Iš ankstyvosios poezijos

TV

Kvartira liumino begadinus slapus,
Kimojo supinas lig riato gato,
Žiosėjo zamas, kvirkčiojo damlai,
Štūksėjo binas vis bindoklo.

Žrėpetino silantas žrėbalus sivus.
Žėste kvaropo klazas subolėjo,
Giruotinas jomtykinas susatino ralum,
Žvin žvin ir klopės palė.

Dir birmo šiutino šlakatis,
Rimydamas sakotinę skopedą.
Tik rozvelkas drūptekino kilus:
– Aš mėgstu žiūrėti, ypač televizorių.

1990 01 18:42-47

Iš trumposios poezijos

Pabundu...

Pabundu
kai tu dar miegi
kitame pasaulio gale
įsmeigiu akis į tave
paukštis tupintis prie pelės urvo
pamažu merkiasi tavo akys
jų raibuliuojančiame dugne
matau

Cukraus nėra...

Cukraus nėra
Tik pelės žingsniai
Kaip aš gersiu arbatą?

95 07 12

 

Iš kairės rankos poezijos

brisdamas naktį į juodą vandenį...

brisdamas naktį į juodą vandenį
drebėdamas iš šalčio gilyn apglėbęs save rankomis
(!neliesk šilumos, neliesk kūno!) čirpiant žiogams

įkvėpęs oro paniręs vėl atsistojęs ant dugno už kelių kilometrų girdėdamas balsus
matydamas danguje medžių šešėlius jis atsigręžia
krantui tolstant pasileidžia bristi iš visų jėgų

Liepto tolumas švytuoja...

Liepto tolumas švytuoja
horizonto banga liedamas paveikslus švelnumo
aš praradęs samonės būseną
tik tavo diržas gali gražint man akis
prarastoji
akimirka
vėjo

senis...

senis
suka iš savo raštų
cigaretes dvokiančias
negali jis judėt
jo ranka tik pakyla ir leidžiasi
jo galva stingsta
stovinčiame vėjyje

kada tai baigsis – klausia
žiūri senis
mato išsižiojusią galybę

Jujaus klausimai dangui

Sugrįžę miškan
Į prakeiktas Trojos vištides
Įkvėpę dvokiančio oro
Staugdami nuo užaugusios saulės kišenėse
Rūsyje degdami balanas
Laukais pasileisdami stovėti
Vogdami laukdaržių sąmanas
Kirpdami virkšteles
Geležimi kaustytus dantis sudėdami antgamtinėn burnon...
Tarškindami indus virtuvėje...

Kas skalauja vandenis Paryžiaus
Kur įaugo Jujus po dangaus enciklopedija
Kur dingo jo klumpančios kojos?

Štai, – tarė juodasis magas...

Štai, – tarė juodasis magas
Stovėdamas gatvės vidury sūkuriuojant tamsai
Aš vėl esu galingas
Vėl esu vienas
Dabar galiu
Išsprogdinti tavo jaukų būstą
Tavo krūtinė ims smilkti nuo mano žvilgsnio
Tavo veidas pabals ir tu griūsi dejuodamas
Ant juodo grindinio vidury baltos kaip sniegas dienos

Šitaip kalbėjo juodasis magas
Stovėdamas gatvės vidury
Jo išmatomis ištepti skvernai lietė žemę
Jo skruostais, palikdamos gilias vagas, ritosi ašaros
Pragaras vėrėsi priešais jį, dangus plytėjo jam virš galvos
Jis stovėjo ant žemės – galėdamas viena ranka paliesti kairį sferos krastą,
kita ranka – dešinį.
Jis stingo stovėdamas išskėstomis rankomis

Iš eilėraščių-istorijų

Susenęs šuo...

