Malonusis Skaitytojau!

         Šion knygon sukrauti apsakymai rašyti prieš dešimtį ir daugiau metų. Aplinkybės panorėjo, kad jie ilgus metus noktų leidykloje, vėliau dar keliautų iš vienos spaustuvės į kitą. Todėl „Ponas Enrikė“ pasirodo tik šiemet... Nenorėčiau, kad apsakymai būtų skaitomi kaipo „naujausioji kūryba“, nors neišsižadu nė vieno, tuolab savo galvosenos. Matydamas šio rinkinio duobes, tikiuosi, jei ne atlaidumo, tai bent geranoriškumo. Todėl pažymėjau datas.

         Vildamasis nuovokaus supratimo
                                                                JURGIS KUNČINAS


       VIA BALTICA

      
       Grįžęs iš Girtuoklių kalėjimo – ima mat kartais kas ir pavadina taip įstaigą, kur puolusiam žmogui suteikiama „socialinė pagalba“, aš irgi nutariau pradėt gyvenimą iš naujo – dirbti kokį naudingą žmonėms darbelį, tvarkingai mokėt alimentus, o jei jau ir svaigintis, piktnaudžiauti, tai tik su kokiu mirtinu biču, niekam nematant ir negirdint, kad joks ilgaliežuvis neturėtų malonumo pranešti apie tai visa reginčiai narkologinei tarnybai arba tik ir laukiančiam tokių žinių įgaliotiniui. Šitas tai visuomet pačiu nelaiku išdygsta it Pilypas iš kanapių, ir jei neturi po ranka atliekamos dešimtinės ar butelio – vėl sveikas dingęs! O iš kur, tiesą sakant, tuos „atliekamus“ turėsi?
       Iš pradžių visi tokie kaip aš audžia mintį – gana kvailių, dabartės tai jau laksiu kaip žmogus! Kol blaivūs dar, kol dar tik ruošiasi tai daryti. Et, užmiršta visi tokie svarbiausią auksinę taisyklę – niekad negrįžti, bent iš pradžių, į tą pačią skylę, kur buvai „supakuotas“, t.y. sugautas kaip valkataujantis šuo, uždarytas ir etapu ar atskirai išvežtas į GDP. Šitą santrumpą mano nelaimės draugas Vacys Bakas, aludaris ir poetas, kitados iššifravo taip: „Gėrei, dabar palauk!“ Palaukia ten vyrai metus, palaukia net du ir dar daugiau, o paskui, deja, tuojau pat susiieško kuo gilesnį liūną, neria į jį stačia galva ir nė netrokšta, kad kas iš ten ištrauktų – gera ir ten, liūne: smegenėlės zvimbia ir jokių rūpesčių, išskyrus vieną, – ką čia padarius, kad jos nenustotų zvimbusios, nes kitaip ir galą gausi! Ot ir padaro – nukniaukia toks porą butelių alaus ar vyno ir vėlei tupia į GDP, jei ne dar blogiau.
       Bet aš, grįžęs iš ten (sakau ,,grįžęs“, nors grįžau tik į tą patį miestą), du metus sukausi visai neprastai. Žinoma, vienoj kurioj tarnybėlėj ilgai neužsibūdavau, visad mėgau įvairovę, permainas, likimo posūkius bei smūgius, kad ir labai vienodus. Dirbau kroviku daržovių bazėj, triūsiau skirstomajam žuvies šaldytuve, per šalčius buvau visai neblogai įsitaisęs saugoti vieno pono apšildomą sodnamį – sergėjau jo nejudamus turtus ir kaliau dėžes būsimajam derliui. Pavasarį užsiverbavau elektros skaitiklių tikrintoju senamiestyje. Elektros vagišiai kartais netgi dosniai atsilygindavo man už savo suktybes, juk visas machinacijas su skaitikliais aš kiaurai permačiau, pats buvau tą elektrą vogęs. Dar dirbau duobkasiu (nepritapau prie kolektyvo!), šiukšliavežės vairuotojo pagalbininku, statybos darbininku, kol viskas pagaliau įgriso iki kaulų čiulpų – spjoviau ir išvažiaviau į Baltarusiją. Bet po pusmečio ir tenykščiai pyragai apkarto. Užtat grįžus tėvynėn Lietuvon, iškart užkvipo dvokiančiais dūmais – mano buvus pati, vienos ministerijos bufeto barmene, į tą laiką jau buvo paskelbusi plačias mano asmens paieškas. Kartu su milicininkais ir sekliais ji buvo apsilankiusi visose jai žinomose lindynėse ir pusiau lindynėse ir vis skundėsi valdžiai ir žmonėms, kad jiedu su Antuku (mūsų šešiamečiu sūneliu) mirštą badu ir abu vaikštą kiaurais bateliais. Taip kalbėdama, matyt, apsibarstydavo galvą pelenais ir nusismaukdavo nuo pirštelių visą auksą. Bet ką čia – tiesa vis tiek jos, o ir valstybės pusėje. Įgaliotiniai ir emisarai atrado mane pas Eduardą Stefanovičių, Armijos Krajovos veteraną, batsiuvį ir girtuoklį profesionalą. Surado, aišku, tykiai begėriojant, įsakė išsiblaivyt ir prisistatyt į „nuovadą“, antraip prastai tau bus, pasakė jau nepažįstamas įgaliotinis ir atėmė pasą. Tai kas, kad Ecka bandė mane užtart, kliuvo ir jam. Maniau, kad jau šakės, bet beveik netirtančiom rankom pasirašiau pasižadėjimą, kad ,,dvidešimties dienų bėgyje“ įsidarbinsiu ir dirbsiu visuomenei naudingą darbą, na o jeigu ne, tai jau... tai jau!
