Į skaitytojus
Dabar aš jums įrodysiu,
kad upės žemyn, kad gėlės visaip,
kad arbūzo dryžiai, o stalas – dabar.
Aš dar įrodysiu žiemą, vasarą,
pavasarį, rudenį, mylimą
šunį.
Aš įrodysiu jums
poeziją, prozą, dramą,
skaičių sumas, dangaus ženklus,
rodyklės sukimąsi apie svetimą ašį.
Dabar aš banalybę, saują agrastų,
konotatą ir denotatą, kremą prieš miegą,
dušą ryte.
Įrodysiu ir jau rodau
progresą, regresą, ateities perspektyvas,
(kad ir kokie tenai būtų trejybės kampai, pagal Talį,
suma visada ta pati).
Už stiklo vanduo, lygus širdies plakimas,
vandenžolių siūravimas, nė vieno papildomo judesio.
Burbulai. Viens paskui kitą.
Dabar aš jums.
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
tokiomis kopėtėlėmis lipti
tokiomis kopėtėlėmis lipti
pradžiai į medžio viršūnę
šiek tiek suirzus:
jei be sparnų, tai nors kopėtėlėmis
lipti toliau iki debesies
et, iki pačio dangaus
lipti, kabarotis ir
jau visai išsekusiam
žvalgytis nuo paskutinės pakopos:
kaip čia dabar nulipus
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
netikėtas svetys, bičiulis,
iš tolimų kraštų sugrįžęs
maloniai pasiūlė žvilgtelėt
į tenykštį gyvenimą
turi skaidrių, aparačiuką,
greit viską sutvarkėm ir štai
ant mano kambario sienos
mirguliuoja didžiojo Gango vandenys
karvės, beždžionės, drambliai,
atsiskyrėliai, jogai, šamanai –
visokie dyvai ir kas antras šventas
ką gi, mano būstas jau prismilkytas,
prileistas mantrų iš CD
po truputį tvarkomės, judam
tik tarakonas ant sienos –
net ūsų nekrutina –
aptuisęs, apmiręs, o gal nušvitęs
nuo tokių spalvotų vaizdų
teko padėti užbaigti
šitą samsaros ratą –
krito už lovos, daugiau jo nematėm
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
Ji sėdi rimtame vakare,
kur kalbama apie poeziją, kultūrą,
kur visi inteligentiški.
Ji sėdi, nes sėdėti čia reikia,
reikia klausytis, šypsotis,
atitinkamose vietose rodyti savo reakcijas,
nuomonę, tik labai dviprasmiškai,
jeigu kas.
Ji sėdi. Ilgai tam ruošėsi,
Rinkosi rūbą, visaip bandė plaukus,
vis svarstė, kokį pasirinkt makiažą.
Ji sėdi. Pasilenkia. Kužda kažką
kaimynei į ausį -
tik seilių pursleliai
šviesoj
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
šypsotis
kaip kad pataria Gintaras G.
to reikia ant ryškiai apšviesto stalo,
atiduodant galus,
maloniai užleidžiant vietą,
o kitą užsiimant
labai to reikia
per išpažintį, tiesiog privalu
prieš darbdavį, kūno
ir sielos pirkėją
labiau to reikia
duobkasiams, skerdikams ir budeliams,
ano svieto budavotojams,
kad visi mes ilgiau gyventume,
taip ilgai, kol įgris iki gyvo kaulo,
kol nebeišturėsim, šauksimės
o labiausiai to reikia
myruoliui, lavonui,
kad tyliai galvotute sau:
tikras balvonas, balvonas, balvonas,
kad sutrauktų jį, kad jau sutraukė, velnias
ir neriatės, neriatės iš kailiukų
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
vaivorykštė
po lietaus kvepianti YIN YANG PARIS
(555 Lt., Sarma)
po septynių askezės dienų
išsiūbuoja klubais visą grand aveniu
saulės nutviekstose vitrinose
atsispindėdama ant Dolce&Gabbana
Mexx Isa Dora Versace Armani
visais pojūčiais prasismelkusi į skaičių simboliką
aukštakulnių batelių kainose
staiga apsipila visom vaivorykštės spalvom ir tykšta
ant žiopsančių praeivių
kurie tiesiog čia ir dabar
ima lietis į tobulas COSMO proporcijas
stačiai ima švytėti
oda dantys akys
visame kame
laimėdami paskutinįjį mūšį
su dangaus kariaunomis
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
Trys baltos juostelės
Ženklų įvairovė skurdi. Bet niekas per daug nesiskundžia.
Gal net atvirkščiai, visur aplinkui savi, o ir svetimi, bet paženklinti,
ne priešai. Daug svarbiau užkariauti dar tuščias teritorijas.
Ženklai greit nusiplauna, lengvai keičiami,
bet tai ne išdavystė, tiesiog nieko negali padaryti,
jie nepriklauso nuo mūsų, jie migruoja per mus, per miestus, šalis,
plinta kaip miela epidemija.
Ir ji sakė:
Manęs nėra, aš tik atrodau.
Ir juokės – – –
trys baltos juostelės
pasakyk man, brangusis,
kuri iš jų tikroji?
