Mano kaimynas greitai mirs. Tegul miršta. Jis toks senas, ligotas ir piktas. Vos įeini į laiptinę, jis praveria savo buto duris ir rėkia užkimusiu balsu visokius prakeiksmus. O aš jauna ir gal net graži, bet visai neužpykčiau, jeigu dabar išeičiau iš namų, o mane kas imtų ir nušautų.
       Kartą išties buvau sutikusi žmogžudžius. „Kartą, kai buvau sutikusi žmogžudžius“… Panašu į to garsaus kino filmo „Kartą Amerikoje“ pavadinimą. Tai atsitiko labai greitai po to, kai man prasidėjo tas baisusis gyvenimas. Tuomet dar buvau neišmokusi gyventi be gyvenimo. Tik ištisas paras laukdavau skambučio – telefono ar durų… Niekaip negalėjau patikėti, kad to skambučio daugiau niekada nebebus. Galėjau ištisas dienas prasėdėti prie durų ant kėdės. Tam, kad, vos tik išgirdusi žingsnius, tučtuojau suskubčiau jas atlapoti. Arba dienų dienas gulėti lovoje su šlapiu nuo prakaito mobiliuoju rankoje. Nesirūpinau nei valgiu, nei gėrimu. Kartais mane maitindavo Monika, ir aš kramtydavau kažkokį šlamštą mediniais dantimis. Pati pirkdavau tik cigaretes ir pieną. Pienas yra maistas, kurį lengviausia praryti. Tam, kad nepykintų iš bado ir galėtum rūkyti. Stop. Užmiršau papasakoti apie žmogžudžius.
       Juos sutikau miške, kur buvau veik jėga energingosios Monikos ištįsta vieną šeštadienį – „tipo“ prasiblaškyti. Niekas negalėjo suprasti, „kas man yra“, kas man iš tiesų atsitiko. Tik tie, kurie bandė „šokinėti“ aplink mane, vis kartojo tą idiotišką žodį „depresija“, „depresuoja“. Och, kaip aš nekenčiau šito prakeikto žodžio, neva kažin ką išties reiškiančio. Gal meilė ir yra liga, o liga yra didesnė ir už meilę? Bet dabar nebesvarbu, ką ir kaip pavadinsi.
       Ta visa kompanija, kurioje atsidūriau, kaip jau sakiau, šiaip taip atgrūsta į sodybą miške, man iš karto nepatiko. Ir dar tas šlykštus snukis… Pamaniau, kad jau persigėriau ir vėl matau velnius. Jis vis lindo prie manęs artyn, bandė brukti po sijonu savo plaukuotą ranką ir apseiliojo kaklą. Aš išpyliau jam ant galvos pusę butelio raudono vyno ir išėjau. Snigo. Iki greitkelio buvo koks pusvalandis kelio miško taku. Monotoniškai žingsniuodama ir saujomis rydama sniegą nuo žemai nulinkusių eglių šakų, greitai išsiblaiviau ir išėjusi į greitkelį susistabdžiau pirmą pasitaikiusią pakeleivingą mašiną. Galbūt nėra čia apie ką taip ilgai ir pasakoti. Automobilyje sėdėjo trys berniokai. Rusai. Vienas pranešė „svarbią žinią“, esą jie visi trys dabar mane ims ir išžagins. O aš pamačiau vairuotojui po kojų numestą ginklą. Nesu ginklų specialistė, bet supratau – tikras. Ir įnirtingai puoliau tam vairininkui ant kaklo. „Okei, tas žaginimas tebūnie, tai visai nesvarbu, tai vieni niekai, bet po to jūs mane privalote nušauti“, – padiktavau, pusiau alpdama iš staiga apėmusio džiugesio, kad man pagaliau gali pasisekti numirti, savo sąlygas. Jie šaipėsi, o aš įsiutau. Nežinau, kiek kartų aš klykiau, riaumojau, staugiau ir šnabždėjau, draskydama kažkieno rankas ir atsitrenkdama į automobilio dureles, vis kartodama: „Aš nenoriu gyventi. Aš nenoriu gyventi. Aš nenoriu gyventi. Aš prašau. Aš nenoriu gyventi. Aš jūsų prašau. Nušaukite. Aš nenoriu gyventi“… Prašiau taip aistringai. Iš visų jėgų. Bet, deja… Viskas pasibaigė niekaip. Mane žaginti jiems kažkodėl praėjo noras – kažkuris jų tarstelėjo: „Aš bepročių nedulkinu“. Jie netgi neišmetė manęs tučtuojau lauk iš mašinos, o parvežė ne tik į miestą, bet ir parzvimbino iki pat mano baisuoklio namo laiptinės. Nusiverkusią ir baisiai nusivylusią žmogžudžiais. Jeigu jie, žinoma, tokie buvo.
