Po pamokų mudu su Antanu Jaru nudrožėm tiesiai į parką ir atsikimšom butelį žigulinio alaus: Antukas užsivertė butelį pirmas. Atplėšęs nuo lūpų, brūkštelėjo delnu kakliuką, atkišo man ir prisimerkęs žvelgė – gersiu ar ne? Jarui jau buvo sukakę keturiolika, man vos trylika, vieneri metai skyrė mus it bedugnė. Šalia Antano Jaro jaučiausi kūdikis, mulkis, naivus ir patiklus knygelėmis persisotinęs svajoklis. Jaras ne tik rūkė ir gėrė alų. Jis pats užsivesdavo patėvio motociklą, žvejoti eidavo su nakvyne ir, nors aš ir nenorėjau tikėti, kažkur už geležinkelio turėjo meilužę. Tą neva meilužę sykį ir aš mačiau – vos dvigubai už Jarą vyresnė, be priekinių dantų, bet šiaip visai nieko! Tik pavasarį Jaras sugrįžo iš Vaikų kolonijos, bet mudu kaip buvom, taip ir likom geriausi bičiuliai.
       Tai jis dabar atsitempė mane į šitą „Meilės kampelį“ miesto parke. Į akis blizgino dar šilta saulutė. Krito auksiniai klevų lapai, smulkiai biro beržų. Taip įsitaisėm, kad net mūsų galvų nuo gretimo tako nesimatė – tujų žalitvorė mudu tarsi prarijo. Meilės kampelis! Žinoma, sutemus čia knibždėte knibždėjo įsimylėjėlių – žalitvorė rangėsi tarsi tikras labirintas, ir meilės aukos girdėdavo tik savo pačių bei kitų laimingųjų – o gal kaip tik nelaimingųjų? – atodūsius kūkčiojimą, kimų juoką ir drovų kikenimą. Mudu su Antanu nei dūsavom, nei kikenom. Jis mane bandė – atkišo butelį alaus. O žinojau – po alaus seks cigaretė. Tikra – ne suktinė iš ąžuolo lapų ar samanų, tokią aš jau pats kartais užpešdavau.
       Gur, gur, gur... Alus man patiko. Maloniai kuteno šnerves. Ir atsirūgau gardžiai. Gelsvas, putojantis, pats lipantis iš butelio, vos karstelintis užgintas vaisius. Dar kartą užsiverčiau šaltą tamsų butelį.
       – E! Pala! – stvėrė mane už rankos Antanas Jaras. – Neišlak visko!
       Ir, atėmęs butelį, išgėrė alų iki dugno. Truputėlį ėmė suktis galva, bet maloniai.
       – Vyrai manė, kad alus ir išgėrė... – sukrizenau.
       – My-ža-lus! – susijuokė Antanas. – Še, užrūkyk! Krestelėjo pakutį „Auroros“ – ant jo buvo nupieštas kreiseris, iš kurio kaminų veržėsi juodi, tiršti dūmai. Viena cigaretė nukrito ant plūkto tako. Pakėliau ją, nupūčiau ir įsikandau. Pirštai truputėlį virpėjo, bet ne iš baimės, kad kas nors užmatys, ne. Baisiausiai bijojau apsijuokti prieš savo geriausią draugą. O jis jau laikė liepsnojantį degtuką, kyštelėjo jį artėliau, ir aš giliai užsitraukiau. Dūmą išpūčiau kaip to kreiserio kaminas – akyse sutavaravo, galva ėmė zvimbti, bet sąmonės, ačiū Dievui, nepraradau. Antrukart į plaučius jau netraukiau – Antukas pastebėjo, bet nesišaipė:
       – Nieko, priprasi. Ne šventieji puodus...
       Ši išmintis čia gal ir nelabai tiko, bet aš paptelėjau dar kartą, o jis atkimšo antrą butelį – paskutinį. Mano burna prisirinko karčių ir aitrių seilių. Jos buvo bjauresnės net už citvarą, kurį mus kadaise versdavo ryti nuo kirmėlių.
       – Duok alaus, alaus duok! – suvapėjau. Alus man kur kas labiau patiko už pirktinį dūmą.
