– Neturiu kojelių, neturiu rankelių, – atsako už liepą Laima. – Aš neturiu, našlaitėle, meilingų žodelių. O kodėl tu linksmai raudi? Ar kad mane vėl sutikai?
       – Kad atsibodo vienai kaime tuščiai juodai raudoti. Ir katės išmokė linksmai raudoti...
       – Katės? – dabar jau net Laima stebisi. – Tai ir iš kačių galima ko išmokti?
       – Kurgi ne, kurgi ne! – staiga sukniaukia amžinatilsį Nevaršonių kaimo katelės ir katinaičiai, visas margas Sigutės būrys.
       – Vaje, kiek čia jūsų! – stebisi Laima.
       – Daug, – sako katės. – Ir bus dar daugiau.
       – Ir ta visa šutvė paskui tave ir sliūkina? – klausia Laima. –Tai niekas tavęs su jomis nepriims. Niekur su jom ilgai neužsibūsi, o ypač ten, kur aš tave ruošiaus vesti.
       – Bet kaip aš be jų... – nusimena Sigutė.
       – O kaip mes be tavęs? – kniaukia katės. – Kur tu, ten ir mes!
       – Tai kur jūs norit su Sigute eiti? – klausia Laima.
       – Į Paryžių, į Paryžių! – kniaukia katės.
       – Kad Paryžius toli, net už Flamandijos, o Flamandijoj labai pikti kurtai skalikai, – aiškina Laima, nes ji viską išmano.
       – Tada į Trakus per Daugus, – siūlo katės. – Trakuose gerai, ten katėms keptų žuvelių duoda. Seliavų, seliavų!
       – Gerai, tebūnie! – nusprendžia Laima. – O dabar škac iš po akių, prie upelio varlių ir žiogų gaudyti!
       – Kad neįdomu, kad nusibodo! – nenori katės.
       – Tai tada ūdros gąsdinti...
       – O, čia įdomiau! – ir jau traukia pirmas rudasis katinas Mūras, paskui jį baltasnukis katinaitis, ir visas margas būrys dingsta tarp vingiorykščių ir valerijonų.
       – Aš, vargšė našlaitėlė, noriu pavirsti palaiminga Laimos liepele, – buitišku balsu kalba Sigutė. Laimai tat net ir patinka. – Man daug nereikia, duok, Laima, man nors vieną žiedelį, nors vieną sėklelę... ir kad tik netoli tavo liepos, prie upelio šaltinėlio kad man, kad dar riebios žemelės, kad dar...
       – Šūdo karvelio, – neiškenčia deivė. – Mėlynojo.
       – Laima, fui!
       – Mėlynojo karvelio, sakau, – nuramina Laima, bet Sigutė plaka blakstienomis, atseit verkia.
       – Pribjaurojai tu mano sielą, Laima!
       – Sieliūkštę, – burba Laima. – Ar tu dar ją turi?
       – Turiu, ir neblogesnę už tavo! – pasipučia Sigutė, laiku susipranta ir nutyla: vis dėlto tai Laima. Bet Laimai patinka uvėrūs, ji dar paburba po nosim: „Prasideda: Laima duok to, duok to... kaipgi!“, bet ima pasakoti:
       – Kartą taip ant visų supykau, kad ilgam apsimečiau susišikusia boba, kuri nei bū, nei mė. Ir gyvenu miško trobelėj bobos pavidalu. Ateina pas mane žmogus pakeleivingas, nesenas, tvirtas dar, – Laima susisvajoja: viskas tat atsitiko, kad tas žmogus buvo rudas kaip Sigutės katinas Mūras ir kažkuo priminė jai Perkūną tuo laiku, kai jis Laimos akmenį tebetransportavo ant Rambyno kalno. Turi Perkūnas tokį sugebėjimą, gabus, rupūžė, nors niekšas ir paleistuvis kaip visi vyrai, bet tada buvo mane, Laimą, įsimylėjęs, tai šit kodėl aš tą žmogų gerai priėmiau, sočiai pavalgydinau, – bet Laima to nepasakoja Sigutei. – Vidunakty ateina prie lango ta mano sesuo...
       – Kokia sesuo? – staiga išsigąsta Sigutė, matyt, kažką iš žmonių girdėjusi.
       – Kita Laima, – ramindama ją meluoja deivė, – ir sako: „Laima, Laima, šią naktį šimtas gimė, šimtas mirė!“ Aš atsakau: „Mirusiems amžiną poilsį, o gimusieji kad būtų tokie turtingi kaip dabar mano svečias!“ Tas jau suprato, kad pas Laimą atsidūrė. Kitądien neduodu svečiui nei valgyt, nei gert, o miegot liepiu už krosnies. Vėl ateina ta įkyri mano sesuo su savo: „Laima, Laima, šimtas gimė, šimtas mirė“, kad ją kur kas per ražienas patrauktų! Palinkiu aš mirusiems amžino poilsio, o gimusiems – kad būtų tokie turtingi kaip tos dienos svečias. O žinai, rytojaus dieną tas parsinešė iš miško rykščių, griebė mane už plaukų, pargriovė ir ėmė mušti. Ir sako: „Jei kam skiri dalią, tai skirk nei gerą, nei blogą!“ Aš tada jam apie jo paties dalią sakau: „Nebūsi niekad turtingas, bet nueik į kaimą, kur sutiksi nešančią vandenį merginą. Jeigu ją vesi, tai ji atneš tau laimę“. Nežinau, ar jis taip padarė. Nesidomėjau, – sutrinka išsipasakojusi Laima, jai ir pačiai neaišku, kaip ten tada išėjo, ir jos veidas darosi truputį net pokvailis. Tada Sigutė įsidrąsina ir toliau derasi:
       – Tai duok man, Laima, vieną sėklelę, ir kad netoli tavo liepos, prie upelio, ir kad žemelė būtų puri, o karvelio nereikia, ir karvelės nereikia, nei ožkos, tiek to, – sutinka su viskuo Sigutė, nors Laima to jai nė nežadėjo, – Man kad prie upelio, kur neužmirštuolės žydi mėlynais žiedeliais kaip mano akys, nors mano didesnės ir labiau blizga, – dainingai sako Sigutė, o jos akys blizga klastingai, kaip ūdros. „Panašesnės į ūdros akis negu į neužmirštuoles, – galvoja Laima. – Na ir merga, visai kaip aš, tik jaunesnė ir mažesnė, tik patyrus mažiau, o norai – tai tokie kaip mano!“
       – Kniau kniau! – pasigirsta darni daina, ir atžygiuoja Sigutės kariuomenė: pirmas – rudasis Mūras, už jo keturi katinaičiai neša Sigutei ūdros kailį, o už jų – katės sočiais linksmais snukiais, nes visą ūdrą suputo.
