Dailidės baladė
Girios – balade prasideda.
Gal ir baigsis balade?
Sentakiai mane nusiveda
Ties slaptinga Dailide.
Kokią žinią klykia kėkštas?
Ką jis nešasi snape?
Vakaras lyg juodas tekstas
Su balta žyme lape...
Lapas sklendžia, susilydo
Su skaudžia rudens spalva,
Ir nupuola į Dailidę
Ten, kur debesies galva.
Virš tamsaus vandens palinkus,
Tarsi žvelgia į mane.
Supas ant vandens laiminga
Dar nežinoma žinia.
Mėlynuoja eglių dantys
Pilko pylimo šlaite.
Švilpia virš Dailidės antys...
Viskas baigsis... balade?
1989 03 29
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Cafè
Daliai U.
Ar pameni, Ofelija, kavinę „Pušį“?
Ateidavai ir tu čionai pušų takais.
Ak, kaip seniai čia viskas griaudė, ūžė!
Dar hipsterio R. B. gerais laikais.
Sukriošęs automatas garsiai grojo
„Lady Madona“ ir kitus hitus,
Kampe sėdėdavo toks senas, liūdnas grovas,
O netolies kažkur sėdėjai tu,
Ofelija, iš Varnų reicho zonos.
Fetiaska, kalvadosas, Kaberne...
Čia visko buvo, stigo tik ozono,
Kaip stinga polėkio provincijos mene.
„Gėlių vaikai“ nuėjo savo tiltais.
Beliko – pyragaitis, arbata...
Remarko obeliskai, Kafkos viltys
Ir krosnis koklinė – ruda, šalta.
Lyg sraigė laikas slinkdavo prie baro.
Bet nepaklausei – sraige, kur eini?
Uždarė „Pušį“. Naują atidarė,
Bet tu čia jau seniai negyveni,
Ofelija, iš Varnų reicho zonos.
Tareisi gal, Bodleru nešina?
Tiek daug aplink ir meno, ir ozono,
Tik ar geriau nuo šito – nežinia.
1987, vasaris
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Stotis be garvežių…
Senoji gelžkelio stotis! Be garvežių...
Tik tuopų ir dervos suslūgęs kvapas.
Snūdi kaitra. Ant dviračio vežu
Anų dienų prisiminimą trapų.
Geltona ir ruda diena. Be garvežių.
Be semaforų, raudonų kepurių.
Greta usnėtų krūmų ir daržų
Lyg Šmėklos kyla „proletarų“ mūrai.
Per bėgius stumias dviratį žmogus,
O vagonus senus apeina vėjas.
Čia taip arti ir žemė, ir dangus,
Kad vos gyvent – ne išvažiuot – suspėji...
Senoji gelžkelio stotis. Be bilietų.
Kvaili tvarkaraščiai – nebegalioja.
Gal ir atvykčiau, bet nelauksi tu,
Ir nesuklupsiu aš po tavo kojom.
Dar dvelkia vėju, žuoliais ir derva.
O tuopos tarsi bokštai šlama, šniokščia.
Tuščia stotis. Čia drėgna lyg urve,
Ir laikas gulasi pilkais, vienodais sluoksniais...
1989, kovas
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Žibalo krautuvė
Jau žibalą atveža! Kvepia iš tolo
Raudonas mūrelis prie turgaus aikštės.
Pabyra geltoni variokai lyg skolos
Iš atlenkto delno ant skurdo lėkštės.
Už „šilumą skystą“ ir šviesą nuo lempos
Linguoja prie bako skaudi nugara.
Eilė nusirangius už tolimo kampo –
Ištroškusių kuro kanistrų vora.
O aš dar matau, kaip medinėj mokykloj
Prieš pirmą skambutį, kai gatvėj tamsu,
Didžiausiojo numerio įsuka stiklą
Į lempą, kad mokytis būtų šviesu.
Ir ilgos, ir lėtos tos žibalo eilės –
Gyvenimą spėtum, žmogau, apsakyt!
Ir šviečia mėnulis danguj tarsi peilis,
Ir žibalą leidžia miesteliui taupyt!
Raudonas mūrelis ilgai dar stovėjo.
Ilgai dar vyniojos sustingus eilė.
...Žibėjo miestukas po kosminiais vėjais
Ir slinko į niekur žingsneliais pelės...
1989 04, Alytuje
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Vaizdelis iš pokario
Vyras su smokingu šaudo už tvarto į butelius.
Amsi (pritardamas šukėms) benamis eksbudelis.
Grįžta bekojai kareiviai, parsineša utėles –
Reikia ištart vienąkart šiam pasauliui – sudie!
Vyrai apauga barzdom – kam jos primena samanas?
Paskelbtos datos iš užsienio – muilinas pramanas!
Inkščia šuo – šliaužia ant pilvo ir žeminas –
O ant krūtinės tik cheminė jo pavardė...
Alytuje, 1989 02 l8
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Apmąstymai, leidžiantis Maironio gatve
Pilkas, rudus kovo sniegas,
Speigo nugara.
Rodos, amžinas jau miegas
Vakar vakare.
Blyksteli ateivio dantys
Lyg gelsva delčia.
Ar atspėjo senis Dantė
Žmogiškas kančias?
To žmogaus, kurį vagonais,
Užkaltais tvirtai,
Išvežė, kad ne „raudonas“,
Kažkuriais „n“ – tais.
Pilkas, rudas kovo sniegas,
Ledo nugara,
To, kurį lydėjo Niekas.
To, kurio nėra...
1989 03 19
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Trieiliai
1
Sutiktą žmogų klausiau,
rūkydamas samaną –
kodėl žara raudona?
2
Vilkuogės auga
vėsioj tankmėj.
Nuodas jų tamsiai mėlynas...