       – Vyrai gėrė, vyrai gers! – vėl sukrizeno Jaras.
       – Kol milicija nutvers! – staiga kranktelėjo kažkas iš tankumyno. Butelis taip sutirtėjo rankose, kad alus putodamas kliūstelėjo ant pilkųjų mano kelnių – vienintelių, su kuriomis buvo beveik negėda išeiti į miestą. Čia dar ne bėda!
       Už žalitvorės, eglaitėse, stovėjo ne kas kitas, o kapitonas Vasilijus Agurjanovičius Filonovas, Vaikų kambario inspektorius. Giedras jo veidas spindėjo tūkstančiais smulkučių raukšlelių. Gerai pažįstamas milicininko, visų vaikiščių siaubo, Filonovo veidas. Rudens saulėje žibėjo trys priekiniai balto metalo dantys – slibino šypsena! Jis, aišku, galėjo prasibrauti pro žalitvorę, stverti mudu už čiuprynų ir nusivaryti į savo būstinę, ši buvo čia pat, už Kultūros namų.
       Galvoj netilpo, kodėl jis šitaip nepasielgė! Nutarė mat apeiti neskubėdamas aplink, nemindžioti želdinių. To mudviem ir tereikėjo – palikę alų, kaip kiškučiai dejom į kojas! Tik Filonovas, keista, nė nebandė mūsų vytis. Juk puikiausiai abu pažinojo – Antaną Jarą tik iš blogosios, o mane iki šios dienos tik iš gerosios pusės. Viskas, dabar jau ir aš pakliuvau į juoduosius šito drakono sąrašus!..
       Ak, visus mus jis pažinojo kaip nuluptus, berniukus tai tikrai. Buvo beje, įsidėmėjęs ir ne vieną mergaitę, ypač kokią augesnę. Tokią, kuri panemunėmis jau nebelaksto vienomis kelnaitėmis, o užsisega ir antrąją maudymosi kostiumėlio dalį. Tokias Filonovas irgi stebėjo, sako, turėdavo visokio vargo ir su jomis.
       Žinojau, kur jis gyvena – ogi šalia mokyklos daržo. Eidamas ten lažą, ravėdamas ir retindamas barštelius, kartą mačiau, kaip jis metaline šluotele įnirtingai daužo margą kilimą. Net užsimerkęs! Galbūt įsivaizdavo, kad plaka ne kilimą, o kurio nors nepataisomo neklaužados sėdynę? Antano Jaro, pavyzdžiui. Vilkėjo tada dryžuotom pižamos kelnėm ir senu švarku. Žmogus kaip žmogus, kas galėtų pagalvoti!
       Užtat užsivilkęs iki pat smakro susagstomą mundurą, blykčiodamas keturiomis kapitono žvaigždutėmis ir nušveistais aulais, Filonovas keldavo siaubą ne tik man ar Jarui Blusos apmirdavo visiems, net mamyčių sūneliams. Nors puikiausiai žinojom, kad odinis dėklas, kadaruojantis prie jo diržo – tuščias.
       Filonovas! Filonovas eina! – šita žinia žaibiškai pasklisdavo per visą alkaną, sudulkusį ir tykų mūsų miestelį. Filonovas eina! O eidavo jis paprastai į savo būstinę – Vaikų kambarį. Jis buvo jo viršininkas, šeimininkas ir valdovas. Ne, šitame kambaryje nieko malonaus nevertėjo tikėtis! Jokių žaidimų čia nebuvo! Pakliuvęs į tą kambarį, jau beveik galėjai atsisveikinti su nerūpestingu gyvenimu, mergaičių šypsenomis, šokių vakarais, o kitą kartą ir su pačia laisve. Kapitonas Filonovas pasodindavo savo klientą ant kietos taburetės ir pats violetiniu rašalu surašydavo „ypatingas žymes“ – „rudaplaukis, žvairas, šlakuotas, nušašęs, atlėpausis, randas per kairįjį skruostą, miknius, tatuiruočių dar nėra...“
       Bet ir tie, kurie dar nebuvo pakliuvę į kapitono kartoteką, vengė Filonovo kaip išmanydami. Juk šito nebejauno vyro visur būdavo pilna. It gyvas vaiduoklis šmėsčiodavo visuose festivaliuose, Dainų šventėse. O ir stadione, paplūdimyje, parke, palei vienintelį kino teatrą, turguje – visur!
