Vyriškis kasdien praplaukdavo šią vietą – nedidelį upės pusvingį, statų skardį, paskui atvirą šlaitą su toly tamsuojančiais krūmais, bet takelio niekad nebuvo pastebėjęs. Juk niekas čia negyveno, žvejų takas ėjo pačiu upės kraštu, tai iš kur tasai takelis? Ryto šviesoj jis buvo aiškiausiai matomas: tvirtai išmintas, bet neplatus. Žolėje jis atrodė dulsvas, ėjo tiesiai į šlaitą ir dingo kažkur už pirmo gūbrio.
       Vyriškis išjungė valties motorą, pasitrynė akis, bet takelis tebepilkavo: ėjo nuo pat vandens, rodės, kad kas, išlipęs iš upės, jį ir pramynė. Bet vakar jo tikrai nebuvo, mintyse šūktelėjo vyras, o srovė prinešė valtį kaipsyk prie to kranto. Jis paėmė irklą ir prisistūmė prie žolių, čia srovės nebebuvo, ir valtis plūduriavo kaip didelis plokščias lapas. Po velniais, keiktelėjo vyras, tik šito ir betrūko, kad lipčiau krantan ir eičiau žiūrėti, kur tas takiūkštis veda, tik to ir betruko! Bet išlipo, užtraukė valtį ir užsirūkęs pamąstė: kad man nesivaidena, nėra abejonės, bet kas toliau?
       Jau skraidė laumžirgiai, užuteky šmirinėjo vandens vabalai, jau buvo aišku, kad dieną užšutins kaip reikiant. Ką daryt, galvojo vyriškis, juk čia ne sapnas? Galiausiai smalsumas paėmė viršų, jis numetė nebaigtą rūkyti cigaretę ir, jausdamas kažkokią pagarbią baimę, lėtai žengė į kalną. Takelis kaip takelis, kitur jis nieko nestebintų, domės nekreiptum į tokį. O šitas? Jokio vingelio, tiesus kaip ištempta virvė. Kaip styga, pasakytų kas nors kitas. Todėl ir kopti nebuvo sunku, bet jis stengėsi neiškrypti iš šios paslaptingos linijos ir žingsnis po žingsnio kilo viršun. Už pirmo gūbrio takelis suko į kairę link jau minėtų krūmų. Jo galo nesimatė, bet galbūt jį slėpė kitas gūbrys?
       Jis sustojo. Pagalvojo, kad baisiausiai kvaila šitaip be niekur nieko lipti iš valties ir minti kažkokį iš po nakties atsiradusi taką. Bet jau negalėjo atsispirti pagundai (taip, jau pagundai!) ir leidosi antrojo gūbrio link. Prieš tą gūbrį dar buvo lomelė, ir čia vyriškis nusigandęs pamatė, kad takelis baigiasi! Tarsi peiliu nurėžtas buvo jo galas. Nė žingsnio toliau. Takelis niekur nevedė! Čia kokia klasta, jis net sugriežė iš apmaudo dantimis, bet tai nieko negelbėjo: aiškiai matei, kad tako galas čia ir niekur kitur! Iš piktumo jis žengė tuos kelis likusius žingsnius ir toje vietoje, kur takas baigėsi, kiek dešiniau, žolėje išvydo taisyklingą plokščią akmenį, keturkampą, gražiai nugludintu paviršiumi. Atrodė, tarsi jį kas būtų ką tik padėjęs. Štai ant jo nutūpė laumžirgis ir vėl sau nuskrido. Vyriškis net susvyravo iš svaigulio, bet susiėmė, pliaukštelėjo kelissyk ranka per kaktą, atsigavo ir pasilenkęs perskaitė iškaltas raides, kurios liejosi į žodžius: ČIA YRA TAVO KAPAS.
       It paklaikęs jis leidosi bėgti atgal į paupį, ir kažkoks balsas jam aiškiai kuždėjo: neatsigręžk neatsigręžk neatsigręžk. Jis neatsigręžė, pargriuvo, vėl atsikėlė, paskui pargriuvo dar sykį ir jau šliaužte prišliaužė tą vietą, kur buvo palikęs valtį.
       Gulėdamas ant pilvo, prie pat vandens jis praskyrė žoles ir aiškiai pamatė, kad valties nebėra. Pati nuplaukti ji negalėjo, o žmonių šiose vietose būdavo taip reta, kad apie juos galvoti irgi būtų buvusį kvailystė.
       Jis atsiduso, paskui tyliai sukriokė ir veidu įkniubo į jau šiltas, saulės nutviekstas žoles.
       Nuo tos dienos vyriškio niekas niekur nebematė.

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.