Nuo ko gi reikėtų pradėti? Gal nuo Poeto vaikystės? Nuo kuliamosios, kuri ir šiandien dusliai dunda jo posmuose?
       O gal nuo pirmojo sueiliavimo po sėkmingai išspręstu algebros uždavinėliu? Ne, kruvinų pašaukimo įsčių nei vienaip, nei antraip neatversi. O ir kam? „Knigeles pačios bylo...“ Šiandien jo eilutes skaito visi, kas tik moka skaityti, ne vienai auksaplaukei merginai ar moteriai jos kelia kone fizinį skausmą ar net platonišką orgazmą. Faktas, tokių pavyzdžių jis pats, Poetas, galėtų pateikti.
       Nieko ir nuostabaus. Juk, metams bėgant, Poeto talentas vis augo ir augo, pats savaime ir be paliovos, kaip koksai gerybinis auglys – būna juk ir tokių! Kūrėjas taip tobulai išmoko griežti vienut viena poezijos styga, kad jį būtų galima pavadinti Poezijos Paganiniu, tik kam to reikia! Jo posmai smogė tiesiai į protus ir į jausmus – retas atvejis – ir būrelis merginų, metę užrašinėti tautosaką, kasinėti pilkapius ir dainuoti etnografines dainas, puolė perrašinėti jo nespausdintų eilučių į liniuotus ir langučiais sąsiuvinius. Poetas tam nesipriešino. Tas velnio išpera, tas vienstygis Paganinis kiršino visuomenę ir sėjo nerimą, o mūsų Poetas visuomenę tik žadino, bakštino iš miegų – jo poezija gaudė lyg didelis orkestras su anglų ragais, obojais ir helikonais, o per ją visą ėjo ir viena „raudona gija“ – spec. skausmo gija. Šitą jis yra pripažinęs ir pats, tai kas, kad neblaivus!
       Antai: jam skaitant eiles, liesos ir apkūnios moterys nervingai rūko cigaretes, glamžo nosinaites, kramto suskirdusias lūpas, o vyrų akys įdumba ir darosi įtartinai sausos. O jis, ką jis – atsainiai moja ranka, atsileidžia kaklaryšio mazgą (be jo – niekur, kaip ir be kostiumo!) ...emocijoms iškraut sviedžia keletą stiprių ištiktukų ir pavaro slengo, bet reikia pripažint – užgulęs tą vienintelę skausmo stygą, jis išgroja nepakartojamą verbalinę melodiją – tokiais atvejais jautresni poezijos komentatoriai nebijo pasakyt: kraujas stingsta ir kapiliaruose, ir venose, o nugara – aukštyn žemyn zuja žali vabaliukai... Kodėl žali? Klauskit kritikų, tų poezijos rungtynių komentatorių. Ir dar pasiteiraukit, ar ilgai galima klausytis vien tik Paganinio?
       Palšas balandžio rytas. Žmonai rengiantis, Poetas, gulėdamas ant grindų, rūko sausą bulgarišką cigaretę (sausą, bet ne sousiruotą!). Guli ant tokio demblio, bet jau su kreminiais marškiniais, su kaklaryšiu ir su švarku. Nė žingsnio be kaklaryšio, nė dienos be eilutės! Tik taip jis dar pakenčiamai jaučiasi! Kad ir niekur iš namų neitų, kaklaryšis bei eilutė – sėkmės laidas, būtini geros nuotaikos garantai!
       Jo mūza jau apsirengė, ryškiai pasidažė, ant golfo užsitempė dar ir alyvų spalvos megztinį, o ant šio – garstyčių spalvos striukę, pasirišo gazinę skarelę ir šitaip išsipusčiusi tuojau pat išvyko kažkur į respublikos pakraštį tikrinti kaimo kultūros namų darbo ir tvarkos. Aišku, paliko jam trim dienom tris rublius, dar cigarečių pakelį. Ne iš kokio šykštumo, ji pati nedaug beturi.
       Šventė namams! Šventė ateina! Telefonas įkaista. Pirmučiausia Poetas sėdasi į aplūžusi krėslą ir suka mylimos moters numerį, tačiau ši tik aprėkia jį, išvadina bepročiu ir meta ragelį...
