KITAS GYVENIMAS
       Aiškinamasis raštas mylimajai

       Kitas Gyvenimas, Putpele, yra visai kitur. Ne kiekviena akis įstengia į jį pažvelgti, o patekti ten beveik neįmanoma. Kito Gyvenimo tik atšvaitai šitam danguje, vien kruvinos jurginų girliandos, – greit vystančios ir gailiai dvelkiančios. O šviesūs bijūnai suvis kaip žuvies kraujas, kaip balkšvi jos viduriai; tu klausi, ar bijūnai iš Kito Gyvenimo? Ne, vaikuti, iš šito dar. Kitam gyvenimui, įsidėmėk, reikia ruoštis nuolatos, griežiant dantimis ir plakantis dilgėmis – daug kas taip moko, nors ir supranta, kad skatina ruoštis tik mirčiai. Yra, yra Kitas Gyvenimas! Tik niekad mudu jo neišvysime, neužuosime, neprigulsime po obelim Kitame Gyvenime. Niekad ten neriaugėsiu alumi, o iš tavo nasrų, balandėle, neis svilinanti liepsna. Laikas su tuo ramiai susitaikyti. Bet pati matai – visi trokšta iliuzijos, net komunistai, tie bebaimiai žmonės vienodais kostiumais ir prakaituojančiais delnais. Tu klausi – tai ką gi daryti? Nudelbiu akis, kramtau smilgą, į žydrynėje mekenantį perkūno oželį paleidžiu nedidelį lauko špatą – oželis nutyla! – o tu vis tiek neatstoji!
       Gerai, klausykis viščiuk. Miglotai nujausti Kitą Gyvenimą įstengia nebent tie, kurie tariasi turį savo atsarginį, it nuosprendį atidėtą laiką. Jie įgyja jį kaip indulgenciją už sveiką gyvenimo būdą – maudymąsi ledinėje jūroje, pavyzdžiui, - už švarias panages, dumblais neapneštą sielą, saiką valgiui bei gėrimui... ir taip iki nuobodžio! Kliautis Kitu Gyvenimu gal ir gali tas, kurs nėra įžeidęs moters, nenuskaudęs mažvaikio, nenumynęs pirštų kūmui ar kūmai, tas, kurs nestaugia kieme nešvankių dainų, kaip įmanydamas vengia keiktis, vienodai myli ir žvirbliukus, ir kates. Toks, kurio esamoji sąžinė švari kaip neliesta drobė – net nejauku darosi, kai šitoks žmogus prieš mirdamas ją atveria – sąžinė sušvinta kaip aura ir tą patį akimirksnį, jau niekam nebereikalinga, subyra į miriadus korpuskulų, šit kaip!
       Mieloji mano! Mudviem šitai negresia! Kitame Gyvenime mudu nepasimatysim, nesusitiksim, net nepasikalbėsime per aukštą tvorą kaip čia, atmink tai! Ten nebėr jokių atsitiktinumų, moralinių kodeksų, tvarkaraščių, naudingų pažinčių, limitų ir lengvatų, deja! Kaip nėr nei anarchijos, nei tvarkos, rimtai tau sakau!
       Vyk iš akių, kai kas nors tave tikina: o, tenaise visai Kitas Gyvenimas! Niekai! Paikos šnekos! Ten irgi šitas, Tas Pats gyvenimas. Jei kuo ir skiriasi, tai nebent aibe nereikšmingų detalių, daiktų bei gamtos reiškinių pavadinimais. Vargas tau, jei tu dar bent kiek tiki Kito Gyvenimo pievom, slėniais ir vynuogynais. Žaliais jo kilimais ir begal patogiais baldais, vargas! Na gerai, jis yra. Jis kitoks, ir tuo savo kitokumu giriasi iš tolo. Kaip turgininkas koks. Viskas netiesa: net šmėklų ir ministerių gyvenimas ten lygiai toks pat kaip ir mūsų visų – šmėklos ir ten šmėkčioja, ministrai ir ten nuobodžiauja. Tik pagalvok – Kitas Gyvenimas! Jurginai ten dar kruvinesni, ką jau kalbėt apie bijūnus, o ant griūvančių tvorų džiūsta ne puodynės, o žmonių galvos. Nevykim Dievo į medį, pakaks mums ir šito gyvenimo.
       Štai rusų gyvenimas irgi Kitoks. Rusai, geriausi mūsų draugai, kaip jie patys sakosi, gyvena Kitaip. Gal ir tu ne kartą girdėjai sakant: o, rusai! Jie, girdi, visiškai kitokie – juose daugiau atlapumo, dvasios, jie greiti verkti ir žudyti. Rusuose paprasčiausiai daugiau kraujo, degtinės ir saulėgrąžų – kaip jos žydi! Ten daugiau tikrumo, mažiau daiktų. Visa tai niekai, zuikio uodegėle. Ir rusų gyvenimas toksai pat, tik, jau gal sakiau, tvorų ten nebėra, jurginai iššalę. Jie patys tik važinėjasi geležinkeliais – rusams visur namai. Bet ir jie verda savo pačių sultyse. Ir yra dėl to nekalti. Kvapai? Taip, kvapai ten bjaurūs, riečiantys nosį, bet iš esmės tai ničnieko nekeičia, tai vien liaukų ar chroniškos slogos klausimas.
       Dabar klausyk! Išgirtasis Kitas Gyvenimas tvinksi visai šalia mūsų. Matai, tas vos praviras duris priemiestyje? Kur nors Belmonte ar Jeruzalėje? Taip, ten, kur jauna dar moteris, aukštai pasikaišiusi sijoną, plauna, šiūruoja pušines grindis. Švyst saulė, švyst baltos šlaunys, o kielės ir kikiliai gieda gieda gieda! Štai kur Kitas Gyvenimas! Arba štai ten, už snapučių lysvės. Medus, o ne gyvenimas!.. O didžiuma žmonių kvailai tiki, kad Kitas Gyvenimas kunkuliuoja tik už Horizonto, už Ardėnų kalnų ar net pačios Kinų sienos. Pramanas visa tai, nedraugiška propaganda, tuščios demagogų bei profesionalių sukčių šnekos. Dar klausyk. Nors Kito Gyvenimo kaip ir nėra, žiūrėk! Antai, jis ten, už to lango su rusvais geranijų vazonėliais ir margom kartūno užuolaidomis. Klausi, kaip čia dabar yra, nėra! Argi gali taip būti? Gali. Mat vos prisiartinus prie Kito Gyvenimo, jis tučtuojau per žingsnį atsitraukia atgal. Ne iš mandagumo, suprantama; tai žiaurus dėsnis, jau Kito Gyvenimo dėsnis. Tu žingsnelį pirmyn, o jis, Kitas Gyvenimas, nieko nelaukęs žingsnelį atgal. Ir visąlaik taip – iki begalybės, iki kokčios rutinos. Teisybė, tarsi gali užeiti į trobą su kartūno užuolaidom ir vazonėliais, nustačius atskaitos tašką, galėtum pasivyti net Horizontą, bet jį pavijus, Horas, horizonto dievas, tik parodys kulnis ir sušmėžuos už mylių. Tinkamai pasiruošus, galima perkopti net Kinų sieną, bet perkopęs ją išvysi tas pačias siauras žmonių akis ir neužmatomas ryžių plantacijas. Kitas Gyvenimas gudrus – jis vis traukiasi ir traukiasi. Jis yra visur ir niekur, kaip koks Dievas ar komunistų partija. Jis nuolat apgaudinėja mus, negailestingai šaiposi ir krizena į kumštuką. Mes einame teisinga kryptimi, mūsų atkaklūs ieškojimai gali būti netgi labai vaisingi, teikti nenatūralaus pasitenkinimo, bet galop paaiškėja tik viena sena teisybė – gera ten, kur mūsų nėra. Spekuliatyvus Kito Gyvenimo esimas yra tik stimulas mūsų geriems ar prastiems poelgiams, skrydžiui ir nuopuoliui, – viskam, kas nejučia atsitinka su mumis; nesvarbu priešinantis ar pritariant. Net savižudžiai, jau pasiruošę šuoliui, grakščiai sudėję laibas rankas viršum galvos, taip, netgi jie tik trumpą akimirką žvilgteli į Kitą Gyvenimą – pamato jo nenušienautas pievas, bet niekuomet jo nepasiekia. Skaudus, apgailėtinas faktas! Gyvas žmogus nieku gyvu negali pasakyti – o, aš ten buvau, rodos, pernai. Pasitaiko, kas be ko, tokių tuščiagarbių pagyrūnų, bet jais tiki vien pirmo kurso filologės ir egzaltuotos senmergės.
