Robinzono išsigelbėjimas

Lyg valdovas
jis bausti norėjo ir teisti,
išrikiavęs žodžius
tarsi laivo komandą, jis ruošėsi mūšiui,
bet
kalbos vandenynas
sunaikino laivus
ir jį patį atidavė vėjų malonei.

Sukandęs dantis,
jis yrės, kur baigias kalba,
bet žodžiai,
pagavę jį nešė klausančių link,
jis tolo į vandenyną.

Tuo tarpu, ant kranto
jis matė
kai kuriuos daiktus iš sudužusio laivo,
iš sunaikinto savo gyvenimo,
iš gyvenimo,
kurį pats sunaikino:
kėdę, stalą, gramatikos plaustą ir meilės žodyną.

Jis beviltiškai grūmėsi su atoslūgiu,
kol paskutinis garsų derinys,
kurį netikėtai suprato,
jam padėjo išbristi į krantą sutemus.

„Aš esu“ – jis murmėjo šaltiniui,
valydamas druską nuo kūno, –
„Aš esu“, – jis kalbėjo jaukindamas ugnį
pradžiūvusiais lentgaliais, –
,,Aš esu tiktai tarnas,
tik mokinys“.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Elegija mirusiam draugui

Iš rudeniškai tolimo dangaus
atklysta vakaro ilgi šešėliai
atrodo medžiai tampa aukštesni,
kai iš suskilusio saulėlydžio kamieno
veidai išnyra naivūs ir šventi,
nes tarp ilgų šešėlių atsargesnės viltys.

Net mūsų mintys, klaidžios tarsi rūkas,
tyliais balsais į praeitį nukrinta,
taip laša nuo klevų prieš naktį ilgą,
kai vakaro alėjomis eini per smėlį,
o pirštai jaučia lietų plaukuose,
kuris šalna pavirsta smilkinius sugėlęs.

Atslinkę sutemos mus atskiria nuo miesto,
ant vakaro suoliuko lyg mergaitė
manęs neatpažįsta draugo mylimoji atjaunėjus,
ji atjaunėja, bet kodėl neatpažįsta
ta moteris su skėčiu – motina sena.

Kiek reikia laiko, kad suprasčiau, jog ne mano
gyvenimas užgauna šių žmonių gyvenimus,
mirtis – tai sodas, kuriame kiekvienas
sau ieško ateities, kol atmintį praranda
po rudenio medžiu šitos keistos visatos.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Peras Gilintas

Taip, lyg vakar palikęs bučiau, šypsodama
begalinių sodų begaliniais takais tu keliausi,
tu manęs nepastebėsi, šypsosies – taip amžinybę
tegali suprasti, kiek šypsenoj virpa.

Susitiksim, bet prasilenksim – tada tik suprasiu,
kad pro mano šūksnį į mane mirtis įsigavo,
ir sugels man širdį patyrus, kad visa, ką liesiu
bus nuo šiol netvaru ir mirtinga – net šitas
                                                              dangus.

Susitiksim, bet prasilenksim – tada tik suprasiu,
kad pro mano atmintį į mane mirtis įsigavo,
vos lik tavo žemę paliesiu, dulkėmis virsiu,
bei vis tiek nekantrauju, laukia raitelio žirgas.

Iškeliauju, dabar susitiksim, šypsodama
begalinių sodų begaliniais takais tu keliauji,
mano žvilgsnyje laikas jau blyksi – taip
                                                    amžinatvėje
tai, kas amžina, tampa mirties priežastim.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.


 

Baladė apie žmogų ir vynuogyną

Penktadienį žmona pasakė, kad parduoda
labai nebrangiai puikų vynuogyną
toks kvaištelėjęs, nekalbus keistuolis
ten už anos kalvos, ten tolumoj, prie jūros,
todėl susiruošiau ir nuėjau.

Ilgai derėjomės, nes nenorėjau pirkti
nei ten gyvenančių strazdų, nei sraigių,
o jis, daug nekalbėdamas, vis kėlė kainą,
kol neištvėręs nupirkau, ir lapų spalvą,
ir kalvą, kur užstoja mano namą,
net savo žilą barzdą siūlė pirkti,
bet aš mainais nusiderėjau valtį,
be abejo, su lauko pelėmis ir smėlio laikrodžiu,
ir paslapčiom įsiūlė (buvau nuvargęs)
šešias vakarines bangas.

„Kodėl šešias, – galvojau grįždamas namo, –
kodėl gi ne penkias, ne keturias,
ne dvi, ne tris?“
O jis mane lydėjo iki nuosavos kalvos,
turbūt galvodamas: ,,Kodėl gi ne visas“.

Mes išsiskyrėm ant kalvos kaip du draugai,
ėjau namo, ir buvo gera prisiminti,
kad strazdas pirmas pastebėjo naują šeimininką,
aš jį įsidėmėjau – strazdas giesmininkas.

Sapnai lyg lauko pelės brovėsi į kambarį,
tokia gausybė stebuklingų ir ne stebuklingų,
aš po kiekvieno sapno atsibusdavau,
kad atsiminčiau,
bet vietoj vaizdinių girdėjau šnarant laikrodį,
– Tai smėlis, – tardavo nemieganti žmona.

Taip visą naktį mūsų vynuogynas
kamavo mus keistom gyvūnų eisenom,
o paryčiais išgirdom sraigę,
ji šliaužė tarsi vasara į rudenį,
ir strazdas skraidė viršum sraigės,
aš jį atsiminiau –
tai buvo strazdas giesmininkas,
ir beldė neskubus lietus į valtį.

