VELYKOS

Velykos, Velykos! Difuzija orą ir vandenį
Sumaišo, sumaišo. Buožgalviai tuojau
                                                       prasidės.
Velykos, Velykos! Kiaušinį imi tarsi bandinį.
Visi išsiskirstys... Tik Panas ant kelmo
                                                       sėdės –

Gražiausios merginos šukuos žalią pramano
                                                       barzdą,
Ožiai irgi stirnos į veidrodžius balų žiūrės.
Velykų pasaulis be gailesčio blizgesį barsto,
Kas buvo vienprasmis – su upių tėkmėm
                                                       įvairės.

Velykos. Ir paukštis pradės naują dėtį.
Buožgalvis į žaliąją varlę netrukus išvirs.
Kaip gera ir liūdna iš naujo gimdyt ir
                                                       skaudėti,
Kartoja gamta, žinodama – gemalas mirs.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

SAVAS GYLIS

Kiekvienas turi savo gylį,
Kiti jo nepasiekia niekad.
      Vidas Marcinkevičius


Rugsėjy visos spalvos taurios
Ir aukso atspalviai nuo jų.
Ir paprasčiausios tiesos žiaurios,
Kaip žiaurios dar negertos taurės.
Išgersi, ką gi. Bus naujų.

Pritemsta vakaras ir plaukas
Sušvyti peleno spalva.
Regi, kaip plečias tavo laukas,
Kaip sulėtėję upės plaukia,
Kaip nyra į gelmes galva.

Į jūrą ir į miestą vaizdas.
Kirčius vien laikas susidės.
Negyja atmintis ir žaizdos,
Saulėleidis tarytum žaizdras
Ir senas švarkas ant kėdės.

Jau grimzdamas į savo gylį,
Nuo jo didumo apstulbsti.
Krantai ir akmenys nužyla,
Bet žiemą kaupias chlorofilas
Ir medžiai, žemėn įbesti,

Kažkur stovėdami keliauja
Su atspalviais juosvais nuo jų.
Nugrimsi, nieko, bus naujų,
Nors nieks nepriklausys nuo jų –
Nei gylis, nei spalva, nei kraujas.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

MEDIUMAS II (VIDURAMŽIAI)

Iš nuolaužų, iš šipulių, iš laužo
Tveriu skulptūrą – virpantį groteską.
Plaktukas garsiai šonkaulius išlaužo,
O gyvas kraujas restauruoja freską.

Iš badmečio, iš skurdo, iš patyčių
Lyg amatą tveriu – klajoklio mėnraštį.
Koks atsparus ir patikimas kičas!
Dantiraštis? Runa? Medalis? Sienraštis?

Žvaigždynas žiba tarsi senas herbas
Benamių, ubagų, bepročių cecho.
Išblunka freskos ir pražyla verbos.
Tik kraujas iš nagų. Ir? Ir viskas – nieko.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

***
Ruduo, variu atpylęs grąžą,
Lietum lyg atpildu patrūkęs,
Senoj alėjoj beržus gręžia,
Dejuoja, tarsi gavęs trūkį,

Apšepęs pilko morgo sargas,
Jesenino ir Džoiso draugas,
Ir nuo numirėlių pavargęs,
Nuo lapų persigėręs raugu...

Ruduo įkalbinėja žmogų:
Tu viską meski ir išvyki,
Nurėškęs rūgščią kekę uogų,
Užmiršęs tai, kas neįvyko.

Ruduo apeina savo valdą
Tarsi žmogus betikslę nemigą.
Ji tarsi daiktą žmogų valdo –
Liepsna gyva, o žvakė nedega.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

***
Pilkas, gal mėlynai juodas
Vakaras. Gruodžio dangus.
Po vienišą kambarį duodas
Vienišas, piktas žmogus.

Virpa, net dreba kaip šalta
Langinė. O vėjas žvangus.
Ir per juodumą toks baltas
Rėžis – kaip nuogas žmogus.

Gęsta, nubąla ir gęsta
Mėnesis. Balsas sprangus.
Ir tarsi atmintį – gestą
Moja į niekur žmogus.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

PRABĖGS ŠUVA

Juodas vakaras alsuos
Nesustingusia derva.
Juodos kuosos orą uos.
Pro mane prabėgs šuva.

Miesto mūras suruduos
Lyg erzacinė kava.
Lyg sangviniškas ruduo
Pro tave prabėgs šuva.