       Vasarą ir ankstyvą rudenį Filonovas ypatingai mėgo slampinėti po mūsų jaukų, ūksmingą parką. Ir ne, todėl, žinoma, kad jo namai buvo visai šalia, kur ten! Jis ir po darbo valandų tykodavo įvairiausio plauko nusižengėlių, o prasidėjus šokių sezonui parko aikštelėje, kapitonas tiesiog nušvisdavo! Negirdimai kaip girių lūšis jis pritykindavo prie kokio Čarlstoną ar tvistą trypiančio ir viską pasaulyje pamiršusio nepilnamečio padūkėlio, uždėdavo savo sunkią leteną ant vargšo peties ir visiems matant, žiauriai išvydavo iš dansingo. Visiems matant, suprantat?! Didesnio pažeminimo niekas nebūtų sumanęs!
       – Velniai žino, kas jam yra, – sakė Antanas Jaras, senas Filonovo įskaitininkas, – jam nei algos už tai daugiau moka, nei laipsnį kada bekels! O duodasi kaip perkaręs šuva kasvakar!
       Šitokių žodžių Filonovas niekad nebūtų dovanojęs. Kaip kitados nedovanojo išmaišytų langų, nunuodyto mylimo šunelio ir neteisėto „ginklo“ laikymo namuose. Mat Jaras turėjo keletą įvairaus kalibro „parakinių“ pistoletų ir durklą. Tiesa, tokį pistoletą Jaras pasigamindavo per porą valandų, bet durklo – tikro suomiško peilio – gailėjo po šiai dienai. Juolab kad buvo žmonių, savo akimis mačiusių Filonovą pjaunant tuo peiliuku meškerkočius.
       Lig šiolei mano santykiai su Filonovu buvo kuo puikiausi. Aną rudenį kapitonas mane netgi apgynė nuo būrio plėšikėlių – jie mane jau buvo užspeitę dilgėlyne ir, neradę, kapeikų, įsakė autis naujus čekoslovakiškus batus su auliukais. Išvaikęs gaują, inspektorius mane net palydėjo iki kryžkelės ir atsisveikindamas paspaudė ranką. Užtat dabar! Kas bus dabar? Dabar jam pakaks mane kur gatvėje pasišaukti, nusivesti į tą savo kambarį ir iškračius rasti bent timpą, degtukų dėželę ar peiliuką, nė nekalbant apie pakelį „Auroros“!
       Šiandien kiekvienam aišku, kad tokia neteisėta krata vidury dienos – šiurkščiausias elementarių žmogaus teisti nepaisymas, Helsinkio ir kitų aktų ignoravimas! Bet kas anuomet apie tai bent pagalvojo! Juk panorėjęs tas Filonovas galėjo kokį vaiką net uždaryti į kamerą, išsiųsti jį į vaikų koloniją, kuri, tiesą sakant, buvo ir yra ne kas kita, o Mažamečių kalėjimas, visų nusikaltėlių pradžios mokykla! Pačiam miesto centre Antanas Jaras man bent porą kartų rodė grotomis užkaltą rūsiuko langą. Taip, šalia buvusios duonos kepyklos! Tai čia, atsiduso jis, aš tris paras pratupėjau, kol išvežė į tą... kolioniją! Nenuostabu, kad ir aš, kiekvieną kartą praeidamas pro tą baltais dažais užtepliotą ir dar grotom apmuštą pusrūsį, nejučia suvirpėdavau...
       Žiurkės, sakė man Antanas, ten šmirinėja net dieną, o duonos – dvi riekutės parai!
       Filonovas buvo tikras miesto viešpats! Jis turėjo teisę pačioje įdomiausioje vietoje nutraukti dieninį kino seansą ir įsakęs uždegti šviesas, išprašydavo iš salės rūkorius, saulėgrąžų gliaudytojus, triukšmadarius, mergaičių kirkintojus, tuos kurie jam kažkodėl nepatikdavo. Baisu, ar ne? Po tokių jo „reidų“ net pasiučiausia komedija pasidarydavo nebejuokinga...
