Tuo metu jau keldavaus tik pritemus. Rudenį temsta anksti, tad atsikėlus dar ilgai netildavo netolima judri gatvė. Nedegdamas šviesos, ilgai sėdėdavau prie virtuvės lango, rūkydavau prastas cigaretes, įstatęs jas į storą medinį kandiklį, žiūrėdavau, kaip vienas po kito gęsta langai kambariuose: ilgiausiai šviesdavo žmonių virtuvės. Tai toksai keistas ir niūrokas laukimo metas prieš išpuolant pirmajam sniegui. Šviesotamsos, netesėtų pažadų, akistatų, sąskaitų suvedimo ir savigraužos metas. Kokios sąskaitos, su kuo? Kaip visais laikais – su pasauliu, jo žmonėmis, su gamtos bei visuomenės reiškiniais, pagaliau, ar šviesotamsai negana pačios savęs? Vokiečiai ir lenkai, istoriškieji, o ir realūs mūsų kaimynai, šitam paros (gal metų?) laikui turi,
       ko gero, tikslesnius apibudinimus: vokiečiai sako – Zwielicht, o lenkai – szara godzina.
       Sykį, atsikėlęs tokiu metu, kai miestelėnai jau vakarieniauja, nužygiavau pas netoliese gyvenantį pažįstamą skulptorių, ir tikrai – šeima sėdėjo už stalo ir vakarieniavo. Kaip šventieji, pamaniau tada, visai kaip šventieji! Jie kvietė sėstis ir mane, ir aš valgiau drauge su šeima, gėriau skaisčiai raudoną arbatą, o likę tik su šeimininku, rūkėm ir negarsiai kalbėjomės. Kaimynas tikriausiai nujautė, kad esu naktinis žmogus, galbūt nujautė ir tai, kas dedasi manyje dabar, nes pasišovė mane palydėti, imdamasis sykiu ir žilą gauruotą kalaitę, pamiršau egzotišką jos vardą.
       Išėjus lankan, pradėjo snyguriuoti, bet snaigės sutirpdavo, nepasiekę žemės; žvelgiant į tolumą, ryški kaip niekad buvo juodo ir balto riba. Kaimynas palydėjo mane iki slėnio, už jo kilo jau kitas gyvenamasis kvartalas – toks pat vienodas ir prigrūstas namų. Mudu jau buvom beatsisveikiną, kai jis pasakė:
       – Tokiu metu stiprieji palinksta, o silpnieji žūva. – Jis pažvelgė į mane: – Reikia sulaukti sniego.
       Nors ir ne kažin kiek gili buvo jo išmintis, man ji įstrigo, ir, parėjęs namo, aš vėl atsisėdau prie virtuvės lango – į jį vis atsimušdavo ir sutirpdavo snieguolės. Manęs laukė ilga bemiegė naktis, ir aš jos laukiau, nes naktį gyvenau, kaip kiti gyvena dieną. Kai viskas – gatvė, laiptai, kaimynai iš tikrųjų nutildavo, sėsdavau prie knygos, prie kryžiažodžio, bandžiau išversti kelis Pasternako eilėraščius. Gerdamas arbatą, skaitydavau kadų kadės gautus laiškus – į juos dabar bučiau galėjęs atsakyti visai kitaip, tik nė vieno korespondento adresas, deja, nebegaliojo.
       Šviesotamsos laikas seniai baigėsi, dabar gili naktis – užtraukęs aklinas užuolaidas gali įsivaizduoti esąs nuošalioje viensėdijoje, miestuko viešbuty, bet kam to reikia – esi ten, kur esi.
       Kiekvieną tokią naktį galvodavau, kad jau gana: laikas prakęsti dieną su visa jos bjaurastimi, vakare užmigti, rytą pakirdus išvėdinti kambarį, garsiai paleisti trankią muziką, ristele apsukti namą ir, pačiupus naują laikraštį, lėkti ten, kur visi skuba – statyti rytdienos rūmo! Bet su nauja šviesotamsa – ryto brėkšma – aš it negyvas krisdavau į patalą ir miegodavau iki vakaro. Niekas manęs nelankė, neskambino, pašto dėžutė pampo nuo laikraščių ir žurnalų, pagaliau man išjungė elektrą ir telefoną. Kaip aš apsidžiaugiau virtuvės spintelėje radęs ryšulėlį baltų žvakių!