O virš miesto švy – švytuos
Anglių ir žvaigždžių krūva.
Slidinėdamas šlaituos,
Ir pro mus prabėgs šuva.

Dar labiau dangus juoduos
Ir varvės juoda derva.
Prisiminkime ir tuos,
Pro kuriuos prabėgs šuva.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

KLAJOKLIS PASAKOJA NESAMAI
MYLIMAJAI APIE KELYJE
PRALEISTUS METUS

Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių
sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus sūnus
neturi kur gaivos priglausti“.

                                                    Mato 8, 20


Valkatos turi savo takus, mylimoji.
Vyšnios žydi baltai, virš jų kyburiuoja
                                                       mėnulis.
Tirpsta burnoj vitaminai – laukiniai
                                                       česnakai,
Eglėse gieda strazdai ir netikri pranašai.

Viską iškęstum, bet nekenti kiauksinčių
                                                       lapių.
Klajoklis ne Raudonojoj – juodoj
                                 kanceliarinėj knygoj.
Laiką matuoju ne myliom – mažyčiais vyno
                                            gurkšneliais.
Tik dangų imuosi kartu, eidamas ir
                                            nesustodamas.

Nekenčiu paukščių danguj – varnų, erelio ir
                                                       vyturto.
Valgantiems mėsą pavydžiu. Kaulo pavydžiu
                                                       spanieliui.
Gobio platybėj, pomorų krašte ir Laplandijoj
Pilna mano pėdų, nors aš nuėjau lig
                                                       Mėnulio.

Šlapdriba dar užmaskuoja mane nuo
                                            prožektorių.
Nuduriu aviną – springstu, bet geriu tirštą
                                                       kraują,
Pasaulis spalvotas – per menkas, kad šitą
                                            nuneigčiau,
Net šuns akyse aš toks benamis ir menkas.

Šienkartė lekia dangun – mano
                                 liepsnojantis aitvaras.
Sukišu delnus į pelenus – jie dar šilti,
                                            laime, laime!
Įmetu balon spindinčio nikelio pinigą
Ir atsiklaupęs geriu, nes nikelis grynina
                                                       vandenį.

Klajoklis niekad neturi sagų, pieštukų ir
                                            batraiščių.
Jis tik pažymi kreida eglutes, po kuriom
                                            leido naktį.
Kariais paleidžia dangun sniego gniūžtę ar
                                                       akmenį,
Bet niekada niekada nesisako, kur eina.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

SUTEMUS

Sutemus išryškėja žvaigždės, sagtys,
virš priemiesčio lėtai nusklendžia Aitvaras,
ir mano kambarys, ir švarkas atviras –
ir lieka prieblanda, ir lieka naktys.

Šansonai ir kanconos, ir kaimynų chorai,
ir rūgštūs kaip kopūstai lyja lietūs,
ir ištrauka ilga iš Kjirkegoro,
kuri tau padeda savęs gailėtis

ir nesuprasti, ko visi taip rėkia –
Europos radijai ir pusgirčiai kaimynai.
Langai, anuo rūgščiu lietum sudrėkę,
lyg priešstata guminei ryto miniai.

Suvilgau lūpas šlakeliu arbatos
ir išeinu, kažką tikrai palikęs,
ko niekas nei nežino, nei nemato,
kuo niekas netiki, o gali būt ir tiki?

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

MEKSIKA

Gaivinam papročius, kartojam seną leksiką,
Ant pliko stulpo mėtom ploną lasą.
Taip imituojam ir vaidinam Meksiką –
Kaip sauna sausą ir kaip gaučas – basą.

Mes prisiklausom paskalų ir nuogirdų
Nuo pat Žvėryno lig Karibų jūros:
Sikeiro spalvomis apkrinta nuotaikos
Ir lekia per Atlantą kalambūrai

Ligi actekų saulės – tvanas, tvanas!
Išplėtus karštą glėbį laukia Meksika.
(Koridon joja išdidus ispanas,
Ištroškęs kraujo kaip eskimas sekso!)

Tvankiam vidurnakty nubudęs, gersiu vyną.
Minėsiu Meksiką, nes niekuomet nebūsiu
Netgi ant kranto seno vandenyno,
Kur ant žuvies skeleto tupi musė...

