip malonios muzikos. Tačiau galiausiai nepajuto nei pasisotinimo, nei atsipalaidavimo, naktį miegojo neramiai ir visąlaik sapnavo laukinius arklius.
       Kitą rytą jau neabejojo, kad pataikys į reikiamą troleibusą, palaukė, kol ji atidžiai pažvelgs į jį ir išjungė laiką kaip tik tada. Norėjo, kad žiūrėtų į jį, nors ir žinojo, kad ji nieko nemato ir nesuvokia. Šįsyk išdrįso prasegioti jos žalsvą bliuzele ir glostė jos krūtine. Ji anaiptol nebuvo atsaini tobulybė, tąryt ant jos krūtinės iššoko keletas spuogelių, bet kaip tik tuos spuogelius jis labiausiai mylėjo. Jį žavėjo viskas: jos trapūs raktikauliai, liemenėlės nėriniai, nuo krūtų sklindantis vos juntamas šviežios žolės kvapas. Paskui kankinamai lėtai pažino jos pečius su švelniausiais balkšvais pūkeliais, atsargiai palaižė liežuviu kaklą, norėdamas įsiminti jos odos skonį. Nepanoro leistis giliau nei tą rytą, nei dar keletą rytų. Tačiau išjungtas laikas vis plėtė galimybes ir norus. Kažkurį rytą vieta šalia jos liko laisva, išjungęs laiką, jis prisėdo greta ir virpančiais pirštais išrengė ją ligi pusės. Tik tąsyk įsitikino, kad ji nėra suakmenėjusi. Galėjo pakelti jai ranką, pakeisti jos pozą. Ji sakytum miegojo letargo miegu, užmigdžiusi ir visus kitus, išskyrus jį. Gal šitaip išreiškė slaptą norą priklausyti jam, o gal ir ją valdė dievai ar demonai. Jis nepajuto geismo, glostydamas jos stačias krūtis, vien troško perduoti, perlieti į jas visą savo beribę meilę, stengėsi nedaryti nieko, kas galėtų ją įžeisti. Jis darė tik tai, ką ji leido daryti. O leido ji visai nedaug: apglostyti kvepiančias žole krūtis, liežuviu patikrinti, ar odos skonis ties bamba toks pat, kaip kaklo ir pečių, atsargiai palytėti stačius rusvus spenelius. Čia ir derėjo liautis, vėl užsegti jai liemenėle, apvilkti nusmauktą ant klubų apatinuką. Sutvarkęs ją ir vėl įjungęs laiką, beveik pasiryžo išties prisėsti prie jos ir užkalbinti. Tačiau to nepadarė, pats nežinojo kodėl. Gal pabūgo, kad ji pasirodys tesanti eilinė irzlaus troleibuso pasaulio gyventoja. Bet gal tiesiog bijojo, kad realiai susipažinęs jau niekad neįstengs išjungti laiko. Ji buvo neprilygstama kaip tik tokia: užmigusi stebuklingu letargu, dosniai atskleidžianti neįmanomas paslaptis. Ideali netgi labiau negu svaja ar sapnas.
       Darbe slampinėjo visai apdujęs, netgi neišlaukė iki dienos galo, ūmai ištrūko namo ir užsisakė išsyk dvi „orchidėjas“. Susirengė tikrą erotinį pasaulį, paneles išsireikalavo vertingiausias ir nuosekliai įkaitino jas, kol tos visai pašėlo, net pamiršo profesionalumą ir ėmė dūkti savo smagumui. Kada jos išėjo, pasijuto toks neįmanomai vienišas, kad vos neužsisakė dar kokių nors – vien pasėdėti ir patylėti, niekam daugiau.
