Antano Kalanavičiaus kūryba paneigia nuomonę, kad Lietuvoj nebuvo neišleistų poezijos rankraščių. Tragiško likimo poetas Antanas Kalanavičius buvo rastas negyvas Sapiegiškės vienkiemy netoli Nedzingės bažnytkaimio Dzūkijoj. 1992 metų rugsėjo 13 dieną jį vienatvėj ištiko infarktas. Buvo keturiasdešimt septynerių metų. Palaidotas gimtojo Sapiegiškės kaimo kapinaitėse, kur ilsisi jo tėvai, daugelis artimų giminių.
Iš tėvo, kalvio, paveldėjo talentą ir pomėgį kalti geležį, drožinėjo medį, darė peilius, papuošalus iš briedžio rago, gintaro, vario. Buvo parengęs spaudai eilėraščių rinkinius: „Vakaro verpstas“, „Drožiniai rankšluostinėje“, „Dulkėti erškėčiai“, „Ne akmenys guli“, „Laukties slenkstis“ ir eilėraščius vaikams: „Žydruolis akmenėlis“, „Balsų šaltinis“, „Šviesios brydės“. Nė viena knyga nebuvo išleista. (Judita Vaičiūnaitė)
LAUKTIES SLENKSTIS
Ir audžia jau vorų tamsi žinia
Tinklus akims bemiegėms,
Aštriai bitei lipnų sapną audžia,
Ir dalgiais jau langai
Apkarstyti, dalgiakočių skersiniai
Supas, vėjo plunksnai juos užkliudžius,
Ar dar ilgai, nutolusi per keletą
Giesmių, turėsiu aš rūdyti
Ant laukties atokaus slenksčio
Iš trijų kiek paplokščių,
Antai kadaise sudėliotų
Akmenų.
Ar dar ilgai ties saulės adatom,
Ties atminties durim
Žiūrėsiu laiko, jisai čia
Suakmenėjusi vilnis, ir ką
Jame pasėsi, gal raibą
Žaibą, gal apskendusius
Vandens paukščius, ir kas jame
Prigis, koks retas ilgesys,
Kad būtų nepažintas.
O vien tas galvas
Mes minty suglausim
Jau pritemus, ir žvilgsnio
Prietema nesumatys,
Kas dygsta žvyrkely,
Ar akmenys, ar debesų
Šaltiniai dygsta,
Ar sudrebėję žingsniai
Nesavi.
PRIE MANO KRAUJO PRISIDĖJAI
Ir žeminsiuos prieš saulę,
Jos įsiliepsnojusi šviesa mane
Vis pasitikdinėjo, tu, prasišvietęs
Spinduly, davei akis.
Ir žeminsiuos prieš sužaliavusius
Žvaigždynus, ėmiau giliai
Į širdį, kad ir paskutinis
Kraujo lašas
Mažesnis už akimirksnį
Žvaigždžių.
Ir žeminsiuos prieš smėlio
Saują, esu mažiau, negu
Jos akmenys ir vėsūs
Ąžuolai.
Ir žeminsiuos prieš penkių
Pirštų duoną, ji mane
Palaikė stamantriai žvyringų
Skardžių gūrančioj viršūnėj
Ir vertė akimi pagauti
Vėjo nešamą pasparnę.
Prieš tyrą vandenį,
Be jo širdis išdegtų,
O žolė nubluktų.
Daugiau šioj žemėj lyg tai
Ir prieš nieką.
TRETIEJI NAMAI
Kai pirmąsyk
Degė sudegdinėjo mūsų namai,
Gaisro valandą niekas ties manim
Neverksnojo, nes mano akies dar buvo
Nėra.
Kai kitąsyk įsiliepsnojo,
Ir gegnių nuodėguliai traškėdami
Lakstė į dangų, jaugi mėklinau,
Kad skardėjimo nebus kieme virš
takažolių tarp
Sienojų, anasai šokinėdavo
Kaip kumelaitis nuo pirkaitės
Lig kluono prailgusį rytą ir ūkanų
Pavakarėj, kitąsyk, kai mane pamėtėjo
Pro lango stiklų skustuvėlius
Ir uždarė, įdėję į motinos kraičio dėžę,
Ne visai, tiktai dangtį privėrė.
Ir aš, kol suyrė
Šitai pirkaitei rąstus,
Žiemos vartuos nevešiai
Gyvenau, savo kūno šiluma
Pakaitinęs drobių šaltį.
Jeigu trečiąsyk degtų,
Tai kad jau po manęs,
Amžinoji rytojaus galybe,
Jeigu kaip, tai
Kad jau niekados.
AUKŠČIAU MIRTIES RINGUOJANTI MOTINA
Ringavo motina kalvoms ringuotinę.