       Numirti labai sunku. Dabar aš tai žinau visiškai tikrai. Mano senelis iš Marcinkonių kaimo turėjo pravardę „Geležinis“. Jis buvo labai stiprus. Galėjo pakelti arklį ir eidavo su vyrais lažybų – pakels ar ne. Visada išlošdavo. Kartą kėlė arklį jau būdamas senas ir gavo trūkį. Bet nuo to nepasimirė, o dar ilgai gyveno. Mus, vasarojančius pas jį anūkus, kaime vadino taip pat „geležinukais“. Marė, gyvenanti už upelio, ta pati, kuri rinkdavo miške kankorežius pakuroms, nes jai nieks neatveždavo tikrų malkų, mane taip ir šaukdavo: „Ei, geležinuke, ateik obuoliauti…“ Bet aš neidavau. Aš tos Marės bijojau, nes ji buvo labai jau raganiška – smailianosė, maža ir su juoda, skylėta skara ant pečių.
       Tai va, ta Marė buvo teisi, šitaip mane vadindama. Aš irgi labai stipri. Beveik kaip senelis. Iš pradžių aš baisiai gėriau, manydama, kad taip lengvai nusibaigsiu. Gėriau daug dienų ir daug naktų. Vodka mane veikė velniškai. Aš ir matydavau velnius, sėdinčius po mano knygų lentynomis ir besišaipančius, besidarkančius visaip. Daužiau, mušiau save ir bet ką, kas tik pabandydavo prisiartinti. Gėriau ir mėčiau daiktus, laužiau viską, nekenčiau savęs, savo namų, savo knygų, paveikslų. Mėčiau nuo stalų visokias lėkštes ir taures. Nekenčiau visko, kas lengvai dūžta, lūžta, plyšta... Gal ne tiek nekenčiau, kiek tie visi daiktai man atrodė pasibaisėtinai beprasmiški.
       Į beprotyną nebuvau išvežta vien todėl, kad įtikinau savo persigandusius artimuosius ir giminiečius, jog ten tai jau mirsiu išsyk. Neišbūsiu nei sekundės. Pasikarsiu vos pirmą kartą nuėjusi į tualetą. Aš juos visus apgavau. Pasikarti aš paprasčiausiai nemoku. Nesugebėčiau į blokinio namo sieną (arba lubas) įkalti vinies, nežinočiau, nei kaip tą kablį pasidaryti, nei kaip kilpą reikia užmegzti.
       Taigi vodkė mane naikino naikino, bet taip ir nesugebėjo sunaikinti. O nuolat per girtumą ištinkančios traumos vis labiau vargino. Susilaužiau koją ir, sėdėdama pusantro mėnesio gipse, žinoma, negavau alkoholio nė lašo. Bet pagijusi tučtuojau nusigėriau ir gėriau savaitę, kol išsidaužiau akį. Tuomet gydžiausi akį ir vėl priverstinai išblaivėjau. Tada labai liūdėjau, nes buvau netekusi net to vienintelio patikimo narkotiko – knygų skaitymo. Skaitydama aš sugebėdavau save užmiršti.