       Stebuklingi rytai užėmė vis didesne jo gyvenimo dalį, visa kita pasitraukė toli toli į šalį, Tomas lyg ir dirbo, lyg ir gaudė užsakymus, lyg ir gaudavo kažkokius pinigus, tačiau tas neatrodė svarbu. Dešimtį sykių galėjo nuvažiuoti į Olandiją ar Šveicariją automobilio, bet nepajėgė praleisti nors vieno ryto troleibuse. Jau pažinojo visus jos drabužius, iš anksto spėliodavo, kaip bus apsivilkusi, ir vis dažniau įspėdavo. Vieną rytą ji pasipuošė naujutėlaičiais apatiniais, jis nė mirksnį neabejojo, kad pasipuošė jam. Manėsi, kad ji vienaip ar kitaip junta jo žavėjimąsi. Nieko neprisimena, bet pasąmonėje žino, kas su ja dedasi. Galbūt nuosekliai susapnuoja šitai naktimis. Dabar išjungdavo laiką ilgam, žiūrinėdavo jos kūną iš visai arti ir iš toliau, kelissyk nesusivaldęs švelniai pabučiavo. Jos kojos buvo ypač kerinčios, stebuklingasis letargas atpalaidavo visus raumenėlius, jis pamėgo ištiesti jas ir vedžioti po nuogą odą pirštais, tarsi norėdamas ją pabudinti. Pažino kiekvieną jos kūno kertelę, tik niekad nedrįso išrengti jos visiškai nuogai, pažvelgti ten, kur jam nederėjo žvelgti, juo labiau tą slaptą vietą palytėti. Juto, kad ji šito neleidžia. Juto, kad šitai ją įžeistų. Slaptingajam stebuklui buvo nulemtos aiškios ribos, jeigu kurį rytą, pažvelgęs į ją pajusdavo visai natūralų geismą – neišjungdavo laiko, paprasčiausiai nuvažiuodavo iki Taurakalnio stotelės, mėgaudamasis jos judesiais ir retais žvilgsniais į jį. Skausmingai atidėliojo tą dieną, kai vis dėlto ją užkalbins. Šitas nelemtas žaidimas, kad ir koks stebuklingas, negalėjo tęstis be galo. Jis nuogąstavo, kad kurį rytą nesusivaidys ir padarys ką nors bjauraus. Išjungto laiko laisvė ėmė darytis slogi ir pavojinga. Gerai žinojo, kad sykį sutepęs stebuklinguosius rytus, jau tikrai niekad nepajėgs išjungti laiko, tikriausiai nebegalės nė susipažinti su ja nykioje Vilniaus realybėje. Jis neturėjo teisės visko sugadinti, ji nebūtų šito atleidusi, vien sau pačiam būtų padaręs blogiau.
       Pamaži išmoko neklystamai patykoti jos pavakare ar vakare. Troleibusas, kuriuo važiuodavo, savotiškai švytėdavo iš vidaus. Lydėdavo ją ligi namų, bet niekad neužėjo net į laiptinę. Paskui neretai iki vėlumos praslankiodavo apie purviną ir gūdų namą, spėliodamas, kurie langai galėtų būti jos. Rajonas čia buvo nemalonus ir tikriausiai pavojingas – jeigu Vilniuje apskritai beliko saugių rajonų. Tačiau Tomui šitai nerūpėjo: vien jo figūros pakako numaldyti bet kokiems plėšikėliams. Jis galėjo ramiai vaikštinėti kur tinkamas ir bet kuriuo paros metu. Kartais net norėdavo, kad ją kas užpultų, kad galėtų įsikišti ir ją apginti. Geresnio būdo susipažinti nė nesugalvotum. Deja, įžūlūs vaikėzai apsiribojo nešvankiomis pastabomis, kurių ji tarytum nė negirdėdavo. Ji buvo išdidi. Ji buvo žavinga. Tomą vis smarkiau apėmė nerimas, tasai nerimas įsitempė kaip styga, virpino širdį ir varė į smilkinius negerus pulso tvinksnius. Kartais nelauktai išvysdavo ženklus, keistas vizijas: smėlėtą dykumą, visišką būties tuštumą, seniai klampojančius per sniegą kupranugarių vilkstinės vienatvę.
