„Žvėrynas lyg neperšaunamas stiklas. O Užupis kitos: neperšaunamas tikslas. Abu niūriu Centru ir apgriuvusiu Senamiesčiu atskirtus miesto kvartalus jungia ne tik paini vienuoliktojo autobuso linija, bet ir lietus, telefonas, lytiškai plintančios ligos, žmogiškoji mistika, nemeilė ir tik kartais jausmai.“ Jurgis Kunčinas.

        Šioje knygoje rašytojas gana groteskiškai (drąsiai ir sėkmingai kaip meninio vaizdavimo priemonę naudodamas pačią kalbą – vadinamąjį slengą) pateikia šių dienų visuomenės pjūvį. Pagrindinė romano vyksmo vieta – Žvėrynas–Užupis, kur renkasi arba gyvena bohemos atstovai, buvę partijos ir saugumo veikėjai, vietinė mafijėlė ir t. t. Nuolat kaitaliojantis romano veiksmo erdvei ir laikui, pagrindinių veikėjų žmogiškoji esmė mažai kinta, jiems itin svarbu individo savasties, meilės ir būties prasmės ieškojimas.

       1

 

       Sėdėjau Žvėryne, skurdžioje gatvės kavinėje. Balose atsispindėjo pal­šas dangus, o kavos puodelio veidrodyje – giedras, bet niekam nemielas mano veidas. Ant plastmasinio stalo nutūpusi zylutė norėjo man kaži ką pranešti, bet slystelėjo kavos klanelyje, nugriebė sūrio trupinį ir nuz­vimbė sau. Buvau pasiryžęs nukakti į Užupį ir surasti ten Nabelei urvą žiemoti, taip mat buvau jai prižadėjęs. Norėjo pigaus, bet atskiro būs­to, kad galėtų priiminėti svečius, kartais ir mane. Svajojo įkurti legalų – dabar viskas legalu! – poezijos saloną su dirbt, performansais, tikrom raudom, krauju ir ašaromis. Bus kvaila, bet įdomu, taip sakė ji. Netikė­jau nė vienu jos žodžiu, bet į Užupį nuvažiuoti prižadėjau. Tik baisiai tingu. Pėsčias tai tikrai neisiu. Būtų galima trečiu troleibusu pavažiuoti iki Katedros, bet troleibusai dar sausakimši. Prisėdo Tecka, dviem gurkš­niais išgėrė kavą ir nulėkė, spėjęs pranešti, kad vakar mirė Ogoniokas – iš bado. Patikėjau: neseniai jis dar buvo pasirodęs po mano langu, siūlė pirkti Gerceno knygą – tau gi pravers! Toks buvo sutinęs, išgeltęs kaip mėnulis migloje. Nieko nemokėjo dirbti, vogti irgi ne, šit ir pasimirė. Neišgelbėjo jo mano puskepalis duonos ir gabalas virtos jautienos. Ne­maniau, kad vis dėlto mirs. Ne, jau reikia dingti, nes artinasi Čigonas: aišku, prašys pusličio. Ir Golosačius anapus gatvės trinasi, irgi neduos praeiti: Alū padarą?! Reikia dar užbėgti namo ir persiauti kedais – šitiek balų! O tada paprasčiausia būtų ties spaudos kiosku palaukti autobuso Nr. 11, sėsti į jį ir išsirangius pro idiotiškus šviesoforus, paskui paupe­liais, po to pro Šventą Oną ir Bernardinus pasiekti jį, Užupį – skiesto „Royal" ir skruzdžių spirito rojų, vis labiau pamilstamą vadinamųjų menžmogių. Jau net matau save šiame vingiuotame kelyje: ties Akade­mijos biblioteka – pro langą spėsi užmatvti ne tik kinų užeigą, bet ir filosofinį kiaušinį, šlifuoto akmens plastikos meno šedevrą: autorius kažkada pripažino, kad tik karo pramonė sugeba taip nušlifuoti labradorą – gal gausi ir pritūpt, o autobusui vis pūkščiant ir stabčiojant Gedimino miesto širdies sankryžose, spėsi perskaityt, kad šis gremėzdas – Oslo miesto dovana mūsų nugyventam miestui. Prisimink lyginamąją kalbotyrą: nor­vegiški užrašai palubėje irgi priklauso germanų kalboms, štai Udgang reiškia tą patį ką ir Ausgang vokiškai. Beje, vokiečių dovanotuose busuose jau gali pasimokyti graikų ar turkų kalbų – tegul ten gastarbeiteriai žino, kokio dydžio vokiškos baudos! Tiek tų kalbų ir kalbotyros.

       Betgi niekur nedega, spėsi. Poezijos salonai kuriami dešimtmečiais. Apie juos prabylama, kai numiršta paskutinysis Salono dainius. Aš nesu­lauksiu, jie visi jauni, nėr ko skubėti. Taigi susigrūsk verčiau j kelnes išsipešusius marškinius. Paskambink Grand Trix ir paklausk, kaip daniškai ar norvegiškai pelių kisielius, ji žinos. Užsitrauk klyną. Gerai uždaryk orlaidę. Paduok žąsiai šieno. Parsivilk iš šulinio šviežio vandens su gyvomis salamandromis, žiloji Pania vadina jasčericomis, nors ten veikiau kaž­kokios Žvėryno povandeniniame horizonte gyvenančios dėlės. Manau, kad jos nekenkia sveikam mąstymui ir gal nejučia net mažina kraujos­pūdį. Kaži kaip jos dauginasi? Vanduo pravers, ypač jei grįši kauštelėjęs, o taip tikriausiai ir nutiks. Ne, autobusas šiuo požiūriu saugi vietelė – bufeto jame nėra! Bet neretai ir autobuse kas nors vis pasiūlo maktelėti – anąkart man simpatizuojanti docentė Onega Mažgirdas. Pati ji negeria, bet visuomet nešiojasi buteliuką Trejų devynerių ar Bittnerio balzamo. Kas paprašo, tam ir duoda, net vilčių teikiantiems studentams – pavyzdžiui, Nabelei arba Bul Bul. Kai jau pergrumėsi su tuo vienuoliktuoju Užu­pio tiltą ties Tėvo kapu, kai jau savo akim išvysi ilgainiui lemtinga tapsiančią pro kelis tinko sluoksnius fragmentiškai išlindusią ir dar fragmentiškiau matomą tapytą iškabą-BLANCHISSERIE * WASCHANSTALT * UŽIN OBED – žinosi, kad jau tikrai tu Užupyje. Pilkas tasai Užupis, skurdus, bet menžmogiai moka įsikalbėti. Be to, nujaučia. O nuojauta sako, kad nepraeis nė šimtas metų ir... Gerai, gerai, eik jau, seni. Spalvų tam Užupyje vis mažiau, Tūlos namą pavertė nejaukiom dirbtuvėm, morgą iškėlė į Šiaurės miestelį, o Onkologijos skerdyklas pavadino Priešvėžinių susirgimų klinika. Vis tiek čia visi veržiasi, ir tegul. Svetimesnis jis man, vis tolstant ir atšlyjant. Bet juk gera veidmainiškai gailauti sudvisusių lūš­nų, dykra virtusio šunturgio, likviduotų krautuvėlių, alutaškių, pelė­siais dvelkiančių rūsių ir palėpių? Visos naujovės tame Užupyje itin krau­pūs svetimkūniai ir protezai. Kaip niekur kitur gal. Užtat ir malonu menžmogiams verkšlenti, siusti, kaip slyvos minkštimą čiulpti salsvą, drėgną žodį melincolia – vis Diureris, Diureris; šįkart panašus į garbano­tą artistą iš Bulgakovo pjesės apie Moljerą... paskui jau stotelės, dulkės, kojinių fabriko cechai, kapinės, prieblandos iš senų Jėzaus M. fotogra­fijų, gatve riedantis jo „Inteligentų vežimas" su įsirėžusiomis grindinin ienomis ir žvaliai skuodžiančia kiaule – visi vaizduojasi judą, lekią... Aki­namai baltos kirų išmatos – kas sakė, kad jas valgo tenorai? – ant išlindusių iš Vilnelės akmenų kuprų – pastovūs slapto graudulio ir įsikalbė­tos nostalgijos atributai; saldi neviltis, karštos pūslės – nuo jaunų dilgy­nių ir riebių varmų – ant surambėjusios odos; tai kurgi tas autobusas? Kaži ar Ogoniokas buvo kada Užupyje? Golosačių ten pats mačiau: ta­pytojai judresni už mirštančius badu benamius ir valkatas; šis net Jeru­zalėje lankosi. Štai ir Oslo dovana – dar žvilganti, ori, su odinėmis kil­pomis neblaiviems keleiviams įsitverti; tokios kilpos buvo bene vienintelis mano tėvo prisiminimas iš Petrogrado laikų tramvajaus; paskui jis su­grįžo į Lietuvą.

