Kalina Baluta trenkė durimis ir išėjo. Jam, geraširdžiam storuliui, atsibodo žmonos priekaištai, neva jis vis girioje ir girioje, atseit tik svečias namuose – svetimas.
       O kaip kitaip, jei Kalina – girininkas. Pareigų, darbo begalė, nesėdėsi namuose prie židinio rankas sudėjęs. O žmonai, pikčiurnai, vis negerai. Tai ji nori, kad jis šulinį išvalytų, tai vaikų, tai namo stogas kiaurias, tai kaminas apgriuvęs, nesupaisysi bobos. Iš jos lūpų Kalina tegirdi kaltinimus – ne gyvenimas, o pragaras. Kitas jau seniai būtų neapsikentęs – pakėlęs prieš save ranką. Tačiau Kalina Baluta ne toks – ramaus būdo, minkštas, nuolankus. Ne vyras, kaip kalba žmonės, o mazgotė, žodžiu, padugnė. Daugiausia, ką jis gali padaryti, tai išeiti. Trenkti durimis ir išeiti. Kaip ir šį kartą – į girią, į savo mylimą Belovežo girią.
       Girioje Kalina atsigauna. Papuškuoja. Nusiramina. Čia jis pamiršta žmonos niurzgesį, įkyrius kvapus. Tik girioje Baluta jaučiasi gerai. Čia jis savas, niekada nepasiklysta, visada randa kelią namo. Girioje jį visi pažįsta, o ir jis – veik kiekvieną padarą. Žvėrys, medžiai, paukščiai – geriausi Kalinos Balutos draugai, sveikinasi su juo, kalbina, neretai – guodžia.
       Kalina Baluta skolingas nelieka, rūpinasi savo draugais. Ne veltui jo sumeistrautos ėdžios Tarptautinėje girios bičiulių parodoje buvo apdovanotos sidabro medaliu, o inkilai – specialiu prizu. Kad ir kaip kalbino Kaliną parodos rengėjai parduoti ėdžias, didžiausius pinigus siūlė, Baluta nesusigundė. Kartojo, kad darė jas savo draugams girioje, todėl net už milijoną neperleisiąs svetimiems žvėrims, juolab – užsieniečiams.
       Sugrįžo ėdžios į girią, sugrįžo inkilai. Niekada nepasigailėjo Kalina Baluta, nors ir kaip bambėjo žmona, neva, visa tai pardavus, galima būtų buvę nusipirkti namą Minske. Ne, į respublikos sostinę Kalina Baluta niekada nesikels. Ką gi jis veiks be girios – užtrokš ant asfalto.
       O koks grynas girioje oras! Kiek deguonies! Taip ir norisi kvėpuoti pilna krūtine, siurbti į save gaivą.
       Žiūrėk, pušies šakomis nušuoliavo voveraitė: strikt pastrik, vikst, vikst uodegėle. O štai ir briedžio pėdsakai. Atrodo, kad šlubavo bėdulis. Susižeidęs, reikės juo pasirūpinti – gaila skeltanagio.
       Visiems reikia atjautos, meilės. Jei ne Baluta, nebūtų girioje ir stumbrų, kuriais didžiuojasi Europa. Savo rankomis Kalina išmaitino kelis jauniklius, žindė pienu, vystė, supo. Vėliau jie atsidėkojo prieraišumu, sekiojo paskui Kaliną it paskui motiną, niekur vieno nepaleido. Į svetimus – piktai šnairavo. Žmona ir vėl pavydėjo, be pagrindo.
       Nemėgsta Kalina Baluta medžiotojų, nesupranta liguisto pomėgio – žudyti žvėrelius, ypač stumbrus. Jie tokie patiklūs. Niekada Baluta neturėjo ir niekada neįsigis šautuvo. Tačiau tokia tvarka – pyškina žvėris medžiotojai girioje, atseit populiaciją reguliuoja. Nesąmonė!
       Štai barsukas nubėgo: paknopst, paknopst… Toks juokingas. Greičiausiai pas šeimą. O čia ir upelis, bebrų užtvanka. Pasiutę tie bebrai, antai kiek medžių nuvertė, nepasigailėjo; teks juos Balutai pabarti.
       Kalina pasilenkia, pasemia rieškutėmis vandens ir godžiai geria. Skanus vanduo iš upelio – švarus, tyras, veik „Derida“.