       Bet! Jei nebūtų to Kito Gyvenimo, nebūtų ir mūsų pačių. Vien jis mus kelia kas rytą. Jis blizga tamsiam alaus butelyje ir stiklo šukėje. Ana jis, veidrodžio gelmėje – šaiposi, glamonėja mažus papiukus ar šeriuotą smakrą, guodžia, bet būk gudrus - paliesk, apkabink jį! Neišdegs, nepergudrausi! Geriant kavą, jis blizga rusva putele lėkštutės kraštuose. Ir čia pat pranyksta. Jis rašo mums laiškus lietumi, barbena kruša, kai kas pastebi jį prasilenkiant laivams ir traukiniams, jis laukia mūsų už Ano Kampo, kur baigiasi blokiniai namai ir prasideda dykra. Bet tenai viskas lygiai taip pat kaip ir čia, lūšnyne. Kitas Gyvenimas kvatojasi iš tavęs, mieloji mano, trenkiant Mozarto „Turkų maršui“ ar čirškiant tarptautiniam telefono skambučiui. Arba durų skambučiui. Jūs, Lady, atidarote jas, o už jų ničnieko nėra. Arba stovi kokia žvaira boba ir siūlo jums pirkti padėvėtas pėdkelnes. Kai neperkat, spjauna žalią seilę ir eina sau.
       Tačiau galybė viltingų užuominų atitolina grėsmės akimirką. Kuo naivesnės Kito Gyvenimo iliustracijos, tuo labiau jos mus dirgina, ragina siekti nepasiekiamo, sekti skelbimus laikraščiuose: ekskursija į Kitą Gyvenimą – 650 USD. Važiuojam? Juk vien mūsų siekimai ir ketinimai verti pritarimo ir pasigėrėjimo. Kuo didžiau stengiamės, muistomės, kenčiam, tuo aukščiau kylame savo paties ir piliečių akyse. Kritusieji paskelbiami didvyriais, o nespėję susitepti – šventaisiais. O mudu, pempės strazdanėle, neturim kada net atsigręžti, pažvelgti, ar toli nusikapstėm. Juk kiekvienas mūsų žodis, nevalingas judesys, pykčio ar džiaugsmo grimasa, kaip mat nuskrieja į jį – į Kitą Gyvenimą. Argi ne apmaudu? Ką tik buvę mūsų žodžiai ir judesiai – mieloji, išskėstas glėbys, panardintas košėje šaukštas – iškart pasidaro nebe mūsų, be menkiausio pasipriešinimo atsiduoda Kitam Gyvenimui. Šis godišius priima ir sugeria viską, tylėdamas susiglemžia ir visuomet atsitraukia per žingsnelį į savo valdą. Į kruvinus jurginus. Į balkšvus kaip žuvies viduriai bijūnus. Į Rusiją. Ar net už Kinų sienos, už Ardėnų kalnų. Ak, laumžirgio galvute, susitaikykim su juo. Nesikrimsk ir nelaužyk rankų. Kur tu taip ir išmokai? Nagi, pažvelk man į akis, kur? Kitam Gyvenime, sakai? Tai ir tavo sielą jau užtemdė tamsus jo šešėlis, tavo kelią perėjo kupranugaris su juoda kate ant pirmosios kupros, o viršum šilo nuslinko šėmas šešėlis. Tu nekrūpčiok, nevaryk manęs į šventą pagundą, tu neteisi – tai irgi tas pats gyvenimas. Jis visada su tavimi, mieloji, jis tavo seilėse ir tarpupirščiuose, tvinkčiojančioj gyslelėje ant tavo plono smilkinio ir užbrauktoje traukinių eismo tvarkaraščio eilutėje. Nebeatsirakinančioj spynoje ir parūdijusiam kibire, iš kurio teka saulėgrąžų aliejus.
       Bet žiūrėk dabar! Vos tik tu bandai eiti atbula, Kitas Gyvenimas pastato akis ir žengia tau iš paskos! Lyg atgaliop sukamas filmas seka tave. Žingsnis po žingsnio. Tip, top ir tap. Baisu, kaip taip seka, žiauru netgi. Kraupu matyti visą savo menką gyvenimą, kuris podraug yra ir tas Kitas. Niekad daugiau šitaip nesielk, vijoklio ūseli! Juk visos mūsų nelaimės tik per nepasotinamą smalsumą ir nuo mažens ugdytą uolumą. Bus kaip man. Nelinkiu tau šito. Eidamas atbulas, aš nužygiavau iki 1952-ųjų metų vidurvasario, iki Malkų Kūgio žaliosios mokyklos kieme. Tai, kad Josifas Džiugašvilis dar buvo gyvas, čia neturi nė menkiausios reikšmės. Tik karšta, išdegusi žolė, susiraitę akacijų lapukai, graudžiai nusekusi upė, surūdijusi barža ant varnalėšom apkepusio jos kranto, kvepiantis skiedrynas ir Malkų Kūgis. Aš atsirėmiau į jį kakta, paskui pabandžiau ištraukti vieną pagalį ir staiga - didžiulis ilgų, stambių pliauskų kalnas užgriūva mane, užvirsta visu mediniu savo svoriu, prislegia, prispaudžia ir tą pat akimirką sustingsta. Padrikas toks kalnas. Kiekvienas pagalys sau. Beveik nieko nejaučiu, o netrukus ir visiškai nieko. Tačiau tai nėra Kitas Gyvenimas, ne.

       DUGNAS
       Patiekalo „Ryžiai korėjietiškai“ receptas

       Drauguže mano! Tu sakaisi žinanti, kas yra Dugnas? Nagi? Dugnas, tai beveik tas pat, kaip ir Kitas Gyvenimas, sakai, kresteli kaštonines garbanėles ir, kad nematyčiau resvų dantukų, nusisukusi kvatoji. Kvatokis kiek patinka, bet jei atsidursi tikrame Dugne, oi srūsi karčiom ašaromis! Krauju ten srūsi ir druskingu prakaitu – jis nuėda visus dažus ir negražiom dėmėmis pasklinda ant drabužių, paklodžių, grindų... Nors... nors tu gal jau žinai, kur yra bent įėjimas į Dugną.
       Taip netikėtai užsukai – o sakiau juk, neik! – į mano nuomojamą mebliuotą būstą Mauritanijos gatvėje, drąsiai pravėrei plonos faneros dureles į mano valdą, apsidairei dar, šniurkštelėjai nosele ir apalpai! Neištvėręs nuo lentynos nukrito Šlapoberskio „Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas“, tuščias butelis nuo alaus ir batų šepetys. Tu nualpai! Vis nuo to tvaiko, troškaus oro, iš ponios Klein-Komar virtuvės sklindančių kvapų, svilėsių ir pamazgų smarvės. Gerai, kad nėjai į tą virtuvę, kur rūgo skudurai, maisto liekanos, kur nešvariam patale drybsojo Sena Karvė – ji gailiai mūkė: alaus! Taip, dėl visko kalčiausia, man rodos, Sena Karvė, toji pati Klein-Komar. Vis garsiau bliovė – alaus, mirštu! Tu tik dirstelėjai pro plyšį virtuvėn, o ji su savo liulančiais tešmenimis pasikėlė migyje ir išvertė baltas akis – alaus! Kas tau beliko? Užsidengei rausvą burnelę švelniu delnu ir blinktelėjai tiesiai ant grindų – be garso į šalį nuriedėjo žalsvas losjono flakonėlis. Pakėliau ir paguldžiau tave ant čiužinio šalia krosnies – vienas jo galas buvo kruvinas, o iš kito kyšojo apsvilus vata. Kraujas ir pelenai. Lauke švietė balandžio saulė, nuo lubų byrėjo senas tinkas, pasaulis kėlėsi dar kartą, bet tu gulėjai ir nė krust.