       „Nuovadoj“, net keista, patikėjo, kad griūdamas bėgsiu dirbt į statybas, kur amžinai stinga žmonių, ir atidavė pasą! Didžiai man palengvėjo vėl išėjus į tyrą orą. Tad, sukaupęs drąsą, nukiūtinau pas tokį neva dailininką, geresnių laikų pažįstamą, ir gan nesunkiai užsidirbau „penkų“. Penkrublę gavau iškrovęs dvokiančią traktoriaus priekabą, pilną cementinių maišiukų ir papuvusių lentgalių – mano geradarys gamino antkapius. Tiktai kai baigiau krauti, „šefas“ įpylė ir stiklą ,,džingazo“, įteikė tą pinigą, leido apsipraust, įpylė antrą ir didžiadvasiškai patarė maut kuo toliau iš šitų vietų – pasą, girdi, tai turi! Kol suras, kolei ką... Cha, gera jam, turčiui, šitaip šnekėt! Ir jis moka alimentus, ir dar kokius, bet galvos dėl to nesuka – pinigo turi daugiau nei proto, o buvusi pačiutė ne duobę jam kasa (pabandytų!), bet atėjusi šlauneles rodo, žliumbia, atgailauja, atgal prašosi. Tiktai maestro jau nebe paikšis koks – tokiais pigiais numeriais jo nepaimsi! Kam jam ta pačiutė? Ne tokios „čiuvichos“ jam ant kaklo kariasi, švelniai pešioja ūsus ir nei reikalauja kokių ten ištikimybių, nei meldžia rišti likimus į vieną šunmazgį. Su juo man nėra ko ir lygintis!
       Pačiupęs „penkų“, nėriau tiesiai į alubarį, kurgi daugiau. Tykus priešpietėlis dar švietė, tai ir publika kitokia prie alaus sėdėjo, ne tokia kaip vakare, kai bokalai kaip akmenys skraido! Nedideli valdininkai, persirengę kariškiai, nuo paskaitų nusiplovę studentai, koksai inteligentėlis su geltonu sakvojažu ir pamušta akim – o ir teisybė, negi toks gražus eis į kokią redakciją ar biurą! Dar ir panelės antai kelios, bet irgi ne tokios, kur prašo cigarečių ar bokalo alaus. Lionginas, barmenas, senas „kentas“, kaipsyk stūmė prošal pilną vežimėlį, padavė man tris ir labai nustebo, kai po dešimties minučių paprašiau pakartot – iš kur, ponuli, prie pinigo? – bet, aišku, prileido. Išgėriau, jau kilau kažkur eit, tik kad tėkš man per petį sunki rankelė! Iškart pažinau – Valerka Drubičius, dičkis ukrainietis. Pasirodo, žmogus tik prieš kelias dienas ištrūkęs iš gėrėjų „konclagerio“. Kad sėdom, tai sėdom! Turėjau prisimint visus pažįstamus, net ir tuos, kurių tikrai niekad nepažinojau! Piktu žodžiu paminėjom ir profilaktoriumo sargus. Kas gali užmiršt kad ir tokį Lysenkovą – sukčių, priekabiautoją, ,,šmonų“ meisterį? Laimė, Valerka jau buvo sutaręs su savo šutve kažkur susieiti ir pradėt tikrą balių, tad neprašytas įteikė man trirublę ir dingo. O čia vėl – ėmė ir pasitaikė komandiruotėn atvykęs mano mokyklos dienų draugas – sotus toks, gražiai apsirengęs, prie pinigo, tik, aišku, nieko net nenujaučiąs apie mano gyvenimo posūkius ir vingius. Dosniai vaišino mane alum, paėmė gerai užkąst, užtatai vėl teko leistis į begalinius prisiminimus apie visokius mokytojus, mergaites, kaimynus, kvatotis iš neva juokingų atsitikimų ir panašiai. Gerai, kad ir jis buvo sutaręs pasimatymą su kažkokia irgi komandiruota dama, tad įteikė man dvidešimt penkis rublius, paprašė atsiskaityti, o pats, švytuodamas „diplomatu“, skubiai pakilo laiptais.
