Mano patologinis geismas europietizuotis – atavizmas, erzinantis uodegikaulis. Iš pradžių buvo parduoti du dideli gintarai ir televizorius „Šilelis“ – taip įsigyti visrakčiai į Lenkiją. Čia – mirštantys žurnalai „Projekt“, „Sztuka“, paspalvinti Jono Pauliaus II portretai, prisipirkta kažkokių neva išsiilgtų krikščioniškų knygų, „Trybuna ludu“, įsigytas Kurtas Vonegutas, Stivenas Kingas, Džordžo Vazario raštai ir net adventistų „Šventasis Raštas“ odiniais viršeliais – jo taip niekada ir neperskaičiau.

            Ne, generolas Vojcechas Jeruzelskis ir jo karinė padėtis man niekada nepatiko. Paryžiuje – kaštonai, Derida, o čia – visur pilka, kava su nuosėdomis, verkšlenantys inteligentai nuolat jaučia pareigą nostalgiškai pakalbėti apie Wilno, Rosy, Ostra Brama, Serdce Syna, klausia, ką galvoju apie Adomą Mickevičių, sako, gyventi przy komunie sunku – laukiant mėsos, eilėje prastovėta ištisą parą ir taip toliau. Ogi buvo, buvo gi kažkada viena valstybė, kultūra, pažangiausia Konstitucija... Iškalbingai nutyla, neva užjaučia mane, istorijos nublokštą į paribio pelkę.

            Valiutinės „Pewex“, „Pewex“, „Pewex“, iki tol niekada neragautų gėrimų ikonostasai – juos tariami disidentai man pirko už markes, dabar aišku: gavo per CŽV agentus. Jiems turiu dėkoti už pažadintus skonio receptorius, iki tol skyrusius tik vandenį nuo degtinės. Ačiū! Ačiū Amerikai, kad skiriu džiną nuo toniko!

            Tikroji intelektinė edukacija: pasišlaistymai prie Vyslos, Kantoro „Cricoteka“, porno filmai per video aksominiame pogrindyje, konceptualizmas, plakato menas, kabaretas „PodBaranami“, Wodka Wyborowa, pasiūlymai prisipirkti odinių striukių ir ambicinga viltis, kad pasaulis kada nors pasikeis:

            Vėliau, 1989–aisiais, Vilniuj nusipirkom dešimt vandens siurbliukų „Malyš“.

            Turėjau marškinėlius su užrašu „Canada“ ir dar vienerius – „Toronto“, tai buvo beveik kaip iššūkis Maskvai. Su M. C. nebenorėjome būti rusai, išpuoselėjome detalų pabėgimo planą – per Vengriją į Austriją, Vokietiją... Pietų Afriką, ten ką tik buvo žlugęs apartheidas. Nekerštingi juodieji, nerimaudami, kad neišsibėgiotų baltieji, primygtinai žadėjo jiems lengvatas – baltieji ir norėjome būti, jautėmės verti tapti euroafrikiečiais, ne vergais.

            Vasara. Sparčiai demokratėjantys vengrų pasieniečiai esą nebešaudė į admiroloHonekerio laivą paliekančias žiurkes, DDR vokiečius, nebent – atsitiktinai. Šimtai, tūkstančiai jų bėgo per Šoproną į Austriją, siena buvo kiaura – vilties rėtis. Ketinome prisidėti, išduoti SSSR – Tėvynę mūsų, mūsų žlungančią Tarybinę Tėvynę, garantavusią numirti komunistų ir nepartinių bloke.

            Apsistojome Budapešte. Ne, ne pabėgėlių stovykloje, išsinuomojome prašmatnų etnografiškai apstatytą butą – mat pardavėm siurbliukus.

            Po dviejų mėnesių, kai buvo aplankyti visi muziejai, susipažinta su sekso verslu, iki soties prispjaudyta į Dunojų, prisigulėta parkuose, išragauti vynai, apsinuodyta guliašu, kiaurai ir išilgai išvaikščioti Buda ir Peštas, net surastas tariamas Imrės Nadžio kapas ir rimtyje prie jo pastovėta – baigėsi pinigai. Kitos išeities nebeturėjom – tik bėgti į Austriją, o ten jau...