       Vieną itin tamsią dieną aš surijau visus vaistus, kokie tik buvo namuose. Susirinko apie keturiasdešimt įvairiausių tablečių. Tai nėra daug, bet daugiau nebuvo. Todėl užgėriau jas nemenka vodkės doze, „kad tikriau būtų“, persižegnojau, atsiprašiau Dievo, kad aš savo valia pas jį braunuosi, atsiprašiau visų žmonių, pasiėmiau Naująjį Testamentą, atsiguliau ir pasikišau tą šventą knygą po naktiniais marškiniais, arčiau prie širdies. Kad velniai neprilįstų prie mano sielos. Ir pirmą kartą per visą tą baisųjį laiką užmigau taikoje su savimi. O sapnavau kažin kokį nepaprastą, stebuklingai gerą ir lengvą sapną. Einu aš pajūriu, vilkėdama baltus vyriškus marškinius, basa. Vis arčiau arčiau tolumoje stovintis žmogus, tiesiantis man rankas. Jau tuoj tuoj jis mane pagriebs ir apkabins su tokia nežemiška jėga, kad aš atsiplėšiu kartu su juo nuo kranto ir nuskriesiu virš vandenų…
       Bet atsibudau aš savo namuose, savo lovelėje. Ir tai buvo tiesiog paprastas rytas. Aš net neapsivėmiau nuo tų visų vaistų. Man ničnieko neskaudėjo. Nesvaigo galva. Aš drybsojau, rūkiau ir pro dūmus ir ašaras šypsojausi savo geležiniam seneliui.
       O juk kadaise aš gyvenau „kaip visi žmonės“. Kaip tie, kurie net nesuka sau galvos, gyvi jie ar ne. Mirtingi jie ar nemirtingi. Ir aš tokia buvau. Gyva negyvėlė. Maniau, kad gyvenu. Pakenčiamai. Kaip visi. Nes žemė ne vieta rojui, nes ir taip toliau. Statistikos departamente sąžiningai atsėdėtos valandos. Nuo iki. Turėjau tokį draugužį. Meilužį, jeigu norite. Meilužis – meilės lūžis. Cha. Jis sėdėjo antrame kontoros aukšte, aš trečiame. Mudu kartu visur eidavome. Į kiną, kavinę, parduotuvę… Šeštadieniais pietaudavome vis kitame prabangiame restorane. Du kartus per savaitę, antradienį ir šeštadienį, jis mane pasitiesdavo ant sofos mano didžiajame kambaryje. Paprasčiausiai išklodavo po savimi. O aš stipriai užmerkdavau akis. Jis užgriūdavo ant manęs ir šnopuodavo man tiesiai į veidą – burną, akis. Paskui staiga susmukdavo ir nukrisdavo šalia lyg siurbėlė, prisisiurbusi kraujo. Kai jis tai su manimi darydavo, man atrodydavo, kad aš esu lovys, o jis – paršas, ėdantis iš to lovio. Ir dar aš guodžiausi mintimi, kad tai turi iškęsti visos moterys, kurios nenori būti vienos. Blogiau, kai mano palydovas ar sugulovas, na, kaip čia jį dailiau pavadinti, nuspręsdavo paįvairinti vadinamąjį seksą ir versdavo mane ant tos nelemtos sofos visaip vartytis. Tada mano vargšė nebeapsikentusi siela pasprukdavo į virtuvę parūkyti, o kūnas pats sau likdavo lovoje su tuo kitu kūnu voliotis. Siela žiūrėdavo pro langelį, kaip sninga arba kaip lapai sukiojasi vėjyje, ir laukdavo kada gi pagaliau ta velniava baigsis.
