Rūda

      
       Dar nežinia, ar trumpame ir niūrokame mūsų gyvenime jaunystė yra pats smagiausias ir laimingiausias metas. Jaunystę žlugdo ne tik naivumas, patirties stoka ir ūmūs apsinuodijimai jausmais. Žlugdo netgi klimatas – anksčiau jis, matyt, dar smarkiau žlugdydavo. Amžinai nelaimingai įsimylėję bajoraičiai, sustirę nekūrentose menėse, vėliau šlapianosės kursistės, o šiandien laibos studentės, užsimovusios mūsų klimatui nepritaikytas kelnes kojines, ir proftechninių mokyklų mokinės mini sijonais – jos vis dar trokšta rodyti savo melsvas šlauneles...
       Nesiliaujantys lietūs ir šlapdribos, speigai ir klastingi atlydžiai, ilga pavasarinė purvynė – štai kur lašais kapsėjo ir ritosi mūsų jaunos dienos ir darbai. Švyst pro debesio kraštą vaižgantiškasis ar meteorologinis pragiedrulis ir vėl purškia! Vėl purškia, varva, kapsi, ritasi. Vėl šniokščia ir ūžia.
       Kažkodėl esu įsitikinęs, kad jaunystė prie Raudonosios arba Pietų Kinijos jūrų visai kitokia. Klimatas, formavęs niūrų mūsų charakterį, buvo ir liko niūrus, vengiantis bent kiek ryškesnių spalvų – tos kelios gegužės ar birželio savaitės, kai viskas aplink sužysta ir sumarguoja, spėdavo mus tik trumpam apsvaiginti ir sudirginti – vėliau tos spalvos, kvapai ir nespėję suvešėti jausmai palikdavo vien kartėlį, galvos skausmus ir tykią beprotybę, o nuo Septynių brolių miegančių, persigėrę taip ir neišdžiuvusio šieno kvapu, mes iš naujo dainuodavom liūdnas, neharmonizuotas liaudies dainas ir čia pat sudėtas talalaikas – ar jos ką gelbėdavo? Nuo skiedromis dengto stogo kapsint lašams, kur nors pašiūrėje ar klėtyje, jei tik nedroždavom šaukštų ir nevydavom pančių, ratu eidavo ąsotis ar butelis drumsto gėrimo. Argi šitaip jaunyste džiaugėsi mūsų bendraamžiai Kinijoje, šiltoje Mažojoje Azijoje ar kur nors Pacifiko salyne? Pavydėti jiems nepavydėjome vien dėl to, kad beveik nieko ir nežinojome apie juos – bala jų nematė! Kad ir lėtai sukdamasis, pasaulis mus tarsi aplenkė, toli nubėgo į priekį, kartą kitą dar grįžtelėjo iš nuobodžio ir amžiams pamiršo.
       Nors buvome taip netoli – visiems ant kelio, bet pakelėje. Su niekuo nepakeliui. Kretant ir dardant ratams, sproginėjant šrapneliams ir petardoms, krūpsint pačiam dangui, jaunos mūsų dienos buvo vienodos kaip tie vandens lasai, o jei ir siūbtelėdavo koks svaigesnis jausmas, jį tučtuojau užliedavo atėjūnų srutos. Arba mes patys raukydavom nosis nuo jų motorų smarvės ir dūmų. Ne, nieko nepasimokėm! Juk net mūsų klimato sąlygomis buvo galima šį tą nuveikti. Kad ir ta rūda...
       Šalis, kuri pati nekasa metalų rūdos vien dėl to, kad toji rūda slypi labai giliai, niekad nebus laiminga ir soti! Svetur pirkdami vinis ir ratlankius, badu, tiesa, niekad nemirsim, bet jokios gerovės irgi nepasieksim. Tokia ir jaunystė – visko jai reikia dabar: kito karšto kūno, mėsos, kardo, vežimo ir vyno taurės – nebūtinai raudono. Dainuodavom juk apie žalius vynus! Tikra teisybė – žalias vynas ne vanduo.
       Bet ir vėliau, kai raštas jau giliai įsiskverbė į mūsų protus, kai apkibom raidėm ir skiemenimis, kai kiekvienas kvailys ėmė rašinėti ne tik ant sienų ir tvorų, bet ir marginti popierių vizijomis ir pranašystėmis, rūda likosi ten, giliai žemėje – giliau net už mūsų atmintį, nors buvo laikai – virėm tą rūdą ir patys kalėmės kalavijus. Karštas metalas perskrosdavo karštą kūną, o ir dainos, kai jas užtraukdavo žemakakčiai (tai vien dėl subrauktų žemyn plaukų) vyrai, tarsi liepsna plūsdavo iš plaučių ir plačiai pražiotų burnų. Senovė mus paliko beveik nieko neišmokiusi, paliko vienus su dainomis ir linu, su begaline lyrika, kurios niekad neišvers svetimi aukštakakčiai poetai, o jeigu ir išvers, niekas jos neskaitys, išskyrus pačius vertėjus. Tad ar verta gailėtis jaunystės? Tavo, mano jaunystės, tėvų jaunystės, Vytauto Didžiojo, Antano Strazdo ir Antano Smetonos, Krivių Krivaičio ir jau nežinomų mums kunigų bei genčių?
       Čia ir prasideda utopija – kitaip laiko mes turbūt jau nebeskaičiuosim, į kitą tikėjimą nebepereisime, o ir į senąjį nesugrįšime. Nebūsime nei jauni, nei seni, nei vakardienoj stiprūs, nei šiandien silpni. Juk mūsų paguoda – oi, jaunystėje viskas buvo kitaip! – yra vien blausus atšvaitas nuo nepažįstamų žvaigždžių, giesmynų, kuriuos vartant iš lapų byra peliamėšliai. Atšvaitas nuo nepastatytų šventyklų, kurių vitražai gal ir būtų padėję mums suvokti šį tą apie savo pačių jaunystes – dainos jaunystę, genties jaunystę ir bukai pragiedotą savąją.
       Juk ir neiškasta rūda turėjo savo jaunystę, tik argi toji rūda kada nors mums priklausė – ji jau seniai niekieno. Kodėl ji taip siaubingai giliai! Tokioj gilioj, tamsioj ir tvirtai užsegtoj žemės kišenėje?
       Mes vis dar jauni, vis dar naivūs ir stačiom akim kaip jauni katinai spoksom į savo kaimynus. Suaugusius ir piktus. Tiesa, rusai, lenkai ir vokiečiai patys apsiskelbė vyresniaisiais mūsų globėjais ir mokytojais, tai jų tragedija. Bet net latviai vyresni už mus keliais tūkstančiais metų, o estai gal milijonu. Jie racionaliau maitinasi, mažiau virkauja ir bulvių nederlius ar saulėgrąžų aliejaus stoka jiems dar ne nacionalinė nelaimė. Kalbam seniausia pasaulio kalba, o tebeesam vaikai. Užsispyrę neklaužados, nepastovūs pramaniūgai – nuo tyros ašaros iki tikro džiaugsmo beveik nelieka jokio tarpelio. Juodas darbas užgrūdino tik mūsų kūnus, mėšlo kvapas iškuteno visas šnerves. Išbarstyti po visą pasaulį mūsų balti kauliukai drobiniuose maišeliuose tebegrįžta namo, bet subarti vyresnių tautų ir tautų mokytojų, mes tik gailiai šypsomės ir dainuojam. Dainuojam ir deklamuojam, nes maža mūsų ir beliko – kraują ir sėklą išlaistėm ne tik kovų laukuose, bet ir svetimų žemių guoliuose.