       Aha, tai matyt, jis dar nuo vakar neblaivus. Juk taip su tuo kostiumu ir išmiegojo, nereikės rengtis. Alau! Alau! Au, au! Nieko. Nieko! Jau kiek aprimęs, užpešęs kelis dūmus, kresnas, stambus, stipriarankis Poezijos Paganinis skambina žymiausiam Viršuliškių poetui, o šis atsiliepęs sako:
       – Mano megera irgi išvykus. Nežinau kur, gal šėko pjaut. Gerai, gal atvažiuosiu, daugiau neskambink. Turiu. Turiu, turiu.
       Dabar jis jau sėdi ir tyli. Saulė netikėtai nutvieskia jo tamsų kraujo pritvinkusį veidą. Baironas. Šelis. Paganinis. Ne, šitokiom akimirkom jis gražus visam margam Paupio kvartalui: kupinas stichiško patoso (tokiom akimirkom ir gimė jo drastiškas įvaizdis – ,,tautų haremas“!), sklidinas olimpinės rimties, pilnas kilnaus atlaidumo tariamiems priešams. Ir itin jautrus katėms ir menkai pažįstamiems sugėrovams. Mylima moteris tarsi nujaučia dienos scenarijų ir, paskambinusi pati, šaukia:
       – O ką žadėjai! Sakei, kad eisim ten! Paskui dar ten! Kad atvažiuosi, pabūsi! Vištą nupirkau! Girtuokli!
       Jis deda ragelį. Bepigu jai taip kalbėt, o jam gerklė džiūsta. Jis jau spėjo apskambint ir pranešt. Ką reikia ir kam reikia. Jis jau girdi, kaip ūžia laiptuose jo bičiuliai – ateina! Fiesta!
       Jų čia jau daug, ir visi rūko. Bet daug ir butelių. Visi laukia, kol šeimininkas duos ženklą – nagi, pradedam!
       Kam yra tekę dalyvauti tokiose spontaniškai kylančiose puotose – kolokviumuose, tas žino – čia neapsieis be juoko, ašarų, ginčų, kitų asmenų kaulų ir kauliukų narstymo, adoracijos ir giliausios paniekos. Muštynės? Ne, nebūtinai. Po tokių puotų vis šis tas nulaša ir poezijos viralui. Įvairus ir stebėtinas tokių puotų personalas, bent čia, Poeto būstinėj. Štai du jauni kritikai. Šalia jų – pagyvenusi balerina, girtuoklis profesionalas, neseniai sugrįžęs iš kažkurios gydymo įstaigos. Žymaus prozininko rekomenduota dalyvauti kolokviume trečio kurso lituanistė iš ,,pedo“, pravarde Kruopa. Greta – žilsvas gyvų akių brunetas su ikikarinio pavyzdžio apsiaustu ir randu ant kairiojo skruosto – nuo pat akies iki smakro! Visi kolei kas kuo puikiausiai suteikia, žavisi tokiu netikėtu susitikimu, narsto modernios poezijos gijas, o jeigu ir nesutaria, tai tik dėl kokios smulkmenos: metaforos, humanizmo kriterijų, garsinės simbolikos ir eilutės prie varvančio WC.
       Cit! Dabar kalba jis, Poetas, o kalba beveik vien ištiktukais – štiš, von, ubage, ką sakai? Jam užteko stiklo vermuto, suveikė vakarykštis. Užteko? Pusvalandžiui...
       Ateina ir Zigmas, Viršuliškių grandas. Lėtas, plačiaveidis, tykus – žmonių jam čia per daug, bet šit pastebėjo Kruopą ir atgijo – paneles Zigmas dar pašnekina. Šiaip jis korekt. Kai šeimininkas jį vis dėlto įsiutina, Zigmas sviedžia savo baisiausią prakeiksmą: ,,Pauostyk tu man!..“ Šiaip korekt, korekt! Niekas, aišku, neuosto, net Kruopa, kuri tiesiog svaigsta nuo tokio poezijos seminaro, ką čia – konferencijos! Ji jau žliumbia... Daugelis mano, kad tokių spontaniškų puotų metu ir kaupiasi Poeto intelektas, žinios, suplaukiančios iš visų miesto kampelių, kyla jo poetinė tvirtovė, netgi leksika formuojasi. Tiesa, tasai randuotis tyli, o daug galėtų papasakot, tik šutvė ne ta! Tyli, bet vos tik briaunota stiklinė prieina jį, vienu mauku išgeria ją (vynas „kučkudu“ nuteka stemple), kažkam sumurma ,,nie kręnc glowy!“ ir vėl tvarkingai sudeda rankas tarpkojy ant kanapėtos kepurės.
