Pasaka su paslaptimi

 

                Mildutei Abaravičiūtei

Upe plaukė laivas ir laivė.
Laivas buvo didelis, laivė mažesnė,
bet gražesnė.
Plaukė ir sutiko leliją.
– Lelija, lelija, balčiausia lelija, – sugirgždėjo
laivai. – Sakyk, kaip vadinasi upė?
– Žinau, bet nesakysiu, – atsakė lelija.
– Vai, vai – sudejavo laivas ir laivė. – Tai mes
taip ir nesužinosim.
– O jūs pagalvokit, – pasakė lelija.
Laivai nuplaukė, pagalvodami.
O upė buvo truputį rūsti kaip vyriškas vardas.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Pasaka rūtelėms ir bijūnėliams

Algelis pirko automobilį, reiškia, na, kaip.
O Vincutis dėžę „Žigulinio“, atsargiai, nedaug.

Vytukas parduoda spalvotą teliuką,
Pirks Angeliutei kailinius, žinote, ponia…

Adziukas parduoda gražius paveikslėlius,
tačiau niekas jų nenori,
jie stovi kampe, nubausti paveikslėliai, jų daug.

O Adziukas, nusipirkęs batraiščius,
su Albertėliu geria.

– Menas, – mekena Albertėlis,
kasosi rudą barzdytę,
žiūrėjau tą vakarą: kas, kaip, kodėl, –
ir užrašiau kreivomis raidėmis.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

„Mano brolau, tolišaudąs Apollon“

 

                                       V.Kalinauskui

Tristaną Kapoeirą da Silvą
Amazonės baseine, kur labai tvanku,
užpuolė drugys, geltonas drugys,
sparnais didumo sulig laikraščiu.

Tristanas ilgai kovojo su drugiu,
šaukė, karščiavosi, niršo:
– O Maču Pikču, O Maču Pikču,
O Matu Grosu, O Matu Grosu.

Galop Tristanas nugalėjo drugį.
Jis buvo pirmas, kurs jį parvežė Europon,
prismeigtą mačete prie lentos.
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

Spragsinčios vaikiškos mintelės
– nuo vieno kopūsto galvos ant kitos.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

Amorai ir Psichės

O dvasingosios, kokios jūs gyvuliškos.
Ant galvos vainikas iš bengališkos ugnies,
vienoj rankoj veidrodis, kitoj narcizas.
Tarp sausų šlaunų užšalo pragaras,
plokščioj krūtinėj prikepė aistros.

Senamiesčio murkšlinoje užeigoje
sėdi drugiai
apsvilusiais sparnais ir pasakoja
pasakoja savo liūdnas biografijas:
– Jie nužvengė į priekį arba
liko sėdėti ant kelmo.

Draugas prieš mane
burnoja prieš dešimtį Šv. Įsakų,
prasišiepęs pratariu:
– Sakykim, kad taip.
Arba susiraukęs:
– Sakykim, kad ne.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

Pensininkas Dumplė

– Laikyk – tavo smegenys –
koordinačių pradžia.
Prilygink jas nuliui,
geriau, sakykime, taškui.
Čia susikerta
kreivos tiesės, raudona ir
juoda, šikšnosparnių meilės
giesmė su granato žydėjimu.
Graikišką riešutą sudaužęs
akmenimi, galvoji apie karčiąją
nuokaną, agarą Žaliuos ežeruos,
kermošių Onuškio aikštėj ir dar...
– Dardėk iš senamiesčio,
seni durnasis,
aš gal brahmanas
ir čia geriu savo nuodus.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

Fizikinė minčių prasmė

Panevėžy, Bulgarijos priemiesty,
į Kurmio rūmus prisirinko daug svečių,
visų neišvardinsi: Vamzdis, Kanistras,
iš Kauno – patronas Faustas, iš Trakų –
Jokeris su šuniuku Tylium, iš sostinės –
Teisėjas su Smarve, pabėgusiu iš Žvėryno,
o iš Telšių – prisiminimai apie Jūzapą Kikilą,
sodrūs, surašyti visokių spalvų rašalais.

Kurmis iškepė orkaitėj gyvą katiną,
taip jau išėjo, nes Kurmienė kažkaip
anksčiau atsigulė, Kurmiukai išbėgo žaisti
vagiliauti (gražūs nekalti vaikų žaidimai),
Jokerio šuniukas kiauksėjo darže tarp morkų,
o Kurmis su svečiais pernelyg šilumą gyrė.

(Čia prasideda gėlės, vėliau bus liepsnos,
sproginėjantis oras – dilgus,
geležis, balta karšta, vajė,
bet tai nėra baisiau už nupieštą vilką: pats
arklys, pats vadelėji.)

Atsišliejęs į rūmų sieną Kurmis rūkė,
svečiai skirstėsi, gal kas ir pasiklydo,
bet nieko, nes klaidžioti yra žmogiška.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

Sąlyginis idėjų pervedimas į materiją

Pasišauki idėją: kic kic.
Užmauni pasaitėlį, vedies vieškeliu.
Visi spokso ir šneka:
– Matai, kaip ji kėpėstuoja trimis kojomis.
O tu pamiškėje sustoji, prisitrauki ją,
suspaudi rankoje ir kaip mazgote
nuvalai dangų.
Tada atsiveria nauji reiškiniai,
ir matai jų sunkumą bei rūgštį,
gulėdamas kačpėdėlių pievoje.
Aukštielninkas kaip viešpats.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

Alba bosui ir diskantui

Aušros šviesa aguonėlei,
eglių spalva aguonėlei,
kurmio švelnumas.

