Trys gilzės. Haki spalvos. Kaip visas jo gyvenimas. Dantytais krašteliais, su aukso spalvos kapsule dugnelyje.
       Viskas, kas man liko.
       Stipriai spaudžiu saujoje stengdamasi užčiaupti vitališką, mano paslaptį išduodantį gyvį, o jis vis tiek šnabždėdamas slenka iš tūtos gilumos: Miergaaaitiaaa, miergaaaitiaaa…
       Tai ne parakas šnypščia, ne seniai išlėkusi kulka, o tas pats, po visų mūsų - šitos giminės – oda tūnantis niežulys. Jis per patį birželio vidurį pribaigė paskutinį mūsiškį, iš anos – dinozaurų kartos.
       Tada buvo žiema. Tradicinė mokyklos Eglutė, kai nuo prietemos iki kol tėvai apšers gyvulius, patys išsipraus, pasipuoš, mokykloje šoka, klykauja vaikai, lukštena pakampėse tik ką gautus iš Kalėdų senio saldainius, lupa kvepiančius apelsinus (jų ragaudavom tik vieną kartą per metus Kalėdų proga), vyresni bando kibinti mergaites, bet nieko gero iš to neišeina, nes pakišta koja, ar patempimas už kasos anaiptol neperteikia tų simpatijų, kurios iš tikrųjų jau rezgasi kažkur paširdžiuose ar netgi dar žemiau.
       Paskui per girgždantį sniegą sulinguoja iš aplinkinių kaimų antros Eglutės vakaro dalies veikėjai su krepšiais, kuriuose skimbčioja viena ant kitos sukrautos mišrainių, mėsų, pyragų lėkštės ir kyšoja įvairiausių spalvų butelių kakleliai.
       Mano tėvai atsivedė ir dėdę su uniforma. Retai, labai retai, bet kartais jis parvažiuodavo į tėviškę šventėms iš kitame Lenkijos krašte esančio miesto, kuriame gyveno.
       Retai, labai retai, bet kartais mokyklos direktorius, užkietėjas senbernis, visų moterų numylėtas gražuolis, pats mylintis anaiptol ne moteris, leisdavo vyresniems mokiniams ilgiau pasilikti šokiuose. Tėvai ūžauja pačioje didžiausioje klasėje prie gausiai apkrautų stalų, o vaikai duoda garo koridoriuje. Kartais prie suklerusio mokyklos magnetofono, kartais prie draugų tampomo akardiono.
       Argi svarbu muzika? Svarbiausia, kad leido. Leido tada, kai iš prakaitu, alkoholiu ir labai garsiom kalbos putojančios klasės išeidavo kokia viena ar kita porelė ir imdavo patrepsėdama, papukšėdama suktis tarp vaikų.
       Šokančios mamos su kitų vaikų tėvais – reginys vertas visų metų katrybės. Visus savo įsiaudrinusius hormonus pamiršti per sekundę. Nes matai kaip direktoriaus ranka nuo puseserės motinos liemens slysta žemyn ir dar žemyn ir pirštai ima ritmingai judėti lyg spaudytų ne blizgančia suknele aptemptus sėdmenis, o armonikos klavišus.
       Direktorius buvo puikus muzikantas. Gerą balsą turėjo ir kaimo chorą subūrė.
       Jis buvo vienintelis toks visoje apylinkėje.
       Donžuanas. Pačios gražiausios moteriškės ėjo per jo rankas ne tik retai organizuojamuose mokyklos pokyliuose. Ėjo ir dėl savo vaikų pažymių tartis į jo, viename mokyklos gale esantį butuką, ir į choro repeticijas lėkė net ir karves pamiršusios vakare pamelžti.
       Jis buvo tų laikų kietas vyrukas.
       Visų ir niekieno.
       O per Eglutę, tą įsimintiną gruodžio vakarą pasirodė kitas. Kietesnis.
       – Miergaaaitiaaaa, – šūkčiojo jis, pačioms gražiausioms to vakaro moteriškėms, kariškai stuktelėdamas kulnimis, ir galantištai, pasitempęs kaip per paradą, vedėsi į koridoriaus vidurį. Šoko tiesus, pasistiepęs, galvą iškėlęs aukštai (Viešpats ūgio jam šiek dar galėjo dribtelti) ir grojo ne sedmenimis, o partnerių nugaros slanksteliais…
       Aš nežinau, ar jos alpo daugiau negu aš, iš koridoriaus kampo stebinti virtuoziškus dėdės duetus.