Vandenjuostė jai besimainanti pritardinėjo,
Net senstelėjusi, o visgi atjaunėjusi anądien
Vakardien tarytumei plunksnavosi
pirmutiniaja
Gegutaite sūnų anų, pražuvusių ne vien tiktai
Apverkavimuos pratisuos, ir apie širdperšą
Nelyginant paukštaitę, kiaunės panakčių
Plėšrių lig pjuvenų menkiausio kutulio
Apgaudytais sparnais sūpuodavo
pasupdinėjo argi
Kasdienio pašnekesio ievžiedžiais anąsyk,
Ogi išdavystės smaigalį apyjuosvį,
smalkėtąjį,
Gramzdino surstelėjusiam aitrutėlaičiam
Aitrutėliam marių kartume.
Ir pasiklioviau aš giesmėtakiu anuo,
Giesmėlankiu, ir įtikėjau kregždžių
nedengiančia
Padange nepridegdinėjančia, ir
pagrandėliais,
Užlangėj ataušdinėjančiais,
apnerdinėjimais
Vis blykstelėjančių kregždžių.
O grįžtelėjus už alkūnės vėlgi į anądien,
Obuolaiti tu regos įsižibėjęs, papuldinėjo
Ąžuolo tarpušakiai gruoblėti, kupinutėlaičiai
Įsikukavusio ir neaptemdinėjančio raibumo,
Anagi, sraunumėli, už greitvietės vandens
Virvelių, žvyrą ribinėjančių šokuojančioj
Nuožulnumoj.
Ringavo ji ringuotinę, o toji
Iki kuždesių trūkšlelio, iki šiengalio
Vis gulė į krūtinės ląstą
Man.
Ringavo motina kalvoms ringuotinę,
O pusvalandžio vyzdi, pasikylėjusi
stovėjo ji
Per tris mirties dalgiakočius aukščiau
Mirties, o tu aklavietėj pirmiršdinėjai
Kitąsyk, atodūsio nevenki, primiršdinėjai
jaugi
Juodądien anądien,
Nesigink.
ŽVELGIANT PRO LIEPSNĄ
Žmonių beveik nėra,
Mažiau nereikia,
O vien tik mano
Mėlynas tikėjimas
Perluota vieškelių galybe,
Vien tu neregimai
Tiesi rankas i baltą
Gėlę, trumpalaikė ji,
Nuo ryto ligi vakaro, ir
Tavo sužibėjusi akis —
Tiktai rasa vijokliui
Dabar jau mėlynojoj
Prapulty.
Ir tavo vakaro
Dar niekas nesukruvino,
O ir kelionė dar geluonio
Neparodė,
Gal ne iš kelio būtų
Ir kitam
Lengva širdim praeiti
Akmenų gruoblėtas
Ašmenis
Pro plunksnos kraujo
Raibą pražūtį,
Pro senutėlaitę moterį,
Pametusią ir liūdesį,
Ji baigia, jau nulenkdinėja
Savo lanką.
Taip ir žinok, o savastie,
Ugnis — tai viskas:
Ir amžiais vis
Pražystantis akmuo,
Ir vystanti šalikelė,
Jei spindulys,
Tai ir žmogus,
Jei medis,
Tai ir paukštis.
Ir ją užliejantis vanduo
Per ją, per amžinojo
Vėjo sūkuriavimą.
Žmonių beveik nėra,
Mažiau nereikia,
O vien tik mėlynas
Tikėjimas perluota vieškelių
Galybe lig pakraujavusių
Padebesių nueina.
KAKTOMUŠOM SU ILGESIU
O amžių paūkanojęs glaiste,
Paukštės pasilėkdinėjančios akie,
Tolydžio aš su švystelėjančiom pynėm
Kelių, šokuojančių skardėjimų,
O dargi ir padirbėjimų įsikrutėjusio
žmogaičio,
Anieji kryptelėję priešaušri pasiekdinės,
O aš, sau liūdną vienatystę visgi pelnęs,
Žiūrėsiu, nuošalėj stovėdamas,
Įšalęs virpesys tų stabtelėjančių kalvų
Viršūnėse, prie karpiniuoto debesies,
Lyg sustiklėjusiuos apytamsiuos
padebesiuos,
Ir kas pasiteiraus, ar lūkuriuoju
Prašvisdinėjant grįžtelėjusių gražiuoju
Į mane akių, kai šitos mintys, anųjų
Spindulių vėtyklėm vėtytos, patapdinės
Vien ievžiedžių išplaukdinėjimu
pavandeniui.
Pairdinėjančioj lapijoj tavo pasklajoj,
O širdiškai sulenkdinėtas iš vielos,
O apsinuoginęs vietaitėm vainike mano
Meilės, į prapultį nutolęs kaip tolimų
Naktų įsirasojimai, ir kas anas sugirgždins
Vyrius, bus vien kluptelėjęs aiktelėjimo
Atnešdinėtojas iš vakar užvakar, —
Krištolo grandinėlių prieteminiui,
Žinok, nemėto vieversys.