Susenęs šuo
Įlenda žiemą į telefono būdelę
Jo kailis nušiuręs ir blizga šerkšno žiedais
Jis žiūri į ragelius
Besisukancius jam virš galvos
Šuo gulas į kampą
Ir priešais lygų akies paviršių po vokais iškyla oranžiniai ratilai.
Oras pamažu tirpdamas teka į jo šnerves
Mintys išpūsdamos viena kitą keičia jo galvą.
"Eisiu i tamsą" – sako šuo
kojos sukruta jam miegant
geltonas laidas trūkčioja telefonui virpant

mirtis aplanko šunį telefono būdelėje -
nors jis, atrodo, labai saugiai nuo jos pasislėpė -
bet mirčiai reikėjo paskambinti.

       Iš prozos

       Verksmas

       Edgaras Radzevičius gyveno vienas. Jis turėjo pianiną, vieno kambario butą ir šiek tiek talento. Talento jam reikėjo muzikai kurti – Edgaras Radzevičius buvo kompozitorius.
       Muziką jis rašė pilką ir nuobodžią, o ir pats nemokėjo džiaugtis gyvenimu. Bent kartą per mėnesį, vidury baltos dienos, jį apnikdavo liūdesys, peraugantis į begalinę neviltį. Tada Edgaras, išgėręs raminančių, susiriesdavo ant lovos ar kur nors kampe ir imdavo verkti.
       Jis raudodavo ilgai. Negalėdamas susitvardyti, slankiodavo po kambarius šlapiais nuo ašarų skruostais, žiūrėdavo į daiktus nevilties kupinu žvilgsniu, o paskui, veikiamas vaistų, užmigdavo.
       Tačiau Edgaras labai vertino šiuos kankinančius priepuolius. Jis laikė juos transcendentiniais. Mat paprastai, praslinkus kelioms dienoms, Edgaras sukurdavo kūrinį, dažniausiai apie šventą, jo manymu, dalyką – praėjusį laiką.
       Bet žmonės Edgaro Radzevičiaus kūrybos nemėgo. Gal todėl, kad jo dainų tempas niekada nesuskubdavo greičiau negu adagio, o gal todėl, kad šešiasdešimt septynerių metų Antanui Vaitkevičiui – ištikimam Edgaro vokalistui – scenoje pritardavo baisiai nešiuolaikiškas styginių kvartetas.
       Kartą Edgaras parašė dainą apie pernykštį sniegą. Dainoje jis nusprendė panaudoti verksmo fonogramą – nuoširdaus, atsiradusio iš tikro skausmo verksmo fonogramą. Įrašyti savo paties verksmą Edgaras nesiryžo, tad nusprendė pasikviesti į svečius pažįstamą aktorių – pavaišinti jį arbata, o vėliau pasiūlyti šiek tiek paraudoti.
       Aktorius išgėrė arbatos, atsistojo prie mikrofono ir ėmė dirbti savo darbą. Jis profesionaliai valdė balso stygas ir būtų galėjęs verkti dar ilgai, jei nebūtų pasibaigusi magnetofono juosta.
       Tačiau aktorius verkė sausomis akimis, taip, tarsi jo klausytųsi pilna salė žiūrovų, iš tolo neįžiūrinčių jo sausų skruostų.
       Kiek pasvarstęs, Edgaras nutarė geriau jau įrašyti natūralų verksmą. Jis sukaupė drąsą ir su savo griozdišku, kelių dešimčių metų senumo magnetofonu, apsilankė vietoje, kurioje kritikai seniai įtarinėjo jį šimtą kart buvojus. Kurgi daugiau jei ne psichiatrinėje ligoninėje, – pagalvojo Edgaras, – galima sutikti tiek nelaimingų žmonių. Praradusių protą būtybių verksmas turėtų būti labai nuoširdus.
       Palatose viešpatavo ramybė. Edgaras pritūpė kampe, ir įjungęs magnetofoną, ėmė laukti raudančio psichinio ligonio. Tačiau pacientai tik sužiuro į jį ir nė nesirengė verkti.
       Pratupėjus kampe kelias valandas, Edgarui stuktelėjo į galvą mintis.
       Laidotuvės!
       Jis griebė aparatūrą ir nudūmė į kapines.
       Tikrai, čia buvo ką veikti. Čiulbant rudens paukščiams, Edgaras sekiojo paskui laidotuvių procesijas, stovėjo prie kapo duobių ir įrašinėjo silpnų senučių, pagyvenusių damų ir tvirtų vyrų verksmus, kūkčiojimus bei dūsavimus.