       Bet utopija vis tiek viliojantis dalykas. O! Jei bent vienas protingas lietuvis pagarboje ir meilėje, lydimas sėkmės ir būdamas blaivaus proto, kad ir kęsdamas netikusį klimatą, nugyventų bent tris šimtus metų, o tuomet likimas jam dovanotų dar porą dešimtmečių savo patirčiai įamžinti! O! Tuomet ir mes turėtume viską – ir epą, ir Giesmių Giesmę... O svarbiausia – kelias aukštakrosnes girių degimuose... seniai turėtume! Kadangi šitaip niekad neatsitiks, mums belieka kas? Dainuoti ir ilgėtis jaunystės – sulytos, sukandžiotos uodų, apkurtusios ir apspangusios nuo savo pačios svarbos. O juk tikrasis gerumas prasideda, ko gero, apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus ir tęsiasi bent kelis dešimtmečius. Jei tik žmogus neužsibūna paauglystėje, jei per tas kelias svaigias gegužės savaites spėja prisigerti syvų ir bent kiek subręsti, tai tokiam tik gyventi ir gyventi. Kalti vinis, važiuoti ratais ir muštis į krūtinę už kitų kaltes. O ir už savo. Štai šitas gyvenimo tarpsnis pats gražiausias ir vaisingiausias. Jeigu žmogaus nepjauna ligos. Jeigu jis turi stogą. Jei ant duonos gali užsitept ir sviesto. Jei išgėręs kaušą alaus jis gali užsirūkyti pypkę ir atsidusti: o, jaunystė tai vieni rūpesčiai ir nežinia! Amžini nusivylimai kitais, derliumi, klimatu, politika, o ir pačiu savimi. Įmetėjęs žmogus jau žino: klimatas liks toksai pats, alus ir tabakas brangs, o rietenos tarp žmonių darysis vis aršesnės. Bet jam ramiau.
       Ilgainiui toksai žmogus net gali pasidaryti atsargus optimistas – ne, čia ne apie klimatą, ne apie rietenas! Bet jei jis sveikas ir blaivus, jei nervai – virvės, o raumenys nesuglebę, jis dar kalnus gali nuversti! Toks žmogus pamilsta rūškanus rudenius, šerkšną ant šakų ir žilų savo antakių, pamilsta erdvę iki upės slėnio ir netgi anapus jo. Jam mielas ir rogių išmaltas vieškelis, ir miškas, kur baubia briedžiukų besilaukianti briedė. Net tuomet, kai visi aplink tik ir verkšlena dėl rytojaus, be paliovos lygindami šiandieną su tuo, kas buvo vakar ir kas bus rytoj, toks žmogus jau nebenusimena – jam labiau rūpi mėnulio fazė virš tvarto ar blokhauzo. Jam labiau rūpi tuoj prasidėsiantis ledonešis arba grybų lietus. Taip, lietus. Šitiek nugyvenus, viskas ūmai pasidaro paslaptimi – rūkas, artimo žmogaus lūpų virptelėjimas ar iš anapus nugirstas žodis. Silpnas šviežio sniego kvapas ar skanus atsirūgėjimas alumi teikia kur kas daugiau džiaugsmo nei hormonų audra paikoje jaunystėje, kai pats nežinojai – o kuo tai pasibaigs?
       Tik ar čia kokia išeitis? Ne vienas dainius, šlovinęs žilą plauką ir išmintį, vis dėlto dūsauja prisiminęs kad ir nesočią jaunystę, alkį valgiui ir gėrimui, godulį moterims ir žiedams. Senatvėje viso šito vis mažiau prisireikia, bet skaudžiausia yra kas kita. Dabar jau tarsi žinotum, kaip ir ką reikia daryti, tik nebelieka jėgų. O ir nesi tikras, kad jau viską žinai – abejonė visad žavi! Ribodamas planus, užmojus ir netgi užmačias, pagyvenęs žmogus išmoksta tenkintis mažu ir galvoja: o kad toks išminčius būčiau buvęs jaunystės metais! Rūda jau seniausiai būtų iškasta. Ar bent jau butų prasiskverbta iki jos. Vaikas žino – šalis, kuri pati kasa ir lydo rūdą, gali pasigaminti ne tik. kalaviją ar traktorių, bet ir aibę kitų puikių dalykų: vinių, plaktukų, kirvių, semtuvėlių, adatų, kibirų ir apkaustų durims... Net skraidyklę į dausų šalį, nors skraidyklei geležies kaip tik ir nereikia. Tokia skraidyklė tikriausiai ir yra svarbiausias mūsų poelgių ir jausmų variklis. Visai kitoks nei Kinijoj, Mažojoj Azijoje ar toli Pacifike. Šitai gali suvokti tik įmetėjęs žmogus, nors geležies jo kraujy maža, Daugiau rūdžių ir šlako. Ir tai jis suvokia tik tuomet, jei jo nekamuoja nerimas, graužatis dėl neatliktų darbų, nespėtų pamylėti moterų ir negimusių vaikų, kurie sklandytų jau kitoje nežinioje. Tai kas, kad lygiai tokioj pat beviltiškoj, kai žmogus tėra svarbus pats sau, kai jau nė vienas nebetiki Dievu, nors ir neneigia tokio buvimo bei esimo. Nors ir neatsižada jokio dievo. Kaip neatsižada ir mitų, fetišų, relišerių, o ir anų jaunystės dainų – graudokai naivių, vis besitaikančių ką nors pamokyti, kad ir netiesiogine prasme. Kimiu gomuriniu balsu jas traukia ir senutis. Krizena bedante burna ir vapa: rūda, rūda... Tik jau vėlu. Vėl dainuoja, o gal tik murma. Kokios tai dainos? Ogi tos pačios kaip ir prieš kelis tūkstančius ant ežero ar upės kranto, vidury užpustyto lauko ar ošiančioj ąžuolų girioj. Tai gal tik tos dainos apie balų rūdą mus ir palaiko? Gal. Argi taip smarkiai per kokius keturis tūkstančius metų pakito mūsų dantys, alveolės, gomuriai, lūpos ir gerklos – visa laukinė artikuliacijos bazė? Vargu. Keičiasi vien laivynų, aviacijos ir sausumos kariuomenių bazės, o mūsų liūdni, sulyti balsai aidi kaip ir prieš tūkstantmečius. Tiesa, tos dainos keičiasi. Man rodos, jos vis mažiau išraiškingos. Vis mažiau betikima tuo, apie ką taip gražiai dainuojama. O kad šiandien galėtume ir įstengtume prisiminti bent vieną tikrą melodiją ir į savo pusstorius sąsiuvinius įsirašyti visus anuos žodžius. Visas metaforas, garsų ir balsų pamėgdžiojimus. Viską, ką kalbėjo ir dainavo anie, mums nepažįstami artimi žmonės. Klimatas, žinoma, nuo to nepakistų. Jaunystė tikriausiai irgi ne, užtat senatvė būtų daug smagesnė ir giedresnė, o skraidyklė į dausas – patogesnė, greitesnė ir svarbiausia – sava.

       Svečias

       Kitados jis buvo artimas mano draugas. Štai jau penkiolika metų jo nebėra. Jau penkiolika! Tada, menu, margavo ruduo, pats jo gražumas. Mano draugas, sėdęs ant dviračio, išvažiavo pjauti meškerkočių ir saulėtoje laukymėje, nuo kurios vėrėsi puikus vaizdas į upės slėnį, nutraukė savo gyvybės siūlą. Taip juk sakoma apie savižudžius? Tą patį vakarą žvejai jį aptiko, nukabino nuo šakos ir tuo pačiu dviračiu pargabeno į miestą.