       Vos įlipęs gavau atsisėsti netoli durų ir iškart pastebėjau, kad viena mano medvilninė puskojinė išvirkščia. Nedidelė bėda, pamaniau, bet kadangi važiuoti nieko neveikiant atrodė nuobodu, nusitempiau kairįjį dar apybaltį itališką kedą, pasidėjau jį ant laisvos sėdynės ir ėmiau versti kojinę į gerąją pusę. Sako, kad išvirkščias apdaras, taigi ir kojinė, nege­ras ženklas – pasigersi! Netroškau tąsyk pasigerti, nesimatė šalia nei Onegos Mažgirdas su pusbuteliu trauktinės, nei neoficialaus Užupio mero Šarūno Dicko su plokščiu buteliu skiesto burbono. Maudamasis kojinę su grauduliu pagalvojau apie tave, Nabe: kiek aš tau esu dovano­jęs vos padėvėtų savo puskojinių –visas kaipmat sudėvi! Et. Menų baka­laure mėlynom blauzdomis! – taip tave pavadino vienas apkūnus jaunas po­etas su gumbuota lazda. Poetas ir kritikas, grynų poetų juk nebūna, tiesa? Tu viena gryna, Nabi, be juokų sakau. Kiti juk griebiasi papildomų žan­rų, tik tu viena ne! Todėl ir vargas tau. Jau tempiausi tą kojinę ant savo gražios kelties – čia autobusas sustojo, negarsiai, kaip moka norvegai, atidarė plačias duris, o mano batą netikėtai čiupo šalia stovėjusi skuduriuota žila kvaišė, apsikarsčiusi gal šešiais maišais, pilnais visokiausio šlamš­to, ir kaip kulka šovė laukan. Iš paskos puoliau ir aš, galinga mašina krustelėjo, ir aš kakta plojausi tiesiai į Pilsudskio laikų šaligatvį. Apsipy­liau šviežiu krauju – kraplakas! šūktelėtų sužavėtas Golosačius – ir pro rausvą ūką dar išvydau už Mieczyslawo Dordziko žygdarbiui skirto pa­minklo isteriškai krizenančią senę. Vikrią, greitą kaip jauna katė lenkę. Gal paskutinę tikrą lenkę visame Vilniuje. Lenkę, kaipgi kitaip: psiakrew! – šukavo ji iš tolo ir rodė dvišaką liežuvį, nors iš kaktos sruvo ne pasiutu­sio šuns, o mano truputėlį pasiutęs kraujas. Taip ir palikau basas pievu­tėje šalia Prečistos mūrų. Antrąjį kedą švystelėjau Dordziko – Tėvo kapo pusėn. Kojines išmečiau į šiukšliadėžę, dovanoti jų irgi nebuvo kam. Visuomeninių konvencijų likučiai: vasarą basas mieste – normalus reiškinys; trinantis šaligatvį vienom kojinėmis – neabejotinas beprotis. Taip ir nudrožiau j Sereikiškių parką alaus. Pakrante vaikštinėjo orūs menininkai su plono fetro ir šiaudelių skrybėlėmis, kalbino savo šunis, persimesdavo ir vienu kitu /odeliu, nors viską buvo jau seniai pasakę. Abejingai atsakinėjo į mano malonius pasisveikinimus. Ant kito tiltelio su gėlėtom plačiom kelnėm stovėjo panelė Bul Bul, pro šiaudelį pūtė gražius muilo burbulus, užmačiusi mane, nukaito kaip žagarvyšnė, ban­dė nepastebėti, bet aš pirmasis ją užkalbinau, paglosčiau jos šiltą lieme­nį ir pasiūliau kartu išgerti alaus.

       – Kodėl jūs basas? Kodėl jūs kruvinas? – klausė Bul Bul ir: – Aš visai nenoriu alaus, aš noriu.

       Bul Bul norėjo, bet laikėsi konvencijų: jai buvo gėda pasirodyti su basu, kraujais aptekusiu vyriškiu Sereikiškių parke, kur knibždėte knibž­dėjo docentų, magistrų, bakalaurų, o ir šiaip meno žmonių su šunimis ir vaikais. Marškiniai manieji irgi buvo kruvini. Ir tamsiai baltos kelnės. Būtų gera, pamaniau, nudrožti su Bul Bul į minėtą Blanchisserie, suvalgy­ti obed ar užin. Išsiskalbtume, pasrėbtume vežikiškų kopūstų, išmestu­me po stiklą karčiosios ir apsistotume nakčiai. Bet Bul Bul papurtė galvą – rytoj ji laikanti pas Onegą M. egzaminą. Tikriausiai aš nekaip atrodžiau. Girtoklis, pamanytų kiekvienas, girtoklis, kas daugiau! Aš, beje, irgi lygiai taip pamanyčiau. Basas, kruvinas. Gal dar ir negirtas, bet tuoj pasigers. Panelė Bul Bul išpūtė paskutinį burbulą, sukuždėjo noriu dabar, tuoj, – visai kaip reklamos klipe! – bet sutvarstė mano kaktą, aprišo žaliu šilku, prieš tai žaizdą gausiai apšlaksčiusi solutio iodi spirituosa 5% – tokios moterys su savimi nešiojasi viską: muilą, tvarsliavą, jodą, šiaudą. Į šilko paviršių prasisunkusias jodo dėmes ji pavadino kinų hieroglifais; tie raš­menys tau irgi būtų patikę, Nabele, aš žinau, bet, pavyzdžiui, Onega būtų tik prunkštusi: taip tau i reik, taip tau i reik! Ir Doloresa Lust būtų jai pritarusi: Girtoklis, girtoklis! Jos mat damos. Nabe, taip ir žinok: viena docentė ir ekspoetė, kita tiesiog škotė. Abi pavėluotai pasigimdžiusios teisėtus kūdikius, dabar nei traktatus kurpia, nei dūdmaišį pučia. Kas nors ir Bul Bul kada nors įstatys šiaudą ir išpūs jos pilvą kaip muilo burbulą, tiesa, panele Bul Bul?