       Bet namuose pasiklausęs įrašo, Edgaras suprato, kad svetimų žmonių raudos jam yra šleikščios. Tai nebuvo verksmas, išsiveržiantis be priežasties. Tai nebuvo verksmas, šaukiantis į begalybę, toks, koks užklupdavo jį patį – tarsi atgaila už visos visatos nuodėmes. Ypač Edgarą suerzino pagyvenusių damų kūkčiojimai. Atrodė, tarsi pagyvenusioms damoms visai nebuvo gaila to, dėl ko jos verkė.
       Vadinasi, įraše vis dėlto raudoti turėjo jis pats. Arba kas nors, labai į jį panašus.
       Edgaras persinešė guolį į savo studiją, – sandėliuką, kuriame stovėjo magnetofonas su mikrofonu, ir ėmė laukti liūdesio.
       Pagaliau po kelių dienų, virtuvėje betepant sviestą ant sumuštinio, jo krūtinėje kažkas dunkstelėjo ir Edgaras suprato tuoj pravirksiąs.
       Edgaras padėjo sumuštinį sviestu ant stalo ir puolė į savo studiją, tačiau, vos prisilietus prie magnetofono mygtukų, noras verkti prapuolė.
       Antrą kartą, daug stipriau, liūdesys užklupo tualete. Prilaikydamas kelnes, kliūdamas už durų rankenų, Edgaras paknopstomis įgriuvo į sandėliuką ir sustojo tarpduryje - jau visiškai nurimęs.
       Bet jis nesiruošė pasiduoti. Edgaras nusipirko knygų apie meditaciją, pasiryžęs būtinai išmokti savitvardos, kad pajutęs viduje liūdesį, galėtų prieiti prie magnetofono, įjungti jį ir pravirkti.
       Studijuojant meditacijos meną, Edgaro dienotvarkė susiklostė taip: rytą ir dieną jis vaikščiodavo po miestą su magnetofonu ant pečių ir ieškodavo verksmo, vakare perklausydavo įrašus ir – dažniausiai – visus juos išbrokuodavo. Kadangi po šių darbų likdavo šiek tiek laiko, jis imdavosi eksperimentų su savimi.
       Eksperimentuodamas Edgaras išbandė daug ką – nuo svogūnų iki skambučių jaunystės draugėms, kurias kažkada buvo įsimylėjęs, tačiau vis vien – jis arba tik apsiašarodavo, arba imdavo inkšti.
       Taip praėjo mėnesis ir Edgaras nebūtų metęs šio užsiėmimo, jei ne gatvėje sutiktas vaikystės draugas, dabar, palyginus su anais laikais, gerokai nutukęs. Jis puolė spausti Edgarui ranką ir klausinėti kaip Radzevičius gyvenąs ir ką veikiąs. Išgirdęs, kad Edgaro dienotvarkė – lakstyti su lempine aparatūra ant pečių ir medituoti, vaikystės draugas papasakojo apie save – dabar jis esąs pop muzikos prodiuseris ir labai neblogai verčiasi. Po to jis apėjo aplink Edgarą ir palingavo galvą.
       – Taip atrodant, tik į žvaigždes! – tarė pop muzikos prodiuseris.
       Iš tiesų, Edgaras atrodė daug geriau nei prieš metus. Nuo sunkumų kilnojimo ir meditacijų jo žandai paraudo, o kūnas sustiprėjo. Todėl Edgaro vaikystės draugas pasiūlė jam mesti tuos kvailus lakstymus ir užsiimti prideramu tokią kūrybinę patirtį turinčiam kompozitoriui, darbu. Jis pasiūlė Edgarui įrašyti truputį geros šokių muzikos.
       Ir tada staiga viskas apvirto aukštyn kojom. Edgaras nusprendė šiek tiek atsipūsti ir lengva ranka sulipdė keletą dainelių. Jo vaikystės draugo dėka jos tapo nepaprastai populiarios.
       Po kurio laiko Edgaras metė lakstymą su magnetofonu ant pečių, – visiškai niekam nenaudingą užsiėmimą. Įsigijęs automobilį ir persikėlęs gyventi į naują butą, jis tapo pavydo objektu tūkstančiams šalies gyventojų.
       – Aš subrendau, – kalbėjo Edgaras Radzevičius į reporterių mikrofonus, – aš išaugau iš savo nenormalumo. Aš supratau, kam iš tiesų sutverta muzika – žmonių linksminimui.
       Štai tokia istorija nutiko kompozitoriui Edgarui Radzevičiui. Dar galima pridurti, kad kartą, po kelerių metų, vakare, prie stulpo laukdamas vienos iš pažįstamų, jis išgirdo verksmą, kuris buvo tylus, nes verkė maža mergytė, pritūpusi tunelio gilumoje.
       Edgaras priėjo prie jos ir paklausė:
       – Ko tu verki?
       – Nieko, – atsakė mergaitė, pašoko ir dingo kiemo tamsoje.