       Ir taip aš gyvenau kokius penkerius metus. Mano darbas Statistikos departamente buvo klaiki nuobodybė. Kompiuteriai, dulkės, kas dieną tos pačios kalbos. O mano draugužis „įvairino“ kasdienybę. Pirko tai kokį drabužėlį,tai kvepalų. Mes vis tebevaikščiodavome į kiną, šeštadieniais pietaudavome restoranuose, o porą kartų per savaitę jis mane pasitiesdavo ant tos pačios mano sofos. Monika, kurios darbo stalas stovi visai šalia manojo, amžinai lakuodama savo nagus kažkodėl žaliai, man kuždėdavo, kad jis visų departamento merginų svaja. Skyriaus viršininkas, gera alga, o dar gražus ir labai respektabilus. Kad visos man pavydi… Matyt, tik aš viena slapčia jo nekęsdavau.Ypač tais nelemtais antradieniais ir šeštadieniais, kai jis tempdavo į mano namus vyną ir tokias storas, šlykščiai rožinės spalvos žvakes – aš jau žinojau, kokia kankynė slypi už to vyno ir už tų sumautų žvakių, „apdainuotų“ visuose neįtikėtinai kvailose „sekso“ knygelkose.
       Ir štai prieš dvejus metus, kai mano „respektabilusis“ kažkur kažkokiais savo reikalais išsitrenkė į užsienius visai savaitei, aš į kiną išsiruošiau viena. Filmui pasibaigus gatvėse taip pustė, kad aš pamaniau, jog man visai neprošal būtų išgerti ko nors labai karšto. Nuklampojau iki artimiausios mažos kavinukės, bet ji buvo sausakimša žmonių. Akimis susiradau vieną keturvietį stalelį, už kurio sėdėjo tik juodaplaukis vaikinas su mergina. Atsiprašiau jų ir, jiems neprieštaravus, įsitaisiau šalia to vaikino, nes jo dama sėdėjo priešais savąjį pašnekovą. Kai jau buvau bebaigianti gerti kavą, staiga pajaučiau, kad vaikino šlaunis stipriai glaudžiasi prie manosios. Ir degina. Degina per storus džinsus ir per visas tas ne pačias ploniausias kojines. Mane užliejo tokia gera ir šilta banga, kad aš nevaliojau atsitraukti. Tiesiog neliko jokių jėgų. Visa kita atsimenu lyg per sapną. Rodos, mačiau, kaip jis lydėjo per salikę savo merginą,kaip atidarė jai duris į pūgą, mačiau, kaip sugrįžo ir pasilenkęs prie manęs kažin ką sakė, o aš kažin ką atsakiau. Paskui, kaip bridome per sniegą, klampojome beveik iki ausų, kol sustabdėme taksi. Lipome laiptais, laikydamiesi už rankų, o aš niekaip negalėjau pataikyti rakto į spyną.
       Namie jis man neleido įjungti šviesos. Nutvėrė mano ištiestą ranką ties jungikliu ir stipriai suspaudė.
       – Sapnavau tave… Ilgiuosi, – murmėjo jis nerišliai, žaibiškai atsagstydamas mano šlapio palto sagas.
       – Nepažįstu juk… Nesuprantu, – kuždėjau aš jam tylutėliai, lyg mums būtų reikėję saugotis, kad kas mūsų neišgirstų.
       – Ir nereikia suprasti. Aš pažįstu tave.
       Jis mane nurengė visą išsyk jau koridoriuje. O aš tarsi marionetė tik kilojau rankas ir krūpčiojau, kai jo šalti pirštai paliesdavo mano odą. Pats tik nusimetė striukę, megztinį ir liko su akinamai baltais marškiniais, kurie blausiai švytėjo tamsoje.
       Paskui jis greitai įstūmė mane į kambarį, užlietą naktinio miesto šviesų, ir, viena ranka glausdamas prie savęs, kita ranka atlapojo balkono duris.