       – Tai matai, ką reiškia su Laima draugauti, – prisiima visus nuopelnus Laima ir net truputėlį pavydi, nes ir jai ta ūdra, jos kailis rūpėjo, bet ką gi padarysi: sumedžiojo tai Sigutės katės!
       Ir eina jie visi Valakonių vieškeliu, katės neša kailį, saulėj džiovina, kol išdžiūsta, ir štai Sigutė ir kailiniuota, bent jau su apykakle, o tokia apykaklė žiemą vasarą graži.
       – O dabar, – staiga sako Laima, – nulėkė tavo sėklelė nuo mano liepos, išaugs tavo liepelė tarp neužmirštuolių.
       – Tai ačiū, ačiū tau, Laima, – dėkoja Sigutė, ir katės dėkoja, nors ir nežino, apie ką kalbama.
       – Bet ne dabar užaugs, o po tavo mirties, – nuramdo Laima. – Tada galėsi sau šlamėti ir ošti.
       Sigutė nusimena: o ką ji, tiesą sakant, iš Laimos išsiprašė, bet... kailis ant pečių, katės sočios, eina būriu, jų akys žvilga tai mėlynai kaip Trakų ežerų vilnys, tai žaliai, kaip ežerų krantai, ant kurių karaimai keptomis žuvelėmis kates šeria.
       – Į Trakus per Daugus! – dainuoja katės. – Su Laima laimėsime!
       – Bet dabar turime pereiti per Valakonių kaimą iki pačios paskutinės trobos, kur tau ir reikia patekti, – šaiposi Laima, nes ji žino apie Ramutį Juzą Strazdą, o Sigutė nežino, o paskutinė troba – tai Strazdų. – Bet nueisim ten tik po ketverių metų, pavasarį.
       – Kaip čia? – nesupranta Sigutė.
       – Taip čia, – sako Laima, – kad tada mes vėl susitiksim ir nueisim ten, kur reikia, o viena, be manęs, niekaip ten nenueisi, net ir nesistenk!
       – Tai kur aš dėsiuos? – verkia Sigutė. – Vėl atgal į tuščius Nevaršonis, vėl į tą maro vietą, vėl į tuščią tėvų pirkią, ant šalto pečiaus, ant „kačių kalno“?
       – Ne, – sako Laima, – pas žmones, kur kačių nebijo.
       – Kačių nebijo, bet manęs bijo, – verkia Sigutė. – Aš juk iš maro kaimo.
       – Dabar jau nebijos. Netgi tave kiek stebuklinga laikys. Žmonės žino, jei ko Giltinė negriebė, tai tas gal ir neblogas žmogus. Tik savo kariuomenės gal iš karto nerodyk. Jūs, – moko Laima kates, – kur nors netolies pasislėpkit, kai Sigutė pas kokį žmogų užeis, ir vėliau su ja slapčiomis bendraukit!
       – Gerai, – pažadėjo katės.
       Taip ir buvo. Gyveno Sigutė Valakonyse pas žmones, paskui patraukė su savo kariuomene per Daugus į Trakus: kur pereidavo per kaimus, ten nei pelių, nei žvirblių nelikdavo, mylėjo ją žmonės, ir Trakuose mylėjo, ir katėms Trakuose buvo gerai, nors keptų žuvelių ir ne kasdien gaudavo, bet bent ašakų – iki sočiai! Seliavų, seliavų!
       Norėjo Sigutė ir į šaunią Vilniaus sostapilę patraukti, bet nenukeliavo, nes pabijojo Bazilisko, kuris ten bastėsi, siautėjo, o labiausiai dėl to, kad pasipriešino juodoji Vaitkunskienės katė:
       – Girdėjau, kad Tvardauskis ten palikęs savo juodąjį katiną, o jei mano Mūras ten nusibels, tai geruoju nesibaigs!
       – Kam geruoju? Jam negeruoju! – suknerkė Mūras ir iš pykčio net apsižlibino, o su juo ir visi katinaičiai.
       Bet Juodoji Murkė laikėsi savo, o buvo ji drąsi kovotoja ir didi peliautoja. Kariuomenėj pagarboj buvo ir svarbų postą užėmė, tad visi su ja skaitėsi. Taigi karo taryba nusprendė, kad nėra ką tame Vilniuje veikti, paskui – kad Dauguose beveik tas pats kas Trakuose, verta sugrįžti, ir Sigutė su savo kariuomene ten pergalingai sugrįžo, vėl visus kaimus apipeliaudama ir apžvirbliaudama, paskum buvo nuspręsta pažiūrėti, kaip ten Nevaršonyse, tėvonijoj, ar nesugriuvo visi trobesiai, bet sugriuvo daug kas, nes niekas nedrįso lįst į juos gyventi... Ir tapo Nevaršonys per tuos metus ne kaimas, o lūženų krūva...
       Taip ir pralėkė tie ketveri metai, tik braukšt – ir pavasaris, tik braukšt – ir sekmadienis, Jurginės, Saulė šoka, o Laima Valakonių krašte sėdi ant akmens ir Saulei kankliuoja dainuoja... O šit ir Sigutė su savo kariuomene.

Karaliūne gegele, kukū, kukū,
Aš tavo brolelis, kukū, kukū! –

      
       dainuoja ją pamačiusi Laima.
       – Koks iš tavęs brolelis, Laima? – stebisi Sigutė, dabar beveik aštuoniolikmetė. Kaip čia dabar, pasakotojau, tada sakei, kad penkiolikmetė? Todėl taip sakiau, kad atrodė kaip penkiolikmetė, o buvo jai tada trylika su puse, bet labai graži buvo.
