tekstai.lt

Jonas Jackevičius. Eilėraščiai iš knygos „UGNIES ŠEŠĖLIAI“ (2004)

b_200_290_16777215_0___images_stories_file_jackevicius_ugnies_seseliai.jpgKetvirtosios Jono Jackevičiaus poezijos knygos eilėraščiuose ryškėja naujo šimtmečio civilizacijos grėsmių nuojauta, pasigirsta lemties motyvai, šešėliuoja mistinė kosminė ugnis. Autoriaus pasaulėjautą paryškina absurdo ir siurrealistiniai elementai. Kaip ir ankstesnes, taip ir šią knygą Jonas Jackevičius papildo piešinių ir tapybos darbų reprodukcijomis.

 

„Buvau marmurinis / Žaidžiau peilių geležtėmis / Po dangų lekiojo / Metalo žvaigždės / (Koks aštrus plieno vėjas) / Čirpė kvarksėjo žieduota žolė / Dar – geltonas smuikas tavo plaukuos / Fleitos garsas ugnies flažoletai / Išsilydė tartum metalas / Garsai draiskalais spalvotais pavirto / (Koks aštrus plieno vėjas)“ (Jonas Jackevičius)

 

 

 

 


***


Naktyje – nakties maišas,
Jame dūzgia geltonas vabzdys –
Jei matei,
Nemėgink kam nors prasitarti,
Nes tave nudės iš už kampo
Ir įmes į šiukšlių konteinerį –
Pabusk, pabusk, sako mažas arkliukas
Ir alsuoja tiesiai į ausį.

 

Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.



 

***


Stiklinis miestas čiuožia stiklo kalneliais
Kas gyva lieka už stiklo
Sprogsta žvilgsnis už stiklo
Ir subyra stiklinis vabzdys
Ir iškrinta stiklinio paukščio akis
Ją praryja stiklinė žuvis
Ji plaukia už stiklo –

Gaubtas stiklas – kad nesušaltų gyvybė
Iš praeities ateities praeitin
Ateis už stiklo belsis už stiklo pavasaris
Bet jis bus ir vasarą bus ruduo ir žiema
Veiksmas pagreitintas kaip lunaparko švytėjime –
Sninga už stiklo
Ir tas kuris žiūri pro stiklą
Žino teks čiužinėti ant stiklo
Teks mylėtis ant stiklo
Nes kas už stiklo
Kas čiuožęs ant stiklo mylėjęs ant stiklo
Jo veidas priplotas prie stiklo
Ir protas prie stiklo ir po stiklu
Jam teko žiūrėti pro stiklą į vabalą gyvą kuris ėjo per stiklą
Į bakteriją gal net molekulę fotografuotą per stiklą
Na o šiandien dabar –
Lekia vėju plieniniai žirgai
Ir sudūžta pasaulis

 


Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.



 

VAKARO SLENGAS

Plaukia išplaukia nuplaukia
Stogais apšerkšnijęs sidabras
Gatvė nuplaukia ir plaukia
Pasvirusio namo šešėlis
Stogas pasviręs pro akį
Nosinė tartum gėlė
Iš ausų – konfeti
Iš burnos – serpantinai
Rankoj – plaukia vanduo
Plaukia išplaukia nuplaukia
Gatve paplaukus gražuolė
Ją nuliūdusią gatvėj sutinka
Paplaukę gėlėti žmonės
Ji sako girdi garsus
Prieš išnykstant gyvybei šviesa
Keitė tamsą ir liko garsai
Paplaukusią liūdną gražuolę
Gėlėti žmonės pakorė
Senamiesčio rūsyje
Ir tada gražuolė pabudo
Nes tai buvo mažas spektaklis
Sugalvotas toks ritualas
Ir užsidegė smuklėse lempos
Ir paukščiai išskrido pro langus
Ir žodžiai į vakaro slengą
Paplaukusį slengą pavirto
Ir cigarečių ugnelės
Su muzika sukosi vėjy
Paplaukusios žavios panelės
Liūdnai žiūrėjo pro langus
Ir troško mirties ir meilės

 

Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.



