VISAI NETIKĖTAI APTINKU

Tik fotografijose
mes sėdim tvarkingai
ir valgom skaniau,
o ir šakutės skolintos
(iš kur tas sidabras pas mus).
Daug labiau šypsomės ir daug
labiau, o varge! atrodom
numirę.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



TAIP DAINUOJA MAŽI ŽVEJAI
EIDAMI PRIE PRŪDO
IR NIEKO NEGALVODAMI

Aš einu meškerioti žvejoti
turiu prisikasęs sliekų
aš žinau kas yra prezidentas
ir koks žemės skersmuo
žuvys neskraido jos braido
gyvena be laiko
jas raiko kregždžių sapnai
gerai jau gerai
visa tai sugalvojau
visa tai netiesa
sa sa sa

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



APIE MERGAITES II

Mes kalbėjomės su mergaitėmis.
Kažkas pasakė kvailystę.
Ir mes visi nuoširdžiai juokėmės.
Žiūrėjome viens kitam į akis ir juokėmės.
Juokinga buvo. Patiems iš savęs, žinoma.
Kad kvailystė. Kad nuoširdžiai. Kad mergaitės.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



KARPAU POPIERIUKUS

Karpau popieriukus,
dėlioju šen bei ten.

Galvodamas šen ar ten
ar apie kokį homerą.
Galvodamas apie renesansą,
mito virsmą literatūra ar dar ką.

Žiūriu pro langą –
atidrožia tiesiai per lauką
bičiulis Valiukas.
Krepšelyj kažką nešasi.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
Gyvenom.
Jokios režisūros, jokių mizanscenų,
dramatiškų pozų.
Nesiskundėm, kėlėm gandralizdžius.
Sniegas keisdavosi, o gal ir ne.
Medžiai augo po truputį.
Beržai prie upelio.
Grįždavo paukščiai,
tik nežinojom ar tie patys.
Galvojom, kad tie.
Naujos knygos rašydavo tą patį.
Laikraščiai tą patį.
Kaip neišradinga, neoriginalu!
Originalu? – verdavo šunelio akys.
Gyvenom tą gyvenimą.

Galvojom, reikia aprašyti.
Ką veikiam, ką galvojam. Kaip tveriam ganyklas.
Ganom gyvulius, šienaujam.
Kad žinotų.:
pažinojom tokių, kurie atvažiuodavo mašinomis,
išdauždavo langą, jei rasdavo ką, išsiveždavo.
Nesiskundėm, statėm kolonas, džiaugėmės, didžiavomės.
Grįžę namo srėbėm sriubą. Žiupsnelis druskos.
Nerašėm. Laiko nebuvo. Neprisiruošėm.

Gyventi prie upės, ji nusineša laiką,
lieka tik žolės prie dugno prigludusios.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



TOKS DAIKTAS

Išuostyti ir išardyti, nučiupinėti, gerai apžiūrėti,
ar tikrai po juo daugiau nieko.

Surinkti į krūvą, atgal.
Na kaip?

Daiktas kaip daiktas,
bet žiūrėk, kaip gudriai jis šypteli,
slepia kažką, nors trenk į sieną.

Palauk, vis tiek abu susimokę prieš mus.

Reikia budėti, stebėti
ir čiupti pasitaikius progai,
o jei nesiduoda gražiuoju,
verta šiek tiek pakratyti,
žinos, su kuo reikalą turi.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



***
Vienas draugužis man šitaip skundėsi:
„Yra kėdė, yra knyga ir kokia nors bažnyčia yra,
tik manęs vieno vargšo niekur nėra,
nes aš ir esu ta kėdė, ant kurios sėdžiu,
knyga, kurią skaitau, bažnyčia, kur gyvena Dievas.“
Daug apie tai galvojo, sau ir kitiems gyventi neleido.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



ŽMOGUS KAMANTINĖJA ŽMOGŲ

O jei mūsų atsisakytų
dangus ir pragaras,
kur gi mes dingtumėm
šitam kraštovaizdyj
su vienu vieninteliu
nudžiūvusiu medžiu?

Neklausinėk manęs tokių
dalykų – aš nežinau.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



MANO MERGAITĖ VALGO PAUKŠTĮ

Mano mergaitė valgo paukštį.
Suvalgęs paukštį niekas neskraido.
Kaip gerai, kad visa teisybė
surašyta enciklopedijose
ir šventuose raštuose!
Tu čia apie ką? O tu?
Tuščia stiklinė pritraukia filosofo dėmesį,
pilna – suvalgiusio paukštį.
Jis nesąmoningai siekia pakilti.
Kaip aš sąmoningai nieko nesiekiu.
Nesileisdamas į filosofiją pasakysiu
(jau pasakiau) visą teisybę apie teisybę:
mano mergaitė valgo paukštį.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



RAPADOKSAS

Pradžioje buvo idiotai.
Gyveno gal po 20 metų.
Tokie vargšai, nieko gyvenime nepasiekdavo.
Tik moterys šešiolikos pagimdydavo ir numirdavo.

Paskui idiotų buvo mažiau.
Jie gyvendavo ilgiau, bet taip pat nieko nepasiekdavo.
Tačiau pabaiga vis dėlto buvo.
Nors galvočių tada ir netrūko.
Rapadoksas.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



KIEME STOVĖDAVO TRAKTORIUKAS

Atsispindėdama saulutė
Atsispindėdama leidos
Į debesis atsispindėdama
Tepalo balutėj.

 

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



VARGŠAS ŽMOGELIS

Gimė per Kalėdas,
Mirė per Velykas,
Niekas per tokį šurmulį
Jo neprisimena.

Kmita, Rimantas. Nekalto prasidėjimo: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.