Betgi širdingumo painus tu audiny,
tikėjimui
Laikinume kaip amžinasčiai
Nedalomojo riedulio paeidinėjau,
Degimvietėj atošvaiste paskutinioji,
Kokiu prieglobsčiu tu liksi,
Kokia žvyrynėlių duona,
Suvilgyta kieno tai įsidruskavusių
Pažvelgdinėjimų.
O amžių glaiste, sumelsvai paūkanojęs,
O paukštės pasilėkdinėjančios
Akie.
AKMENAUTOJAS
Aš — tiktai žemėtas
Akmenautojas, įsižiūrėjęs
Vėsią gėlę, tarsi grįžęs
Ir apsitakavojęs mėnesienoj
Žilvityną švilpiantį,
Lyg gavęs kur kas didesnę
Negu lygią gaisro dalį
Sau.
Ir laukimas niekaip
Nesukrauna žiedo,
Negražios dienos virš
Akmens, o aš prieš jį —
Tiktai geros dienos menkutėlaitė
pusiaudienio
Paunksnė pusvalandžiui, kai žverbla
Juodvarniai prieš saulę.
O renkas nuovargio druska
Ir girgžda sąnariuos,
Ateinančios nakties kankorėži, ir
Ūkanų apsemtas stirnos
Balsingumas toks — lyg nusibrozdintum
Netyčia krumplius į karčią
Medžio žievę.
Atidėliojimų, spėlionių
Pakraščiuos trekiu tik
Laiką, ėmęs iš pusiaukelės:
Erškėtrožė, šepšingė įsauly
Ir dar krūtinėj besimainantis gyvybės
Vėjas, išėsdinėja rūdys geležį
Nelyginant raupai.
Tas pats, tiktai įsižemėjęs
Akmenautojas prie tavo tako,
Prieš akmenį trumpam užtamsiojimas,
Vienas niekis.
Tik trenkia sviltom —
Lyg būtų kaustomi apypietėj
Arkliai, ir apiplyšęs irias debesis —
Nelyginant žmogus,
Išnardęs visą apgargėjusį
Smala žvynuotąjį eglyną.
Tai sulig laiko galynėjuos,
Akmenį keliu įmigusį, prikeldinėju,
O įsisėtrijus vienatvės
Kerpe.
PRAŠALAIČIO GYVENIMAS
Tas medis nukirsta viršūne,
Išsukiotom šakom negyvom,
Kaip ir augs jis dabar,
Yra tarsi mano gyvenimas,
Ir net juodvarniui pažiūrėti
Sunku.
Ta šlubčiojanti, šokuojanti
Užvaikyta išsekusi stirna
Pūtuojančiais išsivertusiais
Šonkauliais kaip žilvitinės kraitelės
Lankai, svaigu jai pakelti
Apsunkusią galvą — yra
Tarsi mano gyvenimas.
Sugurėjęs nuo smūgio
Akmuo jau kaip ir
Ne akmuo, o paukšti
Nulaužtu sparnu, —
Jis yra tarsi mano
Gyvenimas.
Prieš save pakelta ranka
Šitoj pusiaunakčio pusėj,
Kažin kieno pakelta
Prieš save ranka,
Gyvasties gyslą perkirtus, —
Yra tarsi mano gyvenimas.
Ankšta kaip kišenė diena,
Kurios nuskriaustas rytas yra
Atimty — kaip nudžiovus mergaitės
Ranka — yra tarsi mano
Gyvenimas.
Žinok, dar nesenas
Tas medis, vos pradėjusi
Amžių stirna, nėr žinios
Apie ranką, nevilties pakylėtą
Prieš nuosavą širdį, betgi
Senas, oi senas akmuo,
Sugurėjęs nuo smūgio
Smagaus.
SKRUZDĖLĖTAI PAGYVĖJUSI LINKMĖ
O netgi skruzdėlėtai pagyvėjęs manųjų
Sentėvių šeivamedi, o sausmedi, gal tu
Kada priimsi kaip žebenkštėlė šmėstelėjusią
Iš kūno mano vėlę po ne tik savo,
Bet ir šito skruzdėlyno superšėjusia
Šaknim.
O taipgi skruzdėlėtai pagyvėjęs manųjų
Sentėvių šeivamedi, o sausmedi, gausiais
Žiedeliais negražiais, drumstai ir surausvos,
Ir sužalsvos spalvos, ir tie vainiklapiai
Tiktai į keturias platas, o penktojo
Vainiklapio tai ir nebeturįs, šeivamedi,
Ir užmušantis amą kvapas — daugmaž
Lyg septynių gal bandšunių ištikimybė
Lekuodama gulėtų pavėsiautų po
Tavim.
