***
Pasek gyvenimą, – prašei, –
Kaip praeitį – kad patikėčiau.
Kaip menam liūdesį gražiai,
Kaip pro rieves šerdžių šviesa prašviečia.
Įsupk bežodę lopšine,
Tokia tylia, tylia – į sapną.
Kad augčiau, pamylėk mane,
Kaip soduos lazdą myli kvapnūs
Vijokliai prijaukinti – apyniai,
Kaip kreivą medį myli vėjas...
Atrodo, viskas taip seniai –
Kai nemokėjau, nemokėjau...
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
NEŽINOMYBĖ
R. Urbonui
Mes abu jau išvyti iš rojaus,
Iš to išmelsto tėvų dangaus,
Kur klajojom,
Tolimas taip artimas žmogau?
Tuo keliu, kur rudeninių vaisių
Niekas jau neprižiūrės daugiau,
Kur nueisim,
Tolimas taip artimas žmogau?
Tolumoj, kur žvyrkeliūkštis drąsiai
Priveda prie balzgano dangaus,
Ką atrasim,
Tolimas taip artimas žmogau?
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
ŽMOGUS KELY
Aš nakties žmogus. Stebiu viršūnę
Paslapties. Ir polėkiai kiti
Neša naktimi mane. Ir klauso kūnas...
Kaipgi neklausys – aš valkata nakty.
Aš kelių žmogus. Tvirtybe savo
Raminuos, kad toliai dar toli,
Ir einu, save pats sau pardavęs, –
Atlapas ir doras valkata kely.
Aš žmonių žmogus. Save apgynęs
Ne triukšmu – tylėjimo jėga,
Vėlei linkčioju minčių sūpynėse,
Ir arti ramybės pabaiga...
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
***
Vis dažniau girdžiu žirgų žvengimą
Ilgesy. Kaip daug ko aš ilgiuos,
Priešginiaudamas nepalankiam likimui...
Tie keliai, kur pro mane vingiuos,
Kai keliausiu, kai griovy miegosiu,
Ar visai apnuogins, ar užklos
Ilgesy mane? Kaip daug ko aš ilgiuos,
Neklausydamas lemties aklos...
Vis dažniau girdžiu žirgų žvengimą
Ir matau šviesas tavuos languos.
Ir ilgiuosi tų, kurie negimę,
Kaip gražios lemtingos pabaigos.
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
TIES LAIKO TĖKME
Ties laiko tėkme –
Du kaimynai bučiuojasi –
Susitikę ar atsisveikindami...
Ir dvi kaimynės moteriškai plepa
Apie pirktinę ir naminę duoną –
Kad abidvi vienodai brangios,
Tik nevienodai saldžios.
Paskui pasibučiuoja
Ir, pasivijusios vyrus,
Nueina,
Sakydamos, kad ties laiko tėkme –
Tik susitikimai ir išsiskyrimai.
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
***
Palik mane su amžių išmintim,
Kurios bijau – kaip meilės,
Kuri – neduok tu dieve – palytės
Ir dings lyg pirmas kartas...
Suprask mane, – iš metų patirties
Išmokau tiek... O niekad,
Atrodo, nesimokiau... Taip,
Jėgų per maža – būti...
Palik mane su amžių išmintim,
Sakau, kai dar iš raštų
Ničnieko žmonės neišmoko...
Kad amžinai kartotų...
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
***
Kai viskas bus tik būta, nujaučiu,
Vienatvės valandų daugiau reikės.
Ir tau, ir man – kaltiems – teisiais išlikt
Norėsis kaip visiems.
Norėsis pripažint,
Kad viskas buvo – būsimas prisiminimas.
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
VAIKYSTĖS VARDU NESIDENK
Vaikystės nuometu pridenk kitų kaltes,
Bet savo atviras palik – tešviečia.
Tos kaltės bus miražai: moteris balta
Ir kruvini, sniege klajoją briedžiai...
Tokia nuoga kiekvieno mylinčio širdis,
Kalta, kad liūdesio neiškeitė į juoką.
Bet ji klaiki, matai? Bet ji stipri, girdi?
Ką moka, nepamiršo, kitko nesimoko.
Ji mirštančio žvėries jėgos, tačiau nemiršta.
Kaip kaltės amžinos kalta, nes amžina
Už mirtį ir gyvenimą širdis viena,
Kai šiltą šiltą kraują liečia pirštai...
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.
***
Ir ką tereiškia tavo išmintis,
Kai ją – besiūlydamas – sudėvėjai?
Kai dar tiki, kad praplatės
Pasaulis, o visi seniai praėjo
Pro pirmo praregėjimo žodžius,
Nes matė – tu dar šitaip jaunas...
Ir ką tereiškia tavo nuo pradžios
Kentėtos dienos, jeigu vėl apgauna
Gražaus ir didelio gyvenimo viltis?
Juoba ir pats kažkam esi apgaulė...
Ar ką tereiškia tavo išmintis –
Nebent paklyst ir vėl mylėt pasaulį?..
Kukulas, Valdemaras. Augimo nerimas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1978.