       Jis traukdavo jas kaip spalvotas, vis kitos rūšies žuvis iš karščio ir kalbų pritvinkusios puotaujančiųjų salės, glaudė, leido švelnius oro burbuliukus į jų ausų kriaukleles, keliavo jų nugurkauliais nuo kaklo iki uodegikaulio ir atgalios, bučiavo kaimiškai sudiržusias, šiurkščias jų pirštų pagalvėles, glaudė jų plaštakas viena ir kita puse su įsisenėjusia pilko gyvenimo spalva delno linijose prie savo idealiai nuskustų skruostų. Aš mačiau, kaip jis velniškai stengėsi, kad jos bent akimirkai patirtų visai kitokį rankų, kojų, judesių pasaulį, kad pamirštų savo namus, vyrus, vaikus ir regetų, jaustų tik jį vieną – su haki spalvos kareiviška uniforma, stebuklingąjį šio kranto valdovą, visagalį gelbetoją, kuris neleis joms užtrokšti be įprasto vandens.
       Jeigu jis būtų sakęs joms, kaip Johnas iš „Devynių su puse savaitės“: klaupkitės ir ant alkūnių šliaužkite manęs link, jos būtų šliaužusios tarp šokančių, besisitumdančių savo vaikų, tarp saldainių popierėlių ir netyčia numestų apelsinų žievelių. Trokšdamos kuo ilgiau išlikti šitame krante. Pamiršusios iš kokių kiemų, kokių guolių, į kieno parankę įsikibusios suėjo į vakarėlį, kiek kartų gimdė, ką mylėjo, o ko neapkentė.
       Bet tada dar tas filmas nebuvo sukurtas. Tada aš nežinojau, kokia galia slypėjo ant dėdės liežuvio galiuko, kai jis, apsilaižęs visada šiek tiek suskeldėjusias nuo nuolatos jame degančio aukuro lūpas (daugiau nesutikau ne vieno vyro, kuris mokėtų šitaip kyštelėti liežuvį ir šyptelti lyg kviestų į dangų, bet pro pragaro vartus) tardavo visoms – ir jaunesnėms, ir vyresnėms už jį – moterims: Miergaaaitiaaa…
       Jos irgi nežinojo. Bet ėjo, šoko, leipo, viena kitai pavydėjo.
       Kol pasipiktino vietos gaidys. Kol ponas direktorius neištvėręs konkurencijos garsiai pareiškė, kad kažkoks čia ne žinia iš kur atsibeldęs kapitonukas, nevadovaus jo vištidei.
       Moterys sukudakavo, vyrai ėmė ginčytis.
       Vaikams buvo pasakyta kuo greičiau dingti. Jiems Eglutė skarota tikrai jau baigėsi. Ir taip per ilgai buvo leista vėpsoti.
       Drabužinėje, tarp išspardytų batų, ieškojau savųjų, kuisėsi ir kiti vaikai, kai kuriems padėjo jų mamos, kažkas kažkur nukišo mano pirštines ir šalį, bet niekam tai buvo ne motais, nes kaip tik tuo metu tėvas, baisiai pasipiktinęs, kišo kumštį ponui direktoriui po nosim ir tvirtino, kad jis viso labo yra tik nusmurgęs kaimo mokytojūkštis, o va, dėdė – toks jaunas, o jau kapitonas ir bus majoras, ir generolas, ir eis dar aukščiau, nes tėvui išsilavinimas – svarbiausias dalykas ir negerbti mokytų žmonių – nusikaltimas, motina bėgiojo aplink juos abu, tildė tėvą, glostė direktoriaus alkūnę, nes gi vaikui dar reikės mokyklą baigti, Dieve, kokie abu durniai, kai prisigeria, kad tik neatsimintų, ką viens kitam prišnekėjo, kai išsipagirios…
       Uniformuotas dėdė stovėjo koridoriuje prie lauko durų su ilgu kareivišku paltu, su kepure rankoje, vieną petį valiūkiškai atrėmęs į staktą, kojas, kaip šiek tiek pavargęs šokėjas, sukryžiavęs – rusvas išblizginto bato galiukas žibėjo juokingai užsiretęs….