       Gerai. O ko čia lindai? Ko tikėjaisi? Sakiau, kad dirbu kinomechaniku, mėgstu išgerti. Parūpo pačiai pamatyt? Taip, čia ne tavo tėvelių apartamentai. Čia gyvena paprasti, kuklūs, gyvenimo nugairinti žmonės, pamatysi dar. Aišku, ir tokie alpsta – gatvėje, traukiniuose, turguje. Visiems pasitaiko silpnumo akimirka. O, yra netgi tokių, kurie griūna duonriekiu brūkštelėję per pirštą ir išvydę savo kraują. Tu nualpai nuo oro stygiaus, aš suprantu.
       Oi kaip mes visi išsigandome: Komar, ta sena karvė, akimoju pamiršo alų, užsimetė ant nuogo kūno vatinuką, stvėrė milžtuvę ir risčia pasileido panešti vandens iš hidranto. Jis tik už vieno kvartalo, prie Ketvirtosios Valdybos. Jos pagyvenusi dukra Matilda puolė drastiškai masažuoti tavo slėpsnas, bet man pavyko nublokšti ją į kampą, ten Matilda tuoj užmigo. Gailiai sirpė per sunkų miegą ir nematė, kaip iš gretimo buto įbėgusi našlė Mirski kišo tau efedriną, uostomąjį tabaką ir anyžines tabletes. Dink, sene! – sušukau jai, – pranyk! A, tu nežinai – Mirski negali pakęsti, kai jai kas nors komanduoja. Ji spjovė mano pusėn, iš anties išsitraukė virtuvinį kalaviją ir šoko ant manęs, bet ašmenys nuslydo palaidinio nugara: taip buvo sukietėjusi mano rūbo materija nuo suodžių, dulkių, druskų ir smėlio. O ir kalavijas seniai bebuvo galąstas. Tada Nadežda Mirski mikliai nubėgo ir atsinešė miniatiūrines manikiūrines žirklutes. Gal ji pamanė, kad tu gimdai? Bet tada tave išgąsdino Sena Karvė – ji šliūkštelėjo tau ant veido milžtuvę vandens. Tada pramerkei kairę akį, tvirtai pareiškei: mirštu! – ir vėl nugrimzdai į nirvaną. Kaip žavingai tuomet atrodei! Angelas sąvartyne, dingtelėjo man. Gulėjai, o Komar ir Mirski spėjo susipešti, susitaikyti ir ėmė balsu svarstyti, kur čia geriau paslėpus tavo lavonėlį – užgriuvusiame šulinyje ar užmirštoje nuo karo laikų slėptuvėje? Aš buvau kartą joje – surūdiję geležiniai suolai, tokios pat dujokaukių dėžutės ir į kristalus sustingęs esamasis laikas. Net žiurkių ten nėra. Štai kur būtų buvęs tavo Dugnas!
       Grįžtelėjęs į tas damas, aš ištariau kelis ne itin švankius žodžius. Leksika padėjo – abi pritūpė iš piktumo, nusigręžė ir pasikaišiusios sijonus, parodė man plokščius, melsvus užpakalius. Mudvi gero norim, pūkštė jos, o tu, bla, keikiesi! Ir nušlepsėjo į virtuvę valgyti žvirblienos ir gerti česnakų sunkos. Raganos vis raganos. Paskui Sena Karvė atrajodama nusirengė ir išėjusi kiemelin, pasinėrė į surūdijusią kalio permangano vonią. Ji gydėsi nuo vočių – votys pūliavo ir dvokė. Ją puolė sparvos ir šūdmusės, bet dabar iš vonios kyšojo tik smaila nosis - nelaiminga moteris gulėjo prisispaudusi prie vonios dugno.
       Ką gi dar galėčiau tau pasakyti? Ogi tai, kad jei nebūtum susileidusi, mudu, ko gero, būtum amžiams pasimetę. Būtum kaip žebenkštis nėrusi iš tos mano skylės, kaip savo metu visiškai teisingai pasielgė Zaira Gimbicka, Terezija Kaunietė, korėjietė Liu Van Ho, Milė ir Dovilė. Yes, darling! O juk nepėsčios merginos, gyvenusios pabėgėlių stovyklose, šanchajuose, blokhauzuose ir fortuose. Bet tu lūžai, ir čia mudviejų laimė. Dvylika valandų išgulėjai kaip malka, niekas negelbėjo. Į sieną pabeldė oportunistas Žvynakis. Pusė penktos, supratau, mat tokiu metu visuomet veždavo šviežią alų. Grįžau po geros valandos, nešinas kibiru šio tauraus, auksinio nektaro. Be perstogės maukdamas, su gailesiu žvelgiau į tave, sukdamas galvą: kur gauti stiklo? Buvau tvirtai pasiryžęs laidoti tave stiklo karste. Sutaisiau alaus kompresą, uždėjau ant tavo kaktos. Skruostukai ėmė pamaži rausti, ant lūpų pasirodė sveika puta. Įkišusi snapą, Sena Karvė puolė prie alaus, bet treptelėjau koja ir ji atatupsta dingo. Tu ištarei: – Venecija, Venecija... pavojus praėjo. Mirski įvilko žvirblio šlaunį ir taurę česnakų antpilo, bet išvijau ir ją, ir Klein-Komar, savo būsto šeimininkę. Sakiau, ji labai nemėgsta, kad jai komanduotų. Komar dukart išgelbėjo man gyvybę – pylė į mane iš nupjautvamzdžio ir abukart pro šalį. Jos zyzė, siūlė visokią pagalbą, gąsdino, kad tau gali sutrikti menstruacijos, kartojo burtų formules ir be paliovos keikėsi: jopsel mopsel, chalierajasna, lekmikamarš! Neištvėręs ištraukiau paskutinę šimtinę, didelę kaip vyriška nosinė, su Aleksandru III. Pasiunčiau Mirski pas oportunistą, kad pasmulkintų; ji atnešė dešimt vienodų rausvų popierėlių – Iljičius juose buvo su kepure. Išskyriau tris rausvuosius ir įdaviau juos Mirski, – visoje Mauritanijos gatvėje ji turėjo didžiausias degtinės atsargas. Už vienuolikos minučių ji pristatė pilnutėlį bidoną šviežios degtinės ir pasėmusi pilną emaliuotą puodelį kikendama padavė man. Aš nugėriau, o tu vis dar gulėjai be žado. Tik kai pražiodinau tave, kai kliūstelėjau į burną mauritaniškojo eliksyro, tu pašokai it nutvilkyta ir visų džiaugsmui išmaukei puodelį ik dugnui. Štai kaip grįžai į gyvenimą, ar tikrai grįžai? Juk nuo tos dienos jau nebeištveri be penkių šešių puodelių perdien... Taip ir gyvenam.
