Geltonas vabzdys išlekia į pasaulį

 

Kiekvienas vabzdys nori lėkti... Poeziją galima lyginti su bet kuo: laumžirgiu, peteliške, nežinomo vardo vabzdžiu, netgi nežinia kokios rūšies. Tačiau ir jis drąsiai kilnoja savo sparnelius. Kažin ar visiems rūpi lietuvių poezija, pasaulis turi tūkstančius savo didesnių ir mažesnių rūpesčių. Juoba dabarties pasaulis. Betgi – vienas senovės kinų poetas yra prasitaręs, kad Visatoje kažkas pasikeičia ir nuo vieno drugelio plastelėjimo. Taigi tikėkime tuo.

Reikia pasakyti, kad poetas, šios knygos autorius (jinai sudaryta iš keturių lietuviškų rinkinių, t. y. atrinkta, tarkime, rinktinė) priklauso kartai, kuri gyveno tariamaisiais komunizmo statybos metais Tarybų Lietuvoje. Jonas rašė jaunystėje, paskui – nelabai. Nelabai dėl to, kad sovietiniai redaktoriai jo nenorėjo spausdinti. Tuo metu spaudoje pasirodė tik keletas Jono eilėraščių, o jis tapė paveikslus, dirbo televizijoje, rimtai sekė ir studijavo gimtosios ir pasaulio literatūros, meno, muzikos naujienas, kai kuriuos savo tekstus palikdamas stalčiuje ateičiai. Tai universalaus talento menininkas. Mano galva, iš jo galėjo išeiti bet kurios srities kūrėjas. Jau tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kažin kaip sušvito jo daugiabriaunis talentas. Viena po kitos pasipylė knygos ir publikacijos. Artimiems Jono bičiuliams tai gal ir nebuvo staigmena (nors gera kūryba visad yra staigmena!), tačiau pritapti prie postmodernios aplinkos nebuvo paprasta: poezija kaip ir kiekvienas kitas menas keitėsi, kiti laikai – kitos dainos, t. y. kita kalba.

– Būtum ėjęs su mūsų karta, būtum dabar didelis poetas, – tarstelėjo vienas tarybinis poetas kitam, grįžusiam iš lagerio, nepritapėliui...

Kokiu būdu poezija įsirašo į kontekstą, yra nemenka mįslė. Kontekstą formuoja daug kas: ir laikas, ir mados, ir skaitytojas, ir kritika. Laikui bėgant nemažai drumzlių nuplaukia, lieka tai kas švaru ir gryna. Jonas Jackevičius turėjo pakankamai laiko tą kūrybos savybę suvokti.

Kokios tos išliekančios poezijos savybės? Autentiška žmogaus laikysena, su visom laiko žymėm, gerom ir ne tokiom jau gerom žmogaus savybėmis. Žmogaus gyvenimas praėjusio šito meto Vilniuje, kur irgi skambėjo įvairių šalių muzika, liejosi vynas, alus ir degtinė, naktimis keitėsi žalios bei raudonos šviesos, kaukšėjo nutolstančių moterų kulniukai.

Ne visi poetai yra (ar buvo) bohemininkai, riaušininkai ir skandalistai. Esama (o ir buvo) pakankamai tokių, kurių girtuokliavimai, skandalai, riaušės tarsi nepastebimos. Jono lyrikoje (jeigu tai iš tiesų grynoji lyrika) pasitaiko ir to, ir to. Spalvų, ekspresyvių, žaižaruojančių, aistrų, siautulingų, nevaržomų, sielvarto, vyriško ir graudaus. Tai atvira pasauliui ir jo apokaliptinėms apraiškoms lyrika.

Džiaugiuosi, kad geras mūsų bičiulis, puikus amerikiečių poetas, jau daug metų gyvenantis Lietuvoje Kerry’s Shawn’as Keys’as drauge su sumania bendraminte Judita Gliauberzonaite ėmėsi šios poezijos vertimo į anglų kalbą. Manau, kad čia „Geltonam vabzdžiui“ tiesiog pasisekė: jis galės paskraidyti po natūralią, šiltą ir plačią anglų kalbos pievą. Antra vertus, vertimas yra vertimas. Adekvatumo reikalauti čia visada beviltiška. Neatsimenu, kas pirmas pasakė, kad poezijos vertimas yra savotiškas „kraujo perpylimas“, medicinos terminais kalbant, donorystė. Taigi – geros kelionės!