       Jis išdygdavo ten, kur jo niekas nelaukdavo. Kaip Pilypas iš kanapių! Kaip tikras kapinių vaiduoklis! Štai užklumpa kur mokyklos skiedryne, išnaršo kuprines, užančius, kišenes ir eina sau nešinas pusmaišiu timpų, pistoletų gilzių, peilių – kam jam viso šito reikėjo, velniai žino! Juk mūsų fizikas Padrė mėgo kartoti – dar nė vienas normalus berniukas neužaugo be laidynės ir mėlynės! Filonovas niekad neprašaudavo prošal, niekad neužsipuldavo ir nekratydavo kišenių veltui. Visiems buvo aišku – jam kažkas pranešinėja, skundžia! Tiktai kas?
       Ot šito tai niekas nežinojo. Tiesa, įtarė tokį vieną – Varliakaušį, bet netrukus paaiškėjo, kad jis visai niekuo dėtas. Todėl net kai kurie suaugusieji tikėjo, kad šis kapitonas yra apsigimęs seklys, kad jis, kaip sakoma, turi pakaušyje „trečią akį“ ir kaip tikra pelėda mato tamsoje. Filonovo privengė visi, bet mylėti niekas nemylėjo. Net jo išblyškus, tyli kaip pelytė žmona vengė jo rūstybės. Ir aš neretai pagalvodavau – verčiau jau jis būtų negynęs manęs nuo tų plėšikučių! Būčiau ir aš tada kaip visi – iš širdies galėčiau nekęsti šito raukšlėto kaip keptas obuoliukas, visuomet kandžiai besišypsančio, tyčia dzūkuojančio ausylo kapitono! Dabar gi prieš savo paties valią turėjau jausti jam kažką panašaus į dėkingumą. Nemalonu!
       Turiu prisipažinti, kad tais laikais garsėjau kaip mokyklinės reikšmės eiliuotojas. Eiliuoti aš visai nenorėjau, bet mokytojai ir net mama mane skatino, gyrė, tik ponas tėvas skardžiai kvatodavo, kai broliukas Emilis atbėgęs skųsdavo mane:
       – Tėveli! Tėveli, jis vėl užsidaręs rašo!
       – Vėl gadina popierį? – garsiai sakydavo tėvas. – Motina nespėja pirkt sąsiuvinių, o jis!
       Kad ir nenorėdamas, mokyklos sienlaikraštyje jau buvau paskelbęs tris savo kūrybos eilėraščius – apie žiemą, pavasarį ir vasarą. Kaip tik kaupiau jėgas rudeniškai odei, bet klasės auklėtoja tiesiog pareikalavo, kad odės rašymą atidėčiau ir nieko nelaukęs sukurčiau eilėraštį mane išgebėjusio Filonovo garbei. Purčiausi kaip įmanydamas, dejavau, kad mane apleido mūzos – niekas negelbėjo!
       – Neparašysi eilėraščio Filonovui, apie ekskursiją į Gardiną nė nesvajok! – tiesiai pareiškė man auklėtoja.
       O, kas netroško anais laikais nuvykti į Gardiną! Tad dar iki tos nelemtos dienos, kai Filonovas mudu su Jaru užklupo puotaujančius Meilės kampelyje, vieną ūkanotą vakarą aš sudėjau 16 eilučių eilėraštį – klasika! – , kurį taip ir pavadinau – „Filonovas“. Šitą ankstyvosios lyrikos šedevrą aš prisimenu ir po šiai dienai, tad malonus skaitytojas gal nesupyks, jei aš jį pateiksiu, kaip mėgstama sakyti, ištisai:

       FILONOVAS!

       Skubu aš vienąkart gatve –
       Plėšikai supa štai mane!
       Užbėga už akių ratu,
       Nuauti rengias man batus!

       Tiktai Filonovas narsus
       Kaipmat išvaikė juos visus!
       Taip gyvas aš likau, draugai,
       Batus avėsiu dar ilgai!

       Šis kapitonas – draugas mūsų,
       Nors ne lietuvis jis, o rusas!