       Menu ir jo laidotuves – voratinkliai, krūvos jurginų, mieguistas, tingus ir abejingas miestas. Laidotuvininkai kuždasi apie kažkokią paslaptingą moterį, kurios niekas nė akyse nematęs. Tai ji kalta, ji! Bet aš jau tuomet buvau beveik tikras, kad jis pasitraukė viską šaltai apgalvojęs, negailėdamas pasiliekančių gyventi. Gal net iš paiko šaunumo, nors ir baugu taip tvirtinti. Negalėjo būti jokios nelaimingos meilės. Visos jo meilės būdavo „laimingos“ – jis akimirksniu įsimylėdavo, lygiai taip greitai ir atvėsdavo. Visos jos ištvirkusios iki paskutinio raumenėlio, sakydavo jis man karčiai, bet tuo pačiu metu ir didžiuodamasis savo patirtimi. Kalbėti apie kokį „veltšmercą“ būtų tiesiog juokinga, jam mano bičiulis buvo neprinokęs. Kaip ir niūriai filosofijai apie gyvenimo beprasmybę – jis godžiai stvarstė iš gyvenimo kas tik po ranka pakliūdavo. Apie kapus jis galvojo mažiausiai, o jei ir kada pagalvodavo, tai tik maivydamasis. Kartą, einant iš šokių aikštelės, jis juokdamasis pasakė: „Jeigu staiga numirčiau, pasakyk, kad mane pašarvotų su šitais džinsais ir sportbačiais! Ir kad grotų armonika!“ Dar sakydavo; „Jei galėčiau, prieš mirtį užsiželdinčiau Brežnevo antakius ir Karlo Markso barzdą!“. Viskas, aišku, buvo bravūra, bet ir taip pasakęs, jis tuojau apsidairydavo, ar kas negirdi. Vadinasi, ruošėsi dar gyventi!
       Pušiniam karste jis gulėjo aprengtas juodu kostiumu, apautas tokiais pat pusbačiais, o ant baltų marškinių jam parišo juodą, siaurą kaklaryšį. Tų laikų „uniforma“! Šitaip apsitaisęs, drąsiai galėjai žygiuoti į vestuves ir liūdėti laidotuvėse.
       Penkiolika metų po jo mirties. Retas iš mūsų jį teprisimena – tolsta jo veidas, balsas, jau seniai ištekėjo jo mylėtos merginos. Ilgainiui jį pradėjo miršti net artimiausieji. Perregima laiko plėvelė virto kieta, vis tamsėjančia pluta. Tuojau ir pelėsiai iškils. Tai kas, kad jis taip šauniai grieždavo armonika, taikliausiai pildavo iš „montekristo“ į daržo baidykles. Kas, kad buvo nepralenkiamas meškeriotojas. Kad bene pirmasis mūsų mieste ėmė trypti čarlstoną, o paskui ir tvistą. Nepaisant aiškaus polinkio į avantiūrizmą, buvo jautrus, net perdėtai jautrus. Visa tai buvo kažkada. Ne tokie pasimiršta!
       Jis išėjo iš mūsų vos dvidešimt dvejų metų. Argi nuostabu, kad nebuvo spėjęs nuveikti nei didžių darbų, nei paliko kokių priesakų. O ir mūsų amžius netikęs jaunystei – dvidešimtasis. Bent jau toks buvo niūriais mūsų jaunystės laikais. Aštuonioliktame amžiuje, na gal dar ir devynioliktame, jo metų vaikinai tapdavo generolais, vesdavo armijas ar bent smaigstydavosi dvikovose. Mūsų laikais herojais tampa nebent sporto žvaigždės. Mano draugas su tokia nuomone irgi sutiktų. Bet jau antras dešimtmetis jis ilsisi jaukiose mūsų miesto kapinėse po kanadišku klevu.
       Nežinau kaip kitiems, bet man, menu, patiko jo nelygus charakteris, žūtbūtinis originalumo siekis, patiko netgi jo nekalti slapukavimai ir mįslingi atsakymai į banalius klausimus. Mūsų ateities planai irgi sutapo: abu rengėmės tapti įžymiais vyrais vien tam, kad bent truputėlį išgarsintume savo pilką kaip lapkričio rūkas miestelį. Planai būdavo tokie drastiški, naivūs ir neįvykdomi, kad nė nesinori jų prisiminti... Bet jo nebėra, o aš tų planų seniausiai atsisakiau paties mūsų miesto labui.
       Kaip dažnai aš jo pasigendu! Kaip norėčiau su juo pasikalbėti apie paprasčiausius dalykus: orą, tabaką, riešutus, knygas ir varžybas! Būtų ką ir prisiminti. Kai mudu, dar vienuoliktokai, vasarą susipažinome su dviem čigonėm ir kas iš to išėjo. Kaip jis Nemuno intake pagavo du šlakius ir kaip mudu nešėme tas žuvis jaunutei vokiečių kalbos mokytojai. Mokytoja suplojo savo pergamentinėm rankutėm ir pavaišino mus rūgščiu obuolių vynu... Net ir dabar ne viską norėtųsi pasakot.
       Turiu pasakyti, kad mano gyvenimas susiklostė visai ne taip, kaip aš tikėjausi. Kur kas bjauriau, nemaloniau. Ilgai dėl to krimtausi, dabar jau nebe. Mane tenkina kukli buitis, prastos cigaretės, pokalbiai su atsitiktiniais žmonėmis. Žinoma, nesu visko praradęs, o apie savižudybę negalvoju net juodžiausiom valandom. Nesmerkiu nė vieno, kuris taip padarė, bet ir nerekomenduoju. Gyvenu su savo knygom, katinu ir medžiais už lango. Kartais mane aplanko Hana, tokia ekstravagantiška, amžinai viskuo nepatenkinta būtybė. Aš patenkintas – ji ilgai neužsibūna. Esu įjunkęs į svaigiuosius gėrimus, neretai geriu be progos, vienas. Visa laimė, kad nesiveržiu į gatves ir netriukšmauju. Tik kas iš to! Žodžiu, esu menkas biuro darbuotojas, gyvenantis savo menkais rūpesčiais ir viltimis. Kas be ko, daug skaitau ir vedu „Paties savęs stebėtojo užrašus“, kada nors žmonėms jie tikrai bus įdomūs, o gal netgi vertingi.
       Tai mat. Vieną vakarą aš lėtai tempiau raudoną vyną, varčiau senas nuotraukas. Jau buvo tamsu. Aš užsirūkiau ir persisvėriau per atdarą langą – miestas jau žiburiavo. Staiga aiškiausiai išgirdau duslų balsą, tariantį mano vardą:
       – Ksaverai.
       Stipriai įsitveriau į palangę, tik tada atsisukau. Tarpdury stovėjo jis, prieš penkiolika metų nusižudęs mano draugas. Jis! Vaiduoklių nemėgstu ir nepripažįstu. Nekenčiu istorijų apie dvasias, bet ir neneigiu dvasių esimo. Ir štai jis stovi mano tarpdury, žengia artyn. Tik to man ir betrūko! Apsivilkęs ta pačia juoda eilute, juodais batais apsiavęs. Mataruoja siauras juodas kaklaryšis, tik marškiniai jau gelsvi ar net juosvi. Tik po akim šviečia šviežia mėlynė – kurgi ją užsidirbo? Anam pasaulyje?
       Mano akių vokai staiga apsunko. Nugara nutekėjo plona baimės prakaito srovelė. Žvelgiau tiesiai į jo mėlynę, ji buvo tiesiog gyva.
       – Nelaukei, Ksaver? – blausiai šyptelėjo Mykolas.
       Ką galėjau jam pasakyti? Nieko! Siaubas buvo sukaustęs mane – delnai sudrėko, keliai pradėjo linkti. Šiaip taip atsisėdau į krėslą, drebančia ranka prisipyliau raudonvynio ir, kalendamas dantim į stiklo kraštą, išgėriau iki dugno.
       – Tai nelaukei?
       – Ne – a, – šiaip taip pralemenau.
       – O aš atėjau. Iš kapų, Ksaver, – ramiai pasakė Mykolas. Ir pridūrė:
       – Juk puikiai žinai, iš kur aš.
