1.


Mamyte!
Mylimoji mano mama!
Po dvidešimt ir vienos vasaros
Rašau Tau pirmąjį iš miesto laišką
Ir sveikinu Tave
Nulenkęs savo galvą žemėn.

Nepyk, mano brangi mamyte,
Kad aš jau taip seniai Tavęs neaplankiau:
Ir pas mane juk skruostai jau suvytę
Ir miestiška dvasia išlėkt į platų lauką nebenori jau.
Kaip alkanas esu – jau antras mėnuo bus,
Ir skolų, tartum nuodėmės, nebegaliu nusikratyt.

O pinigų – nebeturiu nė vieno grašio!
Ir kelnės, žinai, tos milinės, amžinai sudrisko...
Pasveikink, mama, mano mielą sesę
Ir brolį pabučiuok!...
Sakai, kad, šelmenis visus varnai išknaisė
Ir trobas baigia griauti vėjas?

Mamyte!
Mylimoji mano mama!
Atsiųsk man kokį vieną grašį miestan.
Žinai, čia baisiai trūksta pinigų.
O jei gali, tai duonos kokį bakaną įdėk
Arba atsiųsk nors porą obuolių...


 

2.

Rašai, brangioji mama,
Kad ir Tave užpuolė virtinė vargų?
Kad tėvas nebegali jau išlipt iš lovos
Ir paskutinis kuinas vakar padvėsė;
O vasarojus visas baigia pūt ant lauko
Ir paskutinė karvė nebeduoda pieno?

Rašai, kad Tu su broliu,
Taip pat sveikatos nebekiek turi,
Nes vakar paskutinę duonos plutą
Su šaltu vandeniu suvalgei?
O šiandie jau visuos namuos
Nė vieno trupinėlio valgio nebėra?

Bet ką gi! Aš tau padėti nieko negaliu.
Nors ir žinau, kad Tujen mano mama
Ir aš Tave labai labai myliu!
Mane taip pat kreditoriai užpuolė
Ir šiandien paskutinę knygą,
Kurią Tu man padovanojai, pardavė!

Baisus visų mūsų likimas!
Aš nežinau, brangioji mama,
Ką aš ar Tu tam Dievui padarei?
Juk, rodos, ir bažnyčion einam,
Ir poterių daugybę prikalbam,
Bet Dievas baudžia mus visus žiauriai žiauriai!


 

3.

Ach, mano miela mama!
Rašai, kad tėvas numirė
Ir brolis pirmutinis kulką sau kakton paleido!
Man baisiai liūdna!
Man baisiai liūdna!
Ir širdį, rodos, kas aeroplanu pavertė!

Rašai, kad žemę žydai rengiasi parduot
Už tėvo skolas
Ir pirkią jau per pusę nuvertė.
Kad vėjai iš visų keturių pusių
Nė vieno lango nepaliko
Ir išnešė beveik ir Tavo dūšią.

Ach, mama, mylimoji mama,
Aš pėsčias eisiu pas Tave iš miesto.
Palauk, gi leisk man atsisveikint
Savo seną tėvą,
Jo rankas, kojas išbučiuoti
Ir broliui tarti amžiną sudievu.

Tuo tarpu, mama! Iki pasimatymo!
Rytoj, poryt – ir grįšiu pas Tave;
Tegu griausmai sudaužo tą prakeiktą miestą,
Su jo visais kabakais, restoranais, prostitutėms!
Tarytum strėla nuskrisiu į lauką
Kad galėčiau paskutinį kartą
Gimtąjį namelį pamatyt!


Iš antologijos „Pirmas dešimtmetis“, Kaunas, 1929 m.

Kalba autentiška