       Negelbėdavo nė siautimai su „orchidėjomis“ ar Rasa. Vieną vakarą nerimo styga jau visai pavojingai įsitempė, jis pajuto, kad būtinai privalo tuoj pat surasti ją. Antraip teliks smėlėta vienatvės dykuma, visiška tuštuma, seniai klampojančios per sniegą kupranugarių vilkstinės vienatvė. Atsiprašė Rasos, liepė jai niekur neišeiti ir skubiai paniro į stebuklingą troleibuso pasaulį. Jutimai neapgavo, ji išties važiavo namo vėlai, šįsyk atstu lydėdamas ją netgi prasimankštino, nes pakeliui spietėsi labai jau įtartinų vaikinų būreliai. Įprastai sekė ją iki laiptinės, tačiau užbaigė vakarą ne taip, kaip visada. Tankiai užstatytas bevardžiais namais kvartalas staiga virto dykuma, visiška būties tuštuma. Suvokė, kad stebuklai baigiasi, kad rytoj neišvengiamai turi užkalbinti ją, susipažinti ir galbūt netgi iškart pasakyti, kad ją myli. Jis neturėjo ko slėpti, jo norai buvo šventi ir gražūs. Matyt, panoro atsisveikinti su savo stebuklingu gebėjimu, nes padarė tai, ko niekad nebuvo daręs. Išjungė laiką, kada ji stabtelėjo prie laukujų durų, tiesiai po ką tik įsukta lempute. Pirmąsyk išrengė ją nuogutėlę, tarsi bijodamas, kad nykioje Vilniaus realybėje niekad tokios neišvys. Ji atrodė slaptingai ir kiek grėsliai: žodžiais neapsakomas geismo be geismo objektas. Žinojo visas jos kūno kerteles, išskyrus vieną vienintelę, kurią ir palytėjo virpančiais pirštais. Panėrė ranką į purius plaukus, atsargiai paglostė lyties lūpas. Tai buvo visų stebuklų galas, čia reikėjo sustoti. Skubiai aprengė ją, sutvarkė ir paėjęs tolyn įjungė laiką, – šįsyk jau nebesustabdomai.
       Grįžęs elgėsi su Rasa neįmanomai švelniai, ji nustebusi užklausė, kas jį per tą valandą pamainė. Tomas tik kažką numykė, jo mintys gyveno ateinančiame ryte, jis nė neplanavo, ką darys ir kaip kalbės, žinojo, kad viskas stebuklingai pasiseks savaime.
       Kitą rytą niekaip neaptiko reikiamo troleibuso. Nė vienas nevažiavo pro šalį, apgaubtas neregimo švytėjimo. Tai buvo neįtikėtina, jis bandė ir kitą rytą, o trečiąjį neiškentęs nuvažiavo prie jos namų ir ėmė nykiai laukti. Nerimo styga turbūt trūko, jis buvo pasiryžęs sugriauti visus namus, jeigu nesulauks, skambinti į visas duris, suplyšti į gabalus, tačiau vis vien ją surasti. Galbūt ji sunkiai susirgo, gal jai nutiko nelaimė, tikriausiai ji nesąmoningai laukia jo, o jis vien slampinėja apie namą, sutrikęs ir bejėgis.
       Jį užpuolė iš pasalų ir gerokai pavargo, bet vis dėlto užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. Drūti vaikinai tik tuomet parodė policijos pažymėjimus, o kažkokia susivėlusi moterėlė visąlaik kartojo: taip, tai jis, tikrai jis, tikrai šitas kampuotas, Goda man daugsyk jį rodė, kai pamačiau čia slankiojant, išsyk paskambinau. Tomas nieko nesuprato, nebent tai, kad jį, regis, vis dėlto rengiasi nukryžiuoti.