       Tai matot kaip. Jokių darbų aš, žinoma, neieškojau. Pagalbinio pastumdėlio rolė man, kaip sakiau, pakyrėjo, o juk nebuvau nei aukštos klasės suvirintojas, nei stalius, nei frezuotojas. Va tokių vyrukų tai visur reikia, tokie jei ir sėda, net rimtai, niekur neprapuola! Net santechniku nebūčiau sugebėjęs dirbti – manot, čia nereikia išmanymo ir širdies? Dar ir kaip! Visas mano ,,bagažas“ buvo du gamtos mokslų kursai universitete, statybos batalionas Kazachstane, kur irgi tik plytas nešiojau, ir tie du metai Girtuoklių kalėjime. Ne, kitaip tos nejaukios įstaigos vis dėlto nepavadinsi! Čia, kas be ko, buvau išmokęs vieną nesudėtingą operaciją prie konvejerio. Teisybė, kitados aš neprastai mokiausi, net rimtai domėjausi ornitologija, bet kas man dabar iš to! Mane suėdė kariškiai, tikriau, karinės katedros vyrai. Majoras Sapožnikovas vis kartodavo, kad ,,u etovo parnia sovsiem ne strojevoj vid!“, o kapitonas Timošenka, toks mažiukas ir piktas, dėstęs statutą, jam antrino: ,,Čto! Etot žlob stanet sovietskim oficierom? Tolko čerez moj trup!“ Vot tak! Taip ir išgrūdo jie mane iš tos savo išgirtos karinės katedros, o sykiu pasibaigė ir mano ornitologijos ir kitų mokslų studijos. Man dar pasakė – aukštasis mokslas Tarybų Sąjungoj neprivalomas, eik sau!
       Gerai, „koroče“, kaip sako ten pabuvoję vyrukai. Tuoj baigiu. Tos dvidešimt dienų, kurias man lyg kokią išmaldą atkišo milicininkai, nyko kaip kokios kareiviškos atostogos. Kai tų dienų beliko vos penketas, nors ir zvimbiant smegenėlėms, jutau, kad ir šįkart niekur nesidėsiu – suras, ,,supakuos“, nukirps plikai ir vėl pasodins prie to paties konvejerio varžtelio sukti. Gerai, jei dar prie to paties! O juk gali ir į tikrą zoną, kas jiems! Gaila, aišku, kad taip, pavasaris jau lindo pro visus plyšius, veržėsi iš drėgnų miesto pusrūsių, tižo purvini sniegai, o gatvėse pradėjo rastis spalvų. Bjauru tokiu metu netekti kad ir tariamos laisvės. Visada, aišku, bjauru, bet pavasarį net tokioj sugargažėjusioj sieloj kaip mano krusteli kaži koks gyvas krešuliukas. Ir dar savo eksponią su visais žiedais ant rankelių, vediną Antuku, sutikau ant Dr.Jono Basanavičiaus gatvės kampo.
       – Sveikas, latre, – nusišypsojo ji. – Tai vėl nenori dirbti?
       Ir švyti visa kaip aguona, o aš žiūriu į Antuką – nebepažįsta manęs vaikas, o gal ir nenori pažinti? Saldainiais šerdamas, iš geriausio bamblio gali nusilipdyti sau vergą.
       – Tavo rubliašūdžių, – porina ponia toliau, – man visiškai nereikia, tu gi žinai, kokios mano pajamos. Už tavo grašius nupirkdavau vaikui porą kilų apelsinų, ir fsio! Tik noriu tau, šunskumpi, įrodyt, kad dar negimė toksai, kuris galėtų mane paniekint, vot! Eisi balandos srėbt, viską žinau!
       Ir nuėjo sau, sūpuodama sėdmenis, žvilganti tamsiu plauku, tik jau visai nebeliekna, kur ten.
       Tfū! Vos nurimau, vos įveikiau piktumą, kad neatsikirtau jai, kaip moku, apsigraibiau kišenes, ieškodamas cigaretės ir – še tau! – dar trys rubliai, susukti į ritinėlį, iškrito! O alus taigi pigus buvo, gatvėse visur jį pardavinėjo – pašildytą, aitrų, pavandenijusį, koktų, bet alų! Tai ir nudrožiau prie „Tėvo kapo“, buvo tokia ,,skysta“ vietelė, yra dar gyvų žmonių, ją menančių, ne visi krito nelygioj kovoj! Žmonių, kaip tyčia, ten netirštai radau, debesys prakiuro tokia bjauria pavasarine šlapdriba, nei bėgt, nei rėkt. Ir vėjukas, tikrai nešiltas, sušvokštė. Bet vis tiek murkiau tą gelsvą, vos drungną skystimą. Drauge su tokiu lyg ir pažįstamu rašytoju nerašytoju. Dar nesenu, bet jau visai žilu kaip samana, krenkščiančiu, mykiančiu apie nežmoniškas spausdinimosi ir šiaip kūrybos bei gyvenimo sąlygas, kenčiančiu beveik už visą pasaulį! Kas patikėtų – kartais aš dar pasiskaitydavau – kritika šitą bėdžių puolė už... tikrovės lakavimą! Kad ir apskuręs, rašytojas nesiskirdavo su tokiu pilku portfeliuku, dėvėjo jugoslavišką skriblių, apjuostą blizgančia šilkine virvute. Jis dar dirbo Gamtos apsaugos ,,departamente“ ekspertu ar kuo ten. Tai jis taip vadino tą savo tarnybą už šimtą septynis rublius per mėnesį. Užtat ir turėjo teisę teigti, kad tas darbas visiškai žudo jo talentą ir sveikatą. Gautų, girdi, bent šimtą dvidešimt! Išgėrėm prie to „Tėvo kapo“ gal po keturis bokalus, ir štai jis gal netikėtai sako:
       – Turi kiek? Nu, nesvarbu, einam. Čia netoli, aš žinau.