3
Skausmą paliesi
mažu peiliuku.
Mizerekordija...
4
Klijuoki rožes.
Kantri būk,
dyglių nepamiršk!
5
Gailiūnų kaime
nieks nebegaili
pernakt išguldyto miško...
6
Kaip keistai
po mūsų ilsis kėdės.
Sunku nuo žinojimo.
7
Lapai jau pradeda.
Mes juos pratęsim.
Laisvas kritimas.
8
Nemirk, paprašiau drugelį.
Jis nutūpė
ant būsimo mano kapo.
9
Plėšiko dienoraštis:
„Žmogiena dar buvo kieta,
bet buvom baisiai išalkę!“
10
Kartais ir skruzdžių kapinės
primena
mamutyną...
11
Naktis kaip vilna.
Pražysta kiečiai.
Kažkur šimpa peiliai...
12
Hardroko laikai.
Koridos laikai.
Sodybų tuštinimo metas!
13
Lapuočių miškelyje vakaras.
Tyliai mylisi
vienišas jenotas...
14
Literatūriniai žaidimai
visad baigiasi
teisėjų pergalėm.
15
Žaliosios gimnazijos salė...
Pro krosnies angą
išlįs pelenuotu naktis...
16
Šlumšteli maišas rugių.
Dar kažkas šlumšteli.
Kvatodamas nulekia Aitvaras.
17
Ledo piršteliais
braižo žiema mano vardą.
Niekas jau nebeįskaito.
18
Nepavydėk ežiui uodegos,
Pirmučiausiai
atsiaugink savąją!
19
Idite, idite, pasakė draugas majoras,
no gore tomu,
kto napjotsa!
20
Senųjų Druskininkų kaime – smėlio kopa,
kopoj – kanopa.
Žmogaus ar žvėries?
21
Pranašų laikai baigėsi.
Sūpuodami eglių viršūnes,
jie tyliai skaičiuoja žvaigždes.
22
Tai buvo paskutinis traukinys
į Niekur.
Keleivių aš nepastebėjau...
23
Šlamėdamas ąžuolo lapais,
piliakalnio brenda į ežerą.
Joninės!
24
Akmenys – tai milžinų kaukolės.
Nemunu plaukia romėnai.
Raigardas.
25
Soldino girelėj
ant akmeninio suolelio
gailiai verkia maža lietuvaitė...
26
Beni! Šit iš jūros išplaukęs butelis!
Kas laukia tavęs –
Džinas ar tik degtinė?
27
Žiurkės ant skerdyklos stogo.
Šaknys į viršų.
Potvynis...
28
Sudėtingėjant laikams,
vis mažiau ir mažiau
reikalingi poetai.
29
Drobiniai maišeliai.
Drobiniai keliai...
Kaulais grįsti lig Siberijos.
30
Liepsnojant Dievo krūmui,
ne vienas skuba
pasišildyt rankų...
31
Niekad Vėliau NeGeriau,
Negu Niekad!
Justinas Kavabata.
32
Antai! Per Joninių lankas
pareina...
Strazdelis... Vaižgantas... Maironis...
33
Jaunatis man vis primena
atvirą naktį,
mergaitės balkoną.
34
Niekas nebijo Virdžinijos Vulf!
Niekas?
Nejau ir tu, perestroikos dalyvi?
35
Alytuje aš pažįstu
keletą kiemo kačių.
Vieną pažįstu gerai.
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Puvočiai
– Alg. Laineliui
pelė, citrina, tyliai caksintis kranas,
balti pelenai po plačiais ąžuolais,
didžiulė receptų knyga lyg Koranas,
ir stalas su dviem nevienodais galais.
maitinkis, keleivi, išgerki ir verki,
kad liūdna, kad pikta, arba – kad graudu,
kad atmuštos kojos prie amžino Merkio,
paverk, kad kartu, ir paverk, kad saldu!
mažėja mūs valdos, o miegas užvaldo
ir praplečia vaizdą viršum debesų,
pažvelk, pasilenkęs iš svyrančios valties,
kad būtų be galo gūdu ir baisu...
svarstyklės, svarelis ir džiūstantis grybas;
žariją įpūsk po plačiais ąžuolais,
kad ugnys pakilę nutviekstų sodybą
ir stalą su dviem nevienodais galais...
pietausim, puotausim ir dainą dainuosimi:
kiek brolių dar laksto, vasnoja sparnais?
po alksniais, po eglėm lingavę – linguosim,
kol tyliai išskrisim su broliais varnais...
1987 07 – 2
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.
Atsisveikinimas
Samanos, saulė, lapų mirgėjimas...
Kaip aš toli ir smagiai paklydau!
Dienos kaip medžio šešėlis ilgėja,
Kyla žolė, kur tik vakar bridau.
Praskrenda bitė, paukštis, lėktuvas...
Šitiek nuėjęs ir vėlei grįžtu,
Tarsi į savo nerštavietes žuvys
Amžinu, visad aklu maršrutu.
Krustelt bijai! Išbaidysi šešėlį –
Debesio, vanago, smilgos galvos.
Plaukia mažytės šakelės. Lyg sieliai.
Joms likimus tik gamta sugalvos.
Švinta kaip vakar, ir temsta kaip vakar.
Keistas tamsos ir šviesos vidurys.
Eina per delną orakulas – vabalas –
Iš Dievo durų į Dievo duris.
Samanos, saulė, lendrių šlamėjimas
Mano naktis ir pasaulis už jų.
Rytas kaip žirgas – putotas ir mėlynas
Mūsų atjos pasitikt abiejų...
1984 11 30
Kunčinas, Jurgis. Atgimimo kryžius: Eilėraščiai. – Alytus: spaudė Alytaus spaustuvė, 1990.