       Netiesa, atsakė ji, nekenčiu vaiku, vaikų mudu niekad neturėsim – vaikai šlapinasi, kakoja, dvokia ir jau nebegali be narkotikų, o aš, diplomuota filologė, tiek niekad neuždirbsiu. Tu patinki man kruvinas. Jūs, pasitaisė. Atrodot karingai, ypač sužeistas. Myliu sužeistuosius, noriu jų baisingai... Gulėjom tirštoje žolėje visai šalia vandens, vangiai glosčiau jos tamsias šlaunis po gėlėtom kelnėmis, vos šviesesnius sėdmenis ir, kai netyčia kilstelėjau vieną akį į krantelį, išvydau ten ne ką kitą, o tiek jau apšnekėtą docentę Onegą Mažgirdas, vieną iš keturių žymiausių Nepriklausomos Lietuvos feminisčių. Onega stovėjo išsižiojusi, nusukusi ve­žimėlį su Ipolitu į priešingą pusę ir plačiu delnu uždengusi akis penkerių metų Dianai, ką tik medžiojusiai jauną žiurkę. Bul Bul nieko nematė – ji stenėjo, raivėsi, tada visai netikėtai sulojo. Ir šito buvo per daug. Onega suspiegė, pakėlė nuo tako žvirgžduką sulig Ipolito kumšteliu ir, vyriškai užsimojusi, sviedė į mane. Bet pataikė, aišku, į geriausią savo studentę. Tačiau Onega nesutriko: buvo įsitikinusi, kad gali bausti studentus kaip savo pačios vaikus – akmeniu, akmeniu! Bul Bul skruostas sutino, akis užputo, bet kairiojo žando ji neatsuko. Kai ji it lūšis šoko į krantelį atsilyginti skriaudikei, spėjau ją nutverti už. kelnių klešnės. Kadangi šios buvo be diržo, tik su plačia guma, visos gėlės taip ir paliko mano saujo­je: vienom žydrom kelnaitėm Bul Bul prilėkė prie docentės ir taikliu tvirtu smūgiu tvojo jai į galvą, o kitu kumščiu kirto po duobute, – Onega susmuko kaip pėdas. Pajutęs negera, it povas šaižiai suklykė jau­nasis Ipolitas, nesavu balsu – o gal kaip tik savu? – užriko ir žiurkę sumedžiojusi Diana; aš užsidengiau galvą Bul Bul kelnių rožėmis. Bū­čiau įmanęs pravirkti. Iš gėdos, iš apmaudo. Docentę jau gaivino keli jos kolegos, rūsčią kalbą rėžė iš kažkur išdygęs Dekanas. Kurių velnių sėdau į tą vienuoliktą! Salono mat ieškojau! Viskas per tave, Nabele, tik per tave!

       – Carambo moscito! – keiktelėjo grįžusi Bul Bul.

       Ji sunkiai alsavo, šnervės plačios, lūpos drėgnos.

       – Žinot, man ne gėda! Aš jau išlaikiau egzaminą! – taip prabilo ji ir staiga pavadino mane fu: – Noriu, supranti?!

       Smerk mane, Onega, smerk gulinčioji su kruvinu burbulu panosėje po kanadietišku Sereikiškių parko klevu, apsupta kolegų ir žioplių, bet ne aš užsiundžiau ant tavęs šitą kojote. Pyk, širsk, bet aš jau brendu su ja per Vilnelę, – ir mudu pranykstame Drakono tarpeklyje, tame pačia­me, kur tragingais sausojo įstatymo laikais slapčia svaigindavosi dabar į Užupį sugužėję menininkai – menestreliai, jazzzman'ai, tulūzlotrekai ir būsimieji Nabelės mokytojai. Gerai, Onega, kad tu nematai, kaip Mari­ja Bul Bul, padangėje baltuojant Trims kryžiams, brenda per bangas, brenda vienais mėlynais aukštyn sukeltais trauzais; ką aš kaltas, kad ji šitaip vadina šią trikotažo dalį! Nepeik manęs, dorybingoji, kad aš brendu su visom savo tamsbaltėm kelnėmis, nežiūrėk taip baisiai, kai susipina mudviejų rankos ir kojos, ir neklausyk, ką kiauksi tavoji kojote – ji ką tik išlaikė dar vieną egzaminą!

       Bul Bul pagaliau nurimo, pasikasė į žvyrą nugarą, pasigalando į ak­menį ir taip aštrius savo nagus ir pasakė:

       – Jeigu nelis, po kokios valandos aš vėl ateisiu. Dabar einu. Turiu įsigyti pistoletą. Nupirkit alaus.

       Ir visu ilgu liemeniu nešdama gėlėtus sėdmenis nulingavo teniso kortų linkui. Bumpsėjo kamuoliukai: Užupio meras Dickas žaidė lemiamą par­tiją su Žvėryno meru Tecka. Du merai, du pasauliai. Nesvarbu, kuris laimės, – puota, kautynės, susitaikymas – viskas suplanuota pagal nera­šytą protokolą. Viskas po senovei, tariau sau. Saulė vakarop. Užupis nepasiektas. Nabelė kažkur tarp flioksų, geranijų ir fikusų rašo ornamen­tuotą lyriką apie pipirą mano barzdoje, apie nepališką mano puloverį. O Salonas nesurastas. Reiktų pakalbėti su merais. Šiaip jau viskas, kaip ir prigul būti. Jei Gottfriedas Bennas rašė, kad trys litrai žmogaus kraujo suplūsta į žarnyną, o ketvirtas į lytį, tai jis, ko gero, teisus. Bul Bul dar kartą įrodė savo kojotiškai irokėzišką kilmę, o Onegai pritrūko kvapo paneigti, kad žiurkės medžiotoja Diana – mūsų meilės naktų Kazach­stane vaisius. Gamta – kaprizų motė. Onega, baisi feministė, tikriausiai pastotų net tada, jei moterų pliaže ar šutinantis ant plokščio blokinio namo stogo ją užtūptų koks gražus laumžirgis ar bitinas – širšinų ma­gistrė, šiukštu, neprisileistų!

       Dienos aky prarastas kedas, klaikiai krizenanti lenkė, ant laukinės obels šakelės plevėsuojančios žydros Bul Bul kelnaitės Drakono tarpek­lyje, bobiškos grumtynės akademinės minios akivaizdoje, pilkšvas sėk­los lašelis tarp irokėziškų šlaunų, – kas jai parduos tą pistoletą?! Kokia rūsti dramaturgija, kokia misterija po rugpjūčio pilnatimi! Kiek neiš­rėktų rečitalių.

       Išlindau iš Drakono tarpeklio, atsiguliau ant tamsiai geltono smėlio – iš pradžių per mane ėmė rėplioti skruzdės, o kai užsnūdau, ir žmonės: čia ėjo jų gyvybės takas – kam į namus, kam į kapus. Galop vienas storulįs lipdamas per mano kūną, užkliuvo ir sudribo, nutrėkšdamas kuopą skruzdžių ir, aišku, pažadindamas mane. Pasiritau kelis sprindžius į šalį, atsisėdau ir nepiktai paklausiau:

       – Tai ką jūs manot?

       – Tsiprašau, – gailiai atsiliepė storulis ir toliau tebesėdėjo ant gyvy­bės tako. – Labai tsiprašau. Mano pavardė Lelešius.

       – Įdomu! – šūktelėjau. – Nedažna pavardė. Iš kur esate kilęs?

       – Iš Kazlų Rūdos! – kažkodėl pradžiugo Lelešius. – Gal buvot kada?

       Žūtbūt stengėsi nusukti pokalbį į malonesnę pusę.

       – Ne! – atkirtau. – Niekad. Net prošal nesu važiavęs. Neturiu ten reikalų.

       – Užsukit kada, – graudžiai žvelgdamas man į akis prašė Lelešius. – Turiu namuką, sodelį. Bičių. Galėtume į Jūrę ar į Vincus pavažiuot.

       – Ko? – nuoširdžiai nustebau. – Ko į Vincus? Ko į Jūrę?

       – Maža ko, – šelmiškai šyptelėjo Lelešius. – Nesigailėtumėt. Ypač Jūrėje... Žinot? Aš čia Vilniuje turiu dukterį. Mariją. Studentė ji, ieškau jai buto. Gal žinot kokį nebrangiai?