 

DURYS

Taip palengva
Nuslysta mintis
Lyg varguolis į guolį
Kodėl veriasi durys
Ir kitas pasaulis
Ir gatvės regėtos seniai
Ir žmonės seniai nugyvenę
Ir žingsniai artyn
Ir šviesos artyn
Slenkstis durys anga
Tą minutę esi ir buvai arba būsi
Čia ir tenai vakare naktį dieną
Ir mintis nieku virsta
Nuslysta
Pavargus
Tarytum varguolis į guolį
Ir vėjas uždaro duris

 

Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.




 

***


Taškas ovalas o gal rutulys
Jis yra kambary
Lauke ant žemės ore
O tikslas tas pats
Prieiti
Prisėlinti taip palengva
Žvilgsniu vos paliesti
Ir suvokti
Koks tai pavidalas
Gal tai žmogus
Gal gyvulys gal paukštis
Ameba ar dar kažin kas
Augalas angelas gyvis negyvas
Akmuo gyvas sidabras auksas ar deimantas
Pilkos uolienos taip žėri
Mėnulio aky
Pilnatis taip apvirsta pavirsta į dėmę į tašką
Į tai ką įstatymai griežtai draudžia suvokti
Ir tai – pilnatis
Pilnas laukas gėlių ir muzika skamba
Ovalas o gal rutulys
Primena
kad yra kambarys rutulys taškas reikia sėlinti taip kad
                       nors dalį smėlėto pavidalo
galima būtų užčiuopti stebėti smėlio pilis jų vaizdą vanduo
                       praskalauja mažo vaiko aky
ir jūron nuplaukia ir telkšo bala kambary jūros atvaizdas
                       telkšo mėnulio aky ir lieka
vaizduotėje rūkas aptemdęs akis nesuvokiamas judesio kodas
                       baletas nors šokėjų nėra –
tiktai jų piešinys ir nieko daugiau tik šaltas kaip skaičiai tikslus
                       judesio kodas
reikia laukti rytojaus –
rytas greičiau ištirpdys abejones ir žinosi: miręs esi

 

Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.



 

LEMTINGOJI

Baltuos voratinkliuos – likimo šukės žėri
Kampuos – numirę balzgani žiedai, –
Ir ant akių – voratinkliai, maskuojantys negerą
Nuodingą žvilgsnį – atmintį pragėrė
Visi, kuriuos estetiškai žudei

Ir kaip letargas – amžinas budėjimas –
Žudei ir pražudei ir pražuvai –
Ant laikrodžio rodyklių painiojasi baltos gijos,
Ir krinta trys burtažodžių lelijos,
Liepsnojančios kaip tavo apžavai

Ar tavo tie karoliai taškosi ant žemės?
Tai tu – voratinklių retežius rankomis sutraukei?
Ne sapnas, ne: ant kaklo kraujo žymės,
O tu – pavargus ir labai graži,
Ir raitosi iš skausmo tavo vargšės aukos

Puikuole ragana! Artėja tavo metas –
Išrauk rodykles laiko ciferblatams, –
Kaip rūbą gėdą nuo savęs numetus
Voratinkliais pridenki savo kūną
Ir krisk vaitodama į laimės liūną

 

Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.



 

***


Pasibeldžia už lango sudžiūvusi medžio šaka
Viskas lieka už lango
Anapus toli dar toliau negu tas horizontas
Kurį sniegas užkloja ir nieko daugiau

Tik paukščiai mažytės gyvybės nešėjai – ir vienas iš jų
Lenda į akį, kraipydamas snapą, iš ten stebi pasaulį,
Mato, kaip saulė pagimdo žalią gyvatę – ji dangum
nusidriekia, ir ritmas kartoja, ko žmogus
jau negali suvokti – ten visas pasaulis ir paukščiai lyg baltosios
           snaigės skrenda tolyn iš akių, –
Ir niekas pasauly nežino,
kodėl visai banaliai
tos šakos į langą bilsnoja –
priminsiu – prieš šimtmetį liūdnas poetas
supainiojo rudenį, žiemą ir laiką, bet kosminis vėjas iš tolo
           kartoja garsą ir judesį,
vaizdas akimirką trunka – niekas niekur ir niekada
           ir nieko daugiau

Jackevičius, Jonas. Ugnies šešėliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004.

 

b_550_797_16777215_0___images_stories_file_jackevicius_ugnies_seseliai.jpg