       – Nebijok, tik nieko nebijok, – ramino jis mane, išstumdamas pro tas duris į vėjo gūsį. – Aš noriu sniego, dangaus ir kad tu būtum…
       Ir aš buvau. Ir aš staiga išvydau save. Lyg kokį paveikslą, gulėjusį šimtmečius rūsyje ir staiga ištrauktą į šviesą. Aš tapau matoma. Jaučiama ir jaučianti. Aš prisikėliau akimirksniu, kaip prisikelia ir sušvyti savo spalvomis ir gelme paveikslas, pagaliau pajutęs reginčiojo žvilgsnį.
       Aš pasidaviau ne jo valiai. Aš pasidaviau pati sau. Pripustytame balkone mano basos kojos grimzdo į sniegą, nuo šalčio aš kabinausi į jo marškinius, tokius pat baltus, kaip tas sniegas, o jis mane pakylėjo, stipriai spausdamas per liemenį, ir atrėmė į juodo betono sieną.
       – Žiūrėk į dangų. Žiūrėk, kaip iš ten skrenda į mus snaigės. Ir vėjai, ir angelai, – įsakmiai sakė jis. – Atmerk akis.
       Aš jau buvau atsimerkusi. Mačiau, kaip į mus lekia beprotiški baltų, geliančių ir aštrių bičių spiečiai, paskui keisčiausius jų sūkurius ore ir vis tas jo akis. Taip iš arti ir tokias mano, kad jų nebelemta pamiršti.
       Prismeigta prie betoninės sienos, lyg koks didelis drugys aš žiūrėjau jam į akis, laižiau nuo jo lūpų snaiges ir jau ničnieko pasaulyje nebebijojau. Ko gi galėjau bijoti? Mirties? Kokie niekai mirtis, jeigu esi nors kartelį pasiekęs kulminacinį būties, buvimo tašką. Patyrusiam gyvybės džiaugsmą mirtis nebeegzistuoja.
       Aš iš karto supratau. Man bus leista mylėti. Ir dabar aš jau būsiu gyva..
       Aš ir tos pirmosios mūsų nakties visos gerai neprisimenu. Tik atskirus fragmentus. Jis sakė, kad man niekada nebebus šalta. Kad aš jau galėsiu viską papasakoti. Kad jis yra mano akys ir ausys, o aš būsiu jo akys ir ausys. Prisimenu auštant jo veidą, užtemdytą staiga užslinkusio aistros šešėlio, paskui tokį ramų, nušvitusį, kad, rodos, ir visas kambarys – lubos, dar neryškūs baldų kontūrai, knygų vargonai – visa švietė baltai ir švelniai. Nieko gražesnio, nei ta aušra, aš nesu niekada mačiusi, ir man jau nebelemta pamatyti. Nieko gražesnio už tą veidą, kuris įkvėpimo apimtas staiga tampa lyg Dievo… Ir tik retsykiais, kai jis per toli pasitraukdavo nuo manęs, aš staiga atsitokėdavau ir sudrebėdavau iš siaubo, kad jis ims ir nutols. Ir nebesugrįš niekada... Bet jis sugrįždavo. Vėl ir vėl. Mano pačios kūnas, visada toks varginantis ir nereikalingas, man staiga tapo svarbus. Ir gražus, ir tokia švelnybė. Juk tai per jį, lyg kokį stebuklingą laidininką, skleidėsi baltoji meilės šviesa, apie kurią buvau skaičiusi tik vedose. Ypač jautrios ir trapios tapo mano rankos, kurias aš atidžiai stebėjau lyg iš labai toli, gal visai ne iš šitos planetos. Mačiau, kaip jos atsargiai, vos pirštų galiukais glosto jo akių vokus ir atkartoja lyg dailininko teptukas jo veido linijas dar kartą. Ir dar kartą.
