Pavasaris sunkiai skynėsi kelią į gamtą ir žmonių širdis. Šalta, speiguota, ledo kalnais ir sniego sienomis apsitvėrusi žiema nepanoro pripažinti naujojo valdovo, kūrė nerealius išlikimo planus ir neketino taikiai bei klusniai užleisti užimtų pozicijų. Žiema paniškai bijojo mirties ir netikėjo Amžinojo Sugrįžimo ciklu. Tačiau miršta tik tie, kurie, linkėdami sau blogo, tiki mirtimi ir nežino, kad būsimų įvykių užuomazgos, tarsi stangriai susuktoje ir suspaustoje spiralėje, glūdi dabartinėje sąmonėje. Tyros palaimos ir Amžinybės simboliai visuomet kelia nesuprantamą pagarbą, retsykiais net baimę, todėl visi, užuot užvertę galvas ir grožėjęsi žvaigždėmis, labiau yra linkę pasikliauti laikinais laimėjimais ir trumpalaike, greitai praeinančia laime. Žvaigždės neišmatuojamai toli, jos spindi, bet nešildo ir slepia neprieinamas dangaus paslaptis. Saugiau pasikliauti kukliu laimėjimu, nei laukti atsako iš tolimųjų galaktikų. Lengviau apkabinti neišvengiamą, lėtai artėjančią Mirtį, nei slaptai trokštamą, po žydru dangaus skliautu paslėptą Amžinybę.
       Žiema, deja, taip pat tikėjo mirtimi ir neketino trauktis, todėl jos, kaip visų maištaujančių ir keliančių revoliucijas, laukė teisėtas teroras, brutali prievarta ir sankcionuotas susidorojimas. Pavasaris, gavęs kalendorinio laiko oficialius įgaliojimus, nesiruošė terliotis su baltosios sesės išdidžiomis ambicijomis ir nelaiku reiškiamomis užgaidomis. Pavasaris negailestingai budino, kėlė, žadino Žemę ir stūmė žiemos pasaulį į užmarštį. Pavasariui artėjant, žiemos įtūžį ir neapykantą pamažu keitė nuostaba ir susižavėjimas. Baltoji karalienė, pernelyg ilgai užsibuvusi, vieną ankstyvą Saulės spindulių nušviestą rytą pamatė visiškai kitą pasaulį, kurį pavasaris kūrė tiesiog iš nebūties. Žiema, bejėgiškai tirpdama, vieną sekundėlę pamatė linksmą, judrų ir iš pažiūros neatsakingą vasaros gyvenimą. Žiema apstulbo, reginys buvo per daug fantastiškas ir neįtikėtinas, tiesiog nerealus. Žiema neteko žado ir spėjusi paskutinėmis pastangomis uždengti vandens paviršių plonelyčiu leduku, suskubo gelbėtis ir trauktis į šalčio karalystę.
       Švelnios pavasario rankos glamonėjama gamta budo ir merkė akis po gilaus bei svaigaus balto miego. Nepaliaujamai tirpo sniego kalnai, gūžėsi ir traukėsi ledo luitai. Linksmai čiurleno sraunūs upeliai ir šaltinėliai. Atsitiesė žali, gležni žolės stiebeliai, greitai dygo ir tarpusavy jungėsi žalios salelės. Saulės sušildytas pakilo vėjas, nuskriejo virš miško ir žadino snaudžiančių medžių šakas. Šviesdami vėjui į veidą išaugtus drabužius , sprogo pirmieji pumpurai. Visa Žemė pakvipo pirmaprade gaiva, sunerimęs virpėjo oras. Šiltos, gaivinančios oro srovės ir Saulės spinduliai iš sprogusių pumpurų traukė mažus, dailiais pūkeliais pasidengusius lapus. Iš saugių urvų pasirodė ir sunkiai pakilo pirmosios bitės, džiugiai dūzgiančios ir dairydamosi kvapnaus medaus pripildyto žiedelio. Akis atmerkė pirmosios mėlynos žibutės, pamačiusios rudus sausus pernykščius lapus, vėjo nulaužtas bei nukritusias šakeles ir sėklų sklidinus kankorėžius. Medžio viršūnėje linksmai riktelėjo juodas paukštis. Pavasaris galutinai įsitvirtino darniame gamtos gyvenime. Tačiau kartu su bundančia gamta akis atmerkė ir pabaisos, kurios žiemos viešpatijoje saugiai ilsėjosi neigiamoje temperatūroje.
       Magas, miegojęs nepaprastu ir ne visiems mirtingiesiems leistinu miegu, budo iš letargo. Sunkiai praplėšęs (tam net prireikė rankų) dešinę akį ir tris kartus garsiai paliepęs, Magas privertė ją žiūrėti. Akis, užsisvajojusi apie kito mėnesio ar metų poilsį, apsidairė ir abejingai pranešė, kad viskas tebėra po senovei. Magas stipriai sumirksėjo ir tik tada pasiruošė tikram poilsiui: atsigulė ant nugaros, stipriai pasirąžė, plačiai ištiesė rankas ir kojas, pasikasė nugulėtus pautus („nugalėtus“ – jausdamas slaptą malonumą pamanė Magas), išperdė duslią seriją ir, parimęs ant rankos, įsistebeilijo į kambarį. Magas vėl buvo savo valdose.