       Gal jam rodės, kad jis ir kalba, ir šypsos ironiškai, kaip kitados kalbėdavo ir šypsodavosi, bet tai buvo tik ano Mykolo šešėlis. Kažkokia mistinė seniai mirusio žmogaus iškamša. Bet mano nugara vis tiek ėmė vaikščioti įstriži šiurpuliukai. Nesu nei mistikas, nei pamišėlis, bet savijauta buvo klaiki. Pasijutau panašiai kaip tada, kai Marija Kaizer, mano naktinė viešnia, vien baltom kelnaitėm, laikydama rankomis stambias krūtis, stovėjo ant palangės ir ruošėsi daryti salto mortale. Panašūs šiurpuliukai ir nuojauta – kitą akimirką atsitiks kažkas baisaus. Bet jau panižo jį kažko paklausti. O gal mirusių geriau nieko neklausinėti? Kaip ir lunatikų? Bet Mykolas pats paklausė:
       – Tai kaip tu gyveni, Ksaver?
       – Ai, – numojau aš. – Kai išsiskyriau su žmona, o paskui ir su Marija Kaizer, tai gyvenu tarsi neblogai. Bent jau ramiai. O tu?
       Ir prikandau liežuvį. Jis kreivai nusišypsojo. Keistai sujudėjo gelsva apatinė žiauna – tai ir turėjo reikšti šypsnį. Tada atsikrenkštė ir uždavė tiesiog retorinį klausimą:
       – O ar žinai, ką veiksi likusį savo gyvenimą?
       – Tikrai nežinau, – nuoširdžiai gūžtelėjau. Kalbėtis darėsi lengviau – į klausimus, o dar tokius, nesunku atsakinėti.
       – Ar pameni, – vėl tarsi paklausė Mykolas, – kelios dienos prieš savo mirtį aš buvau pas tave užėjęs. Norėjau pasiskolinti tavo mėlyną švarką, Pameni?
       Net dabar išraudau: tikrai, švarko tuomet neskolinau – jis buvo mano vienintelis kiek padoresnis drabužis.
       – Nedavei! O aš tik norėjau prieš mirtį truputėlį pasipuikuot. Na, tiek to! Aš juk žinojau, kad taip pasielgsiu. Juk ir tu būtum pradėjęs mane atkalbinėti. Gal ne?
       – Žinoma! – nepajutau kaip šūktelėjau. – Žinoma! Aš ir dabar, Mykolai...
       – Pala! – jis vos kilstelėjo baltą delną. – Dabar aš tau viską pasakysiu. Matai, aš tik norėjau pažvelgti kas ten, už tos ribos, daugiau nieko! Tu klausai? Vien iš jaunatviško smalsumo. O paskui jau buvo per vėlu.
       – Tu dar būtum galėjęs sugrįžti?
       – Aš gi sakau tau: buvo jau per vėlu. Jutau, kaip nyru gelmėn, kaip apleidžia jėgos... O paskui – nenusakomas malonumas, atsipalaidavimas... Iš kur aš galėjau žinot, kad prieš pat mirtį pakaruoklis dar patiria orgazmą ir, dovanok, iš to malonumo apsikakoja? Apimtas neapsakomos palaimos ir siaubingo pasibjaurėjimo, aš gesau kelias minutes. Jutau, kaip šlaunimis teka šlapimas ir ekskrementai, rodos, net dabar juntu! E! Ko tu blykšti? Nebijok manęs, aš čia tik svečias. Ei, tu geriau dar išgerk!
       Išgėriau ir prisipyliau dar. Gal vėliau galėsiu galvoti – viskas prisisapnavo, girtas buvau.
       – O kaip tu ten... dabar? – prisiversdamas paklausiau.
       – Kapuose? Nieko. Nyku ten pašėlusiai. Visa laimė, kad galiu sekti jūsų gyvenimą – jis dar nykesnis, patikėk manim, Ksaver. Tai guodžia. Jūs taip branginat tą savo gyvastį, o ji nieko neverta. Štai jau penkiolika metų praėjo po mano mirties, o ar bent vienas mūsų bendrų pažįstamų mirė dėl kilnaus reikalo?
       Nors jis ir liko dvidešimt dvejų metų jaunuoliu, bet šnekėjo labai pretenzingai ir pamokomai.
       – Šį tą apie jus aš sužinau ir iš naujų ateivių į kapus. Buvau susidraugavęs su jaunute skenduole, bet ji mirė antrusyk... aš labai gedėjau...
       Toptelėjo mintis: jei jis būtų iš tikrųjų gyvas, tokios kalbos mane labai erzintų. O dabar? Pranašumas prieš gyvuosius ir tie šiurpūs juokeliai. Ko jis čia atlindo? Kam? Dorasis ištvirkėlis Mykolas. Šmaikštus jaunikaitis, besidangstantis provincialia arogancija! Toks, kokį jį pasiėmė ponia Mirtis. Jis atsistojo ir pakilo eiti.
       – Gal palydėtum mane?
       Savo juodais apdarais ir labai blyškiu veidu jis kreipė retų praeivių dėmesį. Laimė, buvo tamsu. Nulydėjau jį prie pat jo kapo. Jau nebeatminiau, kada čia buvau paskutinįkart. Stovėjau šalia jo ir tylėjau. O jis, vis toks pat ramus ir kiek pasipūtęs, kažko delsė. Kai jis prabilo, aš net krūptelėjau:
       – Antrąjį spalio šeštadienį mūsų klasės susitikimas. Vėl privilksit man gėlių.
       – Iš kur tu žinai?
       – Žinau! ... Norėčiau ir aš tame susitikime bent vieną kartą dalyvauti!
       – Tu?!
       – Kodėl gi ne? Jei tik pulkininkas, mūsų bloko seniūnas, išleis mane. Pulkininkas Čarneckis! Na, matysim! Iki, Ksaver! Gaila, kad tu dar ne čia, išsikalbėtume į valias!
       Jis šiurpiai nusijuokė. O gal man tik taip atrodė. Tada lėtai pakilo viršum kapo, pakibo galva žemyn, o rankas sudėjo tarsi maldai. Kapas tylutėliai prasiskyrė (tarsi sučežėjo sausas smėliukas), Mykolas grakščiai įnėrė į jį, paskui po žeme pasigirdo tylus bilsmas. Viskas, tyla ir mėnulis. Iki kapinių vartų ėjau lėtai, paskui pasileidau bėgte. Parėjęs namo, sukrapščiau pinigų, ir, nusileidęs aukštu žemyn, pas savo kaimynę nusipirkau butelį degtinės. Kad niekas daugiau nebesuktų smegenų...
       Antrąjį spalio šeštadienį iš pačio ryto mano būsto duris pravėrė Hana, berniokiškai kirpta mergiotė. Mano artima draugė ir mylimoji. Žadėjau ją vestis į mūsų subuvimą. Mykolą į tą laiką buvau jau visai apmiršęs. Hana buvo užkaušus iš labo ryto. Dribtelėjo į vienintelį mano krėslą, užsirūkė ir išsitraukė butelį “Vermuto rosso“,
       – Gersi?
       – Gal palaukim vakaro?
       Ne, ji nelauksianti, nėr čia ko! Tad ir aš padėjau jai gurkšnoti. Hana gyrėsi atsivežusi jo šešetą butelių. Aš tik atsidusau – viskas gali nueiti šuniui ant uodegos.
       Staiga už durų kaži kas krebžtelėjo ir nė nepasibeldęs, visame savo gražume, pasirodė Mykolas! Še tau – tesi žodį!
       – Sveikas, Ksaver! – kukliai tarė jis. – Štai aš ir atėjau. Sveikinosi su manimi, o žvelgė tik į Haną.
       – O! – truputėlį sumišo ji. – Kaipgi jūs čia taip tyliai? Viešpatie, kad kas būtų matęs, kaip jiedu smalsiai apžiūrinėjo vienas kitą! Mykolą tiesiog pakerėjo Hanos džinsai ir rudas pilvukas, indėniški papuošalai ir bateliai. O ji savo ruožtu irgi negalėjo atsigrožėti visu juodu Mykolu!