       – Nežinau, – atsakiau suklusęs. – Buto! Dabar visi gi ieško, tuoj rugsėjis.

       – Ją šiaip vadina Bul Bul, – neprašytas pasakojosi Lelešius. – Šlaistosi čia kaži kur, man sakė...

       Dabar toptelėjo, kad sykį įkaušusi Bul Bul gyrėsi kilusi iš Rūdos, gal net Kazlų. Irgi zyzė: važiuojam kada, a? Nei Kazlų ten, nei rūdos, va­žiuojam?

       – Pažįstu jūsų dukrelę, – prisipažinau. – Visai neseniai mudu su ja Drakono tarpeklyje...

       – Nereikia, tylėkit! – sumostagavo trumpom rankutėm storulis. – Aš viską žinau! Nuo trylikos metų taip. Ji ir motką, ir močeką į kapus nuvarė, o sarmatos kiek.

       – Nuvarys ir tamstą, – išpranašavau be jokio piktumo ar pagiežos.

       – Žinau, – niūriai linktelėjo Lelešius. – O ką, sakykit, daryt? Kai mažesnė buvo, tai ir krūmelį buvom nuskutę, ir briliantine žaluma ištepę. Niekas nepadėjo. Kraujas toks. Ką daryt?

       – Pakalbėsiu su Onega Mažgirdas, jos globėja, – kažkodėl prižadė­jau. – Teisybė, jos prieš gerą valandą susimušė, bet susitaikys. O į kapus Ji taip greit nenuvarys. Pamaži. Negro žingsniu.

       – Kokiu, kokiu? – parūpo žmogui iš Rūdos.

       – Lėtu. Taip negrai maišus nešioja.

       – Iš kur jūs žinot?

       – Ak! – numojau. – Argi svarbu iš kur. Aš irgi vienai personai ieškau buto. Net ne buto, Salono. Klausykit, Lelešiau. Kiek jums metų?

       – Jau penkios dešimtys ir septyni.

       – Matot. O juk irgi dar norit siausti. Ar ne? Ko gi tada j tą Jūrę, j Vincus, a?

       Pataikiau. Lelešius užraudo visai kaip Marija Bul Bul Lelešiūtė. Skais­tus, karštas nuoraudis, pramušantis tamsų gymį.

       – Ar jūsų giminėje, Lelešiau, – tik prašom neužsigauti! – nebuvo, pavyzdžiui, žydų... karaimų... totorių, – diskretiškai pasiteiravau. – Sa­kykit

       Lelešius nusišypsojo meiliai kaip mergaitė, atsistojo ir pamojo man sekti jam iš paskos. Netoli: iki lauko baldų – įjuodusio ir suskeldėjusio stalo ir tokių pat suolų. Čia jis atsegė pigų savo sakvojažą, ištraukė gaba­lą kumpio, pomidorų, juodos duonos, butelį degtinės. Paraikė duonos, pomidorus supjaustė skiltelėmis, tada išsitraukė melchioro taurę – jo žodžiais! – prisipylęs gardžiai išgėrė, prikliukino man iki kraštų ir kąs­damas retais dantim kiaulės raumenį atsakė į mano klausimą išsamiai.

       – Oi ne! – kalbėjo penkiasdešimt septynerių metų kavalierius, pa­siutėlės Marijos tėtis. – Nebuvo, kiek man yr žinoma. Niavet, čigono ne. Bet ką gali žinot! Gal koks senelis ir pajuokavo.

       – Vis dėlto lietuviai tikriausiai kilę iš indų, – išlenkęs dar vieną taurę, tęsė jis, apstulbindamas mane savo žiniomis. – Juk girdėjot apie Baltistaną? Žinoma, girdėjot, – patvirtino, – atrodot mokytas.

       Mokytas! Mokytu mane kažkada pavadino viena be galo krūtininga siu­vėja. Drebulyne, netoli siuvimo fabriko. Koks tu mokytas, koks mokytas! – švokštė ji, ritmingai spaudydama mane prie gličių lapų, – uk, koks moky­tas! Dabar taip buvau pavadintas antrukart – per visą gyvenimą. Du žmonės pripažino mano išprusimą – didkrūtė siuvėja ir suvalkietis Le­lešius.

       – Aš ir pavardės savosios nesigėdiju, – tarsi iš pilvo kalbėjo gerasis žmogus. – Ar žinot, ką reiškia Lelešius! Gal ir nežinot, kad ir mokytas. Nelabai kas toji pavardė, bet pasakysiu. Bet pirmučiausia būkit sveikas!

       – Į sveikatą, Lelešiau. Ką gi tamsta reiškiate?

       – Pasakysiu. Lelieša suvalkietiškai reiškia negerumą viduriuose. Gal net gumbą.

       – Vėžį, – ramiai kažkas ištarė už mūsų nugarų. – Sveiki.

       Dievas mato, Nabele, nekaltas aš, kad tądien nesuradau tavo šutvei Salono! Koją kišo kas netingėjo – net Lelešius, užgriuvęs mane Skruz­dėlių take, žmogus jau pakeliui į kapus, bet dar svajojantis negro žingsniu nukakti į Vincus ar Jūrę. O ir vėlek Bul Bul!

       – Vėžį, – pakartojo ji ir prisėdo ant suolo. – Nepardavė man niekšai! Lelešius nesuprato, aš supratau: Bul Bul neginkluota.

       Jauku buvo sėdėti kalno papėdėje mūsų trejetui – Bul Bul, jos tėtu­šiui ir man. Kad ir basam, kad ir su perskelta kakta.

       – Važiuojam kad ir dabar, – kvietė Lelešius. – Patys obuoliai! Slyvos kaip kalakučių kiaušiniai. Gaidį nukirsiu, aveles parodysiu.

       – Važiuojam,– kalbino ir Marija Lelešiūtė. – Sutaisysiu kokteilį, pa­mėtysimi į sieną peilį. Gal vaikutį man padarysit, jei taip norit. Lelešius avies pienu išžindys. Onegai tai padarėt Kazachstane, gyrėsi net per paskaitą. Kur tai buvo?

       – Kažkuriame alatau, – nenoriai pasakiau. – Bet maniau, kad tai pa­darė skorpionas, jų ten knibždėte knibždėjo.

       – Tai važiuojam? – vėl Lelešius.

       – Kad aš basas, – prisiminiau. – Bet kad taip jau kviečiat. Važiuojam. Per miestą išsimušėm į Kauno greitkelį ir iškart pagavom pikapą iki pat Garliavos. Marija sustabdė: išvertė papus, išsišiepė iki rudų ausų, o kai pikapas sustojo, iš krūmų šokom ir mudu su Lelešiumi.

       – Garliavoje, – pareiškiau išlipus kryžkelėje, – gyvena mano sena draugė. Ji ne pati sena, tik draugė sena. Nesakykit, kad sena, jei užsuk­sim.

       – O ko? – nusistebėjo Lelešius. – Ko? Sakiau gi – gal į Vincus, gal į Jūrę. Mauručiai irgi ne per toliausiai.

       – Ko! Gal suras man kokius sandalus ar kaliošus. Basas juk. Padus pasidursiu.

       – Et! – sušuko Lelešius. – Imk mano!

       Pažvelgiau į jo numintus pusbačius su skylutėmis. Ir papurčiau galvą: ne, neimsiu. Tada Marija pabėgėjo į pievutę, nuavė kažkokiam miegan­čiam girtam vyriškiui mėšlinus botus ir atnešė man.

       – Ačiū! – vėl papurčiau galvą. – Ir šitų neimsiu. Tas knarkikas tikriausiai serga grybeliu. Tiek to, keliausiu basas. O toj jūsų Rūdoj yra kokia avalynės krantinė? Turiu dar dvidešimt šešis dolerius.