       Žinojau, ilgai taip tęstis negali, laukiau vienokio ar kitokio lūžio, tačiau, atėjus vakarui, keldavausi, sėsdavausi prie virtuvės lango ir žiūrėdavau, kaip vienas po kito gęsta langai, tarsi ten mirtų žmonės.
       Kokios ten dar sąskaitos ar akistatos! Nieko panašaus! Sukeisti paros poliai, ir tiek. Naktis man atpildas, galvodavau, sėsdamas prie popieriaus lapo, kaip kitas sėstųsi vyti virvės.
       Vieną vakarą aš parsinešiau kelis tuzinus butelių alaus, sustačiau juos virtuvėje ant grindų ir gėriau... žiūrėjau, kaip mąžta žmonių gatvėse, kaip jie tarsi dvasios dingsta požeminiame perėjime per gatvę ir, tarsi perėję skaistyklą, it šmėklos išnyra kitoje gatvės pusėje... Stebėjau, kaip kieme duodasi po šalis būrelis išguitų iš namų ar visai benamių šunelių ir šunšunių, kaip debesis pilkų miesto balandžių neria nuo vieno namo korpuso prie kito.
       Į duris kažkas pasibeldė. Skambutis tai neveikia! Beldė vis stipriau ir atkakliau, – nieko nenorėjau įsileisti. Bet daužė ilgai, vienodai, vyriškai, matyt, beldikas juto, kad esu namie. Atidariau. Skulptorius atėjo be kalaitės (štai jos vardas – Fuzi!). Aš suradau antrą bokalą.
       – Dar neišsikapstei? – paklausė jis.
       – Dar ne, – atsakiau.
       – Reik sulaukt sniego, – sumurmėjo jis, ir mudu daugiau apie tai nesikalbėjome.
       Kai jau visai sutemo, uždegiau bene paskutinę žvakę. Užmigau užsikniaubęs ant stalo.
       Nubudau it nutvilkytas. Žvakė seniai buvo sudegusi iki galo. Vienas sėdėjau virtuvėje. Galvoje stukseno mažyčiai plaktukėliai. Kas gi atsitiko? Jaučiaus kaip niekad pailsėjęs ir blaivus. Dairiaus nieko nesuvokdamas, tada vienu mostu atitraukiau užuolaidą ir užsimerkiau nuo šviesos – oras baltavo, virpėjo, sukosi, krūpčiojo, zvimbė – sniegas krito tirštas, bet sausas – nemačiau nei namų priešais, nei gatvės, viskas aplinkui gaudė – tyliai ir pastoviai.
       Supratau, kad baigta. Kad pasibaigė dar vienas periodas, o gal gyvenimo sluoksnis. Spustelėjau mygtuką, ir palubėj iškart įsižiebė lempa. Tedega, palikau ją ramybėje. Išėjau į lauką žvalus, kaip visi rytmečio žmonės, ir tik apypiete, priėjęs tolumoje dunksantį mišką, suvokiau, kad visa turės kada nors pasikartoti, kaip kartojasi metų laikai ir metinės šventės. Kaip potvyniai, gimimo ir mirties metinės, kaip pakylėjimas ir neviltis. Jei ne man, tai kam kitam tai pasikartos.
       Čia tik sniegas, kartojau sau, nebijok. Miško kelyje mane aplenkė nedengtas sunkvežimis – jo kėbule rudavo naujas karstas. Prie kabinos, plikomis rankomis įsitvėręs į bortą, sėdėjo į skrandą susigūžęs žmogus. Akimirką mūsų akys susitiko – nieko jose neišvydau.
       Čia tik sniegas, kartojau sau, tik sniegas...
       Čia tik sniegas.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.