       O Ramučiui Juzui dabar devyniolika. Bet kur jis? Pasižiūrėkim, kol Saulė šoka, Laima kankliuoja, katės dainuoja, o Sigutė svarsto: kaip čia jai savo gabumus parodyti? Gal Maironio „Trakų pilį“ padeklamuoti? Bet kad dar ne laikas, dar ne tas laikas, dar nė Maironio nėra, nei dar „Trakų pilis“ neparašyta, o be to, baisu – tiek klausytojų... ir Laima, ir Saulė, ir katės, gal dar kas ir iš Valakonių ateis...
       – Ne, nė už dvidešimt litų nedeklamuosiu! – nusipurto Sigutė. – Geriau? Geriau aš...
       Kol ji svarsto, kas geriau, mes pasiklausykime, ką ošia trečiasis Valakonių liepos kamienas, tas, kuris pasakoja apie Ramutį Juzą Strazdą, jo vietą pasaulyje, jo sėkmes ir...
       Bet reikėtų papasakoti ir apie Valakonių bažnyčią... ir santykius, susiklosčiusius tarp Ramučio ir praboščiaus lenko Maknicko.
       Pirmą kartą Ramutis klebonui nepatiko, kai jis, dar vaikas, visai vaikelis, atėjo klebonijon ir atnešė kepurę laukinių grūšiukių. Buvo pasakyta, kad kiekvienas, didelis ir mažas, turi pas kleboną ateiti ir, to nebuvo pasakyta, bet turėjo būti kažkaip tiems pagonims išaiškinta, kad kiekvienas turi ir kažką atnešti. Ir buvo paaiškinta. Buvo kam. Tą padarė gaspadinė Falka Madziukiūtė, ji mokėjo ir lenkiškai, nes jos senelis buvo lenkas karo belaisvis Lietuvoj. Ramutis atėjo, ištiesė kepurę su grūšiukėmis ir sako:
       – Tai va, klebonėli, aš jumi grušiukių atnešiau, bet kad supuvį kap šūdas.
       O klebonas tuo metu temokėjo du žodžius: „Labas!“, toliau kalbėdavo lenkiškai: „Gerbiami parapijiečiai“ ir kita, ir kita, ir pamokslus, ir pagraudenimus... ir antrą žodį : „Dievas!“, ir parodydavo ranka aukštyn. Tuo žodžiu pamaldos ir baigdavosi, ir buvo galima eiti namo. Visos kitos jo kalbos parapijiečiai nesuprasdavo. Falka ant šventoriaus aiškindavo, bet ji taip nuaiškindavo, kad net vyrai pabėgdavo, nekalbant apie vaikus ir ypač merginas. Toms tai Falka itin baisiai „ištlumo–čydavo“ klebono žodžius.
       Tai ir dabar jin išvertė Maknickui, ką tas Strazdų vaikas sako, ir, keista, tiksliai:
       – Tak i tak, ale to, proszę pana, gówno!
       Kad apširdo Maknickas, kad ėmė kriokti:
       – Eik, tėvą atsivesk!
       Atėjo Stepas Strazdas, o jam Maknickas rėkia, o Falka verčia:
       – Tu šioks anoks, kaip vaiką mokai!
       – Tai mokau, klebonėli, mokau, bet vis tiek kvailas kaip šikna! – taikiai atsako Stepas, o Falka verčia:
       – Tak i tak, ale ze jest glupi jak, proszę... – čia Falka padaro pauzę ir paskutiniu du žodžiu pilte išpila: – pana dupa.
       Dėl tos pauzės, dėl to ne vietoj padėto kablelio praboščius visai pasiunta, nes Stepas, Falkos riktą pastebėjęs, vos susilaiko nesijuokęs. Supranta jis truputį lenkiškai, pramoko bekariaudamas, tad sprunka kuo toliau, kiek pasilankstęs prieš kunigą.
       – Ko jis dar šaiposi? – rėkia Maknickas. – Kas jis toks!
       – Taigi bajoras! – pavydžiai sako Falka.
       – Koks bajoras? Dzūkų bajoras? Anei jis herbo turi, nė šoblios turbūt neturi, ne...
       – Turi, – dabar jau ima ginti Stepą Falka. Kas ne, tai jau ne. Teisybė yra teisybė. Falka žino. – Turi jis net dvi šobles ir dar tris į dalges persikalęs. Vieną gudišką, vieną lenkišką...
       – Dink, Falka, man iš akių! – rėkia dabar ant jos Maknickas. Ir kaip jūs manot, kieno šikinė nukentėjo? Mažoji, aišku, nesang Stepas nusprendė:
       – Vis dėlto šikniuotis negražu! – ir įkirto Juzukui rykšte. Bet teisingas tėvas buvo Stepas, nes tarė:
       – Aš irgi tuo pačiu kaltas, tai ir tu, sūnau, man ta pačia rykšte...
       Taip ir buvo padaryta.
       Stovi tėvas su sūnum susitaikę, nors ir nebuvo susipykę, į spalvotą rudenį žiūri.
       – O kaip ten tas Dievas? – staiga klausia Juzukas ir žiūri klausiamai. – Kas tai yra?
       Ne juokais susimąstė senas kareivis Stepas Strazdas. Kaip čia žodžiais paaiškinsi vaikui, o ir sau pačiam... Žiūri abudu vienas į kitą.
       – Dievas – tai lyg toks žmogus, kuris apie VISKĄ galvoja...
       Tyli abu, į dangų žiūri, į žemę...
       – Jį jausti reikia... Kitaip to dalyko nepaaiškinsi... – sako patylėjęs Stepas. – Argi tu Jo savo sielos gilumoj nejauti?
       – Jaučiu, – atsako sūnus.

       Užtat dabar ir aišku, kad ant Strazdų akies neturi Maknickas, o ir Falka. Ir ant Stepo, ir ant Juzuko, ir ant visai niekuo dėtos Mariukos...
       Po kelerių metų pas Zubricką talkoj vyrai staiga ne iš šio, ne iš to ėmė perdėtai girti kleboną, o Juzukas stypsojo ir klausėsi.
