LAIŠKAS POETUI

ar tu esi pakankamai vienišas
ir nusivylęs kad galėtum būti
dar vienišesnis kad tau nieko
nereikštų tavo vienatvė kad
neitum į naktį ieškoti draugų
ir guodėjų ar tiesiog pasišnekėti
ar tu nebijai pripažinti savo
menkystės ir nežinojimo pripažinti
kad daugelis dalykų visiškai
tau nesvarbūs jie reikšmingi
tik kitiems ar esi pasiryžęs
suvokti kad nieko nėra svarbiau
už tave ir tavo vienišą žvaigždę
virš miegančio miesto griuvėsių

MIESTO PAUKŠČIAI

parko medžiuose supas bevardžiai paukščiai
bežadžiai benamiai pilki miesto paukščiai
praradę balsus ir spalvas dykuma jų
stikliniuose vyzdžiuose jie nemoka skraidyti
tik kartais koks bespalvis balandis krinta
ant tako ir dūžta lyg molio grumstas
jų sparnai sugeria miesto dulkes miesto
nerimą baimę ir ilgesį jų sparnai prisninga
peleninio mūsų gyvenimo liūdesio

NUOVARGIS

kai po ilgos dienos atsisėdi fotely
ir bandai skaityti bet supranti
kad negalėsi pasijunti kaip senas
sunešiotas įmestas į kertę niekam
nereikalingas batas nusviestas nelabai
gražiai ir patogiai galva į sieną
tad nori nenori klausais kaip baras
kaimynai ir verkia jų vaikas o čia pat
pašonėj krebžda ir cypsi pelės spintoje
džiūsta traškučiai radiatoriais garsiai
gurgėdamas kyla vanduo užmigt negali
ir daryt nieko negali esi bet nesi

DAIKTAI

I
              arbūzo sėkla ant ką tik išplautų grindų
              dvelkia drėgme gyvybe neaiškiu pavojumi...

karamelės lipnios saldžios prisisiurbia
prie liežuvio kaip dėlės ir atrodo tuojau
neteksi viso savo kraujo visos sielos
negali išspjauti ir nuryti negali
karštą vasaros dieną stovi išsigandus
didelio svetimo miesto parduotuvėje
prie nudryžusios aprašinėtos sienos
pilna burna pigių karamelių
pilna burna nenusakomo siaubo

II
ilgai gyvenau pasitikėdama daiktais
ne žmonėmis žinojau kodėl taip yra
dabar tas pasaulis išduoda mane
pajuda iš vietos per toli atsitraukia
kėdė arba netikėtai užsiveria lifto
durys pradedu bijoti troleibusų
daugiaaukščių namų vengiu nepažįstamų
laiptinių svetimų balkonų naujų
virtuvės įrankių egzotiškų vaisių
esu beveik tikra tai – pinklės

III
tai yra ledinis pasaulis lediniai žmonės
gyvybės pulsuojanti kreivė kardiogramų
ritmuose keistai trūkinėja ko verti
gražūs pagalvoti žodžiai daiktai saugo
mūsų rankų šilką ir šilumą mūsų kūno
nepakartojamas proporcijas pirštų
atspaudų džiungles daiktai vieninteliai
verti pasitikėjimo nors be galo šalta
pasauly priglaudus galvą prie rasoto
namų kalėjimo stiklo

UŽKEIKIMAS

nerimastingai žiūrėti pro langą
ir matyti bundančią dieną balkone
plevėsuoja skalbiniai ūžia ankstyvos
mašinos šuo veda vaikščioti šeimininką
svetimo gyvenimo nuotrupos nuotraukos
ryškėjančios dienos šviesoj taip įprastos
net ankstyvas skambutis nekelia baimės
čia viskas yra užburta viskas pasmerkta
būti taip o ne kitaip čia ir tu esi įgraviruota
į lango stiklą ir nebandyk pasitraukti
žiūrėk ir matyk mažas mažų gyvenimų
katastrofas mažąsias meiles ir nuodėmes
neapsimesk kad tau skauda būk tokia
kaip visi būk čia ir nepabusk