       Rymojo ir …šypsojosi.
       – Miergaaaaitiaaaa, – tarė jis, kai galų gale su visa apranga ir Kalėdų senelio dovanų likučiais pilko popieriaus krepšelyje prasibroviau prie jo, – aš tave palydėsiu namo. Kad zuikiai nesuspardytų.
       Tik išėjęs, už durų, užsidėjo savo puošniąją kareivišką kepurę su snapeliu ir balta virvele (žieminės, su nukabusiomis ausimis net ir per didžiausius šalčius nenešiojo), paėmė mane tvirtai už rankos ir nubridome namų link.
       Iš nuostabos negalėjau išlementi ne žodžio.
       Iš šitiek gražių moterų, jis išsirinko mane.
       Dėde, ar grįšit atgal į balių? – paklausiau, jau gulėdama lovoje, apkamšyta pūkų patalu.
       O kaip tu manai, miergaaaitiaaa, ar man reikėtų grįžti? – jis spaudė, glostė mano ranką savosiomis, kaip visada labai labai baltomis su raudonomis dėmelėmis ant kiekvieno pirštų sąnario, ant riešo. Aš nebijojau, kad užsikrėsiu dėdės liga, apie kurią mama, jo sesuo, nenorėjo nieko man aiškinti. Aš jau sirgau.
       Jūs turit būtinai sugrįžti ir šokti, šokti, šokti, – sušnabždėjau ir išsigandau. Juk dabar jis žino, kad aš žinau, kad mačiau.
       Dėdė skaudžiai suspaudė mano pirštus.
       Oi, miergaaaitiaaaa, tu mano miergaaaitiaaaa, – jis nei tai kūkčiojo kratydamas nulenktą galvą, nei kikeno. Kaip visada: tarp dangaus ir pragaro. Tarp pragaro ir dangaus.
       Kas dabar bus?
       Ilgai tylėjom. Mano pirmą kartą garsiai pasakytas prisipažinimas, kad esu to paties pašėlusio niežulio žmogus net ir kariškiui nebuvo lengvai virškinamas patiekalas. Nes jis žinojo kur kas daugiau. Jis numanė, kas manęs laukia. Aš suvokiau tik tiek, kad šita liga ėjo krauju iš kartos į kartą. Ja sergantys suprato vienas kitą be žodžių. Seniai nujaučiau, kad tokia atėjau iš motinos įsčių, bet motina sirgo lengvesne forma. Patys sunkiausi mūsų giminės ligoniai neįstengė jos savyje užgniaužti: anksčiau ar vėliau atsirasdavo išorinių ligos požymių.
       Aš jų dar neturėjau.
       Dėdė kariškis juos kiek galėdamas slėpė. Bet tos dėmelės ant rankų vis tiek jį išdavė.
       Kitam iš dėdžių, kai sulaukė septyniasdešimties, nupuvo mažasis kojos pirštelis
       Ar tu kitą ranką laikai už naktinių kelnių gumelės užkišus? – dėdės akių valiūkiškas liepsneles pridengė švininis debesėlis.
       Mmhyy, – susigūžiau lyg būčiau gavus per veidą.
       Mano brolis, amžiną jam atilsį, irgi taip užmigdavo. Ir mano dukra, Ivona taip daro… Ji ne tokia graži, kaip jos mama, bet tokia pat virpanti kaip tu. Ji – mano kraujas. Bet dabar miegok ir dėl nieko nesijaudink. Bus kaip turi būti. Gyvenimas yra labai gražus, miergaaaaitiaaa.
       Gyvenimas iš karto pagražėjo, nes sužinojau: esam trise: dėdė, Ivona ir aš.
       Kitą kartą dėdė atvyko į mano puseserės vestuves. Vestuvių puotą rengėm Kultūros namų salėje. Ten dirbo puseserės būsimasis vyras.