       Atsigaivinęs Kalina Baluta pakyla, perbraukia delnu savo vešlius ūsus ir eina gilyn – į girią.
       Vis tamsiau ir tamsiau, vis sunkiau brautis pro eglynus.
       Pabaidytas girininko nustraksėjo kiškis. Paspruko žvairys beuodegis.
       Kalina nusišypso. Eina toliau. Kas jo tyko? – galvoja Kalina Baluta. Kas laukia kiaunės, šeško, audinės? Bėda su šernais, niekaip nepavyksta susitarti. Ir taip, ir anaip rūpinasi jais Kalina, tačiau jie vis tiek traukia iš girios, išrausia kolūkio bulves, pripėduoja. Kolūkiečiai pyksta, užsidega kerštu. Suprantamas jų susierzinimas, – kai nebelieka bulvių, ištisos šeimos badauja. O ką gali jiems (žmonėms) pasakyti girininkas – nieko, todėl lyg nusikaltęs nuleidžia galvą, kai jie grasina visus šernus iššaudysią. Pamėlsta Baluta iš pykčio, tačiau tyli, nieko nesako. Nekalti šernai. Nekalta ir lapė rudasnapė, išpjovusi kaimynų perekšles, nekaltas pasiutęs vilkas pilkas, apdraskęs grybavusius mokinius; visi jie aną rudenį mirė. Atsargesniems reikia būti. Tokia jau yra ta gamta, nemoki, nebendrauk su ja, neik į mišką, jei bijai erkių ar gyvačių. O Kalina neįsivaizduoja savęs ne gamtoje, myli ją. Meilė, tik meilė yra visa ko pagrindas. Ji griauna galingiausias nepasitikėjimo sienas, mėgsta kartoti girininkas.
       Baluta sustoja prie pušies. Žiūri į kamieną. Žievė pažeista, akivaizdu, kad lokys nagus galando. Šelmis lepečkojis, girininkas jį pažįsta – ketverių metų patinas.
       Kalina Baluta prideda delną prie medžio žaizdos. Paglosto. Sakai ištepa pirštus. Apsiverkia Kalina drauge su medžiu. Apsikabina jį – kaip brolį, artimą savo. Guodžia. Gaila Balutai medžio, gaila nulaužtos šakos, gaila sutryptos samanos, spyglio, išrauto bruknių krūmelio, nukritusio lapo, sukirmijusio grybo.
       Kažkur šalia užkukuoja gegutė. Kalina Baluta klausosi. Girios tankmėje užčiulba lakštingala. Prisideda kita. Trečia... Tetervinas. Kurtinantis paukščių orkestro čiulbesys malonina jautrią Balutos klausą. Baluta taip klausytų ir klausytų koncerto, tačiau reikia eiti – darbo dirbti. Vis gilyn ir gilyn.
       Jau gerokai po vidudienio.
       Atsiveria pievelė, lyg nebuvę gūdžios girios. Čia – baikščių kurapkų pulkelis. Kalina Baluta, palydėjęs jas akimis, gula ant žolės, visada taip daro. Žiūri į dangų. Jame – nė debesėlio. Žydra. Skrenda reaktyvinis lėktuvas, paskui save palikdamas baltą uodegą. Subjaurotas dangus, piktinasi Kalina. Vabalėlis ropoja Balutos skruostu. Maloniai kutena. Girininkas užsimerkia. Vabalėlis eina per Kalinos kaktą, sustoja ant antakio. Laukia. Atsargiai paima vabalėlį. Šis maskatuoja kojytėmis, nori ištrūkti. Danguje suka ratus vanagas. Paleistas vabalėlis klumpa, bėga, netrukus pasislepia žolės tankmėje.
       Belovežo girioje.
       Grybai. Čia visada jų apstu: kazlėkų, raudonviršių, žaliuokių.
       Gražuolė raudonkepurė musmirė pasitinka Kaliną Balutą – saliutuoja. Jis nelieka skolingas, atiduoda pagarbą ir iškilmingai, aukštai keldamas kojas, žygiuoja eglynėlio link. Po šio skarelėmis – šilbaravykių plantacija. Tik imk, jei esi alkanas ir nebijai nusinuodyti.