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
ko daugiau, tik paganyti akis
jos juda iš lėto tarsi tirpdamos
vaiskiuose savo kūnuose
lyg stikliniai indai pilni
tyriausio vandens
spinduliai jose lūžinėdami
žaidžia ir kiaurai krinta ant
grindinio be menkiausio šešėlio
tik vos įžiūrimos plonų rūbelių
siūlės ornamentais išmargino sau-
lėtą dieną ir raibstančias mūsų akis
tik paganyti akis,
o štai ganytojai jau nusivaro
aveles ir, varge tu mano,
nė vienos pasiklydusios
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
tarytum ten kas nors yra
staiga atidarai duris,
įsiverži, apžiūri ir aplakstai
visus kampus,
tarytum ten kas nors yra
tarytum ten ko nors nebūtų
sustoji ir krapštai paausį,
eini laukan ir uždarai duris,
tarytum ten ko nors nebūtų
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
Norint kažką surasti,
kažką suprasti, užantspauduoti
galima ieškoti susimąsčiusios musės.
Būtinai susimąsčiusios, o ne
tyliai snaudžiančios, įkyriai
zirziančios, pjaunamos širšės.
Susimąsčiusi musė jau būtų ženklas,
labai įdomus ženklas
norint kažką surasti.
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
Sultingosios
lyg ne šių kraštų –
sugėrusios saulę ir vandenį
(ant stangrios odos rasos lašeliai),
saldžios, vos vos iki brandos,
aukojamos geriausiam vynui
nuo gracingai linguojančio kamieno
sutvirtintų kiekvieną savo sakramentais,
išsipildančios lyg sultingos pranašystės,
čia ir dabar suteikiančios pažadėtąją žemę
nuslysta žemyn gerkle
elgetai prie apdulkėjusios krautuvėlės,
kai ties akim susiūbuoja
jos – vynuogės kekėje
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
Jie nekalbėdavo
Rodydavo pažymėjimus, kvietimus, leidimus,
sėdėdavo ramūs, spoksodavo pro langą.
Jie nekalbėdavo.
Sėdėdavo ant suoliukų,
nužiūrinėdavo praeinančius
akmeniniai tokie.
Jie nekalbėdavo.
Viskas pasakyta, parašyta,
žodis buvo tik pradžioje, ir vanduo
nuplovė ženklus nuo smėlio.
Jie nekalbėdavo.
Atsiskaitydavo kreditinėmis kortelėmis,
visur stovėjo ženklai. Derėtis buvo neįmanoma.
Jie nekalbėdavo.
Dūsaudavo tik.
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
Didysis ap(si)verkimas
I
Jėzus Kristus verkia,
Marija Magdalietė verkia,
Marija Klopienė verkia,
fariziejai verkia,
Jeruzalės dukros verkia,
kareiviai verkia
ir visi sekantys paskui.
Aukšti pareigūnai verkia,
žali policininkai verkia,
ketvirtoji valdžia verkia,
olimpiečiai verkia,
scenos darbininkai verkia,
laikrodžių mechanikai verkia,
šokėjai ant ledo verkia.
Slibinai devyngalviai verkia,
karalaičiai verkia,
karalaitės verkia,
stiklo kalnai verkia,
mediniai žirgeliai verkia,
lapės snapės verkia,
kalėdų senelis verkia
nežinodamas, kuo visa tai pasibaigs.
II
angelai, šventieji, jėzūs kristūs
sunešti į muziejų
koplytstulpiai, kryžiai, grabai
sunešti į muziejų
dviračiai, televizoriai, telefonai
sunešti į muziejų
laikrodžiai, knygos, laiškai
sunešti į muziejų
batai, kepurės, apsiaustai
sunešti į muziejų
filosofai, matematikai, rašytojai
sunešti į muziejų
paskutiniai teismai, nirvanos, nušvitimai
sunešti į muziejų
gamtos apsauga, humanizmas, politika
sunešti į muziejų
mea minima, media, maxima
culpa
III
Jėzus Kristus, išganytojas mūsų, nebeverkia,
Marija, į dangų paimtoji, nebeverkia
Buda verkia pragare.
Visi kiti verkia kaip verkę savo vietose.
Ašaros sulig pupomis,
vanduo sulig keliais.
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
gražios buvo laidotuvės
nu, laidotuvės buvo gražios
velionis karlo lagerfieldo kostiumu,
lorenzo batais,
gucci kvepalai
karstas, nežinau,
kokie trys žalio
mes rūkėm,
girdėjos tokia vežanti muzikytė
į kapines, ką tu, kaip pjovėm,
keturiais kadilakais
žemyn centrine gatve per žalią,
faraonai prie sankryžų
vyskupas kažką paskaitė,
tipo prikels mus su kūnais,
kaip gi kitaip, saviškei sakau
fejerverkų pavarėm
paskui negalėjau užmigt
visokie vėjai galvoj
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.
***
jau ir XXI amžius, o pūga
(neįskaitmeninta, nevaldoma)
seniai tokios nebuvo
ir kiek reikia turėti sniego,
kad šitaip žaisti galėtum
policija – užpustyta,
gaisrinė – užpustyta,
klerkai – kur dabar
klerkai? – plevėsuojančiais
paltais, diplomatais,
o batukai slidūs –
čiūžt – ir nebėr
ir aš sapnavau:
tik žybt
pinigėlio
žvynas
į akis, o pabudus – pūga
nuo stogų ir dangaus,
ir nuo žemės
siaučia senais metodais
informacijos amžius, o nieks
nesuteikia žinojimo,
netgi prielaidų nuojautoms
pūga, vien tik žaidimas ir
Dievo praktikantų klaidos
Kmita, Rimantas. Upės matavimas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 2002.