Pati upė Limpopo srūva kaži kur tarpu Athėnų ir šiaurinės Samogitijos, yra ji labai sravi, slenksčiuota, pilna akmenų irgi siaurų brastų, kur laive nepraplauksi. Limpopo upės vanduo yra ne tik švarus ir skaidras, bet ir gydomas vanduo – neregiai, pašlakstė juo akis, praregi, nebyliai atsigėrę prašneka, kurčiai, išsiplovę ausis, vėlekos girdi paukštužių ulbesius. Toji upė tikrai yr ir teka po šiai dienai, tik niekas negal jos surast. Sako dar, kad nuogas joj išsimaudęs, žmogus jaunystą atgauna ir žvitrus, stangrus beigi mylimas patampa...

(Iš nesurasto egiptiečių papiruso,
saugomo Lietuvos Etnografijos muziejuje)

      
       Vieną negražią dieną susiruošiau ir aš ieškot Limpopo. Ne atjaunėt norėdamas – ką ten jaunystoj veiksi, paikas būdamas. O ir regėjau neblogai šapą artimo aky, girdėjau kranklių giedojimą, liežuvis dirbo kaip mūzų malūnas. Vienas išėjau – niekas nesutiko eit sykiu. Kam tik siūliau dėtis draugėn, visi suko smilių prie žilų smilkinių, tik vienas Jūzaps pasakė: Neik. Pražūsi.
       Dėl viso pikto surengiau nedidelę spaudos konferenciją. Parulskis paklausė: O ko tau ten? Geras klausimas, bet paikas. LM kronikos darbininkė irgi užklausė: Tai iš pavydo eini? Bevaisės tavo pastangos, brolau!
       Ką ir besakyt.
       Išėjau sutemus ir paryčiu priėjau Galvijų Fermą. Viskas sugriauta tautininkų ir Smetonos, gyvuliai ir kolūkiečiai glaustosi palapinėse ir bunkeriuose, laukia labdaros. Kartais iš tikrųjų iš dangaus kas nors nukrenta, patvirtino be galo graži, bet labai sulysus ir liūdna telyčaitė Miglė. Kur Limpopo? – klausiau, bet Raudonas Jautis subaubė: Dink, kol aš geras! Įmetęs sidabrinį litą, atsigėriau iš jo pėdos, niekuo nepavirtau ir žygiavau toliau.
       Pavakare priėjau Paukščių Fermą. Paukščiai juk irgi geria. Vištos, antys, žąsys, kalakutės. Tyvuliavo šalia pelkė. Tai ir buvo jų girdykla. Ferma be stogo, aidi populiari estrada, „metalas“, topas keičia kitą topą. Maitvanagiai iš anapus, sutūpę dar atokiau, laukia lengvo grobio. Ir sulauks, pagalvojau, nakvodamas uokse.
       Naktį pasidarė žvarbu, bet atskridusi Didžioji Pelėda padeklamavo keletą rondo, ir aš užmigau. Paryčiais ir aš sudėjau ketureilį:

       Prie upės Limpopo,
       Kur žydi daug gėlių,
       Pelėda iškukuos,
       Kad aš tave myliu.

       Kad aš tavęs ilgiuos
       Konvalijų laukuos,
       Spurdėdamas naguos,
       Aš laukiu ir tikiuos.

       Pelėdai, rodos, patiko. Ji nusirašė šias eilutes, perdavė linkėjimus dviem trims liet. poezijos seržantams bei praporščikams. Yra dar žmonių! – pagalvojau, o Pelėda pasakė man: Limpopo, kurios tu ieškai, teka po žeme, visai netoli nuo čia. Be manęs tu jos vis tiek nerasi. Tik kas iš to, kad tau parodysiu! Jai išvaduoti reikia milijonų!
       Mat kaip. Milijonų. Kas duos? Puškinas? Ne, jis irgi neturi. Banalu taip kalbėt, bet tikrai – iš kur paimt tuos kelis milijonus ekiū? Ekiū verčiau gerti, patarė man toks malonus žmogėnas. Net padainavo: Gerk ekiū, neturėsi problemų jokių! Ir aš atsidainavau: Gerk ekiū! Ir problemų pakaks lig akių!
       Tryliktoji ekspedicijos diena. Stoviu viršum Limpopo, tyliai ir gailiai siūruoja epušės, kiauksi purvinos lapės. Šiandien čia – Geležinkelio stotis. Nejau ją griausi dėl kažkokios Limpopo? Taip man sako valdžia, deputatai, kariškiai, ugniagesiai, net poezijos kapralai. – Ar nesakiau! – tarė Parulskis. – Na, pešei ką? – atsiliepė ir Kronikos pelytė. Skėstelėjau rankomis bei kojomis ir nuėjau pas Geležinkelio stoties viršininką Kazį. Išdėsčiau reikalą. – Be puslitrio nesuprasi! – tiesiai pasakė šis. Su puslitriu suprato. Gerai, paprastai pasakė Kazys, uchnem! Griaunam stotį, paleidžiam žmonėms Limpopo! Aš pats mielai nusimaudysiu!
       O sako dar, nėra gerų viršininkų.
       Uždarėm eismą, ėmėm kastis savom jėgom. Kazį uždarė beprotnamin, aš pabėgau. Liko tik gandeliai, visokios kalbos negražios. Buvo apklausti tie galvijai ir net paukšteliai – buvo toks pas jus? Landžiojo, kurstė? Kurstė, landžiojo! – subaubė Jautis, o Kalakutė tik šuldum–buldum: – Ir prie antyčių lindo, ir prie žąsyčių! Užtarė tik senė Pelėda, bet kas jos klausys!
       Ėhė, pamaniau, už menką užstatą išėjęs iš Lukiškių, vis dėlto ji teka! O jei teka, tai ne tik po Stotimi!
       Nesu kvailas, kad dabar visiems skelbčiau, kur teka Limpopo. Atsikasiau ją visai nesunkiai. Maudausi kasdien. Švaru ten, dugnas smėlėtas. Skeletai sterilūs, visi jauni. Tai ieškotojai. Daug poezijos Limpopo upėje. Su manimi niekas nesidaro: neinu nei kvailyn, nei jaunyn. Užtat vienas bičiulis maudėsi, kol suvaikėjo, virto kūdikiu ir nuskendo. Viskas per tą godulį. Gal ir gerai, kad Limpopo, kaip ir viešumas, vėl dozuojamas.
       Kas labai jau prašys, gal ir parodysiu, kur teka Limpopo.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.