       – Protingas klebonas, – giria Zubrickas. – Gera galva, gudri galva. Kaip vilko.
       Toks gudrumo apibūdinimas čia gal ir nelabai vykęs, bet kad taip sakoma, tai taip ir buvo pasakyta. Ką jau čia... O Juzukas ir sako:
       – Galva tai gera, bet pilvas didesnis! – ir laukia, kad vyrai pagirtų: „Gerai vaikas sako!“
       Kitu atveju gal taip ir būtų atsitikę, bet vyrai staiga: kas prie darbo, kas namo – nė vieno neliko. Juzukas atsigręžia: ogi Falka stovi ir žiūri į jį, įsisprendus rankom į šonus.
       – Aha! – sako Falka, apsisuka ir eina, įsisprendus rankom į šonus, paskum pasitaiso sijoną ir dar labiau nueina.
       O paskui dar tas nelemtas Višnioveckio vizitas, Stepo Strazdo žūtis, dar tas, dar anas... ir Strazdukas, ir Strazdienė klebonui Maknickui – vis blogas pavyzdys ir blogas pavyzdys...
       Ir ne tik klebonui, ir visiems parapijiečiams blogas pavyzdys turi būti. Kalbėjo, kalbėjo ir prikalbėjo. Tapo Juzukas net ir su visais nekaltais žmonėmis, jam tik gero linkinčiais, atžarus, tuo labai užduodamas motinai širdį ir ją siutindamas. Ir ta į galvą sau įsikalė, kad Juzukas – kuo didesnis, tuo aršesnis, tuo iš jo vis naudos mažiau...
       Apie atsitikimą bažnyčios šventoriuj jau buvo užsiminta, bet pakartosim dar kartą, juk ir gyvenime daug kas kartojasi, ypač žmonių kalbos. Juolab kad tai vyksta šiandien, per Jurgines.
       Dabar reikia pašnekėt apie Valakonių bažnyčią: kodėl ji pastatyta palyginti vėlai. Vėliau negu, sakykim, Kaune. O todėl, kad jos vietoje, karščiausioje Lietuvos vietoje, Dzūkijos Sacharoje, buvo Saulės šventykla. Ne deivės kokios, bet paprasčiausiai Saulės aukuras. Reikia tokius dalykus skirti – kur deivės, kur kitkas! Toje pačioje vietoje buvo aukuras, kur dabar bažnyčia.
       – Tai didelė lenkų Dievo pergalė! – paskelbė praboščius Maknickas, bet tokia tyla sutiko parapijiečiai tuos žodžius, tokia tyla...
       Bažnyčia didelė: viduj telpa net dvidešimt penki žmonės. Tie tai jau apsisprendę katalikai. Kiti, kurie dar neapsisprendę – krikščionys jie ar pagonys, o ir tie, kurie apie tokius aukštus dalykus nėra nė karto savo gyvenime pagalvoję, stumdosi šventoriuje, kas ir alaus žirninio jau patraukęs, gerai dar, kad nerūko, nes tabakas dar iš Amerikos neatvežtas.
       Stovi palei dailią eglišakių tvorą ir Strazdų Juzukas, šiandien tikrai Ramutis, švariai apsirengęs, gerai nusiteikęs, garbanas pūsčioja vėjas, ir nieko nesako, niekur nežiūri, nes jaučia, kad į jį žiūri. Mergos.
       O čia toks senas glušas, truputį „nekukū“, čiupt jam už pautų. Tai Juzukas ir dėjo jam į dantis...
       Šurmulys murmulys, rėksmas... o tuo metu ateina ir Mariuka Strazdienė ir girdi: ant šventoriaus kažką smerkia... Sutvaksėjo jos širdis bloga nujausdama... Ir taip Mariukos nuotaika buvo prasta, ėjo ji palengva, nelabai norom, į kaimą pirma užsuko, girdėjo, iš tolo matė, kaip po liepa Laima kankliuoja, Saulė danguje šoka, visi gyvi padarai Saulę garbina, vos ne sanskritiškai gieda:
       – Surja jurja!
       Ir taip jai norėjosi kartu su Laima ir Sigute padainuoti pagiedoti, o ir balsą gražų Mariuka turėjo, ir dainų daug mokėjo, senovinių, tokių senovinių, kad net tada buvo senovinės, tokių senovinių, kad net nesuprantamų, bet labai paveikių. Tik kad tas jos piemuo pirma jos, pirma jos ir be jos į bažnyčią nulėkė... Išpuošė, iščiustijo, dar pati gerai neapžiūrėjo, o jau nulėkė mergoms pasirodyti... O kad čia pagoniškai gražiai švenčia: ir Saulė pagonė, ir Laima pagonė, ir Sigutė, katės – tos tai visos užkietėjusios pagonės, tai ir visas Nevaršonių kaimas pagoniškas, o Valakonių, manai, labai jau skirtingas?
       Tai ateina Mariuka nenorom į tą bažnyčią ir jau prie šventoriaus išgirsta: kažką smerkia. Ateina šventoriun: vėl Juzuką smerkia! Akyse jai net iš piktumo aptemo, nutrūko širdy tiesiog kažkas ar galvoj, ir suriko ji net nesusigaudžius, kas ir kaip:
       – Kad tave Giltinė nubaustų, rupūžgalvi tu! Tokioj vietoj, tokioj vietoj, tokiu laiku! Čia juk ir Saulės, ir lenkų Dievo vieta, ir abiejų šventa... Katro čia galia pasireiškė, neaišku... trūkšt... Juzuko galva staiga nutrūko, kraujas ūžtelėjo, ir nulėkė galva vartydamasi, garbanotais plaukais plevėsuodama, ir kraujo purslai paskui ją, paskui ją, tolyn, o begalvis kūnas pasvyravo ir nuėjo jai iš paskos, tiesiai pro pietinius šventoriaus vartelius, tiesus kaip stulpas, tiesiai tiesiai ton pusėn, kur nulėkė galva su visais kraujo purslais, o žmonės nustėrę žiūri: ne, vėl lyg ir su galva eina, tik ta galva kažkokia ne tokia, paplokštesnė ir tamsesnė, oi, visiems akyse tas Juzuko veidas, kaip jis ėmė tamsėti, tampytis, galva maskatuotis, kaip viskas įvyko, įvyko ar ne? O kūnas, tiesus kaip stulpas, dar matos, eina su ta paplokščia galva, eina eina tolyn tolyn, tiesiai tiesiai, kol pradingo tolimame pušyne... O Mariuka, irgi tiesi kaip stulpas, nuėjo kaip nakviša, tik visai priešinga kryptimi, į namų pusę... Visi ant šventoriaus taip ir sustabarėjo, niekas net pajudėt negali, stovi kaip beržai lomoj ir dreba...