       Gali sau vaikštinėt saugus,
       Kol yr' mieste toksai žmogus!

       Tad iš visos visos širdies
       Tariu tau ačiū, kapitone!
       Tu mums varge, bėdoj padėk,
       Nes mes silpni dar esam žmonės!

       Pirmuosius du ketureilius auklėtoja ir literatūros mokytoja Sieksnienė be saiko išgyrė, net išraudau. Užtat du paskutinieji joms pasirodė besą akivaizdžiai silpni. Lituanistei itin nepatiko eilutė – „Nors ne lietuvis jis, o rusas!“ Ją, girdi, būtinai reikia pakeisti, antraip apie jokį sienlaikraštį negali būti net kalbos!
       – Argi Filonovas ne rusas? – baisiausiai nusistebėjau. Tėvelis sakė, kad jis iš sentikių, o sentikiai netgi doresni negu kai kurie lietuviai!
       – Su tavo tėveliu aš pati pasikalbėsiu! – sušnypštė Sieksnienė. – O pabaigą būtinai pataisyk, gerai?
       Aš tiktai kažką neaiškiai numykiau. „Filonovą“ nukišau į savo asmeninį archyvą, šalia iškarpų ir senų sąsiuvinių. Netrukus parašiau eilėraštį „Jau ruduo“, ir taip užbaigiau pirmąjį savo gyvenime ciklą – „Metai“...
       Dabar grįžkim ten, kur pradėjom. Su Antanu Jaru tupėdamas po medine stadiono tribūna – štai net kur mudu atkūrėm iš Meilės kampelio! – visai netikėtai aš prisiminiau tą Filonovui sudėtą eilėraštpalaikį! Man kilo klastinga, gal netgi nedora mintis: o kas būtų, jei aš tą kūrinėlį švariai perrašyčiau ir nuneščiau jį milicininkui tiesiai į namus? Kiekvienam juk malonu, kai išgelbėta auka jaučia ne tik nuolankų dėkingumą, bet ir sukuria pakenčiamą eilėraštį! „Bet štai Filonovas narsus kaipmat išvaikė juos visus!“ Kam nebūtų malonu? Taip susižavėjau šita mintimi, kad beveik nė negirdėjau, kaip mano bičiulis plūsta Filonovą: „Tas faraonas, tas stribas!“ O aš audžiau visai kitokią mintį – reikia skubėt namo, perrašyt eilėraštį ir... Jarui kas kita, jam yra už ką rūstauti! O man? Veikiau priešingai!
       – Ko čia vaipais? – kažką pastebėjo ar pajuto Antanas. – Dabar klausyk! Vakare, jei viskas bus ramu, eisim į vieną vietą, supratai? Šeštą lauk manęs prie gelžkelio stoties griuvėsių. į „Madridą“ eisim, – nenorom pasakė jis.
       Į „Madridą“? Puiku! Ten aš jau seniai nebuvau. Oho, „Madridas“! Toks senų geltonplyčių namų kvartalas šalia kareivinių – girtuoklių ir vagių karalystė.
       – Pala, sulaikė mane Jaras. – Šeštą per anksti. Ji dar nebus parėjusi. Puse septynių. Ir – niekam nė mur mur!
       Namuose sukirtau šaltus kotletus, o dar po pusvalandžio ant stalo jau gulėjo švariausiai perrašytas „Filonovas“. Tik dabar pasijutau be galo bjauriai. Kaip tikras padlaižys ir išdavikas! Bet kojos jau pačios nešė per miškelį į Filonovo namučius. Buvo lygiai pusė penkių. Tikrai pusė: penkių, valandų aš pasiteiravau pas prošal skubėjusį kaimyną, šaudymo trenerį, kurį visi vaikai kažkodėl vadino Šniūru. Jis ir pasakė – pusė penkių. Dėkui, drauge Šniūrai! – smagiai šūktelėjau, bet jis taip supyko, kad nusivijo mane net iki stadiono. Filonovas tave dar išauklės! pagrasino Šniūras iš tolo.
       Vėl Filonovas! Bet po valandėlės aš pats tyliai pabarbenau į mėlynai nudažytas inspektoriaus duris. „Kapitan Filonov“, taip buvo užrašyta lentelėje ant jų.