 

Sigitas Geda

Vilnius, Jauniaus gatvelė, 2005 m. sausio 12 d.

 

 

 

***

 

Naktyje – nakties maišas,

Jame dūzgia geltonas vabzdys –

Jei matei,

Nemėgink kam nors prasitarti,

Nes tave nudės iš už kampo

Ir įmes į šiukšlių konteinerį –

Pabusk, pabusk, sako mažas arkliukas

Ir alsuoja tiesiai į ausį.

 

 

 

***

 

Stiklinis miestas čiuožia stiklo kalneliais

Kas gyva lieka už stiklo

Sprogsta žvilgsnis už stiklo

Ir subyra stiklinis vabzdys

Ir iškrinta stiklinio paukščio akis

Ją praryja stiklinė žuvis

Ji plaukia už stiklo –

Gaubtas stiklas – kad nesušaltų gyvybė

Iš praeities ateities praeitin

Ateis už stiklo belsis už stiklo pavasaris

Bet jis bus ir vasarą bus ruduo ir žiema

Veiksmas pagreitintas kaip lunaparko švytėjime –

Sninga už stiklo

Ir tas kas žiūri pro stiklą

Žino teks čiužinėti ant stiklo

Teks mylėtis ant stiklo

Nes kas už stiklo

Kas čiuožęs ant stiklo mylėjęs ant stiklo

Jo veidas priplotas prie stiklo

Ir protas prie stiklo ir po stiklu

Jam teko žiūrėti pro stiklą į vabalą gyvą kuris ėjo per stiklą

Į bakteriją gal net molekulę fotografuotą per stiklą

Na o šiandien dabar –

Lekia vėju plieniniai žirgai

Ir sudūžta pasaulis

 

 

 

***

 

Smuiko raktas

Boso raktas

Durų raktas

Stenkitės prisiminti

Jūsų kompiuteryje

Vabzdžių žodynas vabalų etiketas

Nes dainavot kaip paukščiai

Šokot kaip vabalai

Mylėjotės lygu driežai ir gyvatės

Jūsų aky

Rakto reliktas

Paprasčiau ir lengviau

Electronic card

Atrakina sulipusius žmones

Ir vabalus

 

 

 

***

 

prasidėjus eksperimentui

kambario kertėje

žemai po grindimis urzgia mano žmona

patariu nekreipti dėmesio

nes jos minkštas charakteris, –

ji myli poeziją

toliau viskas vyksta

kompiuteriui analizuojant

skaičius tarp žvaigždynų

vis tikrinant

ar skamba kas nors erdvėje

ar Pitagoras girdėjo

ar trukdė girdėti ausų ūžesys

esu patenkintas eksperimentais

nemušu savo žmonos elgiuosi protingai

matydamas veidrody šviesulius

žinodamas – esam numirę

 

 

 

DAMOS

 

Naktį nebūna žvaigždžių,

nes šviesa plieskia į viršų, –

į senamiesčio aikštę

jos atvyksta juodais limuzinais.

– Jūs pamatysit, kaip šviečia

vidinės damų baterijos, –

sako jaunutis šveicaras,

pravėręs baro duris.

Tada ima mirksėti akys,

meta ryškią šviesą į priekį, –

nuo šito švytėjimo silpsta

lesbietės lyg gėlės nuskintos,

ir padavėjas jaunutis

jau nebenori moterų.

Jos visos čia susirinkusios

seno baro griuvėsiuose

laukia mirties –

ir lygiai po šimto metų

kolboje gimę jaunuoliai

statys šiuolaikinį spektaklį

apie buvusio šimtmečio pradžią,

apie tai, kaip šaukėsi laimės

mechaniniai žmonės

 

 

 

***

 

Jis neturi šešėlio

Ir nesupranta žvaigždžių kalbos –

Tik širdy dar rusena kelios

Gęstančios anglys,

O nakties vėjo vargonai

Mėgina įpūsti šiek tiek gyvybės,

Kuri yra tik muzikinė forma,

Egzistuojanti net keliose sistemose:

Nemanykite, kad dvylika tonų –

Tai rafinuotumo riba, –

Nakties garsus girdi

Tik peteliškės, kurios

Vis mėgina patekti į mėnulio šviesos ratą,

Apibrėžtą kreida –

Nakties muzika tylesnė, o nakties gėlės

Kvapnesnės už tas,

Kurias kaitina saulė:

Šėtono šviesa tyli ir rami,

O inkunabuluose parašyta,

Kaip įprastą debesų spalvą

Galima perdažyti juodai,

Žinant keletą paprastų cheminių procedūrų

Žmogus iš didžiosios raidės,

Kuriam amputuota galva –

Tamsos valdovo grobis –

Nakties tamsa ištirps,

Jis liks gulėti po saule ant karštų akmenų

Ir bus panašus į sudžiovintą driežą –

Tai – puikus eksponatas gamtos muziejui,

Papildantis dar vieną – netyrinėtą –

Evoliucijos grandį.

 

 

 

VIENO ĮVYKIO KRONIKA

 

Tai buvo ekstazė: į žėrinčią didmiesčio ugnį

plaukė didelė, graži, pasipuošusi

rožėmis ir auskarais

uodegota žuvis.

Publika plojo: jai reikėjo nakties, kuri kvepia rožėmis.

Ir dar –

šiai istorijai būtinas buvo stiklinis galvijas,

bet vėliau paaiškėjo: tai buvo ginkluotas paukštis.

Televizorius garsiai pasakė:

Padėtis kontroliuojama!

Prelegentas rūkė cigarą ir ėmė žaviai gražbyliauti –

jis prisiminė motiną, tėvą ir buvusį laiką, –

Tuo metu jau visi ir visur sužvėrėjo –

jis prisiminė net sužvėrėjusią mažą mergaitę,

tris kastruotus kentaurus

ir vyrą, kuris suanglėjo Pompėjoj –

jie buvo pamišę, ir ėmė jiems degti plaukai,

todėl užgimė visos poetinio lauko struktūros –

tada pranašas lipo iš degančios jūros,

tuo metu jūros bangos išplovė sušlapusią moterį,

ir tada kontroliuojantis padėtį šefas ją areštavo,

o ekspertai, jos kraują ištyrę, pro stiklą pamatė

viruso akį.

Prelegentas iššoko iš dvylikto aukšto,

nes žinojo gerai, kad visa tai – sapnas,

naktyje veido plotis prilygo mėnuliui,

barzdoje ėmė dygti žiedai –

jie kvepėjo lyg sodas,

ir nuslydo dangoraižių mūrai virš degančios jūros.

O aštuntą iš ryto

jauna ir žavi sekretorė atidarė duris ir pamatė už stalo

nuogą šefą, gurkšnojantį rytmečio kavą,

jis buvo supopierėjęs ir baltas,

švarus tartum stiklas, su gėlėta apykakle,

buvo matyti, kaip dirba jo smegenys,

į jas šovė vėliau kažkoks komunistas –

apie tai padainavo iš ekrano išskridęs gražus pederastas,

po to buvo rodoma kronika: pats prezidentas

žuvį bučiavo, o paukščiui įteikė ordiną,

jų nuotraukos – visuose šios dienos laikraščiuose.

 

 

 

LOVE STORY

 

Pridvėsusios žiurkės žvilgsnis

Primena marškinių sagą

Kuriai baigia ištrūkti siūlai

 

Mėnulis baigė sutirpti

Poetai nulaižė dangų

Kaip subtiliausią skanėstą

 

Kai visos šviesos užgeso

Liko lovoj alyvų kvapas

Ir žiurkės kailio spalva

 

 

 

SCHIZO

 

Tai – laikrodžių kalba, pusiaunakčių vidurkis

ir pusė katino už kampo murkia,

tai laikrodžių savybė – tie daiktai per pusę –

alsuojantys, pridusę ir uždusę –

ir laikrodžiai per pusę, laikrodžiai per pusę,

per pusę mirusių gašlumas – jo kerus patyręs –

esi jau miręs –

nebebūna tyro

vandens ir oro tyro – nuodas spindulingas

į smegenis kaip lazeris įsminga,

per pusę skilo žemės rutulys,

erdvė suskilo tik į dvi dalis,

ir tolsta dvi galaktikos, šviesu, bet sapnui akys merkias,

kraujuotą dangų taško fejerverkas,

o mylintis eilėraščius ir meną fanas

pasako, kad per pusę skilo falas –

Ir pusgalviui poetui gulinčiam stiklinės akys mirga:

Raketos dvi – pro langą įskrenda į morgą.