       O ko tau dar stinga? Sena Karvė uždaryta Veneros gydyklon, o Mirski užvakar pasikorė savo balkone. Matilda? Argi ji mums kliudo? Aaaa! Na gerai, gerai, viskas, baigta, daugiau nebelandžios. Ko šypsais? Krest tas savo garbanėles, vėl krest. Miega Matilda, grįžo iš Lukiškių, iš pasimatymo, Mileriui dar trijulę tupėti. Ji miega sau ir miega, mačiau iš kažkur parsitempė ar ne du kilu trankvilizatorių, nė ėst nebereikia. A, tiesa! Mirski tada dar siūlė tau duot pasiutusio šuns kraujo, girdi, pasiutimas pasiutimą varo. Pasiutusio neatsirado – Mirski pati nudobė savo Fobą ir privarvino kraujo. Išgėrei nė nemirktelėjusi. Kitą dieną senė ištroškino tą šunelį korėjietiškai – su ryžiais ir džiovintom slyvom – kirtom visi, net ausys linko. O štai vakar Mirski pasikorė – nebeištvėrė be Fobo... Tai matai, kokie čia žmonės - gerklę peršti iš graudumo. Pirma šunį paaukojo... paskui ir save. Tu buvai jau tiek pasitaisius, kad dalyvavom skubiose Mirski laidotuvėse – pakasėm ją dykroj netoli barbakano, prislėgėm akmenim ir užliejom asfaltu, kad valkataujančios katės neištąsytų vargšės kauliukų. Tu ir ašarą nubraukei, o aš numečiau ant kapo puokštę sausų kiečių. Nepameni? Aišku, jau vos laikeis ant kojyčių. Tik kiečiai ir keli gyvų varnalėšų vainikai teprimena tą vietą, kur ilsisi senoji, geroji Mirski. O tu atsigavai – tempei mane į mūsų Dugną, reikalavai degtinės, machorkos, svogūno... Kitądien tik žalios Fobo kepenys, įtrintos česnaku ir pakaitintos ant dvokiančios vatos gniutulo, pastatė tave ant kojų. Pakilai, atsistojai ant rankų ir taip apėjai visą kambarį. Tada taikliai spjovei į apstulbusią nuo tokio cirko žiurkę ir pasiuntei mane į Ketvirtają Valdybą. Padovanojau Valdytojui kalėjime dirbtą spiningo kotą (Milerio darbas), šratinuką ir jis priregistravo tave Mauritanijos gatvėje, esi pilnateisė Dugno gyventoja, dabar niekas tavęs čia neskriaus ir nelies – šventa! Tiesa, Valdytoją dar teks vaišinti, o jis ne bet ką laka. Nunešiu jam trilitrį valerijono, galės klykauti kaip morčiaus katinas. E, sakyk man... kam tu landžioji į Bokšto gatvę pas Seną Karvę, kam nešioji jai česnakus? Tuos paketus su švinktelėjusia menke ir kalnus puikių nuorūkų? Baik, antraip gausi ausų, aš toks. Bet ne, tu taip puikiai prigijai šitam Dugne, kad net aš imu tavęs truputėlį bijotis. Vakare galėtume eiti į kiną, bet žadėjo ateit toks poetas. Latras, žinoma. Pila kasdien, bet kaip rašo! Jaunas, o plikas, pasiruošk. Gal ir jam ryžių korėjietiškai? Toks liesas, amžinai alkanas, soliterį, sakėsi, turi. Ot man patinka – apie viską atvirai! Gal tikrai jam ryžių? Ko juokiesi? Pala, ryžių, berods, dar yra. Kaip jie gaminami korėjietiškai? Va, skaityk! Na gerai aš, tu jau nebeįžiūri. „Atsargiai prapjaunamas gyvo šuns pilvas, išverčiami viduriai... prikemšama du trys kilogramai ryžių... tada pilvas užsiuvamas, o šuva – dar gyvas! – pakabinamas ant kablio ir tvatinamas lazda tol, kol ryžiai gerai išbrinksta ir suminkštėja...“ Ne. Ačiū. Virkis tokius ryžius pati. Aš dar...
       Ei, ką tu darai? Ką darai?!! Baik! Ką tu sumanei! Mesk šalin tą baisų peilį! Ponia Komar, gelbėk! Matilda! Mirski! Nee! Žmonės! Ji nori mane papjauti ir išvirti! Ne! Neee!
       Oi! Atsargiau pjauk! Dėl tavęs viską iškęsiu... galėsit abu, su tuo puspročiu... Oi! Poetu! Patrauk tuos mano vidurius su visu dubeniu toliau... suka nosį, aš šiandien jau prisisiurbiau! Skauda! Atsargiau kimšk tuos ryžius! Gana, ganaaa!.................... Ei. Nedaužyk manęs taip smarkiai! Dabar daužyk, daužyk, geraaaa! Daar! Prisimeni, kaip aš?... Kaip tu... mudu abu... sadomazochistė, Leopoldo mokinė, fon Zacherio! Oi, daaar! Tu gerai moki tai daryti, giliau, smarkiau! Oi mūsų ryžiai, man rodos, visai subrinko! Pala, dabar aš, aš! Ša! Taip, taip... aguonėlę sėja!...... Iki dugno! Dugno, sakau! A, poetas jau čia? Sėsk, Polinarai, luktelėk, mes čia tuoj! Aaaaa... Sėsk, sakau, pilkis... Na! Šitiek ryžių! Kiek padažo!
       Sakiau tau, kad čia Dugnas, ko ėjai?
       Mauritanijos gatvė, keturiolika. Gerk, Polinarai. Na, sėsk. Antras aukštas, langai į kiemą. Gerk ir tu, sąvartyno Angele!
       Dugnas. Vakare eisim į kiną. Slėptuvėje rodys „Robiną Hudą“. 1938 metų gamybos.
       O, Komar grįžo! Ir Mileris! Ir Matilda čia! Ką, ir Mirski? Polinarai? Juk ji... Na, nieko, sėskit, ponia Mirski! Ir tu, mieloji, sėskis, drąsiau.
       Dabar mudu gyvensim ilgai ir laimingai.
       Labai ilgai ir labai laimingai. Mes pasiekėm savo gylį.
       Kiti jo niekad nepasiekia.

       LAIKINAI NEGERIANTYS RAŠYTOJAI
       Fenologinių stebėjimų sąvadas

       Ar matėte ką nors liūdnesnio už nelaistytą gėlę, kaitroje geibstantį žolyną? Net didžiausiam storaodžiui dilgteli paširdžiuose. Bet būkime atviri: užvis nykiau yra regėti Laikinai Negeriantį rašytoją (LNR). Talentingos jo rankos tokiu metu primena glebias virkščias, skruostai nuvytę it pavasarį bulvės, to žmogaus nebejaudina nei dangaus, nei žemės reikalai. Skaudus ir atkarus šitas vaizdas, o pats Laikinai Negeriantis – nykiausias ir vargšiausias asmuo visame bruzdančiame Literatūros ir Melo kvartale...
       Skaudu žvelgti į nugeltusią dobilieną, net susiraičiusį nuo sausros alksnio lapą. Ką kalbėt aplink išdžiūvusią balą strykinėjantį kikilį. Sausumon išplaukęs kūrėjas jokios užuojautos nesusilaukia – įraudę kolegos atlaidžiai tapšnoja jį per pečius ir vėl nyra į tokį pažįstamą pusrūsį... Kaip neteisinga, nehumaniška, tik kas tai suvokia? Retas. O jei ir suvokia! Et.
       Samprotavimai apie svaigiųjų gėrimų naudą ar žalą kūrybai jokiu būdu netaikomi tiems plunksnos darbininkams, kurie nuo lopšio yra užkietėję angelai ar tiesiog nekompleksuoti abstinentai. Kurie per kalendorinius metus išsiurbčioja ne daugiau dešimties litrų svaigalų. Tokius palieku ramybėje, gal netgi amžinoje. Jų kita dalia, kitokia intencija, savi pašaukimo sunkumai. Net ambicijos kitokios – nebent teoriškai jie įstengtų suvokti kolegos tragediją ir triumfą.
       Nežinau kodėl (gal žinau, bet čia jau kitas reikalas) esu įsitikinęs, kad šiais beprotiškais laikais ką nors verto gali parašyti tik Bakcho košmarus patyrę rašytojai. Devynioliktajame amžiuje galbūt galėjo svariai pasirodyti ir blaivininkai, tik ne šiandien. Mūsų dienomis blaivių, įtūžusių moterų bei vyrų rašymas yra vien nuobodžio pasaka – be galo teisinga ir be galo nyki. Jokio purvo, jokių haliucinacijų. O jei tokių dalykų ir pasitaiko, jie dvelkia buitine šizofrenija, mazochizmu ir sintetika. Sintetinis purvas tik dar labiau išryškina bedvasį baltumą.
       Kodėl! Kodėl gabūs, netgi talentingi rašytojai ūmai tampa Laikinai Negeriančiais? Aibė priežasčių: atsivertimas į kitą tikėjimą, traumos, kraupi diagnozė, o kartais ir beprotiškas pasiryžimas apstulbinti vis mažiau skaitančią visuomenę. Pasitaiko ir suvis originalių atvejų. Pažįstu vieną gabų paikšį, bene pustrečių metų džiūvusį vien iš gnoseologinių sumetimų – šis žmogus panūdo pasižiūrėti, kas gi atsitiks užrišus gerklę. Ką gi, nieko... jis nusilpo, ėmė keiktis, jam ėmė slinkti plaukai, o parašyt, nieko ir neparašė. Baisiausiai sulyso, pasidarė frigidiškas ir tuo būdu pažinęs save, vienu mauku išgėrė litrą karčiosios, sukirto rūkytą kumpį, padarė kaimynei vaiką ir per mėnesį parašė „Naktinius skaitymus“ – meistrišką romaną apie erškėčiuotą kelią atgal. Eksperimentų gana! – toks dabar šio kankinio motto.