       Mano motina, puiki šeimininkė, kepė pyragus. Mudu su dėde transportavom juos ir visa kita iš namų į kulturkę. Tėvas važnyčiojo. Aptingus, jokių sunkių darbų seniai nemačius (buvo vėlyvas ruduo) kumelė dribsėjo garsiai pirdaudama, o tėvas ją niugino botago galu ir po nosim burbėjo, kad motina tuoj pusę namų išveš miestelin, nes jau velniai žino kurį kartą šokčiojom duobėtu keliuku su stalais, kėdėm, puodais ir ąsočiais.
       Mes kikenom tėvui už nugaros, saugodami pačias svarbiausias dėžes su taurėmis arba ką tik motinos įmantriomis cukrinėmis, įvairiausių spalvų gyvačiukėmis išpuoštus tortus.
       Man juokas nenulipo nuo lūpų, bėgiojo nuo ausies iki ausies, raukšlelėmis liejosi iš akių po plaukais, sukosi apie visą galvą. Gal todėl, kad turėjau būti pamerge, o gal kad tik ką stuktelėjo dvidešimt.
       Dėdė jau buvo pražilęs. Labai gražiai baltut baltutėlis. Turėjo anūkę. Bet lūpas laižė taip pat geidulingai kaip ir anksčiau. Ir žaizdotais pirštais spragsėjo valiūkiškai. Ir šmaikštavo progai pasitaikius ir be progos. Gimtosios kalbos nepamiršo. Jeigu koks žodis „užkrisdavo“, jis iškėlęs pirštą , užsimerkęs pamąstydavo ir kaip vaikas sušukdavo: Žinau! Prisiminiau!
       Tėvas keikė dabartinį jaunimą, kuris vos padus sušilęs kokiose amerikose, jau vapėjo per televizorių su baisiu akcentu ir skiedė apie tai, jog mąsto anlgiškai, sapnuoja angliškai… Va, žmogus, generolo antpečius užsitarnavo, kartą per penkis šešis metus išgirsta tėvų kalbą, o nepamiršo nei vieno žodžio.
       Nuo viso šito mums buvo dar linksmiau.
       Šiaurėjantis vėjas lindo už apykaklės, suko sūkurius pakaušyje, mėtė plaukų sruogas ant veido, ant akių, braukė per lūpas.
       Dėdė sėdėjo priešais, mūsų keliai, vėžimo ratams krentant į duobes, susidauždavo ir vėl išsiskirdavo. Jo uniforma su visais medaliais ir antpečiais kabėjo namuose spintoje, laukė vestuvių. Tądien jis vilkėjo šiltu tėvo megztiniu, tėvo kelnėmis ir kažkada jo paties tėvui dovanotu kareivišu šiltu (viduje natūralus kailis) puspalčiu. Be kepurės, kaip ir aš (ji – jauna ir kvaila, neperkalbėsi, bet kam tu savo žilę šaldai?), atlapais skvernais, įkaitusiais skruostais, be pirštinių, jis braukė ir braukė mano nepaklusnius plaukus nuo veido:
       Aš noriu matyti tavo akis, miergaaaitiaaa, tu šitaip greit užaugai… – jis kikeno berdamas anekdotus, pasakodamas juokingus kareiviškus nuotykius.
       Staiga tėvo paraginta kumelė šoktelėjo pirmyn ir viena dežė su tortu nučiuožė nuo visų rakandų krūvos tiesisiai dėdei į glėbį. Tortas atsitrenkė į jo pilvą ir šleptelėjo ant vežimo dugno. Išvydę baltus plaktos grietinėlės kupstelius ant mėlyno dėdės megztinio, prapliupom visai nevaldomu juoku.
       Vestuvių puota pradėta. Valgysim grietinėlę, miergaaaaitiaaa, – dėdė paėmė mano ranką ir perbraukęs pirštų galiukais per baltą purią putą juos nulaižė: iš lėto, vieną po kito.
       Aš vis dar kvatojau. Ašaros ritosi iš akių kampelių.
       Dabar tu, miergaaaitiaaa, – tarė jis.
       Aš kabinau grietinėlę pirštais ir laižiau. Laižiau kartu su vėjo ant lūpų užmestom plaukų sruogom. Per dėdės megztinį, sau per lūpas, per megztinį, per lūpas. Springdama juoku.