 

 

 

PLIENINIS VAIDUOKLIS

 

Sninga sninga į sielą sninga

Kristalinės sekundės ir dangaus geometrija

Bet lieka baltoji sniego spalva

Sniegas sniegas ir skaudūs tvinksniai

Pulsas taškosi sniego pusnyne

Paukštis sušalęs miestas subjuręs

Plieninis vaiduoklis keliu į širdį

Lekia ir blaškosi žėrintis sniegas

Taškos po sniegą kruvinos šviesos

Sninga ir sninga į sielą sninga

Tyla jau seniai prasmingesnė už muziką

Viską sukaustęs į šaltą metalą

Suka į slidų spindintį kelią

Motorizuotas plieninis vaiduoklis

Sninga ir sninga į sielą sninga

Švytintis baltas sekundžių sniegas

Lieka tamsa ir švytėjimas baltas

Plieninis vaiduoklis mirtiną žaizdą

Įbrėžė ledinėje tuštumoje

 

 

 

ATEIVIS IŠ KOSMOSO KALBA APIE KOSMINĘ GASTRONOMIJĄ

 

Starto aikštelė – ant stalo:

Keturios kojos ir akis vidury –

Rizika – minimali –

Akis vidury balto ploto

Ir gėlės, vaizduojančios grožį,

Ir žvaigždės, žaviai burbuliuojančios

Kiekvieno svečio stiklinėje, –

Kilniausias šaltas sidabras

Liečia įkaitusį gomurį –

Ir nemanyčiau, kad žmonės

Išbalzamuotais pilvais

Mato, kaip auga ant stalo

Palmės, ir žiūri akis,

Panaši į oazę smėlynuos, –

Žalia akis vidury –

Ji meilės prasmę pakeičia

į kosminę gastronomiją:

Aistringas ateivis

Geria benziną ir laka

Su buterbrodais tosolą –

Baltų žyniai jam išbūrė,

Įpūtė magišką galią –

Įlįst į elektros rozetę,

Laidu nukeliauti, kur reikia –

Įkalt nevidonams į galvą,

Kad elektroninis vabalas

Visai ne prastesnis už gyvą –

Skaudesnis – šešėlių pasaulis.

Vos šviesos arenoj užgęsta,

Klounas vaitodamas verkia,

Ir ašaros krinta į smėlį...

 

 

 

KATARSIS

 

Žalių akių gaidys praranda savo galvą –

Tai dramaturgijos kaprizas, taip pigiai

Įkrinta sąmonėn spalvotas vaizdas:

Ant scenos mėtos paukščio žydinti akis,

Žemai – raudono purvo pritaškyta, –

Spektaklis buvo suvaidintas rytą

Ir buvo suvaidintas vakare ir vakar,

Bet nesibaigia publikos plojimai ir ovacijos,

Ir žiūri paukščio žydinti akis.

Ir kraujas virsta degančiais indigo, kobaltu ir kadmiu.

Ir publika iš džiaugsmo staugti ima.

Ir krinta gėlės kiekvienam į gerklę.

Ir lieka salėj keistas gargaliavimas –

Lyg nuklegėtų klozete vanduo.

 

 

 

GALVOS ISTORIJA

 

Tai buvo vienagalvė kompanija

išvirkščiai matomų

išvirkščiai mylimų

išvirkščiai saulės apšviestų žmonių

o kai užsidegė geltonos vakaro lempos

išvirkščiai matomi žmonės

mėgino linksmintis

nors geso langai

aprūkę nuo ugnies

kurią išprovokavo

išvirkščios meilės poetika

kitą dieną laikraščiai rašė

kad sudegusioje bibliotekoje

negyvam šeimininkui

į galvą buvo įkalta vinis

 

        Jonas Jackevičius. The Yellow Insect / Geltonas vabzdys. Į anglų k. vertė Judita Gliauberzonaitė ir Kerry Shawn Keys. V.: Diemedžio leidykla, 2005.