       – Voidite! – pasigirdo pažįstamas balsas, ir aš žengiau vidun. Kapitonas taip nustebo išvydęs mane, kad ant lapo nutiško stambus violetinio rašalo lašas – mat šeimininkas kaip tik kurpė kažkokį raportą. Ar tik ne apie mane su Jaru? Bet ir užkluptas jis nesutriko, pastūmė popierius, atsistojo, susigrūdo išsipešusius marškinius į tamsiai mėlynas galifė ir išsišiepė iki raudonų ausų:
       – Kas geria vyną, alų, tas vyras ne kvailys! Ar ne? – jis tyčia pacitavo tuomet populiarią vyrų dainelę. – Na, ką pasakysi?
       Tylėjau. Ką aš jam galėjau pasakyt? Tada jis pats uždavė tokį klausimą, kurį savo vingiuotame gyvenimo kelyje vėliau dar ne kartą girdėjau:
       – Kaip tu iki šito nusiritai, ir ką tu galvoji toliau daryti?
       Tuoj pamatysi, pagalvojau ir padėjau ant stalo lapą su savo eilėraščiu. Štai, skaityk, džiaukis!
       Vaikų kambario inspektorius Filonovas, suprantama, buvo raštingas vyras, bet mano kūrinį jis skaitė be galo ilgai. Krutino savo storas lūpas, kai kurias eilutes skaitą net po kelis kartus! Rodos, jis rengėsi šį kūrinį čia pat išmokti atmintinai. Aš kukliai trepučiavau nuo vienos kojos ant kitos – na, slibine, ką dabar pasakysi? Patinka? Kur nepatiks! Aš ir didžiavausi tokia kūrybine sėkme, ir kaitau iš gėdos – štai kur nusiritau! Milicijos poetas! Kad tik nesužinotų niekas!
       Pagaliau Filonovas baigė savo skaitymą. Tada nusigręžė į langą, susirado didžiulę kanapėtą nosinę ir taip ilgai šnypštėsi papurtusią nuo gyvenimo ir degtinės nosį, kad man pabodo laukti ir aš garsiai kostelėjau. Jis tebesišnypštė! Jau norėjau mauti pro duris – nereikia man jokių liaupsių!, bet jis sulaikė mane, pasodino ant subliuškusios kanapos, įsakė pačiai išvirt arbatos ir pagaliau pasakė tris žodžius rusiškai; aš nelabai ir supratau:
       – Detka, – storu, švelniu balsu pasakė Filonovas, – ty menia tronul!
       Vis dėlto suvokiau, kad jis mane labai giria. Filonovienė jau nešė karštą arbatą.
       – Ką čia, – pasakiau, – kiekvienas taip sugebėtų...
       – Ne kiekvienas! – rūsčiai užprotestavo šeimininkas. –Šit tas tavo draugužis, tas visai sugedęs Jaras Anton, ar toks ką parašytų? Ne, niekados! – pats atsakė Filonovas. – Nikogda!
       Kas žino... Jaras buvo lakios vaizduotės vyrutis, oho, kaip jis būtų sudėjęs! Tik, aišku, Antano Jaro eilėraštis tokiam Filonovui visiškai nepatiktų, priešingai!
       Siurbtelėjęs arbatos, kapitonas nuėjo prie rašomojo stalo, paėmė prirašytą lapą ir čia pat iškilmingai jį suplėšė.
       – Čia, – paaiškino man, – ir buvo raportas apie judviejų darbelius! Viskas!
       Net iškaitau iš laimės! Puiku, to aš ir troškau! Ir Jaras šįkart išgelbėtas, valio! Kiek tų valandų? Gal dar spėsiu į geležinkelio stotį? Nusiplikydamas lūpas pabaigiau arbatą ir moviau lauk.
       – Pala! – nučiupo mane už skverno Filonovas. – Kurgi tu? Sėsk, reikia rimtai pasikalbėt...
       Pasakysiu iškart: pokalbis buvo labai nemalonus. Kaipmat išgaravo visas mano džiaugsmas.