       1995

       E.

       E. skuba, atsagstytos striukės skvernai švytuoja, po kojomis blaškosi geltoni medžių lapai.
       E. pasuka už kampo, paskui už dar vieno ir sustoja.
       Prie teatro įėjimo būriuojasi žmonės – vyrai juodais paltais, moterys raudonomis lūpomis. E. apsidairo ir žengia artyn.
       – Na, – taria jis, – na, laukiu.
       Tai įvyksta po poros žingsnių. E. ranka šąla, spausdama teatro durų rankeną. Jis įkiša ranką į kišenę.
       Sninga. Durys užrakintos.
       Tai įvyko kaip visada staiga, jis pastebėjo, kaip pritilo miesto gaudesys.
       E. apsisuka ir grįžta gatve, žarstydamas kojomis ką tik iškritusį sniegą.
       Aplink gatvės žibintus spindi violetinės aureolės. Iš tamsos švysteli taksi, pravažiuoja pro šalį ir dingsta už kampo. E. sustoja ir apsidairo po juodus namų langus.
       – Taip, – taria E. – ten guli žmonės ir bando užmigti, – jis nutyla ir numoja ranka. Jos tik vargina, tos kalbos su savimi.
       Iš už kampo pasirodo moteris trumpu sijonu. Ji prieina ir išsitraukia cigaretę.
       E. blyksteli žiebtuvėliu.

       Rytas. Jie guli ant sofos.
       – Aš neskaičiau nė vienos tavo knygos, – taria ji užkimusiu balsu.
       – Gerai, – atsako jis.
       Jie tyli. E. pagalvoja apie storą žmoną, tvarkančią kambarį, sukišančią į vietas išbarstytus popierius... Dieve, per juos neįmanoma kvėpuoti. E. atsikelia ir eina į virtuvę.
       Moteris apsižvalgo po E. kambarį. Kambarys jai kvepia šerno kailiu.
       E. stovi prie lango ir ūžiant virduliui žiūri į kitą gatvės pusę.
       – Ten yra baras, – taria jis moteriai ir mosteli ranka, – kuris veikia kiaurą parą. Savininkas pavadino jį "Kiaurą parą" ir sėdi ten naktimis.
       – Tu irgi dažnai ten būni? – klausia moteris.
       – Ne, – atsako E. – Dažniau sėdžiu čia. Nes visur vėluoju. Nežinau kaip tai įvyksta. Jeigu išsiruošiu kur nors prieš pusvalandį, pavėluoju valandą. Jei prieš dvi valandas, pavėluoju pusę dienos. Nesugebėčiau nueiti į jokį darbą laiku. Ar taip būna visiems žmonėms?
       – Ne, taip nėra visiems žmonėms, – sako moteris. – Jie visi atvyksta į darbą laiku.