       Man už nugaros tėvas keikė kvailą kumelę, klausė, ar kas nesudužo. Aš negalėjau atsakyti. Grietinėlės buvo pilna burna.
       Ir aš noriu, miergaaaitiaaa, – dėdės šnervės ritmingai pulsavo, regis, jam buvo baisu, kad to gardumo ant jo megztinio neliks.
       Štai, visas tortas, valgykit, juk jo jau vis tiek ant stalo nedėsim, – kvatojau saldžiomis lūpomis, saldžia burna, cukraus pudra aplipusiais skruostais. Vėjas saldymę kratė man nuo plaukų į akis, ant blakstienų.
       Aš noriu, kad tu mane pamaitintum, miergaaaaitiaaaa, – dėdė paėmė mano ranką, pasilenkė priartėdamas savo veidu prie manojo taip arti, kad man rodės tuoj pereis kiaurai jo žvilgsnis ir išlindęs anapus atsitrenks į tėvo nugarą, įkišo ją kaip šaukštą į dėžę, užkabino visą saują sukniubusios biskvitinės-kreminės košės ir ištraukęs, vis dar laikydamas mane prismeigtą žvilgsniu kaip peteliškę, ėmė lūpomis tą saldžią košę nuo mano delno, valgė lėtai, pasimėgaudamas, nulaižydamas nuo lūpų kiekvieną trupinėlį. Kai jos nebeliko, sušnabždėjo:
       Dabar tu pati.
       Pakabinau, pakėliau, ištiesiau delną. Laukiau, kol jis pasilenks.
       Jis pakratė galvą.
       Pakėliau delną jam prie lūpų. Paverčiau, kad jis galėtų pasiekti jo turinį. Jis rankiojo, braukė, laižė, ne kramtė, o suko liežuviu saldžius kąsnelius (šiandien pasakyčiau: kaip Odri iš Tvin Pykso, supynusi liežuviu kilpelę iš vyšnios kotelio), gunkčiojo juos lėtai, priversdamas šoktelėti Adomo obuolį, grietinėlė tirpo ir lipo prie lūpų, trupinėliai ritosi per jo sveikai įraudusį smakrą, byrėjo ant megztinio ir kelnių, riedėjo man į rankovę. Visais delno iškilimais pajutau pradėjusius kaltis dėdės barzdos plaukelius, lipnius lūpų pleistriukus ir kažką dar, kas tūnojo po jo oda, kas buvo mums abiems bendra ir leido žaisti tik pagal niežulio žmonėms žinomas taisykles. Jos buvo itin sudėtingos, bet kraujo jugtis neleido rinktis kitų.
       Kodėl tavo puseserė teka už to slunkiaus? – dėdė įsikniaubė į vanile, grietinėle, biskvitu ir visa jo sesers kulinarine išmone kvepiančius, lipnius mano delnus.
       Nežinau, gal kad jai trisdešimt vieneri, o gal jai visai nerūpi…
       ...išlaižyti gyvenimą kaip tavo delnus, miergaaaitiaaaa, kiekvieną trupinėlį surinkti, liežuvio galiuku pakutenti kiekvieną plaukelį virš jo papūstų lūpų… - jis ir vėl nei tai kūkčiojo, nei tai kikeno.
       Kelias iki kulturkės netruko tiek, kiek Adriano Lyne'o filmas „Devynios su puse savaitės“. Bet dėdė buvo neprastesnis režisierius. Lyne'as man tik atkartojo, išplėtodamas iki kito lygmens tai, ką dėdė padėjo suvokti prieš daugelį metų: didelė jėga yra konkcentruota mažmožiuose. Susisukus į standžius kietus kamuoliukus. Juose – visa stiprybė. Reikia kantrybės ir užsispyrimo jiems išvynioti. Kaip kad verdančio vandens Drakono Fenikso perlų arbatžolėms: tik tada jos iš kietų karoliukų išsirango gyvatėlėmis ir paskleidžia tikrąjį jazminų aromatą.
       Didelė jėga slypi mažoje šovinio tūtelėje.
       Dėdė dar kartą tą man pasakė išskrisdamas aidint trims salvėms. Sudrebindamas visą miestą. Tikiuosi į dangų, o ne pragarą.