       Mariuka parėjo namon, atsigulė ir štai jau tris dienas guli nekrutėdama, net neužsimerkia, ir žiūri į lubas...
       Valakoniškiai šventoriuj pagaliau atsitokėjo ir pradėjo skirstytis į namus, bet pakeliui išgirdo Laimą kankliuojant, ir didesnė kaimo pusė – negalima taip sakyti „pusė“, pusė tai yra pusė – didesnė kaimo dalis pas Laimą atėjo, nes Laima pagaliau su Saule susitaikė, daug žmonių susirinko, o Laima užsižaidus, užsikankliavus nė nepastebi, kad kažkas labai blogo įvyko, o žvilgt – čiagi nauji žmonės, daug naujų žmonių, visai linksma darosi, nes linksmas buvo senasis lietuvių tikėjimas, ne taip, kad tik žyniai kaip šmėklos apie aukurus šliaužiojo ir ožius su ragais ir kanopom ant ugnies degino, visą apylinkę prasmardindami... Kažkas deivei ąsotį pakišo, Laima vienu gaištu jį, žirninio alaus, riūktelėjo, kad užskambino tada, kad užkankliavo, tad toks šurmulys pakilo, kad net Sigutė su savo katėmis į Nevaršonis pabėgo... trumpam...
       Saulė kelias dienas šoko, sako, kad ir naktį su Mėnuliu šoko tamsiu debesiu apsisiautus, o kiek Laima prisisavavaliavo: tiek Valakonyse, tiek visam pasauly, o kas jai? Sako, kad pusę to Laima prisavavaliavo, o kitą pusę – žmonės, bet vis tiek – galingumas gi tos Laimos!
       Ketvirtos dienos rytą pabudo Laima skaudančia galva, žirniais žiaukčiodama – visi vyrai guli aplink ją kaip lepšiai, tai Laima vieną paspyrė koja, pasiraivė gana nešvankiai ir nuėjo link Sigutės namų, link Nevaršonių, ir žadina, į langą barbina:
       – Einam!
       Išeina Sigutė žiovaudama, iš paskos katės, viena po kitos iš po pečiaus, nuo pečiaus, nuo „kačių kalno“ nulipa, irgi žiovaudamos, tai Laima joms ir sako:
       – Jūs čia pasilikit, namus saugokit arba eikit į upelį, man, – pabrėžė, – ūdrą pagausit!
       – Nėra ten ūdros, nėra, – viena per kitą rėkia katės, net ir katinas Mūras. Laima žino: yra, bet ne ūdra, o didžiulis ūdras, baisiai ant kačių pertūžęs dėl žmonos mirties, tai katės nė į tą pusę nežiūri, nors ten ir valerijonai.
       – Nėra ir būti negali! – labiausiai rėkia jaunasis baltasnukis katinaitis, tai Laima jam ir sako:
       – Bet irgi gudrus tu, jaunikaiti, kaip Leninas! – ir dėl to palyginimo katinaitis labai įsižeidžia ir susinepatogina.
       Laima pralinksmėja, kačių maištą sutramdžius, ir sako:
       – Tai tada gerai namus saugokit!
       – Gerai! – noriai sutinka katės ir pasiskirsto: katros – daržą, katros – „kačių kalną“, o viena – tai net tuščią avilį.
       Ir eina Sigutė su Laima ketvirtą dieną po Jurginių per Valakonių kaimą, o taip negera deivės krūtinėj, tiesiog pykina, kalta jaučiasi: „Kažko nesužiūrėjau!“ Ir mintys juodos galvon užlekia: „Dar ir juodai juokaut pradėsiu!“ – būgštaudama dėl savęs galvoja, ir noras toks kyla: kuo čia pasivertus, kad geriau išsišniukt išsimiegot galėčiau: meška, vilku tinginiu ar šernu kniūru?
       Priešais ateina labai švari merga su kibirais.
       – Kas šitą ves, tai bus laimingas, – dedasi viską išmananti Sigutė, prisiklausiusi Laimos šnekų.
       – Nė kiek – visai ji laimės neturi! – trumpai atremia Laima, ir visai tai ne jos bloga nuotaika, o teisybė. Merga staiga lygioj vietoj koją niksteli, atsisukus žiūri išsižiojus: iš kur ta žino, iš tiesų ji vargšė, be laimės.
       Priešais ateina labai nešvari merga su kibirais.
       – Kas šitą ves, tai pražus, – pranašauja Sigutė, o Laima:
       – O ir ne: šita tai laiminga! – ir ne dėl priešgyniavimo taip sako, o dėl to, kad teisybė.
       „Ko čia nesuprast? – mąsto Laima. –Visi ūžė, uliavojo, dabar pagiriojas kaip aš, na o ji dirbo, merga, gal ir tvarte, o dabar eina nusipraust pati ir namų apiplauti“
       – Tu, Sigute, tokia pat pranašė kaip ir mano ta sesuo, – sako Laima. – Ta irgi amžinai nepataiko.
       – O kas tavo sesuo? – klausia Sigutė.
       – Giltinė, – užsigalvojusi, tiesa, atsako Laima.
       Sigutė net atšoka, abiem delnais už burnos susiima.
       – O Dievuliau! – šnabžda. –Vaikeli, tai tu esi ją mačius?
       – Vieną kartą mačiau. Daugiau gyvenime nenoriu, nenoriu... – net perbalus vapa Sigutė.