       – Koks jūs grafiškas! – nuoširdžiai gyrė ji. – Ei, Ksavi! Tu man net nesakei, kad turi tokių liuks draugų! Ne, tikrai kadras! Viskas suderinta, tikra! Jūs irgi dailininkas?
       – Ne, – paprastai atsakė Mykolas. – Aš tik lavonas.
       – Koks originalas! Gersit vermuto?
       – Taip, šiandien galima ir man.
       Aš trumpam atsiprašiau. Nuėjau į automatą paskambinti Gerdai. Reikėjo kažkaip įspėti apie tokį siurprizą. Bet Gerdos neradau. Kai grįžau, Hana pasilenkė prie mano ausies:
       – Žinai, jis tikras beprotis! Bet koks! Ką tik pasakojo man apie savo pomirtinį gyvenimą, Kaip įdomu! Vis minėjo kažkokį pulkininką... Klausyk, jis seniai pamišo?
       – Prieš penkiolika metų. Būk rami, nieko pikto jis nedaro.
       – O iš kur tu žinai? – staiga atsisuko nuo lango Mykolas.
       – Mykolai! – aš maldavau. – Baikim! Išgeriam vermuto ir važiuojam. Jau ir laikas. Kol nuvyksim... aš paimsiu taksi?
       Kai atvažiavom, puota jau buvo įsisiūbavus kaip reikiant. Ką aš kaltas, kad valandą turėjom laukti, kol Hana kiek atsigaivelės. Visokių moterų teko matyti, bet tokios girtuoklės dar nesutikau. Puikus žmogus, bet saiko nežino. Po kelių taurelių Hanai vėl pasidarė bloga, nuvedžiau ją į laisvą kambarį ir tik iš tolo girdėjau aikčiojimus, kuriais klasės draugai pasitiko velionį. Man pasirodė, kad tie aikčiojimai buvo pikti ir tūžmingi. Bet nebuvo kada gilintis, Hana dejavo. Paguldžiau ją aukštielninką, pamasažavau pilvuką, daviau tyro vandens. Ūmai į kambarį įgriuvo įtūžęs Mykolas, kas daugiau!
       – Vos suradau jus, – švokštė jis. – Tie kiaulės! Jie nenori su manimi net kalbėtis! Veja mane lauk, suprantat? Eik, sako, į savo kapus, o mes dar pavargsim savo ašarų pakalnėj!
       – Jie nebijo jūsų? – sukuždėjo atsitokėjus Hana. Ji jau apsiprato, kad Mykolas – tai svečias iš kapų.
       – Nė truputėlio! Jie jau visi įkaušę, net mūsų žaviosios damos! Tik fizikos mokytojas, žinot, Padrė, pasiteiravo; „Na, kokie gi dėsniai galioja ten, po žeme?“ Ir nusižvengė – visai kaip mokyklos laikais! Ne, aš taip nepasiduosiu! Landžiosiu ir toliau jiems vaidensiuos!
       Pagaliau jis bent kiek aprimo. Aš išgėriau taurę, Hana irgi siekė butelio, bet trenkiau jai per nagus – gana!
       – Keisčiausia, kad aš neturiu nė menkiausios teisės ant jų širsti, jau visai ramiai kalbėjo Mykolas. – Jie jau seniai mane apgailėjo. – Būčiau gyvas, už tokias šnekas aš jiems snukius ištalžyčiau! O dabar? Jie mane plūsta, tyčiojas, o aš ateinu pas jus guostis... Dar niekad po mirties man nebuvo taip liūdna...
       Visa tai man pradėjo pamažu įgristi. Nejau ir aš neturiu teisės pasilinksminti su senais gerais draugais? Hana bloguoja, pakaruoklis tūžta! O kuo gi aš dėtas? Su niekuo dar nė nepasisveikinau čia atkakęs! O! Jie manęs laukė! Ėjau nuo vieno prie kito. Kažkas įdavė man į rankas taurę. Atsisukau – ogi dvimetrinis Gerdos vyras, inžinierius Gudaitis. Šis pradėjo be užuolankų:
       – Klausyk, Ksaverai! Kurių velnių tu čia atsitempei Miką! Pats atlindo? Ir tau reikėjo jį siųsti po velnių, kaip mes visi siuntėm! Ką, nežinai? Netikiu... Tai žinok: jis lindo pas visus mus iš eilės, klausk ką tik nori!
       – Be tavęs jis nebūtų drįsęs, – pritarė jam iš po vyro pažasties išlindusi Gerda, mano mokyklos laikų meilė. – Juk judu buvot geriausi draugai... mirtini!
       – Na ir kas... – murmėjau aš. – Atėjo ir išeis. Ko jūs visi taip nekenčiat jo?
       – Matai, Ksavi, – visai lipšniai prašneko Gerda, kai jos vyrelis nuėjo prie gretimo stalo. – Tu ilgam buvai dingęs iš mūsų miesto... todėl nieko ir nežinojai. Kai tik sukako dešimt metų po jo mirties, Mykolas ir pradėjo visus iš eilės lankyti... skųstis, priekaištauti. Iš pradžių, aišku, šiurpom, nežinojom ką daryti. Slėpėm vieni nuo kitų. O paskui... jis pradėjo reikalauti vis daugiau...
       – Ko gi? – nustebau.
       – Dėmesio... Manęs vis klausinėdavo, ko gi mudu su tavimi išsiskyrėm. Ištisas naktis teko klausytis jo samprotavimų, „kas būtų buvę, jeigu aš...“, na, supranti? Jis netgi širdo, kad nieko nebegali mums padaryti – blogo, suprantama. Tavęs jis vis pasigesdavo, klausinėdavo, kur tu. Tu, Ksavi, matyt jau paskutinė jo auka...
       – Auka? Ką tu kalbi?
       – Jis dabar jau nebepaliks nei tavęs, nei tavo tos...
       – Bet juk Mykolas miręs, ar suprantat! – sušukau visai netikėtai. – Pamenat, koks jis buvo? Kokie jūs, kokie! – vos neverkiau iš apmaudo ir pykčio. – Kaip jūs raudojot per jo laidotuves. Ta pati Sonata...
       Mudu jau apspito būrys bendraklasių, net keli mokytojai priėjo. Jie visi užtarė Gerdą – vieni karščiau, kiti atsainiau – nelygu, matyt, kiek kam Mykolas buvo pakyrėjęs. Pagaliau vėl likom vienudu su Gerda. Išėjom prie ežero. Aš apdairiai buvau pasiėmęs butelį „Rislingo“. Prisėdom pavėsinėje, buvo tikrai nešilta. Prisitraukiau Gerdą ir pabučiavau į lūpas. Nustebau, kad ji atsakė. Bet ne, nieko daugiau. Išgėrė rislingo ir ėmė nuobodokai postringauti apie nevykusį mano gyvenimą. Tiesa, džiūgaut man tikrai nebuvo ko, tik ką tokios kalbos gelbsti. Priešingai! Gerdą kažkas šūktelėjo, ji nubėgo, palikusi mane vieną. Miesčiongaliai! – keiktelėjau. Pasiuskit jūs visi! Mykolas niekaip negali su jais susitaikyt! Net po žeme! Jam vis atrodo, kad jie gyvena ne taip, kaip žadėjo, kaip ruošėsi... Tiesa, kaži koks jis pats dabar būtų? Tikriausiai net pranoktų juos „turtais ir padėtim“... Žinant jo ambicijas ir būdą... Et, viskas tušti žodžiai. Ir girti dar.
       Grįžau puoton ir netrukus jau visai nukaušau. Atsitokėjau erdvioj verandoj, šalia stovėjo Gerda.
       – Na matai... – pasakė ji. – Atsigavai... negerk tiek!
       – Et! – numojau ir svyruliuodamas nužirgliojau į flygelį, kur buvau palikęs Haną su Mykolu.