            Šoprone – patinęs nuo alkoholio DDR jaunimas su monumentaliomis kuprinėmis. Gaujos tokių pat socializmo išdavikų kaip ir mes – vieni niekšai. Iki sienos – apie dešimt kilometrų. Įkapitalizmą bėgti teks naktį, taip norėjosi lyžtelti jo saldesio. Žinoma, pardavėja Šoprono kulinarijoje patikino, kad vengrai tikrai nešaudys, čia, parodė žemėlapyje, geriausia eiti. Tiesa, kelio atgal nebus. Niekada.

            Atsigėrėme kavos. Tokajaus. Ėmėme dvejoti.

            Užsisakėme dar. Persigalvojome, ne, nebūsime euroafrikiečiai, per daug svetima kultūra: voodu. Tiek to, jauni dar. Per Lvovą – ten traukiniui sustojus iš nevilties prisišaudėme tire – grįžome atgal į Lietuvos SSR. Vėl tapome rusai, galvojome – visam gyvenimui.

            Tarybiniame Vilniuje aš neišstojau iš komjaunimo, neįsisegiau trispalvio ženkliuko, nesuplėšiau savo karinio bilieto, būčiau turėjęs baltą, taip pat būčiau išsaugojęs. Norėjau į partiją – nepriėmė. Kodėl? – iki šiol nerandu atsakymo. Nepatikimas?.. Išgama?.. Iškrypėlis?..

            Būčiau komunistas. Tikras rusas. Šiek tiek lietuvis. Slapta sieloje – lenkas. Tautų draugystė – verdantis mano krūtinėje katilas. Internacionalas: Gombrovičius, Žemaitė, Nabokovas, Šimonis, Gorkis, Vitkievičius – sudėtinės srėbalo dalys, prieskoniai – prancūzų egzistencializmas, Neue Wilde, Josifo Kobzono baritonas, McDonaldas. Tik kartu įveiksime sunkumus! Deja, nepasisekė prasmukti – nei į vieną partiją. Visai neseniai net radikalieji Rusijos nacbolai prisipažino, kad jiems su manim nepakeliui, – tikriausiai man turėtųbūti skaudu.

            Demokratija. Žmogiško veido krikščionybė be inkvizicijos, išsiveržusi kaip pūlinys. Kažkokios giesmės. Kunigai. Pamokslai. Patriotai vankos vstankos ant Gedimino stulpų. Eitynės. Alpstantys seniai su vėliavomis. Apakimas. Ašaros. Kryžiai.Kaltinimai. Siaubo pasaka.

            Paralyžiuotas matematikos profesorius U. V iš Norvegijos, atvykęs į išminčių konferenciją Vilniuje su savo raumeningu tarnu, paprašo parodyti getą. Čia buvo getas, aš jau žinau, kad jis buvo ne tik Varšuvoje. Taip, čia.

            Sinagogoje priėjęs rabinas įsijaučia, pasakoja apie Panerius, kažkokį litovcų batalioną – Skrajojantį Olandą, įtariai nužvelgia mane. Kokia mano tautybė? Mano?! Jau nebe rusas, gal – adaptuotas lietuvis, iškastruotas lenkas... Skaitau Hesę, domiuosi Vydūnu, Alberu Kamiu. Taip, buvau pamiršęs, beveik lietuvis, prisikėlusio Kudirkos nenoromis užkrėstas nacionalizmo bacila: dabar man viskas vardan tos.

            Kumpanosis norvegas U. V mane gina – geras vaikinas, nekaltas, taip nuodugniai man aprodė getą, papasakojo apie LDK, Čiurlionį, baroką, Kauno meno mokyklą, sukilimą Klaipėdoje, tiesa, tamsus, dar daug ko nežino. Ko aš nežinau?.. Nieko, gyvenimas prieš akis, sužinosi, – ramina mane U. V ir pakviečia vakarienės. Įtariu, kad praplėstų mano akiratį.

            Paralyžiuotą U. V iškeliame iš automobilio. Restorane nėra vietų. Įkeliame atgal. Vežame kitur. Ten taip pat nėra vietų. Stumiame. Sodiname. Vėl iškeliame. Čia taip pat nėra vietų. Šlapdriba. Imu nekęsti savęs, matematiko, Norvegijos, jo tarno – nevykėlio Maskvos olimpinių žaidynių dalyvio. Vilnius – subinės skylė, o aš joje... Nenusimink, Osle vakarais taip pat sunku patekti į restoraną, ramina mane U. V Netikiu. Netikiu, kad trečiadieniais septintą valandą Osle viskas užakę. Nekenčiu Vilniaus, apsimetu, kad su groteskiška nūdiena neturiu nieko bendro, aš ne iš čia, esu visai kitos dvasinės rasės.