Ėjo mergaitė per pievą,
rado Vaivos juostą,
nakčia pamestą.
– Ak, kam man ta juosta,
kai aš pati juoda.
– Ak, kam man tos kelnės,
jei aš kaip debesis.
– Rėkia dangus, Laurynai.
Nebūk atlapa... dūšia.

Aušros spygliai aguonėlei,
eglių spygliai aguonėlei,
kurmio delneliai.

Ėjo mergaitė per mišką su raudona kepuryte.
Girdi juodą strazdelį:
– „Svečioje šaly buvau,
midų alų gėriau.
Nutukau nutukau
kaip ta giltinėlė.
Savoje šaly buvau,
trupinėlius lesiau,
sulysau...“
– Kadgi ir durnas, strazdeli...

Aušros vartai aguonėlei,
eglių sakai aguonėlei,
kurmio širdis.

Ėjo mergaitė per miestą. Sutiko pilką vilkelį.
– Ką čia darai, vilkeli,
ką tau mėnulis sakė?
Žinau, kaip tavo vardas, bet niekam nesakysiu.
Saulės galva aguonėlei,
Eglės kalba aguonėlei,
tėvo švelnumas.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.

Kritimas augant

Su maišu
po pažasčia
stoviu ant stogo.
Atsisluoksniuoja dūmai
nuo Vilniaus krašto,
Paneriu vilnija iš toli,
ir daros kartu burnoj,
kuri tars:
– Žmogiškasis stebuklas.

Krentu,
karo kely, kalnuos,
karalienės Tamaros
plaukų debesis prie
mano krūtinės,
ir dvylika brolių skraido aplink.
Žiūriu į žemę: Kau kau, –
kaukia dūmai, išeidami iš žemės,
kur spengia kurklys.

– Ak, – sako moteris langely, –
klausykis, dukterie, jau
ievos žydi, saulutė spindi dindin,
tėvelis varpeliu skambina, vaikus į
mokyklą kviečia, girdi, dindin,
tėvelis pinigėlius kala, dindin,
balsai kažkokie girdis,
moteris langely galvoja,
o vyrai galvoja: Artistė.
Ir mėto pro langą gėles, jos krinta ant
grindų arba atgal ant vasaros žolės,
rudens lapų, žiemos smilgų, pavasario klevo,
į betono duobę, ant buldozerio vikšrų,
ant vyrų galvų nuvytusios krinta.

Moterys langely galvoja:
– Kokia ji būtų graži, – galvoja, –
kokia gera...
Gera, sakau, nes dažnai
prisimena praeitį.

Praskrenda Mahometas ant persiško kilimo,
senas uzbekas, sustoja ties balkonu.
– Gražus, – juokiasi, – musulmoniškas rojus.
Nuskrenda, lieka trys plunksnos,
kurios ilgai siūbuoja ore.

Gyvenime mano,
myliu tave ir neapkenčiu,
vienintelis mano...

Saulės išdegintos prerijos,
kurios telpa po grūšia,
skaitant Main Ridą,
liūtai, hienos,
į save, į save gyvenk.

Mano kojos ilgos ir stiprios,
broliai, krentu.

Čia voverė už lango, – a, žaibai vieškely,
po liepa mažas rusvas žvėris, lietus...
Čia voverė akvariume,
ne, čia šeškas, norėčiau, kad būt voverė,
o gal čia bebriukas?
Nuobodu,- sakau mieguistam seneliui,
jo dukraitė pamazgas lieja ant chrizantemų,
voverė tuščiam akvariume, atsigręžk, o gal šeškas,
– iki dumblo – sakau į save.

A, kad galėčiau kaip pranašo karstas
kabot tarp dangaus ir žemės.
– Gerai, – sako juodas mano draugas, –
tebūnie, – lyg būtų pilkas mano brolis.

Prisimink žalius laukus,
save, bėgantį su raudona kepuraite:
– Nebijojo vilko, patraukė erdvė,
o laiko tada nesupratau.

Išmintingas miraže, vinie į bepročių pasaulį,
būgnų garsai skelbia medžioklę
karaibiškai medžio skulptūrai:
– Jis pavojingas, infant terrible,
tas žemės vaikas.

Baisu pagalvot,
kad fantazijos mūsų ir norai...
vaje.

Trečioji diena, o aš dar matau.
Ašara ant mažo miestelio.
Žiema, jūra, Palanga.
Sninga ant Anderseno knygos.
Stingstančios vaikiško proto bangos.
– Senasis džine, o vilkas jau čia,
kaip neišsiųstas laiškas rojuj.

Grįžulo ratai. Šiaurės žvaigždė
Aliaskos vėliavoj,
vasaris, karštinės apimtas ant svaraus
balto pazaro, virš apsnigto miško
širdis ir pjautuvas.
Šnekas Samsonas su fariziejais,
nes jau pirma pavardė, paskui vardas.

 

Kasparavičius, Ramūnas.Laimingiausias rugsėjis: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.