       – Mane domina, – tiesiai pareiškė inspektorius, – tas tavo Jaras Anton. Net labai domina! Juk jis vis tiek tuoj kokią naują šunybę iškrės! Ir dar kitus įklampins, aš jau žinau. Kada judu sutarėt susitikti? Šiandien?
       – Ne – a! – pamelavau net neraustelėjęs.
       – Na, ryt, poryt, kakoj skirtum! Tu pamažiukais išsiklausinėk, ką jis rengiasi daryt, a? O tada jau pasakysi man... Na?
       Tai jau ne! Neišdegs! Gal Antanas Jaras ir baisus žmogus, gal jis tikrai mirs patvory, kaip pranašauja jo priešai, bet bėgti jį skųsti šitam faraonui?! Niekada!
       Iš visų jėgų papurčiau galvą. Ne! Ir dar kartą papurčiau: ne, ne, ne!
       Kapitonas giliai atsiduso. Paskui dar kartą perskaitė mano eilėraštį.
       – Tai ne? – paskutinį kartą paklausė, nors pats žinojo, ką atsakysiu.
       – Ne, – pakartojo vien lūpom. Dabar jau žinojau, kas manęs laukia – ogi Filonovo kartoteka! Ką jis ten pažymės? Ūgis – 166 cm, plaukai tamsoki, garbanojasi, akys pilkos. Ypatingos žymės – kairiarankis, ant kaklo vos įžiūrimas randelis nuo 1954 metų pavasarį darytos operacijos, pjovė pats Kudirka... Kas dar? Šleivina batus, jų numeris 37. Bet nepilnapadis, rikiuotei tinkamas... Štai ką Filonovas, tikriausiai, jau šiandien vakare įrašys į savo duomenų banką. Na ir tegul!
       Bet jis netikėtai krestelėjo savo jau pradėjusią žilti galvą, uždėjo ranką man ant peties ir linksmai pasakė:
       – Na ir neskųsk jo, bravo! Jaras Anton vis tiek niekur nuo manęs nepabėgs! O tu verčiau rašyk. – Jis net surimtėjo: – Rašyk, nes tik parašęs būsi rašytojas. O dabar keliauk laimingai!
       Man rodos, jis jau buvo besižiojąs sakyti – stupaj s Bogom!, bet laiku susigriebė, kad milicininkui taip netinka.
       Namo lėkiau kaip ant sparnų ir vos neužlėkiau ant draugo Šniūro! Vėl tu čia! – suriaumojo jis. Bet vytis nesivijo – vis prisilaikydamas kamienų, jis vos krypavo nuo vienos pušies prie kitos, tarsi grybautų. Po valandėlės jau ruošiau pamokas.
       O Antaną Jarą po žiemos atostogų iš tikrųjų išvežė į Vaikų koloniją. Paskutinis kartas! – kuždėjosi moterėlės turguje; kitą sykį jau tūps į tikrą kaliūzę! Ką jis padarė? Beveik nieko – turėjo silpnybę ginklams ir iš draugo Šniūro šaudyklos pasiskolino mažojo kalibro šautuvėlį... Jį užklupo jau bedžyrinantį šio ginklo vamzdį – Antanui labiau patiko trumpvamzdžiai šautuvai. Man iš visos širdies buvo gaila šito nenuoramos, bet sąžinė buvo rami – nei aš padėjau jam įsibrauti į ginklų kambarį, nei paskundžiau Filonovui! Ką čia Filonovui! Dingus ginklui, visas garnizonas buvo keltas ant kojų, netgi buvo ruošiamasi visiškai uždaryti miestą! Kažkas matė jį su faneriniu lagaminėliu lipantį į belangę mašiną. Tokios neveža nei į Gardiną, nei į kokį kurortą. Man vėl suspaudė širdį. Tvirtai pats sau prisiekiau niekuomet nebūsiu jokių rūmų poetas! Nė eilutės daugiau apie didžiūnus! Filonovas mano kūrybinėje biografijoje kaip buvo, taip ir liko vienintelė išimtis. Taip, „Filonovas“!

       Kunčinas, Jurgis. Didžiosios žiurkės šešėlis: Apsakymai. – Vilnius: AB „Spauda“, 1996.