       Važiavau su juo atsisveikinti visą parą. Dardėjau traukiniu iki vakarinio Lenkijos pasienio.
       Išlaikę velionį šaldytuve aštuonias paras, leido pabūti su juo dvidešimt minučių. Giliam rūsyje, po kapinėse esančia koplyčia. Šalia, už širmos iš kito karsto kyšojo dar vieno pavargėlio padai. Tada suvokiau prie įėjimo kabėjusios lentelės reikalingumą: Atpažinimo salė.
       Civilizuotas mirties konvejeris.
       „Atpažinau“ kartu su pirmą kartą sutiktais jo Ivona ir sūnumi Aleksandru. Kaip du lašai vandens panašiu į velionį. Tik be uniformos. Be odinių pirštinių. Be medalių ir generolo antpečių.
       Velionio žmona, gražuolė dėdės išrinktoji, kurią ne kartą mačiau, bet kaip ir visus kitus – tik nuotraukoje, negalėjo nusileisti taip giliai. Europa čia nebuvo užėjus – sėdintiems rateliuose „atpažinimo“ teisė, matyt, dar nepriklausė.
       Kaip jis? – ji klustelėjo vėliau, jau po visų ceremonijų.
       Toks pat. Kaip gyvas.
       Tai gerai.
       Gerai, kad su kapelionu, džiaugėsi ji.
       Gerai, kad garbės sargyba buvo koplyčioje, kad su kareivišku orkestru per kapines, kad „katafalkas“ su patrankėle, kad kepurė ant karsto, o visi medaliai ant raudonų pagalvėlių iki duobės, paskui dailian aksomo maišelin sudėti – į našlės rankas, gerai kad paskutinį kartą kareivėliai sutartinai pridėję prie peties karabinus pylė tris kartus į dangų.
       Jis taip norėjo.
       Kad artimiesiems jokių rūpesčių.
       Jis juos saugojo ir iš anapus. Tokia buvo jo meilė.
       O tos trys gilzės mano saujoje vis tiek tūtuoja savaip. Nes aš žinau, kad per savo paskutinio brolio laidotuves gimtinėje, klausydamasis tris vakarus trunkančių dzūkiškų giedojimų, dėdė spaudė mano ranką ir barstė graudžius atodūsių trupinėlius kažkur į mano pražilusias plaukų sruogas:
       Miergaaaitiaaa, ar tu žinai, kokia tai laimė dvidešimt pirmame amžiuje būti šitaip nugiedotam, apraudotam… Nei man, nei tau jau nebeteks…
       O jo išrinktajai teko. Pasirodo gyvenimo herojės kantresnės nei filmuose. Pasirodo ji tris metus ėjo keliais paskui jį kaip geismo pritvinkusi katė, ji leidosi jo maitinama, jo prausiama, šukuojama, jo mylima. Tokia ji buvo ir paskutiniuosius dešimt metų. Jau rateliuose.
       Ar jūs galit įsivaizduoti, kad aš tik po trijų santuokos metų sužinojau, jog jis serga žvynine dedervine, kad jo ne tik rankos, bet ir kojos žaizdotos. Jis taip mane mylėjo, aš nepastebėjau… – dėdės žmona, iš profilio dar vis pašėlusiai graži, su aukštai susuktu kuodeliu. Šalia jos atlaidžiai švelni Ivona ir…sūnaus dvi dukros: Eliza ir Nataša. Natašos rankos tokios pat baltos odos kaip ir Ivonos, nukramtyti nageliai, kampuotam veide dėdės lūpų linija ir… tas virpulys po oda, kurį turi arba neturi mūsų giminės atžalos.
       Ivona, – sakau puseserei, kai niekas mūsų negirdi, – Nataša, regis, mūsų, – niežulio – žmogus.
       Ji linkteli galva.
       Mes vėl esame trise: Ivona, Nataša ir aš.
       Ar bus kam surankioti tuščias gilzes, kai Viešpats užtaisys mus paskutinei salvei?

Jonuškaitė, Birutė. Kregždėlaiškis: Apsakymai. – Vilnius: Versus aureus, 2007.