Jodamas vis ką nors prijosi.
       Vakare aš prijojau Kapštatą. Pustė. Sviro alyvų žiedai. Toli toli plakė dalgę. Kitam kaimo gale – vaiką. Įdegę vyrai pusnuogiai vaikštinėjo vienintele gatve. Nutilo dalgė, užsiverkė vaikas. Keli senukai dėvėjo akidangčius. Šiaip Kapštate buvo ramu.
       Įžengiau į artimiausią trobą. Viename jos kampe dulkino kilimą. Didelį ir gražų Lentvario kilimą. Oi, kaip dulkino! Kitame kampe dulkino jauną čiabuvę. Iš visų pusių kilo dulkės. Auksinės dulkės, pagalvojau, tuoj ir vakaras. Dulkės kilo ir kilo. Apčyyy! – garsiai pasisveikinau. Kilimą patiesė ant aslos. Susėdom – kilimo ir čiabuvės dulkintojai, šeimininkas, mano žirgas ir aš.
       – Ar bus karas? – pasiteiravo kažkuris mandagiai.
       Bet visi kurčiai tylėjo. Tik virš galvų prašvilpė žalias cilindras su sparniukais. Kaip demonas. O gal kaip angelas.
       – Palaukit, – tariau, – čia tikrai Kapštatas?
       – Apčyyy! – pasakė mergina. Jos blakstienos buvo labai ilgos. Dulkintojas niūktelėjo jai į šoną:
       – Negražu prie žmonių! – priekaištingai tarė jis.
       Gyventojai noriai palydėjo mane į smuklę. Kryžkelėje rymojo įjuodusi rodyklė: Iki Nuodėmės – 3 km.
       – Niekas iš ten dar negrįžo, – pratarė šeimininkas. – Visi toje Nuodėmėje tūno. Nuodėmėja ten.
       Jauki tuštutėlė smuklė. Raštelis: Tuojau grįšiu. Kazys.
       – Negrįš jis, – atsiduso Kilimo Dulkintojas. – Visada taip!
       Bet Kazys netikėtai grįžo. Trinktelėjo butelį gaivaus valerijonų antpilo, tėškė saują dar šlapių jūržolių.
       – Ką tik iš Madagaskaro! – pasisakė ir pasistiebęs įjungė radijo tašką. USA Karinių Oro Pajėgų džiazas grojo „Karavaną“. Pasidarė smagu. Kapštatas – ne koks užkampis. Paskui savo kūrybos eiles skaitė „Naši“. Ai was liūbil i tak dalėje.
       – Kuo jie skiriasi nuo „Svetimų“? – liūdnai ištarė čiabuvė. Jos blakstienos atrodė dar ilgesnės. – Niekuo.
       Išgėrę patraukėm prie Oranžinės upės. Tyliai dūzgė milžiniški laumžirgiai.
       – Tai mutantai, – paaiškino kažkuris.
       Darėsi vėsu. Netoliese stūksojo didžiulis Oranžinių dažų fabrikas.
       – Nuo jo ir mūsų upė gavo vardą, – pasakė Kazys, smuklininkas. Jo burna trenkė arklide. Buvo gūdoka. Dievas mato, aš neturėjau jokių kėslų. Ta merga pati po tiltu palindo. O plaukti, aišku, nemoka. Vyrai tik ranka numojo – a, ji visados šiteip! O man: eik, eik pas ją, kol nevėlu! Ko dar lauki? Tai mat.
       Kapštatas – keistas kaimas. Iki Nuodėmės vos 3 km. Visi ten eina, tik niekas negrįžta. O kažkam tai reikia gyventi?! Čia, Kapštate! Tai ir prasimano visko. Kad ir akidangčius tuos. Ir dar – visi kasasi bunkerius. Ištisos šeimos. Geri bunkeriai – su patogumais, melioracine sistema, sausi, erdvūs. Šilti ir su išviete. Gyvenk ir norėk. Yra ir dūmų anga, parketas. Kas man darbo. Aš – svečias. Šiandien čia, ryt jau ten.
       Aha, jie dar pušis sakina. Verda iš tų sakų gardų, kvepiantį džemą. Patys valgo, eksportuoja į Padują ir Taivanį. Kaime likę vieni seniai, kiti seniausiai skęsta Nuodėmėje. Likusi tik ta Čiabuvė ir Oranžinė upė. Kas jai rūpi? Bigudi, bikini, gryno stiklo karoliai. Dabar skaito Lermontovą. Sako, įdomiai rašo. Skundėsi ji man: raštingumas čia, girdi, gan aukštas, bet krautuvėje seniai nebėr mėsos. Dar tie sakai: greit kreša ir sunkiai atsiplauna. Tikrai, ji prilipo kaip tikra smala. Nors ir mandagi.
       Sužinojau: ryt atvažiuoja fotografas. Trauks kiekvieną atskirai (pasams!) ir visus drauge (atminčiai!). Kapštatas sukruto kaipmat: ėmė rūkti pirtelės. Ir smuklėje sujudimas. Vis šis tas.
       – Blogų naujienų turiu, – švintant pasakė šeimininkas. – Jūsų arkliukas nustipo!
       – Niekis – nusijuokiau. – Jis visada taip. Kaip ta merga. Fotografas atvežė dar prastesnių žinių: Čiornomorskyj flot išsilaipino Kuršmarėse ties Rasyte, o Visagine iškilo neatpažinta submarina. Žmonės nuliūdo, bet fotografavosi noriai.
       Tik laikas jau spyrė joti. Pagailo Kapštato. Jis labai natūralus ir mielas, nors liūdnas. Labai lietuviškas Kapštatas. Čia dar gali aptikti visokių šaknų ir šaknelių. Pasirodo, iš šito Kapštato kilęs Prometėjas, Mindaugas II, keli cezariai. Mačiau, tiesa, kelis japonus. Centre – gausu šiukšliadėžių ir balsavimo urnų. Man išjojant, visi sugužėjo į Aikštę. Garsiakalbis paskelbė, kad karo nebus ir šiandien. Nusivylę kapštatiečiai skirstėsi laižyti sakų marmelado.
       – Bliaka mūka! – suriko toks senis su akidangčiais. – Tai kada gi!?
       Nejau jis tikėjosi nugalėti? Atsisveikinti atėjo ir toji Lermontovo skaitytoja.
       – Išvežk mane į Nuodėmę! – maldavo ji. Iš jos burnos kalbant krito žali ir auksiniai grambuoliai.
       – Tai nuo sakų... – susigėdo mergina. Ji vadinosi Lukrecija.
       – Nuo jų galima ir pastot, – droviai pridūrė ji. – Bet būtų geriau...
       Aš greit nušuoliavau.
       Kelis auksinius grambuolius parsigabenau kišenėje. Jie dar gyvi. Gražūs jie man. Gyvas įrodymas: yra toks Kapštatas!       

Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.