       – Chei, cho, chu, chui, chuuui, – be jokio loginio ryšio dusliai šaukė Magas, džiaugdamasis, kad priskretusi gerklė, taip pat ir akys, rankos, oda, plaukai, nagai ir visos kitos kūno dalys vėl klauso šeimininko.
       – Ššš... Eee... Iii... Šeee... Šeiiik... Šššik...
       Magas ilgai mėgavosi šių paprastų balsių ir priebalsių tarimu, stengdamasis pasirinkti, kokia gi kalba pasakyti pirmąjį, labai svarbų žodį, kuris išreikštų jo, impozantiškos asmenybės, padėtį šiame kambaryje, kieme, gatvėje, rajone, mieste, respublikoje, planetoje... Prisiminęs, kad pusėtinai moka savo gimtąją lietuvių kalbą, ir visiškai varganai anglų, jis prarado nuotaiką, todėl garsiai nusikeikė rusiškai ir suprato, kad letargas neištrynė iš atminties svarbios, visados reikalingos informacijos. Tada versdamasis ant kito šono netyčia išvirto iš lovos ir gyvuliškai klūpodamas ant visų keturių, garsiai pasakė:
       – Aš esu šeimininkas.
       Niekas tuo nesuabejojo, ir Magas nusprendė daugiau nekartoti. Taip, jis vėl savo kambaryje, savo tvirtovėje. Čia jį supo tikros ir falsifikuotos kultūros vertybės: knygų kolonos ir laikraščių stirtos, spintos, sekcijos ir kartono dėžės, prigrūstos kompaktinių diskų ir plokštelių, garsių ir dar respublikoje neatrastų skulptorių lipdiniai, antikinės mąstytojų, poetų, sportininkų, politikų ir oratorių meistriškai padirbtos bei renesanso epochos meistrų prastai padarytos kopijos, modernių Lietuvos tapytojų originalai (Magas su malonumu prisiminė, kad daugelį jų buvo „nupirkęs“ už degtinės ar net vyno butelį), žvakidės, tautodailininkų medžio drožiniai, pypkės, antikvarinė supamoji kėdė, seni lygintuvai, arbatinukai ir originalios formos nebenaudojamas klozetas.
       Pagaliau Magas suprato esąs svarbiausioji kambario dalis, pagrindinis kolekcinis eksponatas. Jis užbaigė architektūrinį būsto interjerą, įgyvendino seną troškimą: jo biblioteka tapo mauzoliejumi. Surinktos, supirktos ar tiesiog pavogtos vertybės Magą tarsi balzamavo, apsupo tikro reikšmingumo skraiste, uždengė kolekcinio rūpesčio šviesa. Magas įgyvendino savo pašaukimą, kurio lig šiolei jam niekaip nepavyko verbalizuoti nė viena iš abiejų žinomų kalbų. Magas gimė miegoti, tiksliau – sapnuoti. Jis plūduriavo sapnų, svajonių, vizijų, miražų, praregėjimų ir košmarų okeane. Pasąmonės Golfo srovės, murkdydamos spalvotuose ir nespalvotuose sapnuose, nešė jį link pačių slapčiausių siekių.
       Taigi Magas pabudo, ir kambarys, prigrūstas kolekcinių retenybių, suskato tarnauti šeimininkui, uzurpatoriui, suverenui monarchui, tironui, despotui, karaliui, kunigaikščiui, patriarchui, prezidentui, seniūnui, šefui, lyderiui, viršininkui, pirmininkui, valdytojui, vadui, valdovui ir saugoti nuo bet kokių vidinių ir išorinių pavojų: piktai ir agresyviai sušniokštė vanduo nuo negailestingo laiko parudavusiame unitaze, mažieji viršutinieji langeliai, garsiai sugirgždėję, sunkiai atsidarė ir įleido gurkšnį šviežio pavasario oro; storos, raudonos, fosforiniais kutais pasipuošusios užuolaidos gundančiai išsipūtė, trylikalempis šviestuvas, ryškiai nutviskęs tučtuojau susigėdo ir, maksimaliai prislopinęs storžievės elektros energijos sudirgintus volframo siūlelius, suspindo intymia šviesa, spintos neramiai sujudėjo ir nusimetė nuo savęs niekingas mėnesių mėnesius be konkretaus tikslo kauptas dulkes, avangardinis paveikslas, vaizduojąs prie Vilniaus savivaldybės durų prikaltą kiaulės galvą, skubiai transformavosi į rokoko stiliumi nutapytą Mago portretą, kuriame jis blizgančiais karžygio šarvais sėdėjo ant puikaus ristūno ir ietimi buvo pervėręs didžiulį septyngalvį slibiną, uolūs, bet Mago nekenčiami, dezodorantai į visas šešias puses išpurškė nenuodingą skystį ir paskleidė antilaikinius smulkių lašelių debesis, sunaikinančius sudėvėto laiko bacilas, kompaktiniai diskai, patikrinę grupių ir atlikėjų pavadinimus, perskildavo sanskrito alfabeto tvarka, plokštelės iš vinilo griovelių išmetė visus muzikinius garsus ir maksimaliai sustiprino traškesius, knygos pasidengė mirtinai nuodingu rūku, balkone susigrūdę tušti alkoholinių gėrimų buteliai pavirto laimingais loterijų bilietais, telefonų knyga paslaugiai atvertė Prezidento patarėjo, tiriančio antgamtinius reiškinius, telefono numerį, pramoginių romanų puslapiuose raidės persigrupavo ir sudarė