       Ar kas nors galėtų patikėti, kad aš tokioje su kitu žmogumi išgyvenau veik dvejus metus? Tik tas, kuris pats tai patyrė. Nesvarbu, kaip tai vadinti – meile, liga, priklausomybe. Bet jis išeidavo, ir manyje užgesdavo gyvenimas, kaip kambaryje užgęsta šviesa, paspaudus elektros jungiklį. Jis buvo tas, kuris suvienydavo mano sielą su kūnu, tas, kuris nesmulkino manęs į mažus kąsnelius, patogius vartoti. Meilė – ne vartojimas,ne vergystė. Meilė – tai toks laimingas juokas, kai nežinia, kuris juokiasi garsiau.
       Kas lieka, kai nebelieka nieko? Gal kas nors žino. Aš nežinau.
       Dabar aš vėl sėdžiu už savo stalo Statistikos departamente. Niekur per tuos dvejus metus „darbo vieta“ nuo manęs, deja, nesidėjo. Iš pažiūros aš atrodau visai gyva. Vakare žingsniuoju namo paupiu, kad būtų ilgiau ir toliau, kad nuvargčiau. Pakelyje nusiperku kokių nors „popierinių“ traškučių, mažą butelaitį brendžio ir cigarečių. Lipu laiptais, visad skaitydama tuos pačius užrašus ant nešvarių sienų. Iš pradžių išpurkštas milžiniškas raudonas raides „AMFA“, paskui mažesnes, juodas „Čia gyvena ožka“. Ir jau visiškai nublukusias, bet vis dar įskaitomas „Red army go home“. Kartais tenka peržengti per žmogų, kuris miega išsidraikęs per visus laiptus su atkimštu buteliu rankoje ir šuniuku, kantriai tupinčiu prie jo kojų. O paskui – plumpt – užsitrenkiu sunkias „Šarvo“ duris, ir aš jau pasislėpusi. Nuo visko. Tučtuojau įjungiu muziką. Iš eilės. Bethovenas mane prižadina, paskui pribaigia, o dar paskui bando viską užlyginti, bet jam nepasiseka. Po to vis tą patį Šostakovičiaus valsą. Kai klausau Šostakovičiaus, matau moterį juodu ilgu paltu, bėgančią paskui traukinį. Pūga. Ji bėga, dūsta, traukinys nutolsta, moteris krinta ant bėgių ir rauda visa kretėdama. Dar išklausau visą Ravelio Bolero – kol šildausi maistą, pasikloju patalą ir supilu trečdalį brendžio buteliuko į arbatos puodelį. Viską iš eilės sunešioju į savo lovą: peleninę, cigaretes, arbatą, likusį brendį, knygas ir vaistus. Monika kasdien prikaišioja, kad aš pasauliu nebesidomiu. Tai aš atlieku tą pareigą ir truputį pasidomiu pasauliu – įsijungiu tv žinias. Tuoj pat sužinau, kiek ir kokių žmonių nudobta, susprogdinta, nuskandinta... Nežinau, daug tai ar mažai. Todėl vėl išjungiu ir einu į lovelę. Šiandieną skaitysiu Ivano Bunino „Okajannyje dni“. Kai nebeliks brendžio, išgersiu keturias spalvotas piliules – tai antidepresantai, trankviliantai ir dar kažkokie psichikos stabilizatoriai. Vienas kuris vaistas manęs seniai nebemigdo, tik jų sąveika. Derinys kruopsčiai apgalvotas ir pritaikytas man ypač atidaus gydytojo. Aš užmigsiu greitai ir, svarbiausia, sapnuosiu sapnus gražiuosius.
       Aš gyvenu gerai. Žinau, kad tai, kas galėjo man atsitikti, jau atsitiko. Dar žinau, kad visa tai laikina, ir reikia tik nemaištauti, o kantriai laukti. Mirties aš nebijau, nes mano siela yra nemirtinga, o kūnas man ir šiaip yra visiškai nebereikalingas.

       2006 m.