       Pradėjo suvokti savo padėtį tik vėliau, bet vis vien nepajėgė atsikvošėti. Realybės kraupumą užplūdo jo smegenis labai nuosekliai, tačiau vis vien liko neįtikėtina kaip negeras sapnas. Jis niekaip negalėjo įsigyventi į tai, kas vyksta. Rodės, visa tai dedasi kažkam kitam, jis tėra liūdintis ir sujaudintas žiūrovas, bet tuoj galės išjungti laiką ir ištrūkti iš viso to košmaro. Jos vardas buvo Goda. Ją rado lifto kabinoje dar gyvą, bet nepajėgė išgelbėti. Ji buvo žiauriai prievartauta į burną ir labiau įprastai. O vagina dar išdraskyta kažkokiu kietu daiktu, negana to, kiaurai prabadytos visos sienelės, vidaus kraujavimas ir buvo lemtingas.
       Tomas atsėdėjo akistatą su ta moterėle. Ji taip ir nesusišukavo, pasirodė besanti Godos motina. Apstulbęs klausėsi savo istorijos, papasakotos iš kitapus. Tai buvo košmaras, bjaurus šmeižtas, stebuklų mėnesio niekingas iškraipymas. Bet gal klaikiausia buvo išvysti patį save iš šalies kreivame, viską darkančiame veidrodyje.
       Moterėlė čia rėkė, čia pasikūkčiodama raudojo. Tasai kampuotas snukis persekiojęs vargšele gal mėnesį laiko. Terorizavęs josios mergaitę, seniai rengęsis savo šiurpiam darbui, už kurį tris amžinybes degsiąs visuose pragaruose. Goda skundusis ir bijojusi, ji pati norėjusi kreiptis užtarimo ir pagalbos. Goda vengusi važiuoti į darbą, ji prašiusi rasti butą kitame rajone, kad tik pabėgtų nuo to šėtono. Šimtąsyk rodžiusi motinai šitą monstrą, jis slankiodavęs apie namus, dėbčiodamas į visus savo šėtoniškomis spangėmis. Jodvi nemiegodavusios naktimis, nusipirkusios brangiausią spyną. Jodvi merdėjusios iš baimės ir slapto siaubo. Šitas šėtonas žinojęs, kad jodvi gyvena vienos, todėl ją ir pasirinkęs. Ji pati buvo dusyk nusileidusi žemyn, norėjusi pulti jį, aprėkti visų akivaizdoje, sukviesti kuo daugiau kaimynų. Tačiau abusyk jai atėmę žadą, vos pamačius šito siaubūno žvilgsnį. Jis mokąs hipnotizuoti, tą pat tvirtinusi ir vargšelė Goda. Troleibuse jis tiesiog atimdavęs jai valią, ji sėdėdavusi ir bijodavusi net krustelėti. Goda buvusi kukli, nepasakodavusi smulkmenų, bet juk viską galima numatyti. Tikriausiai bandęs ją maigyti, gal net kišęs rankas po sijonu – juk žinia, kaip elgiasi tokie iškrypėliai. Jie nenormalūs, juos reikia šaudyti!