       Jie gulėjo skirtinguose kambario šonuose. Ne iškart suvokiau, kas čia atsitiko. Mikas, plačiai atmetęs rankas į šonus, gulėjo ant grindų. Nė viena sagelė nebuvo atsegta, buvo toks, koks atėjo šįryt pas mane. Užtat Hana! Pusnuogė, užsimetus ant galvos kažkokią užuolaidą... sumušta iki kraujosruvų, nubučiuota ir nubrozdintom alkūnėm! Tai jis ir vampyras? Ant styrančio Hanos spenelio tupėjo mėlynas vabzdys! Drebančiom rankom pabandžiau užsidegti cigaretę – nejau ji tikrai nebegyva? Ūžtelėjo rudeniškas skersvėjis, įlėkė Gerda.
       – Taip ir maniau! – riktelėjo ji. – Gatava tavo plaštakė!
       Jos akys išsiplėtė iš siaubo, bet ji stebėtinai greit susivaldė.
       – Nereikia bent kitų šiurpinti, Ksavi! Greit nešam juos į mano mašiną ir į kapines.
       – Mudu?
       – Mudu, kas daugiau! Gal jau baigsis šitie košmarai? – ji praskėtė negyvą Mykolo vyzdį. – Mikas dažnai taip sakydavo – pasigrobsiu kokią kekšę į savo mirties guolį ir nurimsiu! Štai ir pasiėmė... Būk vyras, Ksavi, imam ir nešam!
       Šiaip ne taip nuvilkom juodu į Gerdos mašinėlę. Susodinom užpakalinėje sėdynėje kaip kokią meilužių porelę. Aš išgėriau tiesiai iš butelio, o Gerda jau užvedė motorą. Netrukau įsitikinti – Gerda vairavo puikiai. Nulėkėm per rūkuotą tamsą kaip įgelti į uodegą. Ir čia toji sentimentali ašaringa Gerdutė, dėl kurios kitados krausčiausi iš proto?
       Privažiavom kapus, bet Gerda nesustojo, nuvairavo tiesiai prie Mykolo kapo. Nugara pajutau, kad už gražių kanadiškų klevų kažkas stovi – tikrai stovi. Tik nebuvo kada žvalgytis – reikėjo grįžti į puotą, kol pavydusis Gudaitis dar nesukėlė visų ant kojų! Kapas netikėtai atsivėrė. Aš užsimečiau ant peties stangrų Mykolą, Gerda – visai lengvai – Haną. Man pasigirdo, kad jie kažką šnabžda. Tarsi kalbėtų per miegus... Abu vienu kartu atsiduso:
       – Oaaa – chch...
       Už klevų vėl sušlamėjo. Pritūpiau ir pažvelgiau ton pusėn. Su uniforma ir visais ordinais už medžių stovėjo kažkoks vyras. Pulkininkas! Čarneckis! – toptelėjo man. Kai po akimirkos vėl grįžtelėjau, kariškio jau nebebuvo...
       Jie vis šnabždėjo ir vis aiškiau.
       – Ksavi! – kuždėjo Hana, – atleisk man... aš juk žinojau, kad taip atsitiks, jau važiuodama pas tave... lemtis... man bus gera, tu nesirūpink, Ksavi... aš tave prisiminsiu...
       – Na matai, Ksaverai... – vapėjo ir Mykolas, – aš irgi žinojau, ko einu pas tave... pagaliau galėsiu ramiai gulėti... viskas, nepykit!
       Jis dar kaži ką sušvokštė, skruostu nuriedėjo gyvas kraujo lašas, jie vėl tarsi miegodami apsikabino ir, drauge pakibę ore, lėtai nusileido į savo duobę...
       Staiga kažkas garsiai nusikvatojo – į mus tiesiai per kapus, mojuodamas kardu, lėkė pulkininkas Čarneckis... Stvėriau Gerdą į glėbį ir užsidengiau akis...
       Staiga mudu su Gerda atsidūrėme prie jūros. Aš šliaužiau per smėlį, o ji stovėjo kopos viršūnėje ir kvatojosi. Šliaužiau ir slydau atgal... Tada ji pati nusileido pas mane ir atsigulė šalia. Nenustebau, kad Gerda nuoga, juk ir aš buvau visai nuogas.
       – Tai jis kaltas! – šaukė Gerda ūmai surūstėjusi. – Viskas per tą prakeiktą pakaruoklį!
       Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė į kabiną, kur buvo sukabinti mūsų išeiginiai rūbai. Apsirengę nuėjom į paviljoną ant pačio jūros kranto. Kokia čia jūra, paklausiau aš, ir iš kur ji atsirado?
       – Čia visuomet buvo jūra, – paaiškino man Gerda. – Rodos, Baltoji... O gal Juodoji arba Raudonoji... nesvarbu, eikš...
       Senutė padavėja atnešė mums dėžę šampano ir dvi lėkštes kaulų. Valgykit, valgykit, pratarė ji, o iš burnos iškrito visi dantys...
       – Jį užgraužė sąžinė jau tada, – kalbėjo man Gerda, – kai suvokė išskyręs mudu.
       – Iš kurgi tu viską žinai? – stebėjausi aš ir mušiau kaulais į taktą – Iš – kur – tu – tu – vis – ką – ži – nai?
       – Jis nekentė tavęs, Ksavi, – tęsė ji, – geriausio savo draugo. Kai tu tą vasarą taip netikėtai išvažiavai, jis atėjo pas mane ir taip įtikinamai papasakojo man apie tave, kad aš iš piktumo atsidaviau jam... taip, Ksavi! Dabar voki, iš kur toji mano neapykanta?
       Šnekėdama Gerda vis tolo, tik jos burna – didelė ir netaisyklinga.
       – Tiek metų praėjo, o vis tiek baisu! Užėjus sąžinės priepuoliui, Mikas ir pasidžiovė paupy... dabar jau taip nebedarytų! Todėl ir nerimsta po žeme, todėl ir lenda pas gyvuosius!
       Gerda vis tolo, mojuodama dideliu baltai mėlynu krepšiu, iš kurio šypsodama kyšojo trumpai kirpta Hanos galva... Aukštybėse sugrumėjo perkūnas, pliūptelėjo lietus... nubudau... Hanos galva gulėjo šalia ant pagalvės, ji šnopavo man tiesiai į ausį... Nelabai nustebau ir atsikvošėjęs nė nesirengiau pasakotis savo niūraus sapno... niekam...
       Sambūrio dalyviai vaikštinėjo aplink vilą, gurkšnojo alų, kai kurie jau rengėsi pamažiukais į namus. Hana pripylė man taurę savo vermuto.
       – Čia paskutinė, mielasis, – gailiai šyptelėjo ji.
       Priėjau prie Gerdos. Ji šyptelėjo, bet tuojau nudelbė akis. A, Gudaitis šalia, susivokiau. Daugiau pasikalbėti progos jau nepasitaikė...
       – Išsimiegojai? – vis dėlto paklausė. – Smagi naktelė buvo, ar ne?
       Suprask, kad geras. Smagi, nesmagi... ar aš dabar žinau?
       Mykolo niekur nepastebėjau. Niekas nė žodeliu apie jį ir neužsiminė, bent man. Tarsi vakar jis būtų tik pasivaidenęs ir pradingęs kaip mano siaubingas sapnas. Matyt, aš dar vis dėlto nenubudau, toptelėjo. Hana atnešė ąsotį alaus, mudu nuėjom į valčių prieplauką. Švystelėjo skaudi saulė – jokių mėlynių ant Hanos kūno nepastebėjau. Bet keldama molinį puodelį prie savo minkštų lūpų, ji sukuždėjo:
       – Ei! Ksavi... gal jau gana? Pamiršk tu tą Gerdą!
       – Ką tu čia šneki!
       – Man rodos, kad aš ištverčiau visus tavo keistumus, Ksavi?
       – Ir man taip atrodo...