***
plėnimis ir pelenais apsineša mylimųjų veidai
moters grakšti ranka tavo akyse virsta plėšraus
paukščio kojyte nėra šią akimirką nei garso
nei spalvų tik laukiančios ir piktdžiugiškos
šypsenos šalia stovintis storulis su varlės
galva pritariančiai ir pavojingai tyli
visi tyli ir laukia kol tu peržengsi ribą
kol iš atvertos kairės rankos venos išsiskleis
ant asfalto kraujo dėmė pajutę jo aitrą
nušvinta marmuriniai statulų veidai
destruktyvūs ir ryškūs pasaulio kontūrai
susilieja į švelnią akvarelę

***
pasiilgau spalvotų atvirukų atvirų
alkanų akių gražių ir švelnių žodžių
tavęs mielas iš prarasto laiko iš tų
gražesnių dienų nes tai ką turim dabar
yra niekai yra tik juokas ir patyčia
iš to ką žadėjom turėti galbūt aš
ir klystu galbūt tai tik silpnumo
akimirka bet atrodo kad mes pamažu
prarandame vienas kitą kad gailimės
vienas kitam paprasčiausių žodžių
vis toliau nuklystam nuo savo namų
ir klaidinam save ir savo apgautas
širdis galbūt visa tai ir buvo
tik paklydimas tik nuopuolis
arba tiesiog apgavystė

GYVIEJI PAVEIKSLAI

I
šitas šokis per daug gražus
per daug puošnūs šokėjų rūbai
alebastrinės šypsenos jų veiduose
raudoni šalikėliai tarsi drugiai
suskrenda į vietą laiku ir tiksliai
šitas šokis per daug gražus
kad būtų tikras

II
senelė vieniša miršta ligoninėj
mano motina palieka vaikus
išprotėjusi paukštė mano vaiko
tėvas neatmena sūnaus vardo
visa tai ką matai ką turi
tau nebuvo žadėta tik buvo lemta

III
sėdėjau užmerkus akis prie
atverto lango ir svajojau apie tą dieną
kai būsiu laisva nuo pareigų ir darbų
svajojau kol ta diena išaušo buvo
labai liūdna tiesiog nežinojau kur eiti

***
raudoni voratinkliai ant sienų
vakarais kai pasilieki viena
ir bandai pažvelgti į atspindį
antroje veidrodžio pusėje
kai sekundės lyg dūstantys žiobriai
blaškosi mano rankose
arachisų skonis burnoj
ir žydra kraujo srovelė
per marmurinį smilkinį
iš kur tiek šikšnosparnių
bijau atidaryti langus
sniegas akina neregius
iš kur kambary tiek daug
veidrodžių aš žiūriu ir matau
tavo akis šikšnosparnio akis

PRISIPAŽINIMAS

jau po baliaus po spektaklio
išsivaikščiojo artistai ir
žiūrovai tyliai lyja medžiai
tyliai šnekasi už lango mudu
tyliai tylim šalta šitam
kambary nuo nepasakytų žodžių
gestų netikrų ak brangioji
vėl sakysi nieko neturiu
tiktai tave nieko tik tave
viešpatie kaip įkyrėjo popierinės
šventės popierinės meilės
popieriniai žodžiai paprasčiausiai
atsistoti ir išeiti paprasčiausiai
nusijuokti stingsta kojos rankos
stingsta lūpose ledėja žodžiai
nieko neturiu tiktai tave

***
šalti žiemos debesys
šalta tavo veido šviesa
beveik neprisilieti prie daiktų
beveik sterilūs pokalbiai
dekoratyvus gyvenimas
įmanoma tik žiūrėti iš toli
negalvoti nejausti: nemeilė

DU KETUREILIAI IR PABAIGA

I
apgamas ant kairiosios mentės
panašus į rupūžės letenėlę
tai ženklas kad esi pasirinktas
pašauktas bet ar tu šito nori

II
nebeturiu ką pasakyti
visus žodžius pamiršau
kodėl ir kam čia esu
o ir nenoriu prisiminti

III
nebemoku nebegaliu išsakyti
to ką jaučiu ar suprantu
visi žodžiai per lengvi
per menki išreikšti sielos
nusivylimui ir tuštybei
su kiekviena diena tyliu
vis iškalbingiau vieną rytą
pabudusi suprantu. esu nebylė

Karnauskaitė, Elena. Tiltas iš pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.