       „Kur tu to išvengsi, vaikeli, kaip tu jos nematysi!“ – gailestauja jos Laima ir sako:
       – Aš irgi jos kartais bijau. Sesuo tai sesuo, bet ji kaip ir nežmogus, ir gimus ji keistai... o kaip, tai niekas nė nesako...
       – O tu kaip gimus, Laima? – baimingai žiūri Sigutė.
       – Aš kaip žmogus. Iš tėvo ir mamos, – ramina Laima, – Daugiau neklausinėk, – nes jau jos prieina Strazdų pirkelę, kur Mariuka Strazdienė guli kelinta diena ir pakrutėt negali...
       – Kad nors kas ateitų, už rankos patrauktų, – galvoja ji, ir durys girgžt atsidaro, pirkia nušvinta, įeina dvi moterys, viena vyresnė, didelė didelė, kita jauna, bet mažesnė, o gražumo tai gal abi vienodos... „Vyresnė gal net gražesnė“, – mąsto Mariuka.
       Ir čia Laimai tarsi galvoje nušvinta, viskas be žodžių aišku pasidaro, ir deivės protas ima žaibiškai veikti: „Užsižaidžiau užsikankliavau, nesužiūrėjau, va, kas atsitiko! Ir paskutinę dieną prieš... O ką dar pridariau, kai žirninio alaus prisikošiau!.. Kai viskas išaiškės!“ – deivė net užsimerkia.
       – Būūū! – tai atėjusi karvė žiūri pro duris ir verksmingai, ką ten verksmingai, tiesiog skausmu mukia.
       – Eik, Sigute, tą vargšę visų pirma pamelžk, – greitai patvarko deivė. – O aš šitą moterėlę gyveniman sugrąžinsiu.
       – Kelkis, Mariuka, – sako ji, Sigutei išėjus, – nors kokių ropių išsivirk, gyvulius apliuobk, jų pagailėk, jei tau savęs pačios negaila, nors kaip gyvas kūnas pavaikščiok, kol siela apmirus atgis!
       Ir atsistoja deivė savo mėgstama poza: dešinė ranka ant įsčių, o kaire rodo į tą krūtį, iš kurios kūdikį reikia maitint, ir nė nemėgink jos neklausyt. Paskui pirštu pagraso, randa skiltuvą ir pintį, užkuria krosnį, o Mariuką lėtai o lėtai keliasi, atsistoja ir eina rankas lyg grėblius atkišusi, o Laima jai vienon rankon samtį, kiton puodkelę... ir Strazdienė pila puodan čigonėlin vandenį, beria kruopas, atsidūsta, pasvyruoja...
       Sigutė tuo metu melžia karvę į liepinį kibirėlį, milžtuvėlę, ir tokia sava jai rodos ta karvė, kad beveik ir jos. „O kur Ramutis Juzas? – galvoja ji. – Ir apskritai kas čia daros? Ar ir visi čia nieko nesupranta, ar tik aš viena?“
       Karvė dėkingai šnirpščia, gražiom akim žiūri, ausim lapsi, bet tom gražiom akim ji žiūri ir į burokus, tai Sigutė ją miškelin pagena:
       – Pagraužk nors kerpių, samanų ar kokių grybų, šmarkštų bobausių! Ar tu ne dzūkų karvė, ar ką? – ir grįžta su milžtuvėle rankoj pirkion, o ten jau sėdi ant uslanėlio Mariuka, žiūri į ugnį, puodas čigonėlis jau užvirt ruošiasi, Mariuka sėdi, vienoj rankoj samtis, kitoj puodkelė, bet jau panaši į gyvą žmogų. O Laima pastveria kibirėlį, beveik pusę iškliukina, putas nusišluosto nuo lūpų, stebisi:
       – Ir kaip tai karvei per tas dienas tešmuo neuždegė! Net man tai stebuklas! Bet ne pieno prašos amžinai jaunas mano kūnas, ne pieno... – neskaniai atsirūgsta deivė. – Tu, Sigute, klausyk, – sako ji surimtėjus, labai rimtai, netgi griežtai ir valdingai sako: – Daug nelaukus eik tiesiai pro bažnyčią, tiesiai toliau eik link artimiausio pušyno, dieną naktį eik, kol prieisi ką reikia, rasi ko reikia ir padarysi ką reikia. Suteiksiu tau galią dvasias regėti, stebuklus pati padarysi, jei nuspręsi, kad verta, ir niekas tavęs neįveiks!
       Ir Sigutė paklusniai išeina, eina tiesiai, pati tiesi kaip stulpas, kol išnyksta iš akių.
       – Gerai aš čia tą dvasiaregystę sugalvojau, – niurna sau Laima. – Dabar su Ramučiu abu labu tokiu bus, o gal ji tokia ir buvo, seserį mano tai matė? Jei abu labu tokiu, tai gerai, nes kitaip neoš sutartinai mano liepos pirmas ir antras kamienai, oi neoš, o ir trečias, manasis, skausmingai girgždės!
       Apie trečio, galingiausio, kamieno girgždėjimą Laimą nė pagalvoti nenori. Atsimenat, apie ką jis pasakoja? Apie Laimos savavaliavimus, o Strazdienė tuo metu pasisuka ir žiūri piktu veidu Sigutei įkandin.
       – Tu čia ko? – užrėkia ant jos Laima. – Ne piemenė esi, pati supranti, ką pridarei! O ir ne viską dar žinai, tik miglotai suvoki! Ir nieko padaryt, nieko pataisyt pati negali, tai tik džiaukis nesivaipius: gal būsima marti sūnų išgelbės, jei tik dar marčia būti panorės... Būk čia ir niekur iš ūkės neik! – griežtai uždraudžia. – Sukinėkis čia, triūsk kaip bitelė ir lauk! – pamoko.
       Ir išeina Laima pro duris, ir net susvyruoja nuo persitempimo ir pagirių. Paeina kuo greičiausiai į miškelį, kur samanos minkštesnės: „Pirma pasiversiu meška, paskui vilku tinginiu, paskui šernu kniūru, – nustato eiliškumo tvarką Laima. – Paskui matysim, kas bus“. Ir meška užmiega ant samanų pūzrą apsikabinus. Taip Laima save nubaudžia.