       Bodlero,
       arba muzikos įtaka retiems gyvūnams ir bohemai

      
        Čia bus vos keli štrichai. Gal potėpiai, gal grakštus nuvarvėjimai. Nėra kur labai ir plėstis. Nebeįmanoma padėti teptuko ir atitraukti rankos nuo lakšto. Atitrauksi – viską sugadinsi, argi ne, Benai? Brūkšt, brūkšt ir baigta! Taip – brūkšt brūkšt, pykšt pokšt! – ir atliekami tikrieji žygdarbiai, negalvojant nei apie save, nei apie kitus, sutinki, Benai? Taip gimsta vaikai, sprendimai, akvarelės – akimirksniu, ūmai, nepaisant metų laikų, nepaisant finansinio ar lytinio pajėgumo. A, Benai? Tu esi kaltas ir dėl šito bolero!
       Brūkšt, brūkšt. Pykšt pokšt. Kitas! Kitas vaikas, sprendimas, kūrybinė nesąmonė. Sakot, tas brūkšnys su pakibusiu lašu panašus į Beno nosį? Galimas daiktas, puiki jūsų vaizduotė! Šiaip jau tai ničnieko nereiškiantis potėpis, kol jis vienas. Dar kelios dešimtys tokių meninių pastebėjimų, tada galbūt ir galėsime ką nors spręsti apie jį, Beną. Jo tautinį, geografinį, profesinį bei lytinį charakterį, jo aistras bei polėkius. O iš jo ir apie kitų paprastų žmonių gyvenimo reiškinius. Juk mūsų herojus – sociologinis fenomenas.
       Benas – didelis gražus vaikas, tai aišku net tam, kas jį išvysta pirmukart. Jau žilsta, o džiaugiasi viskuo kaip vasaros atostogoms paleistas šeštokas. Antai ir jis! Leidžiasi laipteliais į Pušyno gatvę. Po pažasčia visuomet nešasi kokį naują darbą – čia vaiką, čia inkilą ar taburetę. Benas – mūsų kuklaus miesto stalius (nieko bendra su Stalinu!). Tyroji siela. Žibučių spalvos padėrusios akys. Torsas. Barzda = boroda = Schnauzbart. Benas paprastas kaip dvi kapeikos – tik mesk ir skambink varpais irgi varpeliais. Jis mielas ir beveik nepakeičiamas = nepakenčiamas. Jo šypsny atrasi ir monaliziško suktumo, stališkos (ne staliniškos!) išminties, holivudiško pauperizmo. Benas nevengia paprastų, mielų, o podraug ir unikalių darbelių. Štai jis vienais šortais daro lataką, kad vanduo tekėtų vištoms tiesiai po snapu. Benas myli vištas, laiko visuomet kapą kitą. Ir vištai, ir žmogui jis visuomet suras gerą žodį, padarys paslaugą. Toks yra.
       Benas ne čiabuvis, į mūsų miestą jis atkako gal prieš dvidešimt metų – buvo tuomet jaunas, paikas, gražus, išdykęs. Iškart atkreipė policijos ir merginų dėmesį. Mergos jam korėsi ant kaklo tiesiogine šio žodžio prasme. Beno sprandas kietas, atlaikė. Meilės laiškus jam rašė gimnazistės ir pagyvenusios moterys (tuomet dar brandžios). Jis neatsakydavo. Grasino jam raštu, gąsdino, pylė žibalą į ugnį, bet Benas gerdavo nemažai alaus, tad viską greit užgesindavo. Toks Benas.
       Štai jis obliuoja sau naują komodos pavidalo karstą ir švilpauja. Dar turi padirbęs karstą – kiaušinį, karstą – smuiką ir karstą – valtį. Bet gyventi žada be galo ir be krašto. Gamina taburetes, akvareles, suolus, bufetus net. Su bufetu pateka saulė, už bufeto leidžias toli! Širvys! – taip reklamuoja Benas savo produkciją.
       Daug dirba Benas. Jo karstai – tik mirk ir gulkis! Bufetai – tik sėsk ir gerk! Akvarelės – žiūrėk ir verk! Ir t. t.
       Gerai padirbėjus, gera ir atsipūsti! Tad po darbo – į bufetą, barą, aludę! Net kavinę ir restoraną! Daina, vynas, degtinė, alus, rūstus, bet teisingas vyriškas pokalbis. Jeigu kas – į snukį, į snukį! Pamenat? Niūriausi Andropovo laikai, o Benas visada pakaušęs, bičiuliškai šypso. Kas jam, namudininkui! Benas mėgo neapolietiškas daineles, bet visuomet vertino ir rimtą muziką. Moriso Ravelio “Bolero“, pavyzdžio dėlei. Amžininkai teigia, kad klausantis “Bolero“, Beno kaktoje įsirėždavusi skaudi raukšlė. Kai kas taip ir sakydavo: Žiū, Beno kaktoj jau bolero!
       Štai ir priėjom – toji bolero raukšlė dar vienas, bene svarbiausias, štrichas portretui. Jokia ten nosis ar dar kas nors, žinau ką pagalvojot! Niekai, prasimanymas. Tokio staliaus kaip Benas reikia paieškoti. Jis – pastovus. Užsikonservavęs tarp 14–16 metų. Tik bolero išduoda. O šiaip – amžinas vaikas! Vis tie hepeningai su vištom. Tie visi latakai. Karstai su spynelėm, akute ir signalizacija. Viename karste specįtaisas. Kapinių vagis, sakysim, atkasa tave, nori nuvilkt kostiumą, numaut žiedą ar tiesiog ko nors pasiklaust. Tada mechanizmas suveikia, įsijungia įrašas ir rūstus balsas klausia: Kur lendi! Dink, marodieriau!
       Kartą, kai jis užėjo, aš paleidau Ravelio „Bolero“. Jis užsidengė veidą rankomis ir ėmė kūkčioti. Gal raukšlę norėjo paslėpti? O gal išvis toji bolero tik piktų žmonių išmislas?
       Visa tai dar būtų galima ištverti. Inteligento ir staliaus graboriaus gyvenimas net provincijoje nėra lengvas. Bet kai Benas atrado Antrininką, pasidarė klaiku. Susitiko abu ant Gimnazijos tiltelio, kiti jį vadina ir Stadiono tilteliu. Susidūrė kaktom, atšoko, mandagiai atsiprašė, smogė vienas antram į žiauną, vėl atsiprašė ir jau buvo beeiną savo klaidžiais keliais, tik staiga ir vienas, ir antras išvydo save. Net šviežia mėlynė buvo toje pačioje vietoje – abiem po kairiąja akimi. Jie buvo baisūs antrininkai. Tos pačios manieros, pomėgiai, aistros, silpnybės. Jiedu ilgai žvelgė vienas į kitą – Benas I ir Benas II. Išgėrė keturis butelius, apsiverkė ir tik vėlią naktį svyruliuodami ir dainuodami tą pačią karo dainą ėmė tolti į skirtingas puses. Siaubas, Niekas to niekad nenorėtų.