       Ir patraukėm Veiverių linkui – aš basas, tėvas su dukra batuoti. Da­bar sustojo pažiūrėti toks įžūlus švilpis. Buvo toks ilgas, kad išsirangė pro stogo langą, atidarė opeliuko dureles, susodino abu Lelešius, o man iškošė su atvira panieka:

       – Basiakų neimu!

       Ir nuzvimbė kaip bitinas.

       Ar matai, Nabele, kur veda Salono Užupyje paieškos? Stoviu vienas ant tuščio Marijampolės plento. Tuoj sutems. Žmonės jau kasosi strė­nas ir ruošiasi gultis. Stoviu basas, sutvarstyta kakta, ir niekas nesupras ant jos jodu išrašytų hieroglifų. Stengiuos susigraudinti, bet nesiseka. Prošal zvimbia – kartkartėm! – opeliai, mersai, traktoriai „Ursus", bet niekas nė nemano stoti. Iš tolo matyti – basas! Visi tarsi švokščia drauge su vėju: basiakų neimam! Tai kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoj? Kaip, pons Lele­šiau? Kaip, irokėze kojote Bul Bul? Ir pjauna širdį tarsi dobilą.

       Va, sustojo toks kledaras, senutis ižas, prieštvaninis, su lopšiu. Tik labai biedni žmonės tokiais dar važinėja.

       – Kur tau, vargše, reikia? – klausia už motociklą senesnis vyriškis su odiniu šalmu ir didžiuliais akiniais. Šalmas nusitrynęs, akiniai perskilę, visas dvokia oda ir tvartu, imidžas garantuotas. Šimtas procentų – geras žmogus, kad ir suvalkietis. Ne koks kolkozo pirminykas Abrutis iš Vil­kaviškio rajono, kuris šaltą 1966 metų rudenį mus, oberfuksus germa­nistus, gruzoviku atgabentus eiti lažo j jo vadovaujamą artelę, nuo stiklo verandos pasitiko tokiais žodžiais:

       – Kaip dyrbsit, taip ir valgysit! Atmykit! Čia Suvalkija! Pas mus kiaules riša ir vandenį pardavinėja!

       Abrutis buvo irgi geras, širdingas žmogus, netgi romantikas. Tik bai­siai ūmus, karštas, žinoma, savo tiesą drebiąs stačiai į akis. Nežinojau tuomet, ką abruty reiškia itališkai ir prancūziškai. Kiaules ten rišo lenciū­gais, tas tiesa, bet vandens semdavomės už dyką. Merginas tas abruty naktimis užrakindavo kolkozo klube, o mudu su vos trečius metus aka­deminį lažą einančiu dėstytoju Leonardu paguldė priemenėje:

       – Ir nebandykit ten landžiot pro langus! – perspėjo rūsčiai. – Nu­šausiu. Mergos turi išsimiegot, dvrbt reikia!

       Teisybė, vos metęs akį į Leonardą, Abrutis panelių mergų akivaizdoje taip drėbė:

       – O kokį dar čia klieriką atsivežėt?

       Jaunas andai dar buvo profesorius Leonardas, užraudo taip, kaip da­bar abu Lelešiai vargu užraustų. Leonardo plaukai švietė kaip ugnis, pats buvo metru už Abrutį žemesnis ir niekad nekeldavo balso. Net tuomet, kai fotografuojantis ateljė, pirmojo kurso baigimo proga, žydas fotografas pats nuėmė jam akinius ir maloniai pasakė:

       – Bez očkov, malčik, lūčše būdet!

       – O paskui, – nepatogiai įsitaisęs lopšelyje pasakojau labiau sau nei apykurčiam ižo vairininkui (riedėjom kokių 25 km/h greičiu), – o pas­kui tas galvijas Abrutis pasiutusiai – būtent pasiutusiai! – įsimylėjo mūsų kurso artistę Vigiliją Jurkutę. Elgėsi kaip Aleksandrijos šeichas su myli­miausia žmona: skirdavo jai pačius lengviausius darbus, nupirko gintarą su amžinybėje sustingusiu būželiu, savaitgaliais gaziuku pats vežiojo pas Marijampolės teatro artistus, girdė saldžiu likeriu, bet Vigilija, kad ir kaip jos savimeilę kuteno toks tarybinio feodalo dėmesys, nepasidavė: išliko skaisti ir ištikima Melpomenei.

       Žemei įšalus, bet dar nepasnigus, ražienose suvalkietiškai švilpaujant vėjui, Abrutis su nauju kostiumu sėdo į volgą, atkūrė į Alma mater, iš gotų kalbos seminaro kone jėga išsitempė Vigiliją, nusivežė į Vilniaus restoraną, užsakė suflė, viščiuką ir šampano, bet vėl ničnieko neišdegė. Tiesa, Vigilija jaudinosi, grąžė rankas, gintare sustingęs vabaliukas it gyvas šokinėjo negilioje jos kuklios suknutės iškirptėje, bet į visus feo­dalo priesakus ir pažadus – tarnaitė, pusrytis į lovą, Žanos d'Ark vaid­muo Marijampolės scenoje –Vigilija atsakinėjo negarsiai, bet raiškiai ir tvirtai:

       – Suprask, Kazimierai... Aš negaliu. Neįsivaizduoju gyvenimo be sos­tinės. Štai Akademinis...

       Abrutis – neraliuotas galvijas! – iš restorano nuėjo tiesiai pas Vance­vičių, paklojo K) 000 rublių už Marijos Stiuart vaidmenį Vigilijai, bet senis nepasidavė, nors ir pagyrė pirminvką už talentų globą. Grįžęs į restoraną, Vigilijos Abrutis neberado. Iš pradžių jis rimtai ketino nusi­šauti, bet, pašykštėjęs kulkos, susirado Lazdynuose tada dar filologijos kandidatą Leonardą, atsiprašė už klieriką, užvertė stalą kumpiais, deš­rom bei degtine ir jau apspangęs klausė:

       – Klausyk, Levuk, tai ko tos bobos dar nori?

       Leonardas buvo delikatus žmogus. Jis aptakiais žodžiais bandė atkalbėti nelaimingąjį nuo Vigilijos, patarė jam daugiau nebemerginti jos – kaime jūs, Kazimierai, rasite tinkamesne pačią! Iš pradžių Abrutis buvo bepasmaugiąs Leonardą už tokius žodžius, bet galop atlyžo:

       – Tu, ko gero, teisus, mokslinčiau. Net nežinau, kas čia man užėjo. Toks spirgas, nei papų, nei sėdynės, o praskvdau kaip grindų skuduras.

       Leonardas tik raudo nuo tokių vulgarių uolios studentės charakte­ristikų. Po kokių penkiolikos metų jis man papasakojo: girdi, Abrutis volgą užrašė Vigilijai. Buvo sumanęs pėsčias pareiti į Antanavą ir viską pradėti iš naujo. Nuo nulio, pasak jo. Prišnekinau važiuoti jį traukiniu, lydėjau į stotį. Vykom troleibusu, spūstis baisinga, o čia dar tokia rusė su krepšiais įlipo, braunasi priekin ir kad sušuks: Padvintes, skoty, tam dachriena miesta! Tada Abrutis, dar pagiringas, piktas kaip bulius, sugriaudė­jo: Zdies tebie vobščie niet miesta! Zdies tebie, tararam, ne Riazan! Nuščiuvo visas čekiškos „Škodos" salonas, bet nieko...