       Mariuka vaikščioja po ūkę, visus darbus dirba, tik kaip ne šiam pasauly jaučias, pati nežino: ar ji ko nors dar laukia, ar nieko nelaukia.

       O Sigutė eina, eina vis ir eina, tiesiai tiesiai, tik tai į kalną, tai lomon, tai lomon, tai į kalną, eina per dyką dykumą, kur nė viksvos neauga, pro pušynėlį viržynėlį, eina ir eina, per visą dieną eina ir per tamsą eina, tiesiai ir tiesiai...
       Ir kitą rytą eina Sigutė per eglyną, o iš jo išlenda meška dideliausia, žaliom akim, snukis pūkais apkibęs, samanom, atsistoja ant dviejų kojų, Sigutė nežino, kad tai Laima eina sapnuodama, o užjos – balta moteris mėlynu veidu, baltais palaidais plaukais, dėbteli į Sigutę juodom akim ir pranyksta... Atsigręžia Sigutė – o meškos nebėr!
       Dieną eina Sigutė per beržynėlį, o priešais vilkas tinginys ateina, liežuvį iškoręs, galvą perkreipęs, ir tas atsistoja stačias, o už jo – balta moteris mėlynu veidu, baltais palaidais plaukais, o Sigutė nežino, kad tai Laima eina sapnuodama, o sesuo ją saugo... Atsigręžia – nieko nėra!
       Vakarop eina Sigutė per pušyną, o čia dideliausias šernas kniūras ateina, o snukis kvailas, tai Laima taip pagiriojas. „Ir tas piestu atsistoja ant savo šūdinų kanopų!“ – stebis Sigutė. Ir vėl už jo balta moteris mėlynu veidu, baltais plaukais. O Sigutei nė į galvą, kad tai seserys, bet, patikėkit: visai nepanašu, kad šernas kniūras turėtų tokią seserį!
       – Tfu! – šį kartą nusispjauna Sigutė. – Kad tau, kniūre, kas bjauraus atsitiktų!
       O paskum naktis sutemo, bet nieko pikto neatsitiko: mėnuo kaip tėvulis į Sigutę žiūrėjo, giria kaip mamelė ant jos raseles barstė, paskui pasirodė Aušrinė žvaigždelė, paskui tikra Aušra nušvito, ir pamatė Sigutė mažą pirkutę. Pabeldė į duris.
       – Įeik, – sako toks kliurkiantis balsas, ir atsiveria durys, ir pasirodo jose baisus rupūžgalvis. Šiaip kūnas tai berno, ir gražaus berno: aukšto, pečiuito, liekno, ilgakojo, ir apsirengęs švariai, netgi gražiai, betgi galva, galva... jau nuo kaklo ruda raupuota, o burna plati, o akys aušros šviesoj raudonos... Stovi ir žiūri vienas į kitą, ir patinka Sigutei tas berno kūnas, toks savas jai rodos, kaip Strazdienės karvė, betgi galva, galva....
       – Kas tu, mergaite? – jaučia, kad stengias švelniai kalbėti, bet balsas balsas...
       – Aš Sigutė, Nevaršonių karalaitė, – nesako, kad kačių, bet, žiū, jis ir pats tą žino.
       – Girdėjau, – kalba tuo savo balsu, – apie kačių karalaitę. Sako, buvai toli kažkur iškeliavusi...
       – Buvau. Į pačius Trakus, į Mažesniąja Sostinę, bet grįžau.
       Ir vis labiau švinta, tuoj ir saulė pasirodys, bet nuo to rupūžgalvis nė kiek negražėja, anaiptol. „Ir kam vyrui galva! – mėgina mintyse sau juokauti Sigutė. – Svarbu, kad...“ – bet kad ir juokauti nesiseka. Ir ką čia daryt?
       – O ar tu pats save matei, kaip dabar atrodai? – klausia Sigutė netikėtai net sau pačiai, ir nemandagu jai tat atrodo. Ir kaip čia viskas atsitiko, ir kodėl?
       – Mačiau, – liūdnai ir rimtai sako savo kliurkiančiu balsu. – Ten yra veidrodis.
       – Bet tu ir neužeini, – sako jis patylėjęs. – Nors ne mano čia troba, neturiu aš nė teisės kviesti...
       – O kieno?
       –Jos.
       Tuo metu plerpt per slenkstį prie jo kojų dideliausia rupūžė, dydžio sulig ežiu. Ką ten ežys, kaip barsukas, tokio didumo.
       – Tai jau užeik, – sako tokiu pat kliurkiančiu balsu, tik moterišku.
       „Ir kam rupūžei veidrodis?“ – stebisi Sigutė.
       – Ten ne tik veidrodis, čia daug tokių dalykų, kur tu gyvenime nematei, – sako rupūžgalvis, ir tuo metu pirmas saulės spindulys jam į nosį spingt!
       – Apčy! – nusičiaudi rupūžgalvis ir išlenda iš jo burnos melsvas liežuvis, ilgas, storas ir dvišakas, ir dar mažais rupūžėliais apkibęs.
       Sigutė tik atatupsta, abiem delnais už burnos ir tik gokčioja gokčioja...
       Rupūžgalvis droviai susičiaupia, liūdnai savo bjaurią galvą panarina, žengia atgal per slenkstį pirkion, paskui jį ir Sigutė, visas jėgas sukaupus, blogumą gerklėj nugalėjus, o paskui ją ir rupūžė – ant pirkios aslos plerpt!
       O pirkioj pirkioj – o nešvaru, o purvina, o tamsu, o smirda, nors kambarys ir didelis... Ir iš tiesų: „Ko čia tik nėr, nors labai gero – tai nieko!“ – ūkiškai įvertina Sigutė. Ir veidrodis kabo, o jo rėmai – iš gyvų driežų, driežų driežai apsiviję, uodegom krutina, ant pečiaus apuokas tupi, po stalu barsukas opšrus kriuksi, stalas trimis kojom, uslanas penkiom, bet stovi, negriūna, o rupūžė pavirsta kitu tokiu pat opšrum ir užšoka ant uslano, ir nieko – uslanas negriūna, palei sieną statinės dvi stovi, Sigutė žvilgt: ogi pilnos kraujų, nukirstos rankos tyso, kojos, kitos kūno dalys...