       Iškart supratau, ką jis norėjo pasakyt. Nudyžėm pas tokią miesto senutę, ir rašytojas nupirko iš jos du butelius vyno. Tik penkiasdešimt kapeikų viršaus, ot laikai buvo! Na, aišku, ne „Tokėjaus“, ne. Aha, galvoju, prastoki tavo popieriai, jeigu jau su tokiais kaip aš eini pakampiais rašalo gert! Toks atrodžiau tada nusivaręs. O toji seneliukė net leido įsitaisyt jos vėjų košiamoj papuvusioj mansardoj ir paskolino mūsuotą stikliukėlį. Užtat privalėjom palikt jai abu tuščius butelius. Kad būtų lengviau spręst, kokiais tai laikais vyko, pasakysiu, kad tuščias butelis tuomet kainavo dvylika kapeikų, o didelis – septyniolika.
       Taigi išgėrėm, pauostėm rankoves, užsirūkėm, ir aš kaip tyčia įsiterpiau su savo bėda: girdi, Boleslovai, aš, va, nerašau, bet irgi pekla, ne gyvenimas, pasodint pačiutė nori! Darbo jokio neturiu, namų irgi nelabai... Trumpai aš jam viską išklojau, nė užuojautos, nė pagalbos nesitikėdamas, tiesiog atsirado proga atpalaiduot liežuvį. O gal išgirdęs, kad ir kitam viskas juoda, rašytojas atkus ir parašys kokį šedevrą? Jis tikrai atkuto ir pradėjo kaži ką piktai niurnėt: palauk, palauk, va, atrodo, kažkas sakė... Darsyk užsivertė raudono vyno stikliukėlį, o paskui, visai netikėtai, pažiūrėjo man beveik tiesiai į akis:
       – Taigi, velnie, tu gamtininkas buvai? Žinau tau darbą!
       Šventa tiesa, mudu juk kitados sykiu ir lankėm tą karinę katedrą, kad ji kur prasmegtų su visais savo ,,bronetranspartiorais“! Tiktai Boleslovas buvo lituanistas ir jau tada rašė vaizdelius ,,iš gyvenimo“ į daugiatiražį studentų laikraštėlį. Kaip šiandien menu – apie karo veteraną, sužeistą kiškutį ir kažkokią mergaitę iš Konvalijų gatvės. Šiaip jau linksmas toksai būdavo, pokštininkas pirmutinis, tai ne dabar! Suklusau po tokių jo žodžių, tik neilgam, buvau jau beveik susitaikęs su „konvejerininko“ dalia. Be to, ką čia jis vapa įkaušęs? O vapėjo jis štai ką:
       – Iš miesto tau, aišku, reikės dingt. Darbas nearti nuo čia, užtat būsi laisvas kaip stepių aras!
       Nebūtų rašytojas! Net susiraukiau iš piktumo.
       – Koroče! – pasakiau. – Netriesk, Boliau, nereikia!
       Pyktelėjo už „Bolių“, labai mat mėgo, kad jį visi vadintų pilnu vardu – „Boleslovas“!
       – Aš netriedžiu! Sakau tau! Nenori – nereik!
       – Ša, ša! Tik nesiusk. Koksai ten tavo darbas? Klausau tavęs, Boleslovai!
       Jis dar paniurzgė, pabambėjo apie žmonių nedėkingumą, bet tuojau ir atsileido:
       – Yra Dzūkijoj toks Bazorų kaimas. Kitados ten totoriai gyveno – narsūs, karingi, darbštūs žmonės...
       Vėl iš tolo pradėjo! Reikšmingai krunkštelėjau – suprask, totoriai man nė motais!
       – Palauk! Pro tą Bazorų kaimą eina Via Baltica, va kas svarbu! Ar dar pameni, kas yra Via Baltica?
       Savo gėdai buvau pamiršęs. Gal anksčiau kitaip vadinosi? Nujaučiau, aišku, bet tiksliau nebežinojau. Tik kai Boleslovas pradėjo man kantriai aiškint, kad tai tarptautinė paukščių keliauninkų migracijos trasa, pradėjau kažką prisiminti. Boleslovas dar išgėrė vyno ir jau visai atlyžo:
       – Matai, varnėnams, zylėms, gandrams ir kitiems mūsų sparnuočiams nereikia nei vizų, nei charakteristikų iš darbovietės. Kas, sakysim, tave tokį išleistų kad ir į... Egiptą? Niekas! O bičiulis varnėnas ar kuoduotė pempė – fjūt ir lekia! Nereikia nei Helsinkio nutarimų, nei bobutės kaliošų numerio...