       Iš pradžių Tomas net nesuvokė, apie ką čia šnekama. Bet realybė vis niršiau įsigraužė į smegenis. Jis pagaliau įsisąmonino, kad Godos nebėra. Pagaliau suprato, kad čia šnekama apie jį. Rodos, nesyk žiūrėjo į save veidrodyje, tačiau tokio žmogaus niekad nematė. Ėmė nebesuprasti, kur atsidūrė. Gal čia suvis nebe tas pasaulis? O gal tai jis nebėra joks Tomas ir niekad juo nebuvo? Moterėlė paspringo ašaromis, kūkčiodama raudojo, o jis tylėjo, netgi nesiteisino. Ką jis turėjo pasakoti: kaip išmoko išjungti laiką? Kokius argumentus turėjo išsakyti: kad myli net kates, o išjungęs laiką dargi nedrįso išrengti jos visai nuogos? Jis tylėjo visą laiką, jam reikėjo esmingai pamąstyti. Rasa paliudijo, kad tą vakarą buvo kažkur išlėkęs. Niūrus kapitonas net gūžtelėjo pečiais: tokią merginą turėjai po ranka, o... Kapitonas dirbo ramiai ir kruopščiai. Ant Godos rūbų, o svarbiausia - pilvo odos, buvo rasta jo plaukelių, ekspertizės išvada buvo neginčijama. Kaip jis turėjo aiškintis: kad išjungus laiką lytėjimas vis vien likdavo tikras? Jis neklykė esąs nekaltas, nesirovė plaukų ir nesidievagojo. Galiausiai juk netikėjo jokiais dievais. Vieną vienintelį kartą nesavomis lūpomis, su kvaila viltimi paklausė, ar jie nerado spermos pėdsakų: juk būtų galima įrodyti, kad tai ne jo sperma. Viltis išties buvo kvaila: juk šis tragiškas spektaklis, nelemtas nukryžiavimas iš anksto buvo sumanytas taip, kad jam neliktų jokios išeities. Jokios spermos, jokių įtartinų tipų laiptinėje tą vakarą, jis vienintelis tegalėjęs padaryti šitai ir padaręs. Niūriajam kapitonui viskas buvo taip aišku, kad Tomas jį netgi užjautė. Kažkodėl buvo sklidinas užuojautos visiems: nudelbusiai akis Rasai, savo noru papasakojusiai apie smulkias jo seksualines keistenybes. Šefui, kuris mikčiodamas aiškino, kad Tomo žvilgsnis jau savaitę buvo visai paklaikęs. Netgi kaimynams, kurie, pasirodo, registravo „orchidėjų“ vizitus: su data ir net valandomis. Jis buvo visų užspeistas ir sugniuždytas, realaus pasaulio nebeliko. Liko smėlėta dykuma, visiška būties tuštuma, seniai klampojančios per sniegą kupranugarių vilkstinės vienatvė.
       Žinoma, neprisipažino dėl to, ko niekad nebuvo padaręs net mintyse. Begalinėmis dienomis ir naktimis jam nerūpėjo nei teismas, nei nuosprendis. Galvojo apie visai kitokius dalykus. Galvojo apie savo sudaužytą automobilį. Apie nervingą troleibuso pasaulį ir jo negera lemiantį kvapą. Tuo kvapu viskas ir prasidėjo. Galvojo apie tai, kad žmogui nelemta išsiveržti iš užburto rato. O pabandžiusiojo laukia neišvengiama prapultis. Jeigu būtų suvažinėjęs į Olandiją, jeigu būtų toliau daręs pinigus ir dėl nieko nesukęs galvos, jeigu tebūtų erotingai kamavęs „orchidėjas“ ir Rasą – užburtas ratas būtų girgždėdamas sukęsis toliau. Viskas būtų gerai, gyvenimas būtų stabilus ir tikras, niekad nebūtų tekę susitikti niūriojo įsitikinusio savo šventu teisumu kapitono, nebūtų prireikę išjunginėti laiko, nebūtų reikėję nė žymėti dešimčių, šimtų sumaigytų troleibuso talonėlių.
       Nenorėjo net sau prisipažinti, kad jį tebelaiko pagavęs neregimas Godos švytėjimas, irzlaus troleibuso pasaulio kerai. Žinojo, kad niekad iš ten neištrūks, važinės ir išjunginės laiką mintyse, nes tam tikriausiai turės ilgus ilgus vienatvės metus. O kol kas jam paliko tylėjimas ir įklimpusios pusnyse kupranugarių vilkstinės visiška neviltis.

       Gavelis, Ričardas. Taikos balandis: Apsakymai. – Vilnius: Alma litera, 1995.