       Kitą pavakarę aplankiau Antrininką. Prislėgtas sėdėjo dirbtuvės kampe, kramtė „pirelli“, padangą. Tokią pat gumą kramtydavo ir Benas I. Antrininkas irgi buvo akvarelistas, irgi didelis vaikas, juokdarys, peštukas, gėrovas, mergišius – tikras menininkas! Tik jokių bolero ir „Bolero“! Antrininkas vaišino mane „kiš miš“, t.y. džiovintom vynuogėm su kauliukais. Rodė daug naujų akvarelių. Visiškai panašios į Beno I senąsias. Ta pati maniera, popieriaus paruošimas, siutas tas pats. Antrininkas. Siaubas. Norėjau gaut iš jo interviu, pats redaktorius buvo maloniai prašęs. Visuomet kartojo: jei tik randi kokį Antrininką, iškart bėk ir imk interviu! Ėmiau klausinėti šitą niekuo nekaltą žmogų čia šio, čia to. Nieko, atsakinėja, nemirksi, neužsikerta. Iš pradžių, girdi, jautęs daug įtakų, vėliau, aišku, jų sėkmingai atsikratęs. Pagalvojau: o kaip tada su tavo akvarelėm? Juk pas Beną I mačiau lygiai tokias pat, O jis lyg niekur nieko varo toliau: Štai paskutiniai darbai iš plenero Sudvajuose. Šita akvarelė karojo net Seinuose. O šita – Jurbarke, Ateities planai – orūs. Na, gerai, paskutinis klausimas – ką pats galvoji apie savo Antrininką, Beną I? Ir štai – jis pagaliau sudreba. Pakelia rankas. Manau – ims ir nusikvatos. Kur tau, susiraukia ir aš net krūpteliu – ta pati bolero raukšlė. Ji tikrai kažkokia uždara! Ryški, gili. Reljefiška, pasakytų koks menų kritikas. Velniai rautų, kam aš kankinu žmogų! Bet juk visas interviu to ir tevertas – Antrininko situacija šiuolaikinėje visuomenėje ir mentaliteto bendrybės bei skirtumai. Taip problemą visuomet formuluodavo redaktorius. Tyla jau spengia. Šoku pagalbon. Ką pajutai, klausiu, jį pamatęs? Raukšlė dar pagilėja. Jis stveria mano ranką, tvirtai suspaudžia. Ne – sušunka pagaliau, klausk, ko tik nori, bet ne apie tai! Imk jei nori dvi, net tris akvareles, neškis, tik nė žodžio daugiau apie tą Antrininką! Gal nežinai, ką tai reiškia? O ką gi? – teiraujuosi. Nelaimę! – šaukia jis, katastrofą, kūrybinį fiasko! Man nereikia! No pasaran! Beje, kerta jis netikėtą smūgį, – kuris iš mudviejų Antrininkas, jis ar aš? A? Marazmai tai ir silogizmai, seni, be to! Aš nenoriu! Aš ne caras, nienado! Ne Benito Mussolini, nors ir Benas! Carambo moskito! Eik namo ir gerai išsimiegok! Užmiršk, ką aš sakiau... Ir dar! – prisimena jis kaži ką svarbaus, keistai šypsosi – greit jokių antrininkų nebebus, supranti? O dabar – dink!
       Palieku jį dirbtuvėje. Jo žmona klausia: gal kas ne taip? Gal įžeidė, užgavo? Žinot, tie menininkai... Ne, atsakau ramiai, viskas puiku. Tik toji raukšlė... toji bolero... Kas, kas? – suklusta ji , bet aš jau toli. Interviu nenusisekė. O gal priešingai – itin nusisekė? Et, vis tiek reikia užsukti į „Vaidilą“, gal aluje išryškės teisybė? Leidžiuosi laiptais į tokį mielą rūsiuką, o ten sėdi jau raudonas stalius – akvarelistas Benas I, stato visiems alų ir moja man: Eikš, sėsk, gerk, šiandien pramušiau cilindro formos karstą!
       O kad jis žinotų, atsidustu. Gal jam visai nedaug alaus beliko išgerti...
       Ne, sakau sau, išmetęs keletą bokalų, ryt vis tiek padarau ekskliuzyvinį interviu! Ir su vienu, ir su kitu! Nėr čia ko! Tegul abu susėda priešais ir pašneka. Jei nespausdins „Komunistinis rytojus“, poryt išspausdins „Figaro“ arba „Frankfurter Allgemeine“!
       Kitądien iš pačio ryto drožiu į panemunę, ten dunkso Beno I mūras, iš kurio balkono jis pila į viską, kas tik kruta. Turi mažojo kalibro šautuvą mat. Tylu. Tik mano ausyse kažkodėl skamba Moriso Ravelio „Bolero“. Štai ir mano žygio tikslas. Ei, o kas gi ten? Kas ten krypuoja, sulinkęs po vos pakeliama našta? Ką tas žmogus tempia? Viešpatie! Juk čia Benas I traukia į svečius pas Beną II! Kas čia tokio, pamanytum, tegul eina! Betgi jis neša karstą! Šitas – inkilo formos su langeliais iš šonų. Ehė, čia kažkas turi įvykti! Įlendu į kaimyno slyvas ir stebiu. Pasirodo Antrininkas. Benas I meta karstą ir puola gaudyti Beną II. Abu smagiai vaikosi vienas antrą. Nors užmušk, nė vienas nenori būti Antrininku! Abu jie tikri menininkai, bet šiandien turi paaiškėti, kuris tikresnis! Per colį nuo mano ausies prašvilpia karo kirvis. Paskui postambis riedulys, paskui plyta, svarstis, hantelis, kėdė... Uf, rodos, jiedu jau kiek priduso. Sunkiai alsuoja ir beveik tingėdami barasi. Paskui susiima už nemažų pilvų ir kvatojasi, kvatojasi. Baisu žiūrėt, gali pamanyt, kad akyse dvejinasi: stovi du visiškai vienodi egzemplioriai ir juokiasi kits iš kito. Benas II savanoriškai gulasi į karstą. Gulasi ir dar labiau žvengia. Bet kas gi čia darosi? Šalia Beno II gulasi ir Benas I! Aha, pasirodo tasai karstas dvivietis! Kai prieinu artėliau – guli abu ir knarkia. Kur jau ne, šitaip davėsi! Et, interviu ir vėl šuniui ant uodegos! Guli ir deda į akį. Vidury kiemo, saulutei šviečiant. Jau varnos ratu sukti ima, gal žadint? Antai ir Beno II pati džiausto skalbinius. Džiausto ir kaži ką niūniuoja. Ne, ne „Bolero“! To dar betrūko! Ji narsiai traukia „Marseljetę“!
       Dabar jau žengiu visai arti. Karstas atviras. Antvožas guli šalia. Sinchroniškai kilojasi abiejų krūtinės. Visiškai panašūs. Net tie lašiukai panosėje... Graudu žiūrėt. Taip, mirtis suvienodina. Mirtis? Betgi jie kvėpuoja! Tada – miegas, amen. Serijinė akvarelistų gamyba. Requiescat in pace! Stalius ir Antrininkas. Tas, kuriam patiko Beno I kūryba. Kuris sekė kiekvieną Didžiojo Staliaus žingsnį per burokus į kopūstus. Ateina ir draugai. Kiti meno vyrai ir moterys. Ateina Šimas Liūnas su gedulo kostiumu. Ateina Lor. Reta, tapytoja. Net M.Ainelis atžingsniuoja su bijūnais. Guldo juos ant apsimetėlių. Ateina Šagalas, Kustodijevas, Osk. Petkevičius iš Antrųjų Puvočių, o visuomet originalus Švir. Mickus atvelka didžiulį kaktusą. Oho! Nuo kalniuko leidžiasi ir visi trys miesto fotografai; St.Nionis, K.Pinis ir Z.B.Gakovas. Jie iš pačių netikėčiausių pozicijų, pasirinkdami neįtikėtinus rakursus fotografuoja šitą pašėlusį hepeningą!
       Pati baigia džiaustyti ir kviečia visus prie šermenų stalo. Jis gausus, patiekalai kokybiški, degtinė šalta, kepsniai labai karšti. Malonus aptarnavimas, mandagūs klausimai, užuojautos. Kalbos. Prakalbos. Prokalbės.
       O jie miega. Nagai jau ataugę. Nosys kiek pailgėjusios Užmetu pledą, lauke jau nebekaršta! O šermenys – pačiame įkarštyje Visi kalba vienas per kitą, tik staiga jie abu pasirodo tarpdury. Efektas toks nelauktas, kad visi nežino ko stvertis... Galop stveria pagalius ir tol tvatina dvynius, kol... na, supratot? Štai kaip! Ir jokių problemų! Žmonės mūsų mieste geri, bet geriau jų niekad nevesti iš šventos kantrybės! Amen.

       Kunčinas, Jurgis. Niekieno namai: Novelės. – Alytus: Alytaus naujienos, 1999.