       Ir taip lėkštai, nuobodžiai jis varė toliau, nė kiek nepriartėdamas prie mano tarnybos, kuri dar galėtų išgelbėti mane nuo konvejerio arba štampavimo aparato...
       – Klausyk, jonvabali tu! Ten yr vieta, nėr tik žmogaus, aišku? Gausi ir kambariuką, aštuoniasdešimt septyni per mėnesį. Ir beveik nieko nereikės daryt, tik į tam tyčia skirtą žurnalą užrašinėsi, kiek ir kokių paukštelių kasdien pralekia pro tavo trobą. Paukščius pažįsti dar?
       – Varnas, šarkas...
       – Baik, baik! Dabartės kaip tik artėja toji migracija, verkiant ten reikia žmogaus. Paimtų tave! Niekas nenori į tuos Bazorus važiuot, toli visiems mat pekliškai, bet jeigu tavo tokia padėtis... Nu, išgeriam, būk sveiks! Ir daug negalvok! Rytoj pat užsuk pas mane, tik šerius nusidrožk. Užeisim drauge pas draugą Asiną, aš parekomenduosiu tave ir dui į Bazorus! Pas totorius, cha, cha!
       Matai koks! Net surimavo!

       Rytais aš išsiverdu didelį puodelį miežinės kavos su 20 proc. cikorijos, pasikepu šviežiai sudėtą kiaušinį ir jeigu nelynoja, einu tiesiai kieman ir įsitaisau už malkų kūgio. Čia manęs niekas nemato, o aš visus! Štai į Pietus nulėkė lepieji paukšteliai, o iš Pietų, populiariuoju Via Baltica maršrutu, pulkeliais jau atpurpia varnėnai, aukštai trimituoja gervės, girgsi žąsys. Pravirva smulkesni pelkių ir vandens paukščiukai – visokie gaidukai ir vištelės. Aš visus pasižymiu. Niekas, aišku, ir nereikalauja, kad aš ik vienam užregistruočiau kiekvieną tokį keleivį, kam – aš nei pasų stalas, nei milicija. Kur ten juos visus ir sužiūrėsi! Kartais kad užlėks toks tuntas, net dangus sutemsta! Apytikriai tai galima spėt, kiek jų, ypač kai pasitaiko retesniųjų skraiduolių. Ir aštuoniasdešimt septyni rubliai per mėnesį. Teisybė, iš šitos sumos dar atskaito alimentus, tačiau valgis Bazoruose nebrangus ir skalsus. O ir gert mažiau išeina. Na, vakar, pavyzdžiui, teko, – atėjo mat įgaliotinis patikrint, kaip aš čia gyvenu, ar iš tikrųjų dirbu ir ar „nepiktnaudžiauju“. Lyg ir nieko toksai įgaliotinis, gyvenimo kandęs, stribavęs, rekrūtus po kaimus rinkęs. Buvęs net viršininku apskrity, dabar tik tokius kaip aš po savo padu laiko. Taigi atėjo, pavartė mano žurnalus (lyg ką suprastų!), nusistebėjo, kad tokia galybė paukščių pro čia pralekia, pagarbiai nužvelgė tą grafą, kur Via Baltica keleivių vardai buvo surašyti lotyniškai, o paskui jau tiesiai:
       – Nu gerai, o buteliuką turi?
       Išgėrėm mudu, išsišnekėjom, net bendrų pažįstamų atradom. Tik paskuitės tai jau jis man visai pradėjo nebepatikt: tu, girdi, sako, ne tiek tų paukščių dairykis, bet ir koki niekšą pasek, jų čia kaip amaro! Išgerk atseit su tokiu, viską susižinok, o aš jau tavęs nepamiršiu! Mat koksai. Atsiprašau, sakau, ne ant tokio pataikei! Užsiuto kaip šeškas. Nesusipykom, už atlapų nesitąsėm, bet... Bet supratau, kad jeigu kokios, tai nė žodeliu jis manęs neužtars, priešingai! Tik išgraužk, prie manęs dabar nelabai prikibsi. Teisybė, po algos visada parsinešdavau kokią terbelę alaus, vyno, lašą kitą privarvinęs prie progos pastatydavo ir Čepas, mano šeimininkas, bet juk alubarių ir pigių smuklių Bazoruose tai nebuvo. O kai nėra, tai netgi didelis gėrovas, kad ir palengvučiais, kad ir kęsdamas, susitaiko su esama padėtim ir verčiasi be kvaišalų. Čepas mane dar išmokė krepšius pinti, o vėliau ir šluotas rišti. Ir vantas. Negrabūs tie mano dirbiniai, kas tiesa, tai tiesa, bet mokytojas sako, kad jei neužmesiu, stengsiuos, tai kitą vasarą dirbsiu beveik kaip jis.