„Mielasis – tai ne mūsų vynuogynas, –
pasakė man žmona iš ryto, –
nueitum pas kaimyną,
atsiimtum pinigus,
kad žodžio netesėjome, –
padėsim skinti vynuoges“...

Bet šešios vakarinės bangos
staiga užgriuvo mūsų langus,
staiga užliejo mano sielą
tas paskutinis pats pigiausias pirkinys.

Užliejo ir nutolo, šitaip jūra
krantu, per kalvą atsivijo,
galvojau, jos negalima nupirkti,
ėjau ir spaudžiau prie krūtinės laikrodį,
jaučiau, kaip maudžia po širdim,
o smėlis
lėtai byrėdamas kuždėjo,
,,Išsaugok tai, kas tau padovanota,
tu nieko nepirkai,
tave likimas tikrino“.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Mes jį dabar dažnai atsimenam,
kai geriam vyną,
kai draugus vaišinam,
tą keistą ir nekalbų senį,
ten, už anos kalvos, gyvenusį.

Tą žmogų, kurs išėjo auštant,
sakytum kauštelėjęs, sklidinas gyvenimo,
išėjo, net langų neužkalė,
kad netrukdytų tam, kas jo name gyvens.

Kai laikrodį nešiau, mačiau, kaip tolsta
jo nebrangi žila barzda per dangų,
bet sugurmėjo man už nugaros ruduo,
ir pasipylęs iš aukštai vanduo,
tarsi ne pirmą kartą, privertė palįst po valtimi.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Aš tavo veido

Aš tavo vardo ištarti nedrįstu,
aš tavo veido šviesos išsiilgęs,
bijau nūnai žiūrėti į vandenį, pats sau nemielas
esu, tenubėga tie metai greičiau,
tegu nuteka.

Dienos tos, kai tavęs nemačiau,
apie tave nekalbėjau,
kas man tie metai – dar kelios raukšlės,
aš į vandenį jau nesižvalgau, net iš sidabro
indo gerdamas, nedrąsus užsimerkiu.

Lyja lietūs, kiekvienas lašas
apie tavo meilę man kalba, bet telkšo balos,
nesugėrė žemė, tačiau nepradingo
tuščiai anei gurkšnis.

Audringi srautai kalnuos, siautulingi verpetai
net uolas ridena dugnu, nepakeičiamą kryptį
                                             vagos – pakeičia,
ir apleidus vieną lauką, pasirenka kitą,
tavo meilės upė teka pavasarį.

Neįnoringa, žinau, neaikštinga upė –
tai dirva atsisako tavęs, nors trokšta,
vėl griaustinis gurma, vėl debesys slenka...
taip ir gyvename aname ir šiame krante, lyg
                                                     karklai –
kiek tik vėjas palenkia, tiek tesujuda rankos.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Valtyje be irklų

Tyli tyli naktis
atsiveria tarsi kriauklė.
Žvaigždėtas skliautas.
Paglostau lygų upės kailį,
vos plaka sietuvos širdis.

Rugpjūčio deltoje viltis
žvaigždžių tinklus išskleidžia viršum marių,
ir spurda žuvys, plaukusios prieš srovę,
gėlavandenėm sielom, tekančiom į jūrą.

O jūra apsemia laukus,
iškėlus valtį plūsta į visatą,
liepsnoja burė ten aukštai,
aplenkus vandenis,
nes ji juos veda.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Nauja diena

Rūko šukės ant mėlyno veidrodžio.
Aušta,
baltą leliją jis regi,
kaip ji kilo nuo dugno atsimena,
pro rausvą dumblą išlindęs daigas
žiedą iškėlė,
visas paviršius nurimo – skaidru...

Tai ramybės jėga, nes jėga – ramybė.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Sūnus palaidūnas

Kas kad sidabrinė grandinėlė trūko,
kas kad aukso juosta man suiro,
kol ąsotis prie šaltinio nesudužo,
atsigersiu ir tėvynėn eisiu.

Į namus pas savo seną tėvą grįšiu,
būsiu vergu, dar didesnį vargą vargsiu,
nei kad čia, kad tiktai neatstumtų,
kad mane pamatęs, veido nenukreiptų.

Neišdrįsiu aš pas tėvą eiti,
vargsiu vargą prie tėvynės vartų,
kad nors kartais tėvo veidą pamatyčiau,
kai eis senas saulės palydėti.

Tėve mano, tėve, ar pažinsi
šitą vyrą nelaimingu veidu,
nedrįstu daugiau tau nieko pasakyti,
pasakiau ir eisiu. – Vaike mano, –

aš akis per šitiek metų pražiūrėjau,
kas ta juosta, grandinėlė, rūbai,
tu matai, aš visas kaip iš rūko,
linksminkitės žmonės – štai, sūnus parėjo.

 

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.



Naujieji argonautai

Vidurdienio bures kaip sniegas baltas
pietys išpūs ir neš pro mus...
Visai kitaip rytais romus
papuošia žvejas savo valtį.

Tarytum ledkalnis šviesos vaiduoklis
iškils didingas, tobulai gražus...
Žvejų laivai vidurdieni pražus,
ir jų mirtis bus ta keistoji duoklė,

kurią tiesa sumoka grožiui,
nes jau atėjo meilės laikas,
ji šauks ir šauksmas bus kaip rožė.

Jie susitiks, kad išsigąstų paikas,
pamatęs dieną, miego pilną,
mirties bures ir aukso vilną.

Kelmickas, Edmondas. Smėlis ant slenksčio: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1987.