            „Lokio“ restorane atsiranda vietų, tiesa, rūsyje. Vežimėlis užstringa tarp laiptų. Neprasibrausime, nepralįsime su profesoriumi atgimstančioje Lietuvoje. Niekur.

            Dabar tautybė persekioja įkyriau nei kultūra. Erzina. Ypač Bizantija, kurios nebėra, jaučiu, kad ji bet kada gali atgimti. Tai man kelia nerimą.

            Jūs rusas? – nenutylantis klausimas susivienijusioje Vokietijoje. Ne, nacis, kaip ir jūs – iš gestapo. Negali būti!? Taip taip, tenka patikinti, laisvalaikiu žygiuoju, tardau, pašaudau, žudau. Juokaujat. Norite įsitikinti?.. Lietuva, Lietuva, Lietuva, kur ji? Šalia Štutgarto. Ne, netiesa! – įsižeidusi atšlyja. Neee... ji prie Baltijos jūros, Baltijos kelias, Velnių muziejus, Mačiūnas, Fluxus, Sabonis... Nesąmonė, šalia Štutgarto, prisiekiu! Puola klausinėti, ar aš noriu likti gyventi Vokietijoje, asimiliuotis. Taip, vien apie tai tesvajoju, dabar jau laisvoje Lietuvoje – tik miškai ir erkės, vis dar klesti kanibalizmas, mums, žydšaudžiams, sunku – komunistai vėl laimėjo rinkimus. Bet rašote rusiškai? – nepraranda noro išsiaiškinti. Ne tik rašome, komponuojame, tapome, drožiame, vandentiekis, gamtosauga – viskas perimta iš Konstantinopolio, Senoji Rusia, turbūt esate girdėję apie Kijevą Azijoje? Įdomu, labai įdomu. Man taip pat įdomu ten gyventi,prisipažįstu: loterijos, savižudžiai, jie moka daug prasmingų žaidimų su kamuoliu, debilai vaikšto laisvi, jiems nereikia voljerų, jie moka daug gražių dainų, dažnai lankosi Rostropovičius, lordas Menuhinas net prasitarė: Lietuva – ašara mano aky. O kokį įspūdį daro Vakarų laisvasis pasaulis? Koks? Laisvasis. Nuostabu, nepakartojama, mačiau ant medžių augančius džinsus! Turbūt apsirikote. O ar jūs žinote, kad mes, tariami lietuviai, turime ne po penkis, o po keturis kojų pirštus? Kažkur apie tai skaičiau, dabar jau gerai prisimenu, taip taip, Britų enciklopedijoje – neklystu.

            Viltis, kad esu kažkam reikalingas ar įdomus, sužlunga drauge su rubliu. Pasaulis šiuo atžvilgiu neteisingas, kitoks nebus, nors rašomąją mašinėlę pakeitė kompiuteris, degtinę – vynas, o aš vis daugiau vartoju žalumynų, net kartą Hanoveryje sveikinausi su Schrioderiu. Gundanti išeitis – dar labiau tą pasaulį iškreipti, paversti neatpažįstamu, neįvardijamu, svetimu iki koktumo. Kasdien. Norą įrodyti pakeičia geismas suklaidinti – save. Prisipažinti, paneigti, subjauroti, išsiniekinti, pažeminti – greitkelis, kad kiti to nespėtų nepadaryti, tik spėk kuoptis.

            Apsisnargliuoti, apsidergti – štai aš, visomis prasmėmis nekorektiškas lietuvių rašytojas Herkus Kunčius, de Sadą iškeitęs į Seliną, Pasternako „Daktarą Živagą“ į Makarenkos „Pedagoginę poemą“.

            Niekas nebestebina. Jei Kryžių kalne neapdairiai apsireikštų Jėzus Kristus, įduočiau kaip „Mosado“ agentą, lai suka galvas išminčiai, kaip su juo pasielgti. Išties, kodėl dar kartą to nepadarius? Sąlygos vėl mums palankios: trečiasis tūkstantmetis vos prasidėjo, o mes vis dar jauni, energingi.

            Kunčius, Herkus. Išduoti, išsižadėti, apšmeižti: Apsakymai, novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.