       Vasarą vienas malonumas Bazoruose gyventi. Žalia, šviesu, žuvies, jei tik nori, gali pasigaut. Netgi vėžių pradeda vėl atsirast. O kad tie rubliai nebūtų už ačiū, stebėjau kelias lingių, vandens vištelių ir kragų peryklas, tolimokam miške saugojau ir aprašinėjau juodųjų gandrų gūžtą. Vedžiau ir stebėjimų žurnalą. Kuo toliau, tuo geriau sekėsi tai daryti. Visai atkutau ir nuslopinęs pagiežą parašiau „poniai“, kad atvežtų čia Antuką. Ji atrašė kupiną homeriško juoko laišką, – pranešė, kad už mano grašius ji sumokanti už vaiko darželį, o dėl atvažiavimo, tai te tau špygą, ubage – ji važiuojanti į Suomiją „su kruizu“ (jos posakis!), o Antuką išvežanti į Krymą pas pažįstamus. Gaila, aišku, kad taip.
       O mane atvirai pradėjo lankyti gyvanašlė Veronika – minkšta, krūtinga, nevengianti, kaip sakoma, ir burną išmesti. Ir į jokias suomijas nevažiuojanti. Tik mudu tvirtai sutarėm – grįžta iš už grotų josios Zigmutis – baigta! Zigmui aš ir pats parašiau į jo „OČ“ įstaigą, kad paskui nebūt jokių pretenzijų. Tai kas, kad jiedu išsiskyrę! Peilininkas buvo tas Zigmas, už peiliuką ir sėdo. Bet vidurvasarį Veronika atlėkė su buteliu ir pranešimu – nubedė jos Zigmutį negyvai tam kalėjime! Dar pranešė jai, kad kai baigsis jo kalėjimo laikas, ji galėsianti atvažiuoti ir išsikasti, jei tik norėsianti. Varvino ašaras Veronika, o kitu žandu šiepėsi. Viena akis verkė, kita man merkė. Išgėrėm butelį, ir išvariau ją, bet ji vis dar užsukdavo, kol galiausiai išlėkė lėbaut į miestą. Tik šit į mano stebėjimų stotį blinkt atgriuvo pats Asinas, darbdavys. Pavartė žurnalo lapus, nerado ko prikibt ir buvo ir patenkintas, ir nepatenkintas. Patenkintas aišku dėl ko, o neva nepatenkintas, kad to šmikio (jo epitetas!) Boleslovo žodžiai išsipildė – dirbau profesionaliai. Asinas man netgi kažkokį priedą prižadėjo, o atsisveikindamas kažkodėl su piktdžiuga pranešė, jog Bolių iš tarnybos išgujęs:
       – Klasiku, matai, patapo! Visoki ten vakarai, susitikimai, skaitytojų konferencijos, o kas darbą dirbs? Tegu sau sveikas konferuoja, aš kitą – nerašytoją – susiradau!
       Rudeniop, kai Via Baltica vėl atgijo, kai aš vėl iki kakliai turėjau darbo, užmečiau net krepšius ir neseniai išmoktus iš šiaudų rišti „sodus“, mano stebėjimų lauke staiga pasirodė ir Boleslovas! Ne vienas – apsitaisęs kaip koks medžiotojas, jį lydėjo Matukonis, įgaliotinis tasai. Oi, kad bent nujautęs būčiau, kuo baigsis ta jų viešnagė! Jie patys atsinešė išgert, o ir aš buvau gavęs premiją už gerą darbą. Sėdom prie skobnių, bet aš vis dar išlėkdavau laukan pasidairyti pralekiančių paukščių. Paaiškėjo, kad rašytojas čia ne šiaip sau atvykęs – jis rašysiąs meninę (m e n i n ę ! ) apybraižą apie Bazorų totorius – odminius ir kailiadirbius. Apsistojęs šit pas draugą įgaliotinį, bet lankysiąsis ir mano irštvoje! Kažkodėl nė kiek neapsidžiaugiau, nors ne kas kitas, o jis, Boleslovas, buvo įtaisęs mane čia darbuotis. Įgaliotinis merkė man akį, vis klausė – tai nebepyksti? ir iš aplamdyto sakvojažo vis traukė naują butelį. Plačią gerklę turėjo šitas įdiržęs bebaimis vyras! O kas jam, įgaliotiniui, padėties viešpačiui! Kumelio juokas, kaip liaudis sako!