Kadgi ir skruzdėlėtai pagyvėjęs manųjų
Sentėvių šeivamedi, o sausmedi, glotnus
Geltonai tavo medis, o žievė biriai rupi —
Lyg patys tamsos ikrai užsilikę būtų
Po nakties, ir vėlei neapleidžiantys
Tavęs lig išnaktų vėliausios vėlumos,
O vėjas jau per pusę iškedenęs, kaip
Reta, švelniai patiklių drovių šilagėlių
Paūkanojimą lemtingą.
O dargi akyliausias manųjų sentėvių
Šeivamedi, o sausmedi, kas rudenį net
Sulig rožė neišmankyta stangrus, kai
Lapai lyg paukščių surausvi, pavilgyti
Rasoj siaurutėlaičiai liežuvėliai
Pasidaro.
TOJ PAČIOJ VIETOJ
Pažagarėjusi strieguota gudobelė
Ir užkežęs beržas, tarp
Jų suvytas nedidukas lizdas,
Mane po namų apydairos
Rasi toj vietoj, pačioj
Pažemėj.
Mano turte, glėby žiemių
Vėjo, visas kumšti liepsnos
Viršūnėlės, smėlių krisle
Ir nubyrėjęs eglišaki mišku
Apsodintoj aky.
Ir klusčiojantis žvėries
Uvėrumas, baikštus godulys apeina mane
Atstu, ir sausmalkės nebraška,
Nebijok.
O tu mane rasi toj
Pačioj vietoj, kai strieguota
Gudobelė, užkežęs beržas
Ir lizdas atgis — aš viena
Ranka su paukščiais
Pačioj pažemėj.
MALKAUTOJAI
Sumažėję sūrūs malkautojai
Po didelėm, šviesą užstojančiom
Eglėm, stirnos guoly, karvelio
Paunksnėj.
Sumažėję sūrūs malkautojai
Smalingais delnais leidžia
Šviesą į tuos žagarynus
Suveltus, tegu nueina jie
Debesiu iš po klumpančios
Kojos.
O karveliai dar kvepia
Eglynais virš bruknės,
Virš nesuirtų sienojų,
Virš plaušėjančio, apsitrynusio
Žmogaus balso, dar
Žuvingos akies.
Neša savo kūno paūkanojusią
Šilumą, žvilgsnio prairusiam rėty nelieka,
Karveliai tolį paplovusioj prošvaistėj,
Bet sumažėję sūrūs malkautojai,
O varge, nė kiek ne didesni.
PUSIAUGULOM KEMSYNE
Jau aš —
Tarsi lapijoj lieptui medžio bringas sužalsvas,
Nutiestas į vienatystę, galvūgaly
Skylėtas kemsas, kada pavasariškoj
Mėnesienoj šmėkščiojanti šnara
Karklų gyvatiška tamsa,
Paini paunksnė.
Aš dar iš tolimo akių įspėdinėsiu,
Ateidinėjanti, tave, o rytdiena mįsle,
Nors kokia neskubri, betgi dabar,
Anagi, propatamsiai prieaušry
Lyg užkarpom, lig švilptelėjimo
Aštriom, ietigalis — nulėkdinėja
Paukštis dangui, — ir šmėkščiojanti
Šnara ant suskaldyto
Akmens, ant sugurėjusio —
Karklų gyvatiška tamsa,
Paini paunksnė.
Ar nebijosi savo balso
Man palikti, pabaikštėjęs paukšti,
Kai sušmėžavus juoduoja
Lyg aimana sunkėjanti akmens —
Karklų gyvatiška tamsa
Visų kemsų kemsyne?
DAR PROPATAMSIAI
Dar propatamsiai įdomaujuos, kas ji,
Vienutelaičio ateitis, ar vaiko saujoj
Tvykstelėjęs spindulys, ar prapultis
Kaip dribsmėly imliam, vien akmenį
Galanda švirinantis vėjas, eitumei, kad
Net iš nuosavų, iš nesavų akių, jos
Patekėjusios krauju nelyginant
Erškėčio uogos, aštrėjantis kibinkle,
Kupinos peršėjimo.
Dar vis artyn pripuldinėja toji nežinia —
O ji — vijoklio kilpa pančiojanti,
Papjūtis, o praeitis — ji tarsi
Debesis iš įsišnypštusio kemsyno
Samanų, gyvatžemio žaibai
Po žingsnio įdienojus, gal jie
Vienatystėj ateitis.
Net karšta atminty,
Gal susimokė smalingoji rakštis
Su lūžusiais įpjaudinėjančiais
Paparčiais ir kojas nelygumai
Pakerta, ir nėr sugeležėjančios
Drąsos, kad juos ugnis
Dar propatamsia
Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli: eilėraščiai, laiškai,. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.