       Štai kokius prisiminimus man sukėlė prošal lyg sulėtintam filme slen­kantys lygus kaip stalas Suvalkijos laukai. Štai kokias pasakas aš sekiau veikiau sau nei tam ne tik apykurčiam, bet ir beveik aklam motocikli­ninkui Petrošiui – kokius triskart laimingai apsivertėm, bet kaskart išsi-kapanodavom. Kazlų Rūdoje Petrošius visus pažinojo, o Lelešių netgi labai gerai:

       – Labai gerai pažįstu. Nelaymyngas žmooogus!

       Atburzgėm jau visai sutemus. Švietė blausi pilnatis, visi Lelešiaus trobos langai jau plieskė. Šalia išgirtųjų slyvų tamsavo tas pats juodas, basiakų nevežiojantis berno opeliukas.

       – Aha! – pasakė Petrošius kone iškilmingai. – Tai ir Petručijo čia! Jei girtas, saugokis! Nearzyk tu jojo!

       – Pasistengsiu, – atsakiau, – nearzyti.

       Ir pabaladojau į Lelešiaus baltas dvivėres. Bul Bul, mane išvydusi, nė kiek nenustebo, Lelešius apsidžiaugė – turėsiu du žentu, cho! – tik Petručijo nužvelgė mane, basiaką, grėsmingai, tarsi sakydamas: ant vie­no delno pasidedu, kitu priploju i gatava! Užtat prieš Mariją Lelešiūte jis stengėsi atrodyti žemesnis už žolę. Juk jau iš Abručio pavyzdžio ma­tėm, kad jausmai net tokius galvijus paverčia veršiais. Į visus jos įsaky­mus bernas atsiliepdavo vienut vienu klausau!

       – Tuoj pat atsiprašyk pono!

       – Klausau!

       _ Paduok jam tėvo šlepetes!

       – Klausau!

       – Dabar ant kelių! Ir prašyk atleidimo!

       Švilpis sveikais dantimis net sugriežė iš piktumo, bet mačiau, jo ke­liai tirta – nejau klaupsis? Neabejojau, kad visi keturi litrai jo kraujo suplūdo į smegenis.

       – Marija! – surikau, pirmukart pavadindamas ją tikruoju vardu, -Marija, nežemink žmogaus! Aš jam atleidžiu!

       Ir uždėjau ranką ant jo stogeliu pakirptos galvos:

       – Absolve te...

       – Tada aš pati jį nuplaksiu. Klūpok, galvijau! – Bul Bul ėmė dairytis rimbo: – Jis nestojo, nors aš lupau vairą! Tyčiojosi iš jūsų – Dievas liudininkas!

       Tada žengiau žingsnį tarp galvą nunarinusio niekšo ir vadelėmis užsi­mojusios Bul Bul.

       – Tegul jis verčiau atiduoda man savo štibletus. Zinos bent, ką reiškia būti basiaku!

       Norėjau apsiaut ir išeit. Gal pas Petrošių – mačiau juk kur nubirbė jo kledaras. Bet didžiam Petručijo džiaugsmui, o mano nelaimei, jo batai pasirodė besą net keturiais numeriais man per erdvūs. Bernas nušvito, matyt, labai vertino savo apavą. Švilpis laimingas tempė mane prie stalo, krovė į lėkštę mišrainės, silkės, grybų, tarsi viskas čia priklau­sytų jam, o ne nelaymyngam Lelešiui.

       O šis nekreipė į nieką dėmesio, svarstė būties klausimą. Garsiai:

       – Nesu aš mokytas, nemokėsiu mieste gyvent. O šita, – dūrė į dukrą, – neatstoja: parduodam trobą, keliamės į Kauną. Dabar jau į Vylnių. Pa­siuto! Čia lygu, gražu. Nesmyrda, o jei smyrda, tai mėšlu, o ne benzinu. Va, Petručijo. Jis tai niekur nesikeltų. Ar ne, Petručijo?

       – Niekur! – nuoširdžiai sušuko bernas. – Nikogda! Ką? Gal mergų čia maža.' – Laiku susigriebė: – Čia ir garažas, ir chebra. Ko ten mieste? Iki Kauno – zuikio šuolis.

       – Baikit, Lelešiau, – pritariau. – Kurgi jums keltis? Toks sodas. Petručijo įves kanalizaciją, vandenį... gyvensit kaip Filadelfijoje!

       – Buvot Filadelfijoje? – sukluso Petručijo.

       – Neee, – nutęsiau. – Bet daugmaž įsivaizduoju, kaip ten gyvena. Nieko ypatingo, bet kanalizacija yra.

       – Cha! – stryktelėjo Petručijo. – Ir Rūdoje vanduo iš kranelio bėga.

       Didelio čia daikto!

       Nedidelio. Tik sukau galvą, kuo čia dabar apsiavus. Nesmagu sugrįžti basam. Bul Bul su laimingu Petručijo sugulė tame pačiame kambaryje ant sofos. Krizeno, malonėjosi, o mudu su Lelešiumi nuobodžiai šne-kučiavom apie senovės ir Baltistano reikalus, panagrinėjom kriminali­nės kronikos naujienas, abu nutarėm, kad tėvynė sužvėrėjo, bet aš vis audžiau mintį apie apavą, kol galop priminiau Lelešiui išsprūdusį jo pažadą:

       – Žadėjot batus paskolint. Atiduosiu per Marijos dekanatą.

       – Nu! – pyktelėjo ant savęs Lelešius. – Kaip čia aš dabartės pamiršau! Ryt. Miegot laikas. Dribk greta Marijos.

       – Ne, Lelešiau. Ačiū jums. Važiuosiu.

       Tada Lelešius surado man visai dar gerus aulinius, beveik švarius au­tus, apvilko rudine ir palydėjo per sodą. Pripylė pilną kepurę slyvų ir atidavė su visa kepure. Įdėjo ir pusbutelį Suvalkijoje aukštai kotiruoja­mos naminės Tėviškės dūmas.

       – Vieškeliu, vieškeliu, o te i plentas. Laymyngai!

       Tai aš, aš, galvojau mušdamas koją į sukritusias dulkes, galėčiau dabar svaigti Lelešiūtės glėby, krimsti antaninius obuolius, stebėti gyvenimą, tapyti, rašyti, klajoti... Tai ne... vienišas nakty, nors jau ir ne basas. Bet susigraudinti ir vėl nepavyko – sustojo itališkas ar švediškas supersunkvežimis. Kabina kaip Lelešiaus virtuvė, šviesu, šilta. Šoferis gražus, jau­nas, baltdantis. Salia jo merga tik su šortais. Ji man ir pasakė maršrutą: Berlin–Konigsberg–Minsk i dalše. Sunku ir akis atplėšt – papai nuogi, kieti kaip kopūstų galvos. Ant dilbio tatuiruotė; rusiškai, bet gotišku šriftu: Mama, rodi menia obratno!

       – Apaksi, – nepiktai pratarė Gvido, t. y. šoferis. – Arba aš tau padėsiu apakt. Bus blogai, – jis nusikvatojo, – nematysi, kur eini, nukrisi nuo tilto ir užsimuši, kaip manai?

       – Tokių dar nemačiau, – pasakiau nudelbęs akis.

       – Dvidešimt dolerių – ir tavo, – nusikvatojo Gvido. Apsimečiau miegąs. Jaučiausi puikiai: auliniai nespaudė, rudinė šilta.

       Kai sustojom nusičiurkšti, pavaišinau juos Tėviškės dūmu. Nataša ilgai tri­mitavo tiesiai iš butelio, tada Gvido išlupo jį ir vožė jai į dantis: kekšė! Gvido ir Nataša. Graži pora. Gerai uždirba. Važinėjasi nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio. Gvido gurkštelėjo, išsitraukė iš po sėdynės tokį visai trum­putį, kone žaislinį, automatuką ir sako:

       – Nori, nušausiu?