       Kitąryt vėl tas pats. Boliukas, čia pat išmiegojęs, ryte išgėrė stiklelį ir, jau beveik gatavas, kažką vapa, rankas Čepienei bučiuoja. O nuo pat ankstumės apsireiškęs Lionginas, taigi įgaliotinis, tik žvengia iš mano paukščių, tik juokiasi! Nesmagu man. Visi vienodi beveik, kai išgeria, ką čia. Bet vienas daiktas su Čepu „perlaužti“ puslitrį ir visai kitas su tokia pavojinga valdžia lakti. Abudu jie čia valdžia – vienas įgaliotinis, kitas specialus totorių tyrėjas. Išėjau tąryt laukan, ogi sakalas keleivis sausam alksnyje betupįs – retas svečias! Puoliau užrašyt į žurnalą – nėr žurnalo! Niekur nėr! O visą laiką kabojo matomoj vietoj, parištas virvele. Gėrovai numykė irgi niekur nematę. Užrašiau sakalėlį į languotą sąsiuvinio lapuką, vėliau tariausi į knygas įrašysiąs. Sėdom vėl. Jau ir anekdotus pabaigėm, ir apie bobas ik valiai pasišnekėjom, jau ir vėl temsta, o jiedu kaip neina lauk, taip neina! Lionginas vis kaulija senę Čepienę tai sūrymo kokio, tai rūgštybės. O Bolesloviukas vis mykia apie kančias kūrybiškąsias. Kritau lovon kaip pakirstas – irgi ne vandenį gėriau, o pažadino mane ponas įgaliotinis Matukonis, kad ir išpurtęs visas kaip sena drevė, užtat jau su uniforma! O šalia jo – partorgas Kleinys ir dar vienas kontoros žmogus – Vabalas. Sėdi jau prie nuvalyto stalelio, rašo kaži ką.
       – Renkis! – įsako man Lionginas Matukonis, – važiuosim pasivažinėti!
       Nusižvengia kaip eržilas ir įpila man stiklinę naminės, kurią aš, dar nieko iš miegų nesuvokdamas, išgeriu kaip tyrą vandenį. Kandu agurką, o jis, rupūžė, dar pila, bet man jau, kad ir apspangusiam, neramu – iš kur gerumas tasis ir ko čia reikia tiem vyram?
       – Vo! – sako įgaliotinis aniems, – žiūrėkit! Patys matot, kokį pijoką turi mūsų kaimas! Išvešim jį, ramu bus!
       Dabar aš jau prapliupau – mat ir peremat, viską prisiminiau. Užkaito kraujas, pajutau, ką jis sumanė. O jis ramiai:
       – Viską užrašykit, vyrai, ką jis čia vapa, viską!
       Ir iš savo nudyžto portfelio išsitraukia mano stebėjimų žurnalą.
       – Vo, vo! – kalba jis toliau. – Vo, ką jis rašo, paklausykit! Pelikanas! Vyručiai mūručiai, pro mūsų Bazorus praskrido pelikanas! Nu, ką jūs, vyrai, pasakysit! Žurnale užrašyta!
       Liudininkai kvatoja, daužo sau per kelius, žvengia kaip pasamdyti (vėliau iš tikrųjų paaiškėjo, kad jie pasamdyti, už degtinę).
       – Nu kuo jis mus laiko?
       Sapnas čia koksai, ar ką? Kurgi Boleslovas? Nieko nebevokiu, tik už lango dar pamatau pirmininko „gaziuką“. Ahaa! Šoku prie durų, bet Matukonis, matyt, šito tik ir laukė! Kyšt koją, tiesiog kaip „profis“, o aš ir blinkt ant grindų, lūpą susikruvinau. Dabar jau nebesikeliu. Nestiprus spyris – kelkis, gana durnių voliot, važiuosim! Pelikane! Rašo čia visokius niekus ir dar pinigą ima! Veltėdis! Alkašas! Alimentininkas!
       Ir mano pasas jau jo rankose. Ir aptriušęs karinis bilietas. Visas aš jo rankose, raudonose kaip paso viršelis. Dabar jau verčiau tylėt – nieko nebepaversi, prirašys, ką tiktai panorės! Ot sutriai! Išeinant dar kyšteli man stiklinaitę, o aš, gėda pasakyt, imu ją ir užsiverčiu... et! Kelias tai neilgas – bir bir bir, ir jau rajono centras. Via Baltica! Še tai tau, kad nori! Va tau ir pelikanas! Nors galvą į to ,,gaziuko“ geležis daužyk!

       Čirrrr – sraigtelis jau įvorėj. Čir čirrr – ir antras jau ten. Nesunku sėdėt prie to konvejerio, ir ant galvos nesninga. Va ir čefyro gurkšniuką kolega davė. Galima gyvent. Ir „gydytis“ nebeilgai beliko, baigiasi mano „kursas“. Ir pavasaris vėl čia pat. Čepas parašė, kad įgaliotinis „sudegė“, smagu girdėt! Skaitau toliau – ne, ne perkeltine prasme sudegė, tiesiogine, tikrąja prasme – degtinėj sudegė. Baltoji karštinė jį sudegino – delirium tremens, taip, rodos, lotyniškai. Laidojant, rašė senis, net į viršų pyškino, mat kažkada, dar tėvelio Stalino laikais, įgaliotinis buvo sumedžiojęs ne vieną miškinį, o kažkurį net labai svarbų...
