ŽIEMOS TYLOJ
Baisu, kad šerkšnas mus išduos, –
Alsavimas nuo medžių puola,
Ir nuostaba įstrigs veiduos
Kaip apledėjęs vėjo šuoras.
Žiūrėsim – ir atlėks kita
Banga, laiminga ir bevaisė.
O tu šypsaisi lyg kalta,
Žiemos tyloj dairaisi.
Ir taip stovėsime ilgai
Tyloj, nes šerkšnas žūti gali.
Žiūrėsime kaip du langai
Į sniego baltąjį vualį.
O viskas baigsis, sujudės
Širdis lyg paukštis, šerkšną puolęs.
Kažkas veiduos įsiskaudės,
Kaip apledėjęs vėjo šuoras.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
POEZIJA
Medis.
Akmuo.
Patekėjimas. –
Gyvenimo tirpsmo vanduo,
įsižiūrėjimas,
įsikalbėjimas –
teisint,
o širdį išduot.
Nervai.
Rankos.
Akys, paklydę languos,
ir tūkstančiai metų
bedugnės aiduos.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
TOSTAS
Algimantui
Už tai, kad po saule nemokam gyventi
Patogiai, lengvai, išmintingai,
Už tai, kad be laiko pradėjome senti
Ir, ačiū Adomui, mirtingi,
Už tai, kad įklimpom į gimtąjį molį,
Už tai, kad nuteis ir apsvers, –
Išgerkime tyliai už priešą ir brolį,
Išgerkim po taurę... Pravers.
Vis tiek juk sakys, kad gyveno mįslingai,
Kiek moterų, vyno, širdies...
Kareiviškai ašarą slėpę kerštingą,
Išgerkim, blaivumas ne ką bepadės.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
***
O kas toliau, o kas toliau,
Kas už to kiemo, už paminklo,
Kai susimąstome giliau,
Širdis kai plėšo sielos tinklą?
Kaip spengia sprogsta smilkiniuos.
Mintis ar nerimas prabunda?
Nepilnametės marškiniuos
Per naktį krūpčioja pagunda.
Kažkur už vienkiemio šuva
Suloja į mėnulio riekę.
Pavargus ilsisi galva,
Tuščia nuo begalybės siekių.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
NAKTIS PRIE ANČIOS
Flegmatiška pušies fotografija
Ančios vandenyje.
Prie smilkinio – žvaigždė –
maža, naivi ir dar tikra.
Ji virpa, susigūžus lyg našlė
per laidotuves.
Akibrokštas praplikusio mėnulio
ją gąsdina ir akina kaip dievas.
Kai pliumpsi žuvys,
iš užtakio nurieda šiurpuliai
į kitą krantą.
Pušų viršūnės linkteli
gal sau,
gal amžinybei,
prigludusiai juodoj bedugnėj.
Mes stovime ant kranto, – ten
nėra nuskendusių šešėlių ir žvaigždžių,
tik lėtas
žolės alsavimas,
apsisapnavę paukščiai krypteli,
ir sninga
spygliais lyg sąvaržėlėmis.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
***
Naktį šaukia kažkas
Trim kalbom ir šešiais dialektais.
Naktį varsto duris
Ir negali užmigti kvailystė.
Į balkono duris
Pasibeldžia klajojantis garsas.
Rieda lašas stiklu –
Savo kelio negali surasti.
Susidrumsčia tamsa,
Tartum peiliai ją rėžia žibintai.
Kinta, krinta erdvė,
Meilei ir apgavystei prinokus.
Po karnizų tyla
Miega gėlės, balandžiai ir aidas.
Ir antenų eilė
Prisigėrus naivaus atvirumo.
Kas, iš kur atskubės
Pilnas geismo, tikrumo ir melo.
Sapnas kalba spalvom
Su vienatvės akordais ir aušta
Ant betono šaltų
Vystyklų praregėjimas dienai,
Ir išnyra veidai
Dinozaurų atogrąžų saulės.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
***
Vis laukiu tavęs, vėl sunkiau
dienom ir naktim sugyventi
pačiam su savim, atokiau –
lyg ta užsitęsusi šventė –
miražas lange: lyg rugiai
prieš audrą, lyg alpstančios minios
į laužą (kaip moka drugiai).
Pavasaris jau ar sekminės?
Nemiegu naktim ir bijau
kaip keršto net veidrodžio seno.
Atrodo, per dieną bijau
lietum pažiūrėti į žemę.
O tūkstančiai mano gerų
sumanymų, norų – kvailystės;
kažką, lyg aš pirkčiau, deru
ir teisinuos: žmogiška klysti.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
PASAULIS
1
Pasaulis veržiasi iš rėmų,
Kuriuos jam sukaliau kadais.
Į jo maketą atsirėmę,
Rūdija laumžirgių kardai.
Kažkas dar veržiasi iš gardo.
Kažkam grūmoja šipuliai.
Bevardžiui buvo duotas vardas,
Bet jis po kojomis seniai.
O ten, kur girios nenakvojo,
O ten, kur amžinas esu,
Bevardžio žirgą vėl balnoja
Už nevilties, už debesų.
Pasaulis veržiasi iš rėmų,
Ridena kaukolę krantu,
Ir vėjas nuplėšia nuo strėnų
Bevardį lopą... Kas gi tu?..
2
Pasaulis neriasi iš kailio,
Iš seno kailio kaip žaltys.
Ir, išnarą prie kojų bailio
Nubloškęs, linksminasi jis.
Rytuos parausta vienas šonas,
Žarijos vartos vakaruos.
Toj neutroninėj pašonėj
Lyg skerdžiamas palūkuriuos.
Tuštybė kelia galvą niūrią,
Alyvos krenta ežeran.
Ir vėl į išnarą, į jūrą,
Į antrą pusę – pragaran.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.
PRIE VAKARIO SKLIAUTO
Pasiklydo debesėlis tarp kalnų
ir ilgai pablyškęs bylinėjos,
stumdėsi viršum bedugnės,
virš dangaus prisiminimų
ir vilčių.
Mes artėjom
prie vakario skliauto.
Vėjas ritosi nuo kalno,
šiaušė žolę,
o akimirkai sustoję medžiai
sviro, glaustėsi šakom.
Mes artėjom prie vakario skliauto.
Į geltoną žemę krito
paukščiai iš gamtovaizdžio,
iš antros ekrano pusės.
Tik kalnai lyg klausimai stovėjo,
išdidžiai ir harmoningai,
pasitempę lyg kareiviai
prie sunykusio dangaus tvirtovės,
o papėdėj žiburiai varvėjo
per apsunkusią gadynę.
Debesėlis,
pasiklydęs kalnuose,
dingo iš akių
lyg pergamento skiautelė
sumaišty laikų,
krito žvaigždės –
jų skeveldros degino kiaurai
maldaknygių lapus
ir mūsų pėdas.
Mes artėjom prie vakario skliauto.
Karčiauskas, Mykolas. Kaita: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1982.