       Ir kad, gink Dieve, nepamanyčiau, jog juokauja, paleido trumpą se­rija į pa'e' sodybą svyrančias saulėgrąžų galvas. Čak, čak, čak! krito ir sviro sunkios galvos.

       – Visai kaip žmonių! – sužavėtas šūktelėjo Gvido.

       – Kaip žmonių! – džiugiai pritarė pusnuogė Nataša.

       Vaikai dar beveik. O taip rūsčiai gyvena. Kasdien pavojai, nežinia, kelias... Kas jų laukia? Artėjant miestui, Nataša užsisegė liemenėlę, už­simetė kaži kokį bambos nesiekiantį apdarą, o Gvidonas surimtėjo. Su­raukė tamsius antakius ir įsakė man:

       – Pasaugosi tą žaisliuką, kol grįšim. Grįždamas užbėgsiu paimti. Dar gausi dvidešimt baksų. Ar aišku?

       – Kam jis man! – purčiausi. – Neturiu priešų. Nereikia.

       – Reikia, – paaiškino Gvido. – Man reikia.

       Ir taip pažvelgė į mane, kad iškart sutikau.

       Išstūmė mane iš kabinos Pylimo gatvėje, ties .Romos picerija. Nejauki vietelė, kas žino, bet po rudine jutau automato vėsą – ramu. Po rudine tvaksėjo nerami mano širdis. Kad kelias per nakties apgaubtą miestą į Žvėryną neprailgtų, užsiėmiau taikomosios lingvistikos pratybomis. Taip, rudinė, o ne niekam tikus sermėga. Ponas profesorius iš Jeilio teisingai pastebėjo: ne sermėginė tiesa, mielieji, o tiesa su rudine. Ir gražiau taip, ir teisingiau! Kas dar yra ką sakęs apie rudinę? Aha, Aistis:

 

       Kantri širdie, po pilka rudine!

       Tai andai tu Europą nuo mongolų

       Apgynei nuoga krūtine!

 

       Kaži ar Nataša savo krūtine apgintų Europą? Netikiu. Netoli Refor­matų bažnyčios išvydau du gan keistus vyrus. Patys gal ir nebuvo keisti, keista atrodė jų veikla. Pirmasis ėjo per dešimtį žingsnių priekyje ir kas dvidešimt metrų klijavo ant sienų konservatorių plakatus bei portre­tus. Antrasis jo triūso vaisius nuplėšdavo ir čia pat priklijuodavo leiboristų propagandos kūrinius. Abu dirbo tylomis, nesidairydami, niekas Jiems negrėsė. Ties Jogailos gatve jie pasuko į Cvirkos skverą ir atsisėdę ėmė užkandžiauti. Buvo ketvirta valanda ryto, dar tamsu.

       – Vyrai, – pasiteiravau prisėdęs, užsirūkęs ir pavaišinęs abu tariamus priešus samagonu. – Keistas man jūsų darbas! Vienas klijuoja, kitas čia pat nuplėšia. Ar telpa visa tai i sveiką galvą?

       – Dar ir kaip, – atsiliepė jaunesnysis, klijavęs DDP plakatus. – Ma­tot, pone, kitąnakt veiksim atvirkščiai: pirmas eisiu aš, o Juozas plėšys ir klijuos konservatorius. Mums gerai moka. Ačiū už samanę, gera.

       – Toks darbas, – pritarė užsirūkęs liesas senutis. – Reikia palaikyti rinkiminę temperatūrą. O ir nepavojinga. Seniai tokios neragavau, – pagyrė Lelešiaus lauktuves ir jis. – Kerpa liežuvį!

       – Į politiką mudu nesikišam! – atsisveikindami vienu balsu patikino mane keistieji darbininkai ir dingo už Petro statulos.

       Bet naktis baigėsi nekaip. Ties Vykinto skersgatviu kelią man pastojo penketas jaunų buliukų – išsirikiavo vėduokle per visą trotuaro plotį. Politika jiems, aišku, irgi nerūpėjo, bet kėslai buvo akivaizdūs. Paleidau seriją virš jų galvų, kulipkos nuskabė vos gelsvus liepų lapus, ir kileriai išsilakstė kaip žvirbliukai, nė kiek nemeluoju, Nabele, paklausk kada kapitoną Milošą. Eik tu, ne giminaitis jis nei Oskarui, nei Česlovui. Tikras lietuvys nuo Vabalninko, o gal Kvėdarnos, nepamenu. Policijos kapito­nas: aukštesnis nei vidutinio ūgio blondinas. Ne, ne svinski blond, kaip esi įsikalusi iš vieno mano romano apie meilę, vyną ir mirtį, natūralus. Pečiuitas toks, randas per dešinįjį skruostą, turi tiką, t. y. krūpčioja kai­riosios akies vokas. Kodėl jį? Ogi todėl, kad tiems bailiams vos dingus krūmuose, ant manęs vos neužlėkė gužiukas – lygiai toksai pats, kokiu kitados Abrutis vežiodavo Vigiliją į Marijampolės teatrą. Iš jo iššoko keturi policininkai, parbloškė mane ant žemės, supančiojo, o Milošas dar neskaudžiai įspyrė į užpakalį. Aišku, atėmė automatą – ką aš Gvido pasakysiu, užmuš juk? Nusivežė į šalia Ambasados baro esančią būstinę.

       – Kas sužeidė kaktą? – plykst į ausį.

       – Iš kur ginklas? – plykst į kitą.

       – Kur ėjai? – ausavo pakaitom.

       – Jeigu šitaip, – ne juokais supykau, – tai šūdą aš jumiem pasakysiu!

       – Jumiem! – nusiviepė Milošas. – Ką, lietuviškai nebemoki? Plykst, plykst. Kraujotaka iškart pagerėjo.

       – Geras daikčiukas, – pripažino Milošas. – Kiek suplojai?

       – Du tūkstančiu žalių, – pamelavau. – Va, žiūrėkit. Šitą spusteli – ir iškart be garso pila.

       – Meluoji, niekše! – užsimojo vienas erelis. – Be duslintuvo?

       – Nuimkit apyrankes, parodysiu.

       Milošas linktelėjo: nuimkit! Stvėriau automatą, paleidau begarsę se­riją į lubas, suklupdžiau visus prie sienos. Vienas nualpo, kiti tikriausiai pristūmė uniformines kelnes – iškart užsmirdo visa ta jų būstinė. Kur nepristums, – tinkas nuo lubų gabalais krenta.

       – Ar jau gana? – klausiau traukdamasis pro duris. – Gana?

       – Nu gerai, gerai, – atsikvošėjo pažaliavęs Milošas. – Dabar duok savo žaislą mumiem, ir kvit. Nieko tau nebus.

       – Miloše, – taikiai tariau. – Jei aš papasakosiu, ką tu išdarinėji su Kurdistano bėglėm ir Gudijos kekšėm, jei aš ten kur reikia priminsiu tvenkiny ties Rusijos ambasada nuskandintą negrę, jei dar atkasim iš­prievartautą Jeremičiaus telyčią...

       – Cit! – užriko jau išbalęs Milošas. – Cit. Duodu tau du šimtu baksų ir cit.

       Žinojau, kad meluoja. Bet jis tikrai išsitraukė dvi šimtines ir padavė man. Tada aš išplėšiau ragelį su kulipkom, sviedžiau automatą ant grin­dų ir žengiau į duris.

       – O tu, pasirodo, nedurnas... – nuoširdžiai nusistebėjo jis.

       – Durnas, – prisipažinau. – Bet jau eisiu. Žinau, kad bandysi mane nukepti. Ką gi, bandyk.

