tekstai.lt

Juozapas Albinas Herbačiauskas. MEILĖ IR MOTERIS (1925)

      
       POETO (visados bepročio} r o m a n t i n i s   b a 1 s a .s:
       O Meile, Meile, Meile!
       Kaip tu dievinga vaidentuvėj mano!
       Kaip tu demoninga realybėje mano!
       Kaip tu vilioji, svaigini: mano proto galvelę!
       Kaip tu kandi, badai, grauži mano širdelę!
       Kokia tu saldi svajonėse mano ir gardi!
       Kokia tu karti jausmuose mano ir skausminga!
       Kaip tu graži, kaip tu skaisti, kaip tu žavėtina!
       Kaip tu šventa ir nekalta – tu, mano pamylėta Meile!
       Bet tik iš tolo tu kokia – kaipo reginys, kaipo ilgesių miražas, kaipo dykumų oazė, kaipo Aušrinės pirmo bučiavimo spindulys!
       Bet arti – Dieve! tokia tu baisi, kokia tu bjauri, kokia tu alkana, gašli!
       Iš tolo tu mano dangus – angelas mano!
       Arti tu mano pragaras – demonas mano!
       Iš tolo tu man dievas, arti tu man šėtonas!
       Iš tolo tu man rožė, arti tu man gyvatė!
       Iš tolo aš tave myliu pasiutusio, pašėlusio žaibo meile, viesulo padūkimu!
       Tartum gyvatė raitausi savo vargo gūlyje ir salamandros aistrumu liepsnoju!
       Bet, tau atėjus, prisiartinus, aš neapkenčiu tavęs – aš tave kolioju, aš tave keikiu, aš tave koja spardau!
       Aš tavęs neapkenčiu už tai, kad aš tavo, o tu mano vergas, – kad mudu abudu vergais tampam!
       Ir dar už tai aš tavęs neapkenčiu, kad tu tik mano kūną skaniai gardžiai myli, bet mano dvasią, mano poetinę garbę linksmai niekini!
       O Dieve, Dieve! Kaip skaudu, kaip baisu! Nusiminimo ūkana apsiautė mano protą, o mano širdį graužia aistros ugninis žaltys!
       Ir mylėti negerai, ir nemylėti tuščias nusiraminimas! Dieve, kaip skaudu, kaip baisu!
       Meilėje nyksta mano pašaukimo dvasia, be meilės vysta mano širdis...
       Be meilės aš rudens kapinynas, suvytusiomis gėlėmis apklotas; meilėje aš pavasario, pirmo pavasarėlio, žaibas, perkūnsargyje suturėtas, sulaikytas, suvaržytas, užkerėtas!
       Dieve, Dieve! Kaip skaudu, kaip baisu!
       O, tu mano mylimoji Meile!
       Tu neturi širdies – tu šmėkla be jausmų!
       Tu vampyro išgalvota idėja!
       Tu pati vampyrė!
       Tu pragaro rožė: tu gyva tik iščiulpus mano širdies kraują, tu tuo mano krauju raudona!
       Iš tolo tu mane vilioji pažadų pažadais (mano didvyriškumą skelbi!), stebuklų miražais (Dievu žadi mane padaryti), bet arti prisiartinusi, apglėbusi mane, savo gylius manin įsmeigusi, mano kraujo prisigėrusi, mano kūną supurvinusi, mano talentą suėdusi – tu, tu, tu kvatoji – velnio triumfu kvatoji!..
       Viešpatie, susimilk, gelbėk mane.
       Tavo Meilė mane smaugia ir vampyrizuoja!..


       ***
       Tu Meilės dukra, – Moterie, Moterie, Moterie!
       Tu amžinai prakeiktoji Lilith!
       Aušrine apsirėdžiusi, genijų žvaigždėmis apsikaišiusi – tu gražiausias Demone!
       Tu Kosmoso balerina – tu su Kometomis padanguojanti Fatum tarp pasaulių griuvėsių!
       Šoki ir kvatoji, kvatoji ir šoki nuoga, visomis dievų pavydo spalvomis vaivojanti, angelų akių aistriais geiduliais, it povo uodega, viliojanti!..
       Mėnulį laikai savo rankoj tartum čigonės būbnelį, o kojomis, šokdama, mindai mūsų nelaimingą – taip kaip tu prakeiktą Žemę...
       Angelai iš dangaus krinta į tavo nuogą glėbį, o tu, kvatodama ir šokdama, mindai juos mėšlan, spardai juos nuo vienos planetos į kitą...
       O Moterie, Moterie, Moterie!
       Kokia tu baisi grožybe savo!
       Vilioji mane, vilioji, įsmeigusi manin savo aušrinės akis!
       Aš drebu kaip vyturys, žalčio užkerėtas...
       Štai tu eini prie manęs, artiniesi... Matau, regiu... Aš visas drebu iš baimės, bet negaliu pabėgti... Eini prie manęs, artiniesi... Aistringi šiurpuliai mane krato... Matau tave gyvatės pavidalu, bet tavo galva moteries galva... Stovėdama ant paties uodegos galo, eini prie manęs, tuberoza kvepiančias akis įsmeigusi mano sielos gelmėsna... Aš aistrumu drebu, kaip vulkanas prieš savo išsiveržimą... Štai tu jau stovi prie manęs, apkabinusi mano kaklą, apsiraitai... lūpomis įsikandi, įsibučiuoji, įsičiulbi mano veidą... ...skorpiono gyliu badai visą mano kūną...
       Viešpatie, Viešpatie, susimilk, gelbėk mane!
       Tavo Moteris mane smaugia ir vampyrizuoja!..