       Kas mylėjo ir nebemyli, tas nebemylės, kas gėrė ir nebegeria, tas gers! Skaudūs, bet pranašiškai teisingi šie Vaižganto žodžiai. Reta, žmogaus protui nesuvokiama išimtis tik patvirtina žiaurią taisyklę. Net neminiu tų, kurie negeria ir seniausiai nieko neberašo – tokių bevardžių antkapių Literatūros kapinėse pilni patvoriai...
       Žuvies galva su didžiule, pakraujavusia ir išsigandusia akimi, sūrio galva, apsiverkusi svogūno galva, odos ir bulvių lupenos, šaltas ir karštas prakaitas pakaitom, žiauri akistata su tuščiu buteliu, savigrauža dėl neparašytų drobių, tuščiavidurė nemiga, švelniai koktūs prisiminimai... argi ne puiki būsena imtis naujų darbų? Įrodyti bohemai, jog dar nesi nei lavonas, nei mažaraštis pigmėjas. Kad iš tavo nasrų tebesiveržia ne tik karšti kvaišalų garai, bet ir skaisti kūrybos liepsna!
       Štai ką Vienas Geriantis rašytojas kitados rašė Laikinai Negeriančiam rašytojui į Girtuoklių namus. „Neverta“, guodė latras, „provincialioje mūsų visuomenėje kreipti dėmesio į savo menkumą, šlakus, dėmes, fizinę negalią. Neverta kasdien sielotis, kad mūsų niekas nemyli! Vien tavo paties kūriniai turi būti atsakas kritikams bei moralistams. Vienut vienintelė sąlyga – geriau, kad būtum dar ir talentingas, o visas kitas tavo silpnybes tau atleis būsimoji skaitytojų bei literatūros teisėjų karta. Ir daugeliui tų žmonių netgi labai patiks, kad buvai šioks toks pašlemėkas, mergišius, valkata ir, žinoma, girtuoklis!“
       Tokį patogų galvojimą, manau, visiškai pateisintų kastruotoji mūsų literatūros istorija – šventiškas briaunotų stiklinių skimbčiojimas nuo raudonojo pokario iki grandiozinių jubiliejų... gėrimas kaip gyvenimo būdas... nykūs atstumtųjų nuo ėdžių gėriojimai, o ir ritualiniai nusipelniusių kolegų girtavimai. Taip, net komunistai palankiai vertino kai kuriuos soclatrus ir dėbčiojo į socdavatkas, kurių irgi būta! Juk drauge su degtine plūdo ir „arterinis socrealizmo kraujas“, tad šiuo reiškiniu nesibaisėjo netgi aršiausieji literatūrinės dorovės kalifaktoriai. O kiek gyvo kraujo į nuvargusį ir mėlynėm nusėtą literatūros kūną įliejo sveikos girtos muštynės tarp rašančių bei geriančių vyrų ir moterų! Pažinimas išties yra begalinis, tik šit kas: visa kontraversiška rašliava apie „žaliąją gyvatę“ geriausiu atveju tėra juokinga – beveik be išimčių ji įdomi vien angelams bei nesveikai dievotoms personoms.
       Tačiau literatūros užkulisiai dar mena dienas, kai alkoholis būdavo pasitelkiamas ideologiniam tikslui pasiekti – maloniai apsvaigintas ir pavalgydintas rašėjas įstodavo į vienintelę partiją, o moralinės pagirios būdavo klaikios ir netgi tragiškos...
       Bet kartais savaime išaušta diena, kai ilgai svaiginęsis silpnas žmogus tarsi praskleidžia rūką, praskleidžia žoles ir atsigeria tyro šaltinio vandens. Jis paprasčiausiai nebenori degtinės etc. Nebenori ir viskas! Taip ir atsiranda nelaimingieji Laikinai Negeriantys rašytojai. Nė lašo. Nė nesiūlyk! O būdavo... Toksai vyras ar moteris iškart praranda visą kūrybos džiaugsmą, šišą, polėkį. Jis jau žino, ką rašys ryt, poryt, už mėnesio... bet jam baisu! Geriantysis šitos baimės niekad nepajus. Blaivystės rašymai ilgainiui virsta niūria katorga ir nuobodžiu. Ar didelį polėkį jaučia profesionalus malkų skaldytojas ar mezgėja? Tasai, kurs būdamas blaivas, imasi doroti ąžuolą, niekad negyvens po klevu. Toks žmogus dirba gal ir našiai, metodiškai, bet rezultatai apgailėtini. Juk tenka skolintis techniką, įrankius, o kertant medį, jis iš anksto žino, kurlink virs griaumedžio kamienas ir net ką jis sutraiškys! Kuris, sakykit, kortuotojas sėstųsi prie žaliojo kortų stalelio iš anksto žinodamas, kad žiauriai prakiš? Joks. Jeigu jis, žinoma, ne palaižūnas, o tikras lošėjas.
       Fiasco niekuomet nepatirs tik tas talentas, šalia kurio rašalinės stūkso litrinis butelis viskio ar vermuto, džino ar paprastos krūminės. Talentui joks gėrimas niekad nesukliudys parašyti šedevro. Tai juodo darbo butelis. Šitokį metodą yra aprobavęs ne tik Williamas Faulkneris ir kai kurie Heinricho Bollio herojai, jį gan sėkmingai eksploatuoja ir mūsų plunksnos artojai.
       Gal pastebėjot? Laikinai Negeriantis rašytojas darosi irzlus, išrankus maistui, buitiniams patogumams. Jam vis tiek amžinai stinga pinigų. Vien vitaminai kiek kainuoja! Jam stinga ir ramybės. LNR negali kurti, jei už trijų kambarių kas nors miega.
       Štai blaiviam prozos meistrui prisėdus prie dvidešimt kažkelinto romano skyriaus, netikėtai užgriūva du gerokai kauštelėję kolegos. Žino, kad vargšas negeria, bet jau tarpduryje traukiasi atsineštą butelį, nekviesti sėdasi, geria, rūko, pelenus krato ant įpusėto rankraščio arba grindų. Abu kuo garsiausiai pasakoja savo naujus nuotykius ir atvirai tyčiojasi iš įsukto mašinėlėn lakšto. Žmogiškuoju požiūriu tai neatleistina. Bet pažvelgus plačiau, suteikus svečiams kūrybinę licenciją, - netgi labai atleistina – juk jie kaip tik dabar, tyčiodamiesi iš nelaimingojo LNR, kaupia savyje kaltės pajautą, kietai veržia kūrybinę spyruoklę, kuri vieną dieną išsitiesdama nusvies juos iki debesų! Deja, blaivasis kūrėjas visa tai suvokia ir nuoširdžiai pavydi. Teisybė, galop jis išveja padūkėlius, šitaip dar labiau pralinksmindamas juos, tik pačiam džiaugsmo nedaug. Jis girdo savo pagrindinį herojų, herojaus priešus, plūsta juos... ir visos dienos triūsas lekia šiukšliadėžėn.
       Nykuma, šleikštulys, koktus apsimetinėjimas! Kiek tai gali tęstis? Metus, dvejus? Dar ilgiau! Ko ieškai, tą ir randi. Tačiau vos ši blaivybė tampa konstanta, vos bando įgyti amžinybės statusą, vos nusivylusi brolija mintyse laidoja „blaivybės liūne nuskendusį kūrėją“, LNR plačiai išsižioja ir stačia galva nuo skardžio neria į purslotą, svaigią jūrą. Jei išplaukia, maloniai apsvaigęs tupi ant savo vienatvės uolos. Jei nuskęsta, – vieniems plojant ir džiūgaujant, antriems liejant krokodilo ašaras – geria toliau. Jis geria!.. jau geria! – nuošia gandas, o jį atkartoja aidai aidužiai: jis ge – ria! Viskas kartojasi – plojimai ir ašaros.
       Beje! Kaip ir svaigalai, taip ir pati kūryba yra niūri, lėta, nors ir svaigi savižudybė. Juk aišku kaip dieną – nei besaikis gėrimas, nei puikiausias rašymas dar neišsprendė nė vienos buitinės problemos. Gera proza yra tarsi rūkytas kumpis, bet didumai žmonių patinka vien saldumynai.