       Jau ir pietūs – šiandien pas Poetą žuvies diena – rūkyta, pajuodus „skumbrija“ ir „Kilkė pomidorų padaže“ – net dvi skardinės! Kilkutės konservuotos su akim, jose itin daug fosforo – tikro peno smegeninei!
       Vakarėjant svečiai išsiskirsto. Jau numigęs Poetas vėl skambina savo mylimajai, kviečia ją ateiti – dar yra vyno! – bet ši dar įnirtingiau atsisako – įniršis ir temaitina jų skaudų jausmą.
       Tada jis kenčia, o kas gi daugiau belieka! Namai tušti. Buteliai irgi beveik visi tušti. Kenčia mano amatas, ramia širdim galėtų pasakyti jis, bet nėra kam. Rusai turi tokį beveik neišverčiamą žodį – „samorodok“, ir šis jam beveik geriausiai ir tiktų. Galėtum netiksliai versti „grynuolis“ ar „apsigimėlis“, bet kad ne, čia visai kas kita... Apsigimėlių pasitaiko, o ,,samorodkų“ reta...
       Mylimoji randa jį užmigusį. Nežadina ir išeina sau – miegok!
       Sunkiom pagirių dienom jis vėl maloniai liūdnas, daug tylesnis, ir jį vėl (gerokai rizikuodama!) aplanko mylimoji. Jiedu geria kavą prie atdaro lango, rūko, o po to aptaria jo literatūrinę ateitį. Dabar jis, tiesa, tykus, bet viduj kunkuliuoja tokia dvasinė energija, toks įtūžis, taip sruvena požeminės poezijos srovės, kad Poetas visai nesunkiai galėtų sukelti nedidelį žemės drebėjimą. Bet nesukelia – nėr kada, reikia rašyti!
       Drastiški vaizdai nyra iš jo plunksnos.
       Ar gali Paganinis be perstogės grot viena styga?
       Poetas geria alų – tyliai ir liūdnai.
       Jo žmona, draugė ir mūza, patikrinusi beviltiškai apleistą kultūrą kaime, jau parvyko ir mato: sėdi jis su kaklaryšiu ir tais pačiais kreminiais marškiniais, su užkritusiais ant kaktos minkštais plaukais. Sėdi tam pačiam krėsle – pavargęs ir liūdnas – tokį ir paliko... Tik šalia – akiniai su įskeltu stiklu – visai nežymiai.
       Poetas kažką sunkiai sušvokščia, kažką nerišliai per negilų miegą sumurma ir nejučia padeda galvą ant savo vestalės kelių. Sapne jam rodos, kad jis miega mylimosios glėby – tas glėbys irgi tvirtas, kaip ir didžiumos meną mylinčių moterų.
       Vestalė ima jo akinius ir padeda ant tamsiai baltos spintelės.
       Paskui stveria ir pakelia Kūrėjo kūną, pasiguldo ji sau ant kelių. Ne, nebijokit, nemuš. Pasiguldo patogiau, viena ranka prilaiko sunkią svyrančią žemyn galvą. Jo Galvą. Kita ranka brūkšteli per ją sausu valstietišku delnu. O gal Ji paglostė Jį?
       Tikriausiai paglostė.
       Taip kuriam laikui ši pora tarsi ir sustingsta, trumpam.
       Tarsi kokia perdėm tragiška šiuolaikinio liaudmeisirio medinė skulptūra, dar kvepianti medžio syvais.
       Tarsi kokia Lietuviškoji pieta...
       O gal tai ir yra Pieta?

       1989

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.