       Kalina Baluta pažįsta visus savo girios grybus. Tačiau nevalgo. Nė vieno dar nėra gyvenime suvalgęs. Prisivertęs suvalgytų, tačiau ne, niekada nepaims į burną.
       Gražiausi Balutai grybai – miške. Štai baravykas karalius. O čia ir kiti – jo svita. Kalina Baluta atsargiai žengia, stengiasi nė vieno neužkliudyti, kad neduok Dieve nesužeistų.
       Gera. Ramu.
       Netoli jau, visai netoli, kalbasi su savimi girininkas. Netrukus. Štai tas šimtametis maumedis, dvikamienė pušis, skruzdėlynas. Antai ir giria jau ne tokia tanki.
       Kalina Baluta ima giliau kvėpuoti. Jo žingsniai vis spartesni. Kaktą išpila susijaudinimo prakaitas. Nejučiomis ima drebėti rankos – jis pamato į spąstus pakliuvusią stirną. Įsipainiojęs į kilpas bejėgis žvėris guli ant šono, nebespurda, stimpa. Jo akyse – klusnus susitaikymas su likimu.
       Vos spėjau, galvoja Kalina Baluta. Vos vos, kartoja įsiklausydamas į silpstantį stirnos širdies plakimą.
       Jau ir sutemos netrukus.
       Drebulio krečiamas girininkas Kalina Baluta atsisega diržą, sagsto nepaklusnų antuką.
       Nervinasi.
       Stirna vos kvėpuoja.
       Metas gelbėti.
       Baluta mikliai nusismaukia kelnes ir pusnuogis prigula šalia žvėries. Kurį laiką nejuda, tartum kažko laukia, į kažką įsiklauso. Delsia Kalina.
       Pasiryžęs įkvepia.
       Įtempia sėdmenų raumenis.
       Užbliauna stirninu.
       Grėsmingas patino balsas nuaidi per girią, pabaidydamas netoliese buvusius žvėris. Girdėti, kaip jie sprunka į šalis.
       It prie motulės Tėvynės Baluta glaudžiasi, arčiau neįmanoma. Deda ranką ant šilto stirnos kailio, kita įsitveria. Akimirka, ir jis jau... Iš pradžių – labai atsargiai, lėtai pajuda. Vėliau, šviesėjant sąmonei, greičiau ir greičau, lyg norėdamas kažkur suspėti, lyg kažką persekiodamas, vydamasis it plėšrūnas.
       Po valandėlės viena ranka, tyliai sau po nosimi pasibaubdamas, pašnopuodamas, girininkas perbraukia stirnos kailiuką, kitos pirštais gnybteli kulšį.
       Žvėris sudejuoja.
       Išprakaitavęs Kalina Baluta išsiriečia.
       Sustingsta.
       Galutinai įsiveržia į žvėrį.
       Perverta stirna krūpteli. Jos akyse – viltis.
       Aprasojęs girininkas Kalina Baluta, išlaisvinęs žvėrelį iš kilpų, stipriai pliaukšteli delnu per nugarą, atšlyja. Lyg iš slogaus sapno pažadinta stirna pašoka ant kojų ir neria į girią. Ji – vėl laisva.
       Šelmiškai šypsodamasis Kalina Baluta palydi gražuolę atlaidžiu žvilgsniu. Atsisveikina mintyse. Ar gyvenime dar sutiks ją?.. Sutiks, guodžia save, užuosdamas į kūną įsigėrusį patelės prakaitą.
       Šauniai užrietęs savo ūsus į viršų Baluta grįžta prie kilpų. Kruopščiai taiso, paspendžia kitam žvėriui.
       Lyg ir nieko neįvyko valstybės saugojamoje girioje. Sotūs žvėrys ruošiasi miegui, aptilo paukščiai. Kas šįkart paklius, mąsto girininkas Kalina Baluta, slinkdamas tamsia giria namo: šeškas, lūšis, o gal – pasiklydusi žirafa?
       Vėl kupinas jėgų Kalina Baluta grįžta pas žmoną, raudančią. Šis jautrus žmogus net nenumano, kad šiandien, telikus vos metams iki pensijos, Beloveže lengvabūdžiais parašais iš politinio žemėlapio buvo ištrinta didžiausia pasaulio valstybė – SSSR.

       Literatūra ir menas, 2007-01-05 nr. 3124