       Būna ir kitaip. Štai smarkiai lėbaujantis rašytojas pats save nubaudžia mėnesiui kitam blaivybės ir parašo, tarkim, šedevrą. Kas yra šedevras, atskiro rašinio reikalas. Bet šitoksai jau puikiai žino ką darąs: vos padėjęs paskutinį šauktuką, jis nusipurto tarsi nuo vištos nulipęs gaidelis ir mojuodamas sparnais, pliaukšėdamas delnais, skrenda į artimiausią girdyklą. Šitoks rupūžė žino ką daro.
       Gaila, bet į senatvę ne vienam doram rašėjui suskystėja ne tik blauzdos, bet ir smegenys – pamaži prasideda kaušimas be polėkio, be kiaulysčių, vis dažniau pastebimas nepateisinamas išrankumas asortimentui, išnyksta kritiškas požiūris į buvusius priešus. Tai baisu, o užvis baisiausia – atsiranda begalinis potroškis amžinai gyventi ir amžinai rašyti! Amžinai diktuoti formos bei turinio madas ir net pačiam įsitikinti savo nemirtingumu. Tik čia menka bėda: visas šias vaikiškas ligas – dažniausiai laiku ir greitai – išgydo Lady Giltinė. Ji paslaugiai atsistoja galvūgalyje – panašūs kaprizai jai ne naujiena!
       Kūrybos fenomenas visada paradoksalus: girtuoklio kūryba į blaivų kelią atveda – ar bent jau teoriškai gali taip atsitikti – ne vieną eilinį girtuoklį. Net rašantį nerašytoją. Sukrėstas rūsčios gyvenimo tiesos, toks žmogus tyliai ištaria: baigta... Kūrybos tikslas pasiteisina keleriopai – knyga išgraibstoma, pelną leidėjai atiduoda Valančiaus proproanūkiams, o, tarkim, kas šimtasis skaitytojas pasveiksta nuo lėtinio alkoholizmo! Taip talentingo girtuoklio rašymas tampa altruizmu: žmonės verkia skaitydami ir daužo degtinės butelius, o jis seniai ilsisi po žalia kaip alaus tara velėna... Teoriškai šitoks kazusas tikrai įmanomas.
       Tik gyvenimas visuomet ir banalus: kad ir kaip mums gelia širdį dėl nuvytusios žolytės ar sausroje besiraitančių lapų, niekad neturėsime laiko ir jėgų viskam palaistyti! Belieka piktintis žemiškąja netvarka ir savo pačių netobulumu. Bet netikėtai susitikę ištroškusį rašytoją, esant galimybei, pagerbkime jį stikleliu karčiosios ar alaus kaušu. Šitą auką su kaupu atpirks būsimieji jo kūriniai. O jei ir neatpirks, jausimės gerą darbą nuveikę. Juk net Laikinai Negeriantys rašytojai dažnai laikinai negeria vien dėl to, kad vėluoja honorarai, o paskutiniai pinigai jau kadų kadės išleisti puotaujant su deklasuotais elementais ir atsitiktiniais praeiviais. Nebūkite šykštūs – gal jūsų pasiūlytas lašas praskaidrins niūrią LNR valandą? Tuo pačiu šis lašas taptų apčiuopiamu indėliu į mūsų moderniąją literatūrą - juk jūs tą žmogų išgelbėsite nuo potencialios mirties. Toksai indėlis kur kas svaresnis už pačias nuoširdžiausias katutes ir garbanotų alyvų puokštes ant poeto kapo... Post factum, žinoma, tiks ir puokštė, bet kol kūrėjas gyvas...
       Tačiau įkyriai agituoti už tokią vaišę irgi nenorėčiau. Nedera, pavyzdžiui, tykoti garsėjančio talento smuklėse ir per prievartą brukti jam į ranką taurę. Rašytojai neretai yra jautrūs žmonės – įtarę, kad toji taurė yra ne širdinga auka, o tik menka išmalda, kartais (beje, gan retai!) jie gali net atsisakyti ir supykę prisilakti iki lubų graibymo. Lazdos niekad nedera perlenkti, o receptų, deja, irgi nėra.
       Laikinai Negeriantis Rašytojas yra beveik tas pat, kaip ir Laikinai Einantis Pareigas Premjeras, ministras ar banko valdytojas. Čia geria – čia nebe, čia eina pareigas - čia nebeeina... Viskas būtų gal ir neblogai, bet pats žmogus jaučia – viskas taip niekingai Laikina, taip greitai praeina... Viskas: gerumas, dėmesys, privilegijos, dovanėlės nuo dėkingų skaitytojų, atlaidumas už krečiamas šunybes. Juk kiekvieną akimirką gali tapti paprastu žmogeliu, kaliniu arba Vėl Geriančiu rašytoju! Rašytojai šiuo atžvilgiu daug laimingesni – jie tik grįžta į savo natūralią stichiją, pasineria į ją kaip narai, o pasinėrę vėl čiumpa plunksną ir rašo rašo rašo... Talentingai vaizduoja savo baisų, bet nepakartojamą nuopuolį. Kad kitus apsaugotų nuo jo. Talentingam žmogui tai ir yra išganymas.
       Todėl šis rašinys tegul nepiktina blaiviųjų žmonių. LNR mūsų gretose taip negausu, kad jie nekelia nė mažiausios grėsmės lietuvių tautos genofondui. Teisybė, tolydžio girdydamas savo talentą, toks rašytojas sudega kur kas greičiau, nei lėtine pseudoblaivybe negaluojantis klasikas. LNR statusą Nepriklausomoje Lietuvoje galėtų įgyti daugų daugiausia dvi trys dešimtys moterų bei vyrų.
       Tad Juodoji diena, kai LNR vėl godžiai apkabina taurę ir pabučiuoja butelio kaklą, yra juoda tik jo artimiesiems ir nedidelei „grupei draugų“. O gimtajai literatūrai toji diena labai dažnai tampa pragiedruliu, viltinga prošvaiste, gaiviu lietučiu, kuris netrukus laistys būsimą derlių. Didžiulė, kone neišmatuojama ši kaina, tai teisybė, bet tik laviruodamas ant beprotybės ir svaigulio ašmenų nūdienis rašytojas dar įstengia šį tą nuveikti. Nesmagu tik, kad literatūros gurmanai godžiai geria šitą tirštą kraują ir jau vėliau, nagrinėdami kūrinį, beveik neklysta komentuodami dvasines bei fizines kūrėjo kančias. Nors visai ne gurmanams skiriami tie šedevrai. Bet tegul galvoja, kad jiems. Kiekvienas turi teisę galvoti, kad viskas rašoma, tapoma, statoma, grojama tik jam vienam, kaip, beje, ir šis rašinys. Ir jeigu bent vienas šitaip pagalvojo, tai rašytojas, matyt, ne veltui vėl pradėjo gerti. Jei bent vienas arba du...
       „Tamsiai balti karšti ledai“, pasakys koks išminčius, perbėgęs akimis šiuos nuoširdokus samprotavimus, taigi – nonsensas! O gal tik atsainiai šyptelės: tiek to! Žinoma, kad tiek to. Bet: „Kas mylėjo ir nebemyli, tas nebemylės, kas gėrė ir nebegeria – tas gers...“
       Tiek to, tiek to, tiek to. Tiek To!

       VABALAI ČIUOŽIKAI SENVAGĖJE
       Akvarelė

       ... bet tuomet, kai skyla galva, zvimbia ausyse, kai tu, apimtas švento siaubo, gomuriniu balsu gargaliuoji – Gomorrha! – kai grindys stojasi piestu, o raiteliai su deglais jau supa tavo namus paupy, spjauk į viską: šok pro langą į snapučių lysvę ir dumk prie senvagės. Žinai, toji beveik užžėlusi senvagė šalia miesto, padrėkusiam pušyne? Galima sakyti, pačiame mieste, bet tai irgi būtų netiesa. Kad ir susiėmęs galvą, kad ir tebešaukdamas – Gomorrha! – atlėk čia ir nurimk, nurimk jau. Užsikniaubk ant mano tiltelio turėklų ir, jei įstengi, imk stebėti vandens baisūnus – vabalus čiuožikus. Gal čiuožikai tave dar išgelbės. Vabalai čiuožikai: jų čia galybės.