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

ANIMA

Truputis mirties ir truputis gyvenimo.
Šiek tiek prigesinto, nedaugel – ryškaus.
Gležna patirtis ir pridusęs – con anima...
Kitiems lengvabūdiškai žiedus raškau!

Žiedai, sunkios kekės – be saiko, be proto.
O kas pasakytų – be atminties?
Kiekvienas, kas gyvas – ir šoktų, ir grotų –
Laiminga galva ant laimingo peties.

Tik naktys jau vėsta tarsi pažinimas,
Ir priskrenda erdvės uodų ir drugių.
Čia baigiasi puokštės ilgasis skynimas
Iš pievos, iš miško, iš tarpo rugių.

Truputis mirties, ir truputis gyvenimo.
Išdžiūvę žiedai – be spalvų ir kvapų.
O vis dėlto kušteli – anima, anima!
Tai kas, kad tik laikina, kas, kad trapu!

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

DUOBKASIAI

Dar ne varpai, dar slūgso kietas molis.
Ir ne lietinga lapkričio niūra.
Kastuvas sminga į sultingą žolę:
Pasaulis švenčia, o žmogaus – nėra.

Po juodžemiu iškart suraudonuoja
Našus ir gyvas molis šaknyse.
Kiek laiko nuplukdei, žmogau, dunojais?
Ir kiek svajoji tarpti dausose?

Po molio – smėlis, smėlis, smėlis.
Lengva kaip atmintis balta smiltis.
Iš dviejų metrų gylio šviečia mėlis
Kaip apgaulinga, bet graži viltis.

Išplakti duobei šonus. Baigti darbą.
Susėst prie žalio butelio skalsos.
Vis tiek priimsit mus į savo tarpą,
Kur prisiglausim prie šaknies vėsios.

Ką vėl prislėgs – granitas, smėlis, molis?
Ką slėps miglota lapkričio niūra?
Nuvirsta duobkasys pas kapo žolę.
Pasaulis tyli. O žmogaus – nėra.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

MENESTRELIAI MAKSI PALTAIS

Gruodis. Tykiai snyguriuoja.
Miesto vamzdžiai groja altais.
Per tuščias gatves žygiuoja
Menestreliai maksi paltais.

Dar apkvaišę nuo arbatos,
Savo kalto ir nekalto.
Muša taktą tymo batais
Menestreliai maksi paltais.

Ir liūdnam kieme Marijos,
Kur pasaulis gruodžio baltas,
Sniegą tarsi maną ryja
Menestreliai maksi paltais.

Traukia veriančią kanconą
Kaip varveklis gruodžio šaltą...
Rytas randa tuščią suolą
Ir nudyžtą maksi paltą.

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

LAPKRIČIO MĖNESĮ,
VILKĖDAMAS JUODĄ
LIETPALTĮ

Lapkričio mėnesį,
vilkėdamas juodą lietpaltį,
rasojant vitrinų langams,
juostant visoms chrizantemoms,
pasaulio, vilties ir tilto gale,
visai netoli Bestiariumo įsčių,
kur peri vaikus krokodilai,
o cerkvių svogūnai prinoksta mėnuly,
aš netyčia tave sutikau
kaip durų rankena šaltą,
blausiom melchioro akim
su jaspio žyme ant riešų.
Ak, nieko, sakei tu,
tai varpinės laikrodis tikrina
mūsų sulėtintą pulsą
ir tarsi lakmuso popierius mėlsta
venos ant mūsų švelnių
tarsi būsimas sniegas rankų...

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

NES NIEKAD NEŽINAI,
KUR IŠVYKSI

devizai batai pragerti daiktai
ir pamesta sniege raštuota pirštinė
tau tyliai keršija dabar už tai
taip tyliai kužda – niekad nepamiršime

kai tu ties Kapitolijaus kalva
kažką rūkei nuo skliauto prisidegęs
kai tau beliko vien sena kalba
ir mažas taškas – cigaretės deglas

tavęs neatpažįsta net kiemai
net išnakvotos perdvisusios stotys
barščius išvirę svetimi kaimai
ir Lady N. nebijanti pastoti

blogi ženklai su nerimu kaupi
kantrybės atsargą rengies išvykti
devizai skliautas batai ir kraupi
kryptis – pražuvėlio relikvija

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.