       Susigrūdau rankas į gilias rudinės kišenes ir pasukau į jau atidarytą Ambasadą. Užsikniaubę ant baro miegojo keli iš matymo pažįstami gir­tuokliai, Karakalpakijos ir Grenlandijos ambasadoriai, snūduriavo ir vie­nintelė visame Žvėryne geltoną bilietą turinti prostitutė Lokomotiv GT. Bet man užtūpus aukštą baro taburetę, kaipmat atkurnėjo visada žvalus šeimininkas Markas Aurelijus Bubelis. Iš tikrųjų jo pavardė buvo Bibelis, bet visi diskretiškai vadino jį Bubeliu.

       – Ko pageidausit? Kaip visuomet?

       Visuomet reiškė: 200ggrynos degtinės su ką tik išspaustomis agurkų sultimis. Smogiamoji galia ir tryda – garantuotos.

       – Ne, Aurelianai, – šyptelėjau, – šįkart dvigubą bansiterio. Bannister in canister. Neteko girdėti? Taip kokiais 1976 metais mėgo kartoti mano kaimynas Rikardo. Tai turit?

       – Oi ne, – atsiduso Markas Aurelijus Bibelis. – Tai yra poną Rikardo pažįstam kaip rafinuotą bei atkaklų gėrovą, bet jūsų minėto viskio nebeliko. Bet kadangi jūs pažįstate poną Rikardo, bei, kaip ką tik teko išgirsti, ir kepą Milošą, tai Ambasados sąskaita įpilsiu jums 1933 metų armanjako. Kai Hitleris atėjo į valdžią, mano senelis, kuris iš paikumo visur pasirašinėjo Bybeliu, užkasė šitą gėrimą nesakysiu kur, jo ten dar liko. Gerai?

       – Puiku! – nudžiugau ir čia pat už langu išgirdau komanduojanti Milošą:

       – Supam iš flangų! Serioža, Kęstai! Pirmyn!

       – Kasnakt susišaudymai, – vėl atsiduso smuklininkas. – Net iš begar­sių, – čia jis gudriai mirktelėjo, – bet aš viską girdžiu.

       – Taip, – sutikau. – Kulka ir be garso randa kelią į žmogaus širdį...

       – Banalu, – susiraukė metras. – Bet dviprasmiška. Užsirašysiu. O čia raštelis jums.

       Ir padavė tavo, Nabele, raštelį. Tiek nemeilės, kad net lengviau atsi­dusau. Du sakiniai, penkios skyrybos klaidos...

       – Imam tik gyvą! – tebešūkavo Milošas. – Živo!

       – O ponas Rikardo retai beužsuka, – ramiai kalbėjo atkastojo ar­manjako savininkas. – Bent jau dieną. Malonus žmogus, tiesa?

       – Labai, – nesiderėdamas sutikau. – O šito autorė, – prasklaidžiau tabako dūmus rašteliu, – dar užeina?

       – Dabar penkta valanda ryto, – susimąstė Markas Aurelijus. – Madmuazel Nabelle visuomet pasirodo penktą popiet. Būsiu atviras: ne viena. Dažniausiai ją lydi vienaakis aviacijos karininkas.

       – Kasdien?

       – Kiekvieną dieną. Penktą popiet. Užrašyti?

       – Ne. Ką ji užsisako?

       – Lakūnas jai siūlo sausą martinį, bet ji jūsų papročiu geria agurkine. Paskui vis laksto j klozetą. Manau, kad ji jus tebemyli. Beje, agurkinė eina jūsų sąskaiton, pone.

       – Ką jūs sakot! Kiek jau ten susikaupė?

       – Du šimtai USD, pone. Juokai, ar ne?

       – Žinoma, ką čia. Turiu vieną prašymą.

       – Klausau, pone.

       – Rytoj jai į agurkinę kliūstelėkit migdomųjų. Kai užmigs, aš ją pa­grobsiu.

       – Bet, pone... atsiprašau... ji juk apsitries.

       –Aš sumokėsiu valytojai. Sutarta?

       –Puiku. Tik jūs man ničnieko... kaip sakoma, o aš nieko negirdėjau. Žodis žodin. Sutarta.

       Į Ambasadą įsiveržė Milošo smogikai, bet aš jau žygiavau Kęstučio gat­ve ir per plauką nepakliuvau po ratais. Penktą valandą ryto! Kone švie­sos greičiu gatve praskriejo baltų ir juodų limuzinų kortežas. Kaip aš pamiršau! Juk šiąnakt į sostine neoficialaus vizito atskrido Mauritanijos prezidentas. Pamedžiot stumbrų ir kurtinių. Gal pirksiąs ir žmoną, Mis Baltiją. Niekur apie tai, aišku, nebuvo skelbiama, bet kam reikėjo, tas žinojo. Gvidonas ir Nataša. Kapitonas Milošas. Markas Aurelijus. Kas turi reikalų su narkotikų kontrabanda, tas žino ir tokias smulkmenas kaip Mauritanijos valdovo vizitas. Gerai, kad ir atsikračiau tuo automa­tu. Vos taip pagalvojau, man kažkas užlaužė rankas ir greitai, nuodug­niai, bet palyginti neskausmingai iškratė. Paėmė ir čia pat persirašė grą­žino tavo, Nabele, raštelį. Rašei ten apie moliuskų slidžią ir mažą meilę. Sraigių meilė maža, bet gražiai jinai slysta... Mauritanijos sekliai buvo tikri, kad tai koduotas įsakymas likviduoti jų valstybės galvą kokiu nors itin klastingu metodu. Tada jie keistu būdu nustatė mano kraujo spaudimą, ištyrė šlapimą, prakaitą, kelias akimirkas pasikalbėjo su Alachu ir įsitiki­no, kad aš niekuo dėtas praeivis. Pavaišino mane džiovintomis figomis, o kai aš paprašiau, kad jie mane džipu pamėtėtų į Užupį, abu sulinksėjo galvom. Mat nutariau užsukti pas pani Bardot-Mniszek, ji gyveno virš Blanchisserie. Tokiu metu ji kaip tik keliasi šerti savo žiurkių. Senė Bardot buvo kurčia, bet mudu puikiausiai susišnekėdavom ženklais. Ji sub­tiliai man paaiškino, kad smuikininkas su perkusistu jau išsikraustė ir jokių kliūčių poezijos Salonui nebūsią. Ištempusi pėdkelnes, imitavo smui­ką, paskui sausais kumšteliais ėmė barbenti į cinkuoto kibiro dugną. Tada užsivyniojo ant kaklo kojines ir iškišo liežuvį, o kibirą spyrė nuo laiptų. Viską supratau: virtuozas pasikorė, o būgnų karalių ji pati nulei­do laiptais. Arabai vėl sunerimo, išrengė senę nuogai ir ėmė tirti jos seiles, bet Alachas jiems ir vėl pakuždėjo – ne ji rezga pinkles. Kad kažkas rezga, tiedu net neabejojo...

       – Kurgi tu buvai? – mieguistai ir visai nepiktai paklausė mano žmona erezija. – Iš Niujorko tau skambino Gerty Gaston, nori pasirašyti su­tartį. Kur tu buvai?

       Terezija jau buvo išsiplovusi galvą, išsivirusi kavos ir dabar išsiblaškiusi rūkė ilgą ir ploną kaip šiaudas cigaretę. Prisiminiau muilo burbulus pučiančią Bul Bul ir šyptelėjau. Ketinau viską nuoširdžiausiai pasipasa­koti, bet Terezija jau buvo pamiršusi savo naivų klausimą ir nusižiovavo: – Sapnavau Krišną! Koks gražus... Kaip gera būtų dar pamiegoti! Pala... ar tu tikrai parėjai, ar aš dar sapnuoju?

 

       Jurgis Kunčinas. Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis: romanas. V: Tyto alba, 1997.