       Tu juk žinai. Žmogaus nuotaikos kyla iš kokių nors minčių: lėkštų, padrikų, gauruotų, juodų. Pūstelėk dūmą virš tamsaus, drungno vandens. Na, matai? Dūmas. Melsva, garbanota mintis. Šit ir pranyko. Taikus vasaros pavakarys, o tu nebeturi kur dėtis. Antai, jie jau pasirodė! Čiūūūžt! Jie. Čiuožikai. Na? Kilo kokia mintelė? Dar nekilo. Nieko baisaus. Prisimink, ką tau šiąnakt iš Šventraščio kuždėjo pranašas Ezekiėlis. Pamiršai. Tai aš tau priminsiu. Klausyk!
       Aš regėjau: štai iš Šiaurės ėjo viesulas, didelis debesis ir besivijojanti ugnis; aplink jį buvo žibėjimas. Iš jos, tai yra iš ugnies, vidurio, švietė lyg žėrįs skaistvaris.
       Ar jau prisiminei? Klausykis toliau:
       Jos viduryje rodėsi esą keturi gyvūnai; jų išvaizda buvo tokia: juose buvo žmogaus pavidalas. Kiekvienas turėjo keturis veidus ir kiekvienas keturis sparnus. Jų kojos buvo tiesios, o jų kojos padas buvo kaip veršio kojos padas; jos žibėjo kaip žiba įkaitintas skaistvaris... Gyvūnų panašumas buvo toks: žiūrint jie atrodė lyg žėrinčių anglių ugnis ir lyg degantys švyturiai. Gyvūnų tarpe matėsi šen ir ten bėgiojanti blizganti ugnis ir iš ugnies išeinąs žaibas. Gyvūnai ėjo ir grįžo kaip žaibo švytravimas.
       Tai mat. Taip tau kuždėjo pranašas Ezekiėlis, Buzio sūnus, taip jis regėjo kitados Kaldiečių šalyje prie Khobaro upės. Gomuriniu balsu tu sakei – Gomorrha! Gomorrha! – o paskui gal užmigai, o gal ir ne.
       Žiūrėk, žiūrėk į tuos vabalus! Gal ir jie ateiviai iš Visatos, benamiai klajūnai, nutūpę į šitą mauruotą senvagę šalia kurkiančių varlių, skaisčiasparnių laumžirgių ir kitokio gyvio? Antai! Žvelk, kaip jie skrieja matiniu paviršiumi, palikdami vos įžvelgiamą, čia pat išnykstantį pėdsaką? O kaip jie vengia maurais užžėlusių įlankų. Visi trokšta atviro ploto, erdvės, o tu papūtei nuo tiltelio dūmus. Bet šit, apsisuko, žybtelėjo akimirkai vakaro saulėje, vėl pričiuožė, sugrįžo. Prisimink Ezekiėlį! Savo vyzdyje padidink juos 78 kartus. Ne, verčiau iškart 134. Na, žinoma, jie dar menki, bet jau pavojingi! Štai kaip gimsta mintis? menki, bet jau pavojingi! Jau šis tas. Dar padidink juos. Dabar tu regi vabalus čiuožikus didumo sulig laukine žąsimi. Sakai, laukinių čia nebūna? Gerai, tebūnie naminės. Tu jau matai vabalų veidus – tris, keturis, šimtą? Ką, veidus? Taip. Nejau snukius? Snapus. Fizionomijas. Patenkintas savimi, išsiviepusias, murkšlinas tarsi senų girtuoklių, vabalų čiuožikų fizionomijas. Protingų būtybių nepaliaujamas šokis ant juodo pelkės veidrodžio. Taip jie kaupia ir perduoda informaciją tau. Veidai artėja į tave. Nesitrauk. Stovėk kaip stovėjęs ant tiltelio. Nemalonios jų akys, netgi klaikios, bet mastelio nemažink. Kontroliuok save. Paryškink detales: kojas, sąnarius. Burnas, burnas ypatingai. Siurbtukus irgi. Geltukus. Jeigu jau atėjai čionai, būk ryžtingas. Jie patys auga, sakai? Tegul. Tavo vabalai čiuožikai jau kaip šešiamečiai berniukai. Pikti, murzini neklaužados. Žiemą tokie čiužinėja ant senvagės žalio ledo. Mėnesėtom naktim jų čia knibždėte knibžda. Visai kaip dabar. Tik dabar vasaros vakaras, ir lygutėliu paviršiumi straksi, čiužinėja ir sukimba - tuojau pat vėl atšoka! – šešerių metų berniuko dydžio vandens vabalai. Klasikinės čiuožėjų pozos, dvasingas polėkis ir įgimta elegancija. Ir tie murkšlini jaunyvų dar girtuoklių veidai. Vasarą tokių prie senvagės pilna. Bet čia ne jie. Čia tikrų tikriausi vandens vabalai, kada nors priminsiu tau lotyniškus jų vardus. Kai jie vėl pričiuožia artėliau, matai: jų dantyse – ką, dantyse? – styro tarsi rūkstantys nuodėguliai. Jie rūksta ir rūksta. Mintis: tai štai iš kur kyla pelkių rūkas! Kolei kas jų daugiau nedidink. Minčių tau pakaks. Antai miško keliuku leidžiasi sena panelė mokytoja. Tankios eglės, aukšti lazdynai, storos samanos. Mokytoja grįžta iš kapinių: jos rankoje raudonas kibirėlis, o jame grėbliukas. Ji šauni, kaip ir prieš keturiasdešimt metų, kai palaidojo brolį – jį papjovė difteritas. Parodyk jai savo čiuožikus! Bet ne. Nereikia. Ji nieko nesuvoks. Tik išsigąs ir šnekės visam miesteliui niekus. O tau minčių jau pakanka. Kada nors ir kur nors jas panaudosi. Svarbiausia, aišku, vabalai. Bet neužmiršk ir Ezekiėlio, būtybių su veršio padais, besivijojančios ugnies. Dar prisimink Erichą fon Denikeną, šveicarą. Tai tam visur vaidenasi proto maišai. Net ten, kur to proto su žiburiu nerasi. Nieko. Saugok bent šias kelias minteles. Vakare su jomis galbūt užsuksi pas panelę mokytoją. Atsivesi keletą vabalų čiuožikų, ir jie galbūt įtaisys jai vaikutį. Nebloga mintis! – sakai garsiai, o panelė mokytoja nustebusi atsigręžia. Juk ji jau žengia tuo pačiu lieptu, ant kurio parimęs tu seki čiuožikų šokį, o ir visiškai kitą gyvenimą... Stebi ir bandai gaudyti mintis. Jos pravers darbui, tiks ir kūrybai. O mokytoja kitados dėstė tau rusų kalbą. Rusų kalbą ir literatūrą. Bet vabalai čiuožikai šito nežino. Čiuožia sau ir čiuožia. „Zubnoj porošok i gustoj grebešok!“ Taip kitados mokė tave ši mokytoja. Nors miško takas primena kelią Špesarto smuklėn.
       Mokytoja kitados irgi mėgo čiuožti, jau seniai. Pameni? Ilgos, triko aptemptos kojos, trumpas pilkos vilnos sijonėlis. Paskutinės Smetonos laikų pačiūžos ant senvagės ledo. Ant žalio ir melsvo senvagės ledo. Švediškos ar norvegiškos tos pačiūžos? Polar Nurmis – mažos raidelės nerūdijančiame pliene, tu pats matei. Bet kartą – tu jau ėjai į ketvirtą klasę darydama įprastą nedidelį šuoliuką, ta mokytoja dribo ant pilvo. Visų mokinių akivaizdoje. Garsiai tuksint svetimoms mintims, ledas sutraškėjo, visi šastelėjo į kranto pusę. Mokytoja atsikėlė, nusišypsojo. Prisėdusi ant kelmo, atsirišo batų raiščius, išsispyrė iš baltų batelių su pačiūžomis, įšoko į juodus veltinius ir tučtuojau dingo tarp apsnigtų eglučių. Tik tuomet pasigirdo piktas, nuožmus juokas. Vien vaikai moka taip piktai juoktis, sakau tau. Daugiau mokytojos čiuožykloje niekas nebematė.