naujus, dar niekados neištartus prakeikimus, žvakidės kaupė kovinių bumerangų išmintį, antikvarinės monetos, stabilizuotas litas ir nuvertėję rubliai kiekvienam priešui žadėjo neišvengiamus finansinius ir moralinius nuostolius, guminiai žaislai, peržiūrėję svarbiausių televizijų programas – LTV, Tele-3, LNK, Baltijos TV, Vilniaus TV – mokėsi tapti negailestingais bokso, penkiakovės, kun–fu, bušido, domino ir šaškių kovotojais, kilimas pasislinko arčiau balkono ir gudriai paslėpė gilią duobę, paliktą įžūliam kaskadininkui ir įsibrovėliui; balkonas, blokšdamas nuo sienų prilipusį, sustingusį cementą, kalkes ir dažus, prailgino metalines konstrukcijas ir sijas, drąsiai perskrodė naujai užvaldytą dekoratyvinę erdvę ir, nepalikdamas jokių galimybių svetimšaliui grobikui patekti ar pasprukti iš bibliotekos, tvirtai įrėmė metalines galūnes į kitus balkonus; puikiai pagamintos brangakmenių kopijos – briliantai, topazai, safyrai, rubinai, smaragdai, deimantai, perlai, ryškiai raudoni lazuritai, raudoni, žali, rečiau juodi, geltoni, rudi, oranžiniai, pilkai violetiniai ir niekada nebūnantys mėlyni jaspiai, – priverstinio pabėgimo atveju garantavo visišką lojalumą ir konvertiškumą, milžiniška naujametė lempučių girlianda ir elektros laidai instaliavo efektyvią signalizacinę sistemą, po parketinėmis grindimis palindusi atsipenėjusi ir pailsėjusi žiurkė skubiai prarijo nušvilptą „Rokiškio“ sūrio gabalėlį ir pasiruošė kandžioti, draskyti ir kelti paniką itin lengvo elgesio merginoms, moteriškėms, damoms, ledi, sinjoroms ir sinjoritoms, kurios, kaip ji manė, greitai turėtų veržtis į šią sandarią ir saugią kamerą. Magas patenkintas pasikasė padus ir metė į televizorių persišką šliurę, kuri įjungė tolimojo vaizdo aparatą ir, apskriejusi ratą, klusniai grįžo atgal. Atvirkštine transliacija dirbantis televizorius įtikino visus neapsakomai gausius Mago draugus, drauges, pažįstamus ir nepažįstamus žmones, kad Mago nebėra, jis neegzistuoja, o galbūt ir niekados neegzistavo. Ankstyvą rytą pabudę Magui prasikaltę vilniškiai, nelabai kalti kauniškiai, vargu bau ar kalti klaipėdiškiai, šiauliškiai, nidininkai ir tikrai niekuo dėti krekenaviškiai, valydamiesi dantis, mankštindamiesi ir dorai atlikdami šeimyninę sutuoktinių pareigą, automatiškai kartojo:
       – Mago nėra. Mago niekados nebuvo.
       Magas pasirėmė kita ranka ir vėl giliai susimąstė. Skvarbiu žvilgsniu aprėpęs kambario visumą, jis nusprendė, kad kaligrafiškai persirikiavusios kolekcijos dalys sudaro seniausią hierarchinį simbolį, reiškiantį sukčių, melagį, mulkintoją, apgaviką, skandalistą, žonglierių, raganių, stebukladarį, telepatą, burtininką, kerėtoją, fokusininką, humoristą, juokdarį, klouną, pajacą, iliuzionistą, prestidižitatorių, orakulą, šamaną. Magas vėl pasinėrė miegan... ir pabudo sanatorijoje, kuri, kaip vėliau išaiškėjo, neturėjo jokio pavadinimo, tik numerį „7“. Didžiai pasipiktinęs, kad kažkoks medicinos darbuotojas, pirmasis įėjęs į užanspauduotą personalinę Mago palatą, išdrįso jį iš toli apžiūrėti ir pakelti iš miegų, Magas žvilgsniu negyvai prikalė neatsargų mediką prie durų. Antrąjį, neapdairiai užsukusį apžiūrėti miegaliaus, privertė skubiai palikti Tėvynę, išvažiuoti į Albaniją ir pasiprašyti politinio prieglobsčio. Trečiasis Magą aplankęs specialistas žuvo nuo išprotėjusio valkatos rankos, ketvirtasis tapo nepataisomu narkomanu, dvi slaugės, atėjusios apversti letargo miegu snūduriuojančio Mago, tapo pirmosiomis „pilstuko kaukolinio“ aukomis... Kadangi medicinos personalo ir galo, ir krašto nesimatė, Magui pabodo su jais kovoti. Itin paslaugiam „7–osios“ sanatorijos vyriausiajam gydytojui išaiškinęs, kad logika neprasiskverbs į visas gyvenimo paslaptis, jis numojo ranka ir leido atnešti gėlių, vitaminų, potenciją reguliuojančių tablečių, keletą kolekcijos atributų: dėžutę su tarpukario Lietuvos monetomis, skudučius, kuriuos jis pūsdavo, kai sukietėdavo viduriai, tačiau prieštarauti neleidžiančiu balsu įsakė pritvirtinti prie lango tris kolekcines plokšteles bei heraldinį skydą, papuoštą apipešiotu apuoku, o po raudona, specialiai iš namų atvežta pagalve pasikišo Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“. Likęs vienas, jis atsiversdavo šią šventą knygą ir mokėsi, kaip reikia įdomiai gyventi, teisingai suprasti ir valdyti Tikrovę.
