tekstai.lt

Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai iš rinkinio „TIE PATYS ŽODŽIAI“ (1980)


VAIKYSTĖ

Išdygo liepa
su avele,
prie jos pririšta.

Ir tėvas
ėmė statyt trobą
su močiute,
stovinčia asloj,
su senelio kosėjimu
seklyčioj,
ir dirbti visokius daiktus –
vis su mano akim.

Paskui tašė suolus,
apsėstus žmonių,
stalui lentas obliavo,
vis su motina,
plaunančia stalą –
ir vis su krauju,
vis su krauju
būdavo stalo lenta.

O langus kai dėjo,
tai dėjo ir daužė,
dėjo ir daužė –
ir vis su gaisru,
vis su gaisru
būdavo lango stiklai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

SUŽEISTO VAIKO UŽKALBĖJIMAS

Iš kur tu, vaike, gavai rankas,
kojas, akis? O kas
būt gyvu tave išmokė,
kas davė tau žemę ir motiną?
Iš ko tu verki ir galvoji,
iš ko tu eini, o kojos
tavo galvojimo klauso?

Kas, vaike, tau davė klausą,
kas sugalvojo tau plaukus,
o kas išmokė augti?

Kodėl tu nuo žodžių bėgi?
Kokią turi ten jėgą
smarkiai suspaudęs saujoj?
Gal gauni ką nors iš saulės?
Ten kumšty gyvybę saugai,
iš jos tu girdi ir augi?

Atgniaužia kumštį – ir nieko,
tik kraujo lašas nubėga.

Tarsi greita skruzdėlė
kraujo lašas slepias žolėj.
Vaikas verkia, o kraujo lašą
vejasi vejasi vaiko ašara...

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
O koks dangus gilus,
– o vakaras tylus.

O krenta ten šalna,
– ten obelis pilna.

O žemė – apie mus,
– ar apie mus dangus?

Tokia šalna tyli,
– o taip girdėt toli...

Tokie geri laikai,
– tokie liūdni vaikai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Aš nemoku, vaike, žemės,
upių parašyt nemoku,
ir dangaus viršum pasaulio
neišmokau mintinai.

Iš ugnies, žmonių ir žodžių
negaliu sudėt žmonijos.
Aš skaičiuot nemoku saulės,
nežinau net, kiek yra
viens žmogus.

Aš ištart ugnies nemoku
ir neperskaitau šviesos.
Iš žvaigždžių pasaulio knygoj
žodžio aš nesudedu.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Ligi pavasario
suguldžiau sėklas,
užmigdžiau žiedus
ir užspaudžiau
paskutinių daigų akis.

Sėdžiu dabar
ir galvoju:
kad tik užtektų žmonių
valgyti duonai,
kad tik užtektų žmonių
pavasarį,
kai atsibus sėklos.

Dieve duok,
kad atsimerkę žiedai
vėl mus matytų visus,
gražiai skubančius,
kad mūsų užtektų
kiekvienam
sugrįžusiam paukščiui.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Ruduo inscenizuoja tuštumą, absurdą, nieką...
Kaip iš galvijo perpjautos gerklės – išbėga
kraujuota, paskutinė saulės šiluma ant rankų...
Lieku lyg koks skaudus ir neužgijęs žemės
                                                            randas.
Ir nuo gimimo pirmąkart bandau akis atmerkti,
ir pirmą žodį tuštumoj bandau ištarti,
o iš gyvybės gilumos atsiveria klausa
tarytum žaizdos pašvęstųjų delnuose.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Aklas dar pavasaris, akli
jo žiedai, ir aklas spindulys
miegant
skruostu – lyg pirma skruzdė –
slenka tyliai, kad bijai judėt.
Ir girdi, kaip tūkstančiai daigų
po ledu, po mėlynu sniegu
naktį gieda gailiai ir laibai –
tarsi pervertom širdim vaikai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Šiandien pajutau,
kad manęs jau nemyli
mano auklėti medžiai
ir mano darbai
į mane jau nežiūri.

Šį rytą
nusigręžė saulėgrąžos
ir nepastebėjo manęs aguonos,
nepakalbino žolė.

Pirmo sutikto vabalo
prašau pasigailėjimo:
juk manęs nemylėjo tie,
kuriuos aš mylėjau.