       E. papurto galvą. Į jį žiūri leidyklos sargas.
       – Visi išėjo, sakau! – šaukia sargas.
       – Man sakė, kad tai ne epilepsija, – taria E.
       Sargas įsispokso į jį.
       E. žvilgteli į plastmasines leidyklos duris, po to į laikrodį. Paskui apsisuka ir išeina į gatvę.
       Kažkur dingo vakarykštis sniegas. E. eina gatve žiūrėdamas į pilkas pastatų sienas. Jo pėdomis seka rudas šuo.
       Namuose jis gulasi ant lovos. Patalynė pilna moters kvapo. E. užmiega.
       – Tai atsitinka greitai, – taria jis sapne ir žybteli žiebtuvėliu. – Net girdžiu, kaip prityla miestas. Kartą susiruošiau į spektaklį. Bet viskas baigėsi kaip anksčiau - likus keliems metrams iki durų aš pavėlavau. Kažkas iškanda laiko gabalą. Maistą turiu pirkti per baro savininką.
       Moteris užsitraukia dūmą.
       – Bet tu gali ištrūkti iš viso to. Ištrūkti iš apskritai visko, – taria ji, – tik pora paprastų veiksmų, kurie paveiks akupunktūrinius taškus pėdose, rankose, pilve…
       Ji paliečia jo pėdas, rankas, pilvą ir pamoja pirštu.
       E. pasilenkia ir ji šnabžda jam į ausį.
       – Tai paprasta, – šnabžda moteris. Pirmiausia reikia virvės.
       Jis atidaro sandėliuko duris ir randa virvę.
       – Ne, reikia dviejų virvių. Viena turi būti plona, pririšta prie storos. Visa tai svarbu – kiekviena detalė svarbi. Dar reikia akmens.
       E. gūždamasis nuo šalčio leidžiasi laiptais žemyn.
       Čia guli betono gabalas, gumbuotas kaip demonas. E. pakelia jį ir pūsdamas garą ristele pasileidžia į gretimą penkiaaukštį. Anga į stogą bus atidaryta.
       Jis prieina prie stogo krašto. Štai jo butas ketvirtame aukšte – pilnas geltonos elektros šviesos, matosi popieriai. Kodėl neišjungiau lempos, – šmėsteli E. galvoje ir tada jis pamato žmogų savo namuose.
       Žmogus žiūri pro langą į jį, stovintį ant stogo. E. iškvepia orą, apvynioja virve akmenį, užsimoja ir sviedžia.
       Akmuo lekia tempdamas iš paskos virvę – per aukštai, per aukštai! Ne, pavyko – akmuo įsiveržia į kambarį, nuskamba dūžtantis stiklas.
       E. pririša virvę prie antenos ir tekinas bėga atgal.
       – Ką aš darau? – taria jis.
       Niekas neišgirdo dūžtančio stiklo. Visi, atrodo, miega. Tik čia pat, gretimoje laiptinėje, skamba girti balsai.
       E. įžengia į atšalusį kambarį, įtraukia vidun plonąją virvę, storosios galą pririša prie radiatoriaus ir atsistoja ant palangės.
       Dabar svarbiausias dalykas.
       Jis įsikimba virvės ir išlenda iki pusės pro langą. Apžergęs virvę, šūktelėjęs, apsiverčia po virve nugara žemyn, iš kišenės išslysta kažkokie smulkūs daiktai.
       Jis sliuogia link daugiaaukščio stogo, jausdamas kaip pėdos, rankos ir pilvas trinasi į virvę. E. pamažu netenka jėgų, garui veržiantis iš burnos.
       Grįžęs miegoti, jis nieko nesapnuoja.
       Pro langą švysteli saulė. E. pakelia galvą ir markstosi. Paskui atsisėda lovoje.
       Dabar reikia eiti į barą "Kiaurą parą", – atsimena jis.
       E. atidaro buto duris ir leidžiasi laiptais. Antrame aukšte jis išvysta tai, ką daug kartų matė sapnuose – laiptai sugriuvę. Jis šoka žemyn.
       Lauke jį pasitinka vėjas. Vietoj namų jis mato horizontą. E. žengia į griuvėsių lauką.

       1997; 2002