       Magas visuomet siekė žinių ir mokslo, tačiau jis, kitaip nei kiti, talentingi ir genialūs magai, iš prigimties buvo neraštingas, beveik bekalbis ir su pasauliu jam daug labiau patiko bendrauti primityvių gestų kalba. Ypač jis džiaugdavosi pastebėjęs savo kuklų įnašą į pasaulinę magiškąją kultūrą. Sužinojęs, kad Amerikoje, o vėliau ir visame pasaulyje plačiai paplito jo patobulintas didžiojo piršto pakėlimas, reiškęs (ką dabar žino kiekvienas piemuo) „traukiau tave“ – Magas iškilmingai davė atsiskyrėlio įžadus, kuriuos kaip poterius atpylė priglaudęs tuomet dar plikai skustą galvą prie žalsvais pelėsiais ir rudomis kerpėmis apaugusių Trakų pilies mūrų. Jis kartu su astrologija, alchemija, chiromantija, ufonautika riteriškai gynė, saugojo ir puoselėjo tikrąsias, magiškąsias žinias, kurias populiarioji okultinė literatūra ir profaniški horoskopai galutinai apdergė, sukompromitavo ir nuvalkiojo. Stumiamas egocentrizmo, pamynęs matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, mechanikos, medicinos, hidrologijos, geologijos, geodezijos, istorijos, retorikos ir archeologijos mokslų įrodytą objektyvaus pasaulio egzistavimą, Magas neigė realų pasaulį ir jo įtaką sau pačiam.
       Magas vėl užmigo ir troško amžinai viešpatauti sapnų karalystėje. Jei ne vienas nenumatytas, neprognozuotas ir nelauktas įvykis, būtų miegojęs net ir šimtą metų. Čia, sanatorijoje, jis troško tapti absoliučiai laimingas, suvelti ploną gyvybės siūlą, pasprukti iš materialaus kūno ir galutinai panirti į sapnų bei vizijų pasaulį. Pritardamos Mago sapnams, tyliai ošė senos pušys. Kasdien, kiekvieną sekundę, pamiršęs lydekas, ešerius, karpius, karosus, kuojas, raudes, šapalus, lynus, kilbukus, dygiotes, moliuskus, nariuotakojus, varles ir hidras, į vidines Mago sapnų gelmes grimzdo meldais apaugęs ežeras. Pagarbaus amžiaus sulaukę pliktelėję ir pražilę pūkiniai, kamuoliniai ir plunksniniai debesys plaukė Mago sapnų kryptimi. Tobulai, žiūrint iš deltaplano, helikopterio, sraigtasparnio, malūnsparnio, oro baliono, dirižablio, ir įtikinamai formuodamos aplinkos dizainą, stovėjo, klūpojo, gulėjo ir tysojo žalos, margos ir juodos karvės, šlemšdamos, atrajodamos, gromuluodamos, rydamos, virškindamos ir šalindamos jauną, vos prasikalusią ir tradiciškai žalią žolę. Neįkainojamo miego nedrumstė pervertinama Vakarų industrija, civilizacija, popkultūra, gamyklos, fabrikai, cechai, gildijos, susivienijimai, uždaros ir atviros akcinės bendrovės, bankai, spaudos kioskai, purvinos geležinkelio ir autobusų stotys, reklama. Chirurgai, ginekologai, stomatologai, neurologai, anesteziologai, okulistai, patologoanatomai, pediatrai, terapeutai, LOR'istai, infekcionistai, radiologai, rentgenologai, reanimatologai, endokrinologai, pulmonologai, ftiziatrai, gastroenterologai, nefrologai, onkologai, traumatologai, psichiatrai džiaugėsi Mago miegu naiviai, tačiau mediciniškai dėsningai tikėdami, kad miegantis Magas atneš mažiau pavojų.