Jei būčiau padaręs ką blogo –
dabar ateitų kas nors
ir su meile atleistų,
arba vaikas
apkabintų man kojas –
juk visą gyvenimą tam ir esu.

Bijau net pašaukti saulėgrąžą –
atsigręš į mane vaiko veidu
ir neturėsiu ką pasakyti.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Tik vieną dieną mylėsiu tave amžinai –
surištas, bebalsis ar po žeme,
ar visų užmirštas, vienas, mirštąs badu,
be baltų ir švarių rankogalių, be žiedų,
ar budelį apsikabinęs – prie duobės,
tylėdamas taip, kad net dievas nedrįstų kalbėt.
Ir švies ant krūtinės kraujo šviežia gėlė –
už apsupto miesto arba griovy giliam.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.




 

***
Trumpų dienų ir ilgo lietaus laike –
tavo jaunystės suknelė
nukryžiuota bulvių lauke
tarp mirusių rūbų, sudėvėtų švarkų,
tarp atsiminimų iš tų laikų.

Moteriško nuovargio pilna tu –
kaip rudenį gamta.
Savo vardo staiga neatsimeni –
netyčia vardu pašaukta.

Kaip rudenį avelė –
į mane tu žiūri tokiomis akimis,
lyg prie tavęs aš artėčiau
su peilio atvira geležimi.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



 

NEŽINOMA DAINA

Buvo gražiai nupaišytos langinės
ir išrašyti žirgai.
Tekėjo mergaitė – kaip rytą
pateka saulė.

Gražiai mylimoji dainavo,
jos žodžiuose augo bijūnai,
karvutė žiūrėjo į langus,
veršelį laižė.

Vartuos pražydo mėnulis,
stiklu nuriedėjo žvaigždė...
Išėjo mergaitė už mylimo –
ir liko viena.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



 

PAPRASTA DAINA

Sėdžiu ant kranto,
metus skaičiuoju,
žiūriu į vandenį
arba galvoju.

Laukiu vasaros
arba laiško,
arba klausausi,
kaip sielos vaikšto.

Lietūs praeina,
nutirpsta sniegas
– tik tavo žodžio
neatneša niekas.

Štai jau kiek metų
paukščiai sugrįžta...
Į tave žiūriu vis
– tavęs nepažįstu.

Žiūriu aš į veidą
baltą – kaip akmenį.
Apie tave galvoju
– tavęs neatmenu.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



 

***
Neturiu neturiu aš akių,
atvertų į tamsą.
O ten,
kur teisybės sau ieško aklumas
– mano vardo nėra.

Neturiu neturiu aš kalbos
susikalbėt
su naktim ir su baime.
Ir kojų,
ir kojų aš neturiu
– neturiu
išeiti iš žemės.

Rankų aš neturiu
neturiu
svetimai duonai.
Nuo žemės aš surenku trupinius
– trupinius tarsi belaisvis.

Aš negaliu negaliu nieko užmušt nei sužeisti,
o vargas,
o vargas man kojas
– man kojas nulaižo.

Aš neturiu pavardės,
pavardės
žodžiams,
palaužtiems aklumo.
Kurčiam ir atšalusiam žvilgsniui
– aš neturiu pavardės.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



 

***
Šiandieną iš rankų man krenta mintis,
žiūriu, kaip ji krenta, pakolei išnyks.
Apleidžia mane visa tai,
kuo galėčiau dar būt –
nei skauda, nei liūdna, anei graudu.
Lyg mirštu,
lyg stoviu ant kranto stataus,
ir, persmelktas žaibo, staiga pamatau:
koks trumpas gyvenimas – ir ilga
jo pabaiga.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



 

***
Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
raudonos, kad pravirkt gali, –
rasa ten laša nuo lelijų –
kaip dalgio ašmenys – gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
lig gyvuonies, lig pašaknų,
o vakarais kažko taip tolima,
kažko nėra – lyg artimų.

Kokia tyla gyvybėn smelkias
kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
dainuodami – lyg mirdami!

Lig pašaknų ten pjauna širdį,
ten teka vandenys liūdnai.
Ir dulkės vieškelių dar šiltos –
tarsi sodybų pelenai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.