       ***
       Verkiu, raudu savo svajonių griuvėsiuose. Vienuolyno varpas man skambina, ir šiaurės vėjai man groja laidotuvių maršą...
       O Meile, Meile, Meile.
       Būk kaip Eucharistija, Monstrancijoj paslėpta! Aš tave adoruosiu ir kaip kūrėjas tikrai gyvensiu ilgesio dvasia!
       Būk kaip gėlė, mano rankomis pasodinta, mano ašaromis aplaistyta, mano skausmais papenėta, mano kūrybos spinduliais pražydusi! Aš tave herojingai saugosiu, pats tavęs neskinsiu ir niekam nuskinti neduosiu...
       Bet nenorėk, nereikalauk iš manęs, kad aš būčiau tavo bado auka, kad aš tave maitinčiau savo širdies krauju ir savo kūrybos garbe!
       Šviesk man liūdesio tamsybėse ir nenorėk, kad aš būčiau nuskinta ir sumindžiota gėlė!
       O Meile, Meile, Meile!
       Būk mielaširdinga!
       O Moterie, Moterie, Moterie!
       Apsivainikuok mano meilės žaibais, apsigražink mano kūrybos žvaigždėmis, apsirėdyk mano garbės jausmais – būk man M i r i a m! Aš busiu tau gyva Malda ir mano giesmių idėjomis kursim g y v u s   ž m o n e s!..
       Nenorėk būti mano karstas!
       Man mirus, tu būk mano mauzoliejus!
       Tau mirus, aš būsiu tavo paminklas!
       Iš tavo kapo aš noriu išdygti stebuklinga arfa, kad prozaiški vėjai taptų poetais!
       Ant mano kapo tu šviesk žvaigžde, viliojančia amžinus keleivius klajūnus!
       Tik nenorėk būti mano karstas, kad kirminai gyventų lavono garbei!
       O Moterie, Moterie, Moterie!
       Jei nenori taip šventai mylėti, tai bent meilės komediją su manim šventai vaidink!
       Aš – Arlekinas, tu – Kolombina!
       Vaidinkim meilės komediją žūvančiam pasauliui!
       Sukurkim meilės teatrą ir viliokim, svaiginkim, naikinkim žmoniją.
       Tapkim meilės demonais ir mūsų komedijos žaislais nuodinkim veislinius žmonijos galvijus!
       Mūsų meilės komediją gal visi žmonės supras, kas tai yra meilė – gal supras...
       O Moterie, Moterie, Moterie!
       Būk moteriška!


       PROZAIKO {visados protingo) r e a 1 u s   b a 1 s a .s:
       Daug triukšmo iš nieko, dėl nieko!
       Meilė – tai pasilinksminimas po sunkaus darbo.
       Moteris – tai taurė, gero alkoholio pilna, kuria labai malonu išgerti, ypač nuvargusiam žmogui.
       Širdis – tai tuščias maišelis be pinigų ir, tik sudėjus jame 30 Judošiaus sidabrinių, jis (tas maišelis) ko nors vertas.
       Poeto talentas dabar pigesnis už meitelį! Reikia realiai žiūrėti | gyvenimą – na, ir palaikyti žmonių veislę visų tautų patriotizmų naudai...
       Be biznio nėra gyvenimo.
       Aš moteriai duodu „madną“ skrybėlaitę, o ji man duoda daug „linksmybių“ (che che che che!) ir, jei reikia, vaiką (chi chi chi chi!).
       Tegul sau poetai dejuoja, aimanuoja!
       Jie neturi pinigų meilei pirkti! Cha cha cha cha!
       Mes realūs žmonės... Do, ut des!*
       Ar ne taip, ekscelencija?!
       Patientia, patientia!**
       All right. Gut gemacht...***


       _____________

       * Duodu, kad duotum! (lot.)
       ** Kantrybės, kantrybės! (lot.)
       *** Gerai padaryta... (ang., vok.)

       Herbačiauskas, Juozapas Albinas. Meilė ir moteris: Lyrinė proza. – Kaunas: Baras , 1925. – Nr.7