       Dabar ji grįžta iš kapinių, jau sakiau. Eina taku, kuris galėtų vesti ir į Špesarto smuklę. Bet veda tik į geltoną medinį namelį. Palangėse astrai, šone - bulvienojai. Ir vabalai čiuožikai jai matos tokie, kokie yra iš tikrųjų - paprasčiausi vabalai čiuožikai. Jų čia kiekvieną vasarą pilna. Jie neskraido, nekanda, neteršia, net nezvimbia. O vis tiek nemalonūs. Nors tik vabalai. Ne žąsys ir ne šešerių metų berniukai murkšlinais jaunyvų girtuoklių veidais. Klastingais snukučiais, pražiotom burnom. Kokia pikta vaizduotė! Ezekiėlis, Erichas fon Denikenas, rusų k. mokytoja, Špesarto smuklė, neišdžiūvusi tavo akvarelė. Ei, ei! Tik neįsivaizduok esąs geriausias Hieronimo Boscho mokinys – galybė tokių ir visi vienodai genialūs. Stebėk, sakau, vabalus. Antai! Žvelk! Piruetas, šuoliukas, posūkis, čiuožimas nugara, aklas sklendimas į nežinią žiburiuojant akutėmis! Fantastika! Vėl priminsiu tau, ką pats buvai aptikęs senoje, oda įrištoje „Lietuviškojoje enciklopedijoje“, vaikas dar buvai, stebėjaisi. Juk nebepameni? Vėl klausyk:
       Nyderlandų šlamų tapytojas, piktos sąžinės fantastas; daugiausiai dirbo religinėmis temomis paveikslus, ik kurių turinį išvesdavo fantastiškos simbolikos, bet traktuodavo ją taip gyvai, kad žiūrėtojas gali antikėti visom toms žvėrių ir augalų nepaprastoms formoms.
       Panele mokytoja! O kaip jūs traktuotumėte štai šituos čiuožikus? Kaip jums patinka niūrūs jų veidai, burnelės, plonytėlės kojytės, narsūs čiūžtelėjimai, vos liečiant juodą paviršių pilvuku, juokingomis šlaunelėmis? A? Nenorėtumėt dar kartelį pabandyti? Špesarto smuklėje niekas jūsų, deja, nelaukia. Nei šiandien, nei ryt. Gaila, žinoma.
       Tu stovėk, stovėk, kad sakau. Nei ji ką traktuoja, nei jai rūpi. Tegul eina sau namop. Vakarienė, gal knyga, o paskui – „zubnoj porošok i gustoj grebešok“!
       Tai ar matai? Nuo to pačio kalnelio pro egles leidžiasi šeši barzdoti vyručiai juodais išeiginiais kostiumais. Dailininkai, architektai, fotografai. Visi fatalistai. Nešasi sunkius juodus irgi rudus portfelius. Gers, tikriausiai, ką daugiau darys. Juk šiandien aviacijos diena, o lietuviai visi sparnuoti. Betgi jie nešasi ir kastuvus. Kam tie kastuvai? Kam, kam. Eina laidoti savo jaunystės. Juk visi darbai jau nudirbti - vaikai padaryti, namai pastatyti, akvarelės nulietos, drobės nutapytos, akmenys nutašyti. Viskas nufotografuota. Exit. Išseko visa pikta vaizduotė, taip greitai! Hieronimas Boschas kai kurias drobes tapė keturiolika metų. Vien nuobodis. Vabalai ir jiems, meno vyrams, aišku, nė kiek nerūpi. Nuobodis tik. Ir – jokių traktuočių. Kaži, ar jie ką nors yra girdėję apie Špesarto smuklę?
       Tau, vien tau, mano mielas, terūpi tie paiki čiuožimai, šuoliai, difūzijos ir maurai juodame senvagės kūne. Pelke dvokiančiam vandenyje. Juk tu nebeturi kur dėtis. Bet štai! Vos padidini vabalus čiuožikus iki savojo ūgio, jie, linksmai kikendami, nusitempia tave nuo tiltelio, įspraudžia į dantis rūkstantį nuodėgulį ir smagiai stumia tave neblizgiu paviršiumi, prilaikydami – tai tik iš pradžių! – kad neprisisiurbtum juodo vandens! Štai jau ir tu su jais čiužinėji – pirmyn atgal, slysčioji strykčioji virš tamsaus vandens! O ką dar daryti? Traktuoti patį save? Lankytis Špesarto smuklėje? Piktintis Hieronimo Boscho sąžine? Ė, ne! Čiužėti, čiuožti, dūkti, rūkti! Oplia! Jie jau tempiasi tave į maurus, kaip tik į tą krantą, kur rūstūs sparnuoti lietuviai jau iškasė duobę savo jaunystei ir atsikimšo butelius. Mauruose šilta ir jauku – čia taip gera atsigulus ant nugaros pailsėti!.. Tik nėr kada, vabalai lakina tave, girdo pelkių vynu, pelkių alumi ir degtine. O dumblu valgydina.
       Tai jau ar voki, ką sakė tau Ezekiėlis? Ar jau žinai, ką reiškia pačiam būti vabalu čiuožiku? Ar dar murmėsi – Gomorrha, Gomorrha?!. Pats supranti: tai ne vien šuoliai, piruetai ir linksmybės! Tai ir nuobodūs egzercisai, alinantis jėgų eikvojimas, beprasmis išeito kurso ir tų pačių klaidų kartojimas. Tai juoda smarvė, šlykštus lakalas, bežodės dainos, gyvybės formų ir būsenų kaitaliojimas – nuo anaerobinės bakterijos iki ugnimi spjaudančio monstro. Ir greita mirtis – lervos, vabzdžio, drakono. Žemės spirgo. Matai? Jie dar pastrakčioja, pamirksi ir amžinai nugrimzta į pelkę. Ir jei tavo galvoje yra užsilikusi bent viena mintelė, bandyk veržtis į samana apžėlusį klampų krantą, nagais kabinkis į meldus ir virš vandens nusvirusias šakas. Bandyk, stenkis, bet žinok: tai nei patarimas, nei užuomina į geresnį ar teisingesnį pasaulį; ir ten viską turėsi susikurti iš naujo ir pats. Tad kol dar vasara, čiuožk drauge su vabalais čiuožikais, stulbink panelę mokytoją, neleisk atsikvošėti tiems šešiems sparnuotiems laidotuvininkams juodais kostiumais - jie jau girti, jau suvirto į bendrą kapą – bando išlipti iš duobės, ir jų kojos tikrai tiesios, ir jų padai tikrai kaip veršių padai. Jie dūsauja, geria duobėje drumstą fuzelį ir nervingai griuvinėja kaip nerangūs sausumos vabalai. Juk čia tie patys vaikučiai, kurie kitados kvatojo iš paslydusios ant ledo mokytojos! Tokia jau jų lemtis, jie netgi gaišta be minčių. Be jokios mintelės nugrimzta į savo biblinį pragarą – jau išbarstę sėklą ir užspringę netyra čiurkšle. Jokios poezijos.
       Tad čiuožk, čiuožk. Jei dingtelės kas, sukuždėk man. Kol nevėlu. Juk aš esu Kitas. Esu tas, kuris laukia savo eilės ant šito tiltelio miške ties vabalų čiuožikų vandenaikšte.. Pratybų, siautulio, šėlsmo, pragaro ir mirties čiuožykla. Jei dar spėsi, ištark man bent keletą žodžių – aš jau ateinu. Iš rusų kalbos pamokos, iš Špesarto smuklės, iš akmenų skaldyklos, akvarelių liejyklos, iš pratybų poligono, kur paprasčiausiais akmenimis numušinėjome vos virš pušų mirgančius sraigtasparnius – iš jų ėjo besivijojanti ugnis, o veršių padus galėjai matyti paprasta akimi. Aš ateinu, lauki manęs, lauk! Iki! Iki!
       O jeigu jau taip, tai nei Ezekiėlis, nei piktos sąžinės fantastas Hieronimas Boschas čia visiškai niekuo dėti. Kaip ir tu pats. Būk sveikas, amen.

       1992

       Kunčinas, Jurgis. Menestreliai maksi paltais: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.