       – Taip, tai aš! – pasigirsta gergždžiantis balsas nuo uslano, ant kurio užšoko barsukas. – Dabar jau supratai, negokčiok, mergaite, tai aš. – Ir ką pažįstamo turi tas balsas? – Tai aš, Ragana, trečioji Laimos sesuo.
       Sigutė žvilgt įkypu Daugų mergaitės žvilgsniu – ogi sėdi ant uslano baisi moteris, giliom raukšlėm išvagotu veidu, apsikudlojus, degančiom akim, o veidas kažkaip vis dėlto pažįstamas: vidurys tarp dviejų kitų seserų.
       – Aš tau tiesiai prisipažįstu: čia mano darbeliai! Ir tiesiai pasakysiu: tai dar ne iš mano blogiausių. O kodėl aš taip padariau? O todėl, kad iš anksto žinojau, jog Laima, žirninio alaus srisipampus, iš mano pavaldinių tyčiosis. Tai aš pati pirma jos globotinį rupūžgalviu paverčiau, nepraleidau progos, aš niekad nepraleidžiu, o čia dar man ir jo motina padėjo, nors jai aš irgi protą sudrumsčiau. – Ragana dar didesnė stačiokė nei Laima, dar labiau užsispyrus. – Bet jis man patiko: dėl to, kad gražiai su manim elgės ir kalbėjo. Ir ne iš baimės, o iš nevilties. Nesu aš už Laimą galingesnė, bet su manim reikia skaitytis. Aš ne Giltinė, kuri visą laiką tyli, labai retai šneka. Buvo su Laima mano toks susitarimas: tu, Laima, juodu rūbu nedėvėk ir, alaus prisipampus, nedurniuok! Tai ne. Tu, mergyt, ilgą laiką su Laima pliurpei, prisiklausei jos nesąmonių, tai ir pati jau taip šneki ir net galvoji kaip Laima. Manai, nežinau, ką galvojai: „Kam tam vyrui galva, svarbu kūnas!“ Per tokias nesąmones Laima ir su Perkūnu susipyko, o man dėl to negerai, o kodėl – ne tavo reikalas! Jei tau vyro tik kūnas rūpi, tai imk, sakau, šoblę, kirsk jam galvą ir begalviu džiaukis. Kirsk, sakau, nes blogai tau pačiai bus. Nemanyk, Laima tau nepadės, Laima pagiriota samanose drūni. Imk šoblę, kirsk!
       – Kirsk, Sigute, – beviltišku tuščiu balsu sako rupūžgalvis, – blogiau nebus.
       Ir niekas o niekas taip nepaveikia moterų kaip vyro beviltiškumas, ir ima Sigutė šoblę, ir kerta iš visų jėgų, ir užsimerkia, ir atšlyja, atsiremia pečiu į pirkios sieną, vos neapalpsta ir girdi – šlerpt galva ant aslos!
       – Atsimerk! – kietu balsu kalba Ragana. – Atsimerk ir žiūrėk: štai tavo tobulybė – vyras be galvos!
       Atsimerkia Sigutė: stovi begalvis kūnas, stovi negriūva, tik rankas į ją tiesia...
       – Stovėk, žiūrėk ir nealpk! – valdingai sako Ragana, pasilenkia, kaire ranka pakelia rupūžės galvą, dešine ištraukia iš kubilo kruviną garbanotą vyro galvą, rupūžės galvą į kubilą įmeta, vyro galvą ant pečių prispaudus abiem rankom laiko...
       – Dabar lėk miškan, – sako paprastu susirūpinusiu balsu, – rink rieškučiom rasą, nešk ir plauk galvą, iš pradžių prie kaklo. Pirma nešk rasą nuo žolės, paskum nuo spyglių, paskum nuo pumpurų ir lapelių...
       Ir laksto Sigutė kaip bitelė ratuota ten atgal, rasą brauko, ir taip gerai jai sekas: vis pilnas rieškučias atneša. Kai nešė rasą nuo žolių, Ragana, galvą už kaklo suėmus, abiem rankom laikė, bet Sigutė mato: priaugdinėja galva.
       Kai nešė rasą nuo spyglių, tai Ragana jau viena ranka galvą laiko, Sigutė mato: tvirtai laikos galva.
       Kai nešė nuo pumpurų ir lapelių, Ragana jau nebelaikė, atgal atsitraukė ir paspyrė vėl po stalu smalsų barsuką... Sigutė žiūri: vyras kaip vyras, žmogus kaip žmogus, ir kraujo ant jo gaivos neliko, net ant garbanų, bet veidas baltas baltas, akys užmerktos...
       – Imk dabar už rankos ir vesk laukan, į saulę, – liepia Ragana.
       Ima Sigutė už rankos, veda, ir jis eina užmerktom akim, baltas baltas, kol saulė jį apšviečia, ir pamažu veidas atgyja, vyro veidas, jaunėja, tikrą spalvą įgauna, akys vyro atsimerkia, vajetau, čiagi mano bernas!
       – O dabar eikit, eikit, – nedelsdama liepia Ragana. – Ir tu, mergaite, kelią čia užmiršk, ir kad aš čia esu, užmiršk, ir kad iš viso esu, užmiršk, o tu irgi čia kelią užmiršk, o kad aš esu – atsimink! Gyvenime pravers.
       Ir veda Sigutė Juzą už rankos, o tas iš po valiai dairos, lyg pirmą kartą mišką pamatęs, o mergą – tai tikrai!
       Ir prunkščia Sigutė netverdama juoku, ir viską staiga pamiršta, nieko nieko iki šiol nebuvo, apskritai nieko nebuvo, tik ji eina pirmą kartą gyvenime mišku ir veda tokį lėtą svajingą berną už rankos.
       Eina jiedu, beržynas baltas, net šviečia, lapeliai tiesiog akyse sprogsta žaliuoja, saulė šildo, pūkšnoja vėjūkštis ir žydiška gegutė šaukia:

       – Gut, gut!

 

       Kasparavičius, Ramūnas. Keturių sesučių darželis; Lietuvių Laimos teismas: du romanai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.