 

PADRIKA 1987 METŲ MIESTO
APŽVALGA

1/1

paralyžiuotas milicininkas
tvarko sostinės eismą
praleidžia liaudies gynėjus nuo liaudies
invalidus, eksgirtuoklius, funkcionierius iš
                                                       Sąjungų
rašytojus su kardais ir neblizgintais batais
rūškanus dvasios ubagus
pavargusią po pamainos prostitutę
ir aksominiais švarkais ėriukus

visą dieną dega žalia
visą naktį dega žalia
dega ir dega žalia
paralyžiuoto milicininko
klyno saga
saga
sa sa sa ..........

 
1/2

šartrezas pabrango ir kjantis kurio ir
                                                       nebuvo
„Montego Bėj“ dainuoja darželio žaliūkai
kooperatinėse kavinėse ir dar Exgorkio gt.
                                            rūkomuosiuose
plokščios panelės kapitališkai ryja itališkus
                                                       ledus
vis atsikanda neišpūsdamos ,,Kosmoso“
                                                       dūmo
barbarai iš Kostciuškos gt. – barbakano
                                                       sargai
važinėja furgonais ir renka gyvus skeletus
bei kaulus žalioj senamiesčio bromoj kur
                                            Jono dirbtuvė
ir netgi rašytojas išvedęs siusent savo
                                                       šunšunį
nebesisveikina su CK instruktore, o šitaip
                                                       mylavo!
šartrezas pabrango ir kjantis kurio ir
                                                       nebuvo...

 

1/3

karvelis milijoną metų peri
laisvalaikiu patenkina karvelę
aš nemiegu jau kažkelintą parą:
lipdau iš „perestroikos“ karavelę

ir nėr čia ko kada bijūnai žydi
ir nėr čia ko pakol nekrinta rasos
mažytis šlubas nesiprausęs žydas
lazda pamoja Vytauto terasai

ir tiek veidų ant sienų ir ant mūrų
ir tiek garsių šviežių imperatyvų!
karvelis peri šildo rudą rū...
sena studentė iš kooperatyvo

 
1/4

laisvalaikiu aš netikiu kad būna
ir nelaisvalaikis arba kada išeina
pavargusi dvasia iš liūdno kūno
nes moka tiktai vieną paiką dainą

bet nuo tokios pravirksta net milicija
ir teka ne kraujai, o rausvas rašalas
prostracija ir liūno definicija
laisvalaikiu tikrai ateina vasara

kada mes tarsi nusivalom kūnus
nuo plono pergamento trinam įrašus
nes pūva lapai ir dantukai pūva
ir taupkasės pamiršta mūsų įnašus

pagret išeina paišinas collega
kartoja – gersiu! – amžinąjį credo
dienos nedaug – tik vyno lašas – lieka
ir ne eilėm o farabundais kliedi

 
1/5

kartą išėjęs į atsargą senas rūstus
                                              deputatas
traukė nakčia iš puotos ir užkimęs dainavo
giesmę papuošdamas savo kūrybos
                                              primatais
matais ir kitokiais išraitymais savo ne savo

senas rūstus deputatas dėl sveikatos išėjęs
ir į alinę ir į pelnytą ramybę
žvelgia ilgai nuo turėklų kaip teka idėjos
vertos o gal ir nevertos forsuotos gamybos

 
1/6

kartą skaičiau pilkoj supelijusioj knygoj
kad skaičių kvailių nustato patys gyventojai
kad patys nori jog plistų gandai irgi ligos
ir dar skaičiau kad visada turškiasi antys
jeigu tik purvo yra dumblo maistingo ir
                                                       šlapio
negryno miesto ir priemiesčio juodo vandens
niekas jau mūsų nei knygom nei antim
                                                       nelepina
bet ir po mūsų ir knygos ir antys gyvens

 
1/7

čia aš baigiu trumputę savo apžvalgą
šiek tiek užvalgiau ir truputį apžvelgiau
paradinę gyvenamąją pusę
ir šūdmusę ir kambarinę musę!

čia aš baigiu neilgą savo patirtį
ir perspėju – tegul nedrįsta artintis
su savo antraštėmis ir deminutyvais
su dvišakais liežuviais specmotyvais

pro kadagių ir ėglių pinučius sugrįžtam
į vienmarškinį mitingo peizažą
dangus spalvotais fejerverkais trykšta
perki ledų ir gauni smulkią grąžą

 

Kunčinas, Jurgis. Namai be žiburių: Eilėraščiai . – Vilnius: Vaga, 1991.