       Keisčiausiai, mano galva, elgiasi tasai Asinas, „Paukščių departamento“ vadas. Patyręs, koksai likimas ištiko geriausią jo stebėtoją, jis netgi pabandė mane išvaduot, bet, suvokęs, kad šaukštai popiet, numojo. Ramybės jam nedavė tik viena – į tolimus ir nykius Bazorus ir dabar niekas nenori važiuoti – baisus užkampis net brandaus socializmo stadijoj. O pagal mano stebėjimus ir įrašus kažkoks tarptautinis centras nustatė, kad kaipsyk ties Bazorais paukščiai keliauninkai keičia savo azimutą – vieni pasuka į Italiją ir Egiptą, o kiti skrenda į Prancūzijos pietus ir Azorų salas. Nieko sau, ką? Žodžiu, Bazorai tarsi koks jų pasiskirstymo punktas... Taigi Asinas laukia nesulaukia, kol aš „pasveiksiu“, atsigausiu ir vėl grįšiu į šitą pasaulinės svarbos totorių kaimelį. „Girtuoklių stovykloje“, kaip jis vadina, Asinas mane net kelis kartus aplankė, atnešė ir lauktuvių kaip ligoniui. Mulkis jis vis dėlto! Kas gi į tokias vietas neša kriaušes, sultis ir amerikoniškas cigaretes? Tarsi būčiau koksai autoavarijoj sudarkytas kaubojus! Tik antrusyk jau atnešė lašinių, „Primos“ ir slapčia įdavė du pakeliu arbatos, bet vėlgi ne mūsų gerosios – ,,Čai čiornyj baichovyj, Nr. 36“, o brangios ir neskalsios „ekstros“. Na nieko, čia tai ne bėda.
       – Tik pamanyk, kokie niekšai! – guodžia mane plikis Asinas, – užtaisė tau „pelikaną“! Tu tik nebijok, neduosiu tau pražūt, tik grįžk į Bazorus! Žinai, to Matukonio tenai jau nebėr, mirė.
       – Žinau, – atsakau. – Grįšiu į Bazorus, kurgi aš geriau rasiu!
       – Tu jau nepyk, kad skersavau į tave, – prašo „paukščių vadas“. – Jau sutariau su tavo čionykščiais viršininkais, pradės tave leisti į miestą. Ateisi pas mus, išmokysim preparuoti ir gaminti iškamšas, a? Aišku, ne už ačiū darysi. Tai tau ir nuo alimentų liks!
       Abu nusišypsojom – viską jis, aukso žmogus, žino! Na tai kas, kad laiko mane savo vergu? Tai kas, kad gal paskui kada iš mano stebėjimų apsigins kokią disertaciją ar paskelbs juos kaip savus – tai kas? Tegu skelbia straipsnius apie mano Via Baltica pasaulio ornitologų žurnaluose, tegu naudojasi mano darbo vaisiais! Man svarbu, kad aš vėl galėsiu ramiai sau gyvent Čepo troboj, pint krepšius, gamint „sodus“, gal ir iškamšas, jei tik išmoksiu ir patiks. Ko gi dar? Šit pasišaukė mane šįryt kapitonas Maikovskis, vieno girtuoklių būrio viršininkas, ir pranešė – nuo rytojaus jau turėsi leidimą į miestą – nuo devynių nol nol iki devyniolikos nol nol! Ir šypsos, driežas, matyt, Asinas pažadėjo jam kokią medžioklę draustinyje. Tik prigrasė, kad netempčiau į zoną arbatos ir šnapso ir jau, gink Dieve, tablečių! Ką aš, kvailys? O vakare, prieš pat patikrinimą zonos kieme, ėmiau ir atsiverčiau lietuvišką „oficiozą“ ir net krūptelėjau. Še tau kad nori! „Labai retai, – buvo rašoma įdomybių skiltyje, – pelikanai apsilanko ir mūsų platumose. Vienas toksai didelis paukštis aną savaitę pastebėtas Kuršių mariose ties Preila. Neregėtas sparnuotis iš karto atkreipė vietinių gyventojų dėmesį. Paukštis nebaikštus, leidosi fotografuojamas... Šiame šimtmetyje pelikanai Lietuvoje pastebėti jau ketvirtą kartą...“
       Išsiplėšiau tą žinelę, įsikišau į vidinę šimtasiūlės kišenę ir nubildėjau laiptais žemyn į spygliuotom vielom apraizgytą kiemą, kur į beformes kolonas vakariniam patikrinimui jau rikiavosi gal pusantro tūkstančio mano bičiulių, stikliukėlio vergų. Vargu ar bent vienas jų buvo regėjęs Lietuvoj pelikaną ne zoosode. Užverčiau galvą į žvaigždėtą pavasarėjantį dangų. Juk, skrisdami pro mano Bazorus, paukšteliai orientuojasi pagal tas pačias žvaigždes? Visos tos vandens vištelės ir gaidukai, nė nekalbant apie žąsis, gerves ir gandrus. O jei skrenda pelikanai, tai juk ir jie? Žinoma, žinoma, net ir pelikanai!

       1984

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.