       Žemėje, žmonių planetoje, įprasta, kad Likimas klosto įvykius, nesiklausdamas žmogaus. Tačiau šį sykį Likimas aplankė Magą sapnuose ir pasiūlė didingą sandėrį: Magui, vieninteliam autentiškam dabarties burtininkui, bus leista viešpatauti sapnų karalystėje, bet už tai jis turi pabusti ir atlikti svarbią kultūrinę misiją. Sapnuose Magas buvo gundomas visiškai laisvai naudotis neracionaliomis, nereikalingomis, kvailomis, beprotiškomis, paradoksaliomis, absurdiškomis, paranoiškomis, šizofreniškomis ir nuprotėjusiomis priemonėmis, įgalinančiomis jį pasiekti nematytų ir neregėtų meninių, o vėliau galbūt ir politinių aukštumų. Magas nuoširdžiai susidomėjo pasiūlymu ir neįžvelgė slapto, klastingo Likimo piršto ar pokšto. Net sapnuose nesustabdęs pozityvios, merkantiliškos veiklos, jis kojų pirštais greitai apskaičiavo galimą naudą ar nuostolius, ir davė nebylų sutikimą. Užduočiai įvykdyti Magas turėjo iš esmės pertvarkyti savo psichofizinę sandarą, palikti tiesioginės patirties lygį, atsisakyti dominuojančių instinktų ir pasąmonės pojūčių, vėl priversti dirbti pliurzos indą, koloidinę košę, raudonus drebučius, žąsino šaltieną – smegenis. Magas ilgai dvejojo prieš įjungdamas loginio, racionalaus, ekonominio mąstymo aparatą, nes kol pastarasis išjungtas, Magas praktiškai buvo nesužeidžiamas, nepašaunamas, nesunaikinamas. Instinktais besivadovaujančio Mago galimybės buvo beveik neribotos ir, nebijodamas rizikos, jis žengdavo pačius pavojingiausius žingsnius. Bet šeichu jis buvo sapnų stichijoje, o štai pabusti ir veikti racionaliai, protingai... Tačiau sutikimas buvo duotas, o be to, Magas ligi šiol iš visų situacijų mokėjo išsisukti. Ką jau ką, bet Magas privers smegenis išsiderinti.
       Magas dar sykį pasinėrė į antro lygio sapnų erdvę ir prisiminė, kad anksčiau jis buvo Šešėlių Stebėtojas. Kaip seniai tai buvo... Kaip greit prabėgo tos dienos ir valandos, kai jis galėjo stebėti tekančio vandens raibulius, geltonos Saulės pakilimą ir rudos nusileidimą, mestą šešėlį ant laiko embriono, ant rytinio rasos lašo, varnos kaklo, tigro uodegos, žiurkės ūso, skruzdėlės liemens. Šiandienos žmonių sapnai lėkšti, jiems trūksta spalvų, šešėliai pustoniais nusidriekia ant asfalto, keramzito, betono, šaligatvio plytelių, mazuto ir chemikalų dėmių, metalo strypų, plieninių stacionarių bakų, kanistrų, termosų ir plastmasinių vamzdžių. Mažas Šešėlių Stebėtojas retai būdavo gamtoje. Dažniausiai jį supo mūrai, siauros, purvinos gatvės, akmenimis grįsti didžiuliai, uždari miesto kiemai. Jis žaisdavo ant akmeninio grindinio, liūdnai keiksnodamas autoavarijoje žuvusį vaikystės draugą, rašinėdamas paslaptingas raides, simbolius ir tik jam vienam suprantamus ženklus. Nukeliavęs į praeitį, jardu arčiau laiko gemalo, Šešėlio Stebėtojas išgyvendavo katarsį – ant nutįsusių šešėlių tarsi suvilgytas smėlis krito du, trys ar net penki iš nuovargio sulipę garsai, atkeliavę iš Žinios, iš Būties, iš Prarasto Laiko pasaulio. Jis apsidairė ir pastebėjo esąs šalia jauno ąžuolyno, kuris buvo nenatūraliai pasviręs ir nesuvokiamai sustingęs. Tarp žalio miškelio ir didžiulės kalvos įsispraudė pageltusia žole ir nedideliais vešliais krūmokšniais apaugusi aikštelė. Toliau, ant kalvos, augo sena pušis, kurios kampuotos, netaisyklingai išsikerojusios mažaspyglės šakos ir bukai nukirsta viršūnė priminė šlykščią senę, gal pamotę, gal raganą. Tyliai tyliai, kaip dyzeliniai traukiniai, riedantys pro Žemuosius ir Aukštuosius Panerius, čirškė ir svirpė cikadų choras. Danguje – nė debesėlio, tik kaitriai kepinantis Saulės blynas. Šešėlio Stebėtojas pamiršo supantį pasaulį, pamiršo daiktus aplink, pamiršo save. Jis buvo driežas, išlindęs pasišildyti karštyje, buvo sliekas, nerias giliai į drėgną urvą, buvo grakšti palenkusi galvą stirna, kuri snukiu siekė žalios ir liaunos žolės, besistiebiančios po krūmu, buvo juodas, piktai kranksintis varnas ir šviežioje ekskrementų krūvelėje linksmai besivartantis mėšlavabalis. Šešėlių Stebėtojo sąmonė neramiai krustelėjo – į laukymės pakraštį išbėgo tankiai lekuojąs ir plačiai iškišęs liežuvį vilkas. Šešėlių Stebėtojas prisėlino prie jo, pro kairę ausį įsmuko vidun, susiliejo su vilko esybe ir kraugeriškai nužvelgė ramiai besiganančią stirną. Vilkas prigludo prie žemės, prašiepė snukį, tyliai įslinko į mišką ir, prisidengęs miško vėsa ir šešėliais, sliūkino artyn stirnos. Neapdairiai užmynęs sausą raudonmedžio šakelę, kuri dusliai pokštelėjo po kairia priekine letena, vilkas mėšlungiškai sustingo, bet pastebėjęs, kad stirna neatkreipė dėmesio, šliaužė toliau. „Greičiau, greičiau“, – Šešėlių Stebėtojas mintimis stūmė vilką pirmyn, kuris, pajutęs svetimą valią, piktai pašiaušė kailį ir ėmė muistytis. „Pirmyn“, – suriko svetimas balsas vilko kaukolėje ir šis agoniškai metėsi į priekį, užkrito ant stirnos, parmušė ją ant žemės, ir dar neatsitokėjęs, suleido nasrus į blizgantį sprandą. Garsiai sutraškėjo lūžtantis kaklas, smarkia srove mušė karštas tamsiai raudonas kraujas. Vilkas godžiai puolė draskyti agonijoje besispardantį gyvulį, nekreipdamas dėmesio į Šešėlio Stebėtojo pasišlykštėjimą, garsiai suskambusį kaukolėje. Šviežio kraujo skonis išplėšė Šešėlio Stebėtoją iš vilko kailio. Jis piktai nusispjovė, ranka nusivalė burną ir pasibjaurėjęs pastebėjo kraują ant rankos. „Ne, užteks tokių kvailų žaidimų“, tyliai tarė Magu atvirtęs Šešėlio Stebėtojas. Magas atsisėdo ant Žemės ir pamatė judantį link jo šešėlį. Šis buvo neįprastas, juodas, nepermatomas. Tai buvo laiko šešėlis. Magas pasiruošė slėptis arba sprukti kiek galima toliau...
       Magas suprato, kad tai tik mintys ir nieko daugiau. Jos neprideda kūnui svorio, nagams aštrumo, odai storumo, rankoms lankstumo, kojoms greičio, raumenims jėgos, falui potencijos, skrandžiui sotumo, širdžiai karščio, gysloms kraujo, plaučiams oro, akims šviesos, ausims klausos. Tai tik linksmi smegenų pokštai, kurie Magui dažnai labai nepatiko. Magas suvokė, kad jis nieko realaus ir apčiuopiamo nesukūrė, nepagamino, neužvaldė. Sugrįžo skaudūs apmąstymai ir karčios mintys... Mago akys augo, plėtėsi, kol tapo visu kūnu. Kūnas užpildė visą erdvę, vidinę šešėlio erdvę. Akyse skraidė bitės, vapsvos, stori, garsiai burzgiantys vapsvinai, kamanės, širšės, sparvos, musės, drugeliai, laumžirgiai ir šimto dvidešimt septynių neutralių bei nuodingų rūšių gyliai. Subangavo oras, sujudėjo nekintamos daiktų formos, nuskriejo atsipleišėję voratinkliai, sudžiūvusių žiedų pūkai, seni pageltę lapai. Magas nuliūdo, ir šešėlis įsliuogė į jo akis. Magas pajuto, kad kažkas svetimas užpildė jo vidinę erdvę ir garsiai suabejojo, ar jis – tai vis dar jis. „Ne, tai ne tu“, – atsakė kitas balsas. „Tai kas aš esu?“ Tada tarsi sunkiasvoris traukinys, susidedantis iš devyniasdešimt devynių mazuto cisternų, pajudėjo Mago mintys. Lėtai, labai lėtai sukosi lokomotyvo ratai, nenoriai pajudėjo sukabintos pilnos cisternos. Pamažu traukinys įsibėgėjo, garsiai dundėjo milžiniški ratai, vagonai skriejo beveik minties greičiu ir kai pasiekė kritinį sąmonės greitį, Magas, išmuštas šalto prakaito, skausmingai suriko ir atmerkė akis. Aplinkui tebuvo baltas, nepermatomas rūkas. Iš tiršto rūko brovėsi daiktų formos, perregimi pavidalai, skausmingai grižo mąstymo struktūros, vertinimo ir matavimo sistemos. Milžiniškos magiškos valios pagalba Magas surado ir palietė veidą, timptelėjo už ausies, įsižnybo į nosį, koja trinktelėjo į lovą, apspjovė sieną ir tik tada patikėjo, kad guli sanatorijoje. Į palatą sklindanti nežinomos prigimties energija dovanojo magišką galvos skausmą. Visa laimė, kad papildomas ir nekontroliuojamas galvos skausmas nubloškė visas erzinančias mintis ir klausimus. Tarsi prakiuręs unitazas, maksimaliai atsuktas garso stiprintuvas ar uždegtas dūmų skleidiklis sruvo skaudi, galvą laužianti energija. Magas neatsargiai pasuko galvą ir kaip senas pelų maišas išvirto iš kietos spyruoklinės lovos. Tada paskubomis užsitempė dryžuotą pižamą ir suskato ieškoti to velnio energijos jungiklio. Tyliai pravėręs duris, Magas atsargiai judėjo stiprėjančio skausmo kryptimi. Jam paslaugiai padėjo šaltos ir bejausmės betoninės bei plytinės koridoriaus sienos, girgždančios medinės grindys, virpantys turėklai ir išlūžinėję laiptai. Niekas Magu nesistebėjo, jo nestabdė ir neklausinėjo. Sanatorijos koridoriai buvo visiškai tušti. Magui tai pasirodė natūralu. Sanatorijoje nebuvo policijos, kuri galėtų areštuoti, nebuvo televizijos ir radijo, kurie galėtų nufilmuoti, nufotografuoti, nupaveiksluoti, paimti interviu, pasiųsti į eterį ir įamžinti. Nesimatė ir medicinos personalo, kuris letargistus lankydavo tik ryte, kontrolinio patikrinimo metu. Magas pasijuto laisvas, niekas netrukdė rankomis suimti stipriai tvinkčiojančią galva ir toliau nuosekliai judėti didėjančio skausmo kryptimi. Magas judėjo, kojos pynėsi, linko keliai, skausmas vis stiprėjo, kol pagaliau iš nosies prasimušė kraujo srovelė. Magas nusiėmė pižamos švarką, užsirišo nosį, svyruodamas sustojo prie durų ir jas atidaręs pamatė didelę keturkampę salę, kurioje sėdėjo bordo drabužiais vilkintys vyrai ir moterys. Skausmas buvo toks stiprus, kad Magas pradėjo alpti. Jis parkrito ant minkštos pagalvėlės ir prarado sąmonę.
       Kai Magas atsipeikėjo, jis pirmiausia rankomis pačiupinėjo galvą, nes skausmo visiškai nejuto. Buvo tamsu. Tada apsidairė aplink ir neryškioje prieblandoje pamatė tuos pačius ramius ir susikaupusius žmones, sėdinčius salėje. Magas tyliai atsikėlė, išslinko iš salės ir uždarė duris. „Kaip stipriai prisikankinau“, – nepatenkintas pamanė Magas ir pėsčiomis pasuko į namus. Jo laukė netrumpa kelionė, o ir dangus seniai buvo sutemęs ir ryškios žvaigždės žadėjo ne itin šiltą naktį.

       (...)

       Magui pavyko greitai susisiekti su Akcinio inovacinio banko valdytojo pavaduotoju Rimbertu, su kuriuo buvo gerai pažįstamas nuo jaunystės laikų. Magas galėjo be užuolankų paklausti:
       – Rimbertai, kas atsitiko?
       – Tu ką, iš mėnulio nukritai? „Sekundės“ bankas jau oficialiai bankrutavo. Lietuvoje prasideda didelė bankų griūtis. Saugokis, Magai, – perspėjo kolegą Rimbertas.
       – Man negresia joks bankrotas, – kiek įmanoma ramesniu balsu atsakė Magas.
       Paskambinęs Telesforui į Vyriausybės rūmus ir Bruteniui į „Baltijos biržą“, Magas suprato, kad padėtis darosi rimta, labai rimta. Jis nukabino nuo sienos kalaviją ir visą valandą treniravosi, kol pasigirdęs telefono skambutis nutraukė dvasines pratybas. Skambino Dravenis ir susijaudinęs pranešė tragiškas žinias:
       – Banko indėlininkai būriuojasi prie ofiso durų ir neketina skirstytis. Jie pikti ir įniršę, reikalauja tučtuojau grąžinti indėlius.
       – Kiek jų? – truputį išsigandęs pasiteiravo Magas.
       – Didelis būrys, maištautojai ant aukštų lazdų laiko iškėlę plakatus su tavo portretais ir pasibaisėtinais užrašais.
       – Kas ten parašyta? – sugriežė dantimis Magas.
       – Tuojau pasakysiu, – atsakė Dravenis.
       Jis skambino iš ofiso. Duris saugojo keli tvirti policijos pareigūnai ir neleido piketuotojams artintis prie durų. Dravenis pasistiebė ir per langą perskaitė:
       – „Mirtis Magui“, „Magas vagis“, „Melomano“ bankas – sukčių urvas“, „Grąžink, niekše, pinigus“.
       – Exitus Letalis¹, – tyliai suinkštė Magas.
       – Kalbėk garsiau! Per mitinguotojų triukšmą neišgirdau, kokie bus nurodymai?! – surėkė į ragelį Dravenis.
       – Laikykis, teisybė mūsų pusėje. Su kvailais demonstrantais reikia dirbti kantriai ir metodiškai. Pakviesk dar policijos, tegul saugo materialines vertybes. O tu, Draveni, pasiimk ruporą ir rėžk ugningą antidemonstracinę kalbą, – palinkėjo Magas ir numetė ragelį.
       Dravenis liūdnai palingavo galvą, atsiduso, susimąstė ir patikrino pistoletą, paėmė garsiakalbį, išėjo į gatvę. Viceprezidentas per ruporą džeržgiančiu balsu kreipėsi į įniršusią minią, kviesdamas laikytis ramybės ir taikos. Deja, Dravenio politinis debiutas buvo pasibaisėtinas. Vos ištarus pirmuosius žodžius, minia kaip žvėris puolė Dravenį, nustūmė gyva tvora stovinčius policininkus ir rėkdama „mirtis pakalikui“ užmėtė viceprezidentą plakatais, kotais, skydais. Dravenį apspardė, kažkieno kumštis sulaužė nosį (vėliau paaiškėjo, kad Staugirdo), akmuo pramušė kaktą ir įskėlė kaukolę (vėl Staugirdas), atėmė revolverį ir ištepliojo visą kostiumą pasenusiais dažais. Dravenis narsiai gynėsi, vikriai atimdavo agresyvius plakatus ir perlaužęs juos per pusę, mesdavo per petį. Jis pažino kelis asmenis, tarp jų ir Staugirdą, Dausprungą, Kantenį, Labvartą, kurie klaikiai klykdami stengėsi parblokšti ir pribaigti Dravenį. Policijos pareigūnai dirbo išsijuosę. Jie neperšaunamais skydais atrėmė puolimą ir sugebėjo išgelbėti Draveniui gyvybę, nutempę į saugią ofiso vėsą. Greitai atvažiavo pilna patrulių mašina. Policininkai guminiais bananais trankydami demonstrantų šonus, kupras ir galvas, išvaikė suįžūlėjusią ir sužvėrėjusią minią. Po tvarkos įvedimo paaiškėjo, kad stovėjimo aikštelėje „Lincoln'o“ nebebuvo, todėl policija nuvežė sužalotą Dravenį pas Magą.
       Dravenis vos laikėsi ant kojų, jam skubiai reikėjo medikų pagalbos. Bendraujančių su aukštai skraidančiomis mūzomis menininkų žiaurumo jis nesitikėjo. Magas parodė nebūdingai kilnią širdį, iškvietė taksi, nuvežė Dravenį į privačią kliniką, apmokėjo gydymo išlaidas ir nuraminęs tvirtu pažadu rytoj aptarti banko reikalus, paliko medikų priežiūroje.
       Pasirūpinęs Draveniu, Magas paskambino į Tarptautinių oro linijų kasas, pareikalavo tučtuojau jam į namus pristatyti bilietą rytdienos kelionei į Niujorką. Magas bijojo viešai pasirodyti ir vengė žmonių lankomų vietų. Magui svilo jautrūs ir švelnūs padai, jis pradėjo prarasti orientaciją ir gebą neklystamai elgtis. Magas nebevaldė situacijos ir suskato paniškai bėgti. Jis bijojo arešto, kaltinimų, mušimo, buvo įsitikinęs, kad jį ruošiasi sulaikyti ir kankinti, todėl nusprendė bet kokia kaina sprukti į Vakarus.
       Magas į namus grįžo vėlai. Tik įžengęs pro duris, jis išgirdo skambutį. Magas pakėlė rageli, pažinęs Gudrės balsą ir neatsakęs nė į vieną klausimą, lėtai padėjo atgal. Į kitus skambučius nereagavo, ragelio nekėlė, kol pagaliau visiškai prarado kantrybę ir piktai išplėšė iš rozetės aparato laidus.
       Ši, paskutinioji, naktis buvo pati baisiausia Mago gyvenime. Jis negalėjo užmigti, jam vaidenosi sekliai, teisėjai, tardytojai, kankinimo kameros, pančiai, vienutės, valstybės saugumo komiteto agentai, kurie įžūliai kėsinosi į jo neliečiamą asmens laisvę, varžė teises, trypė garbę ir orumą. Magas drebėjo kaip per didžiausią stebuklą medžioklio šautuvo ugnies išvengęs triušis. Dabar, gūdžią ir tamsią vėlyvo rudens naktį, išgaravo visa Mago arogancija, pasipūtimas, didybė, nukrito netikro įvaizdžio kaukė, skaudžiai atidengusi bailią ir nesaugią Mago širdį. Magas pasijuto tarsi tėvų pamestas ir paliktas mažas vaikas, kuris neturi nei smulkių paskambinti, nei drąsos eiti į policiją, net nosinės ašaroms nusišluostyti.
       Staiga Magas pamatė didžiulį, atsargiai lankstantį ilgas, laibas kojas vorą, pražiotus baisius, ilgais bjauriais šeriais apžėlusius nasrus, kurie be ypatingų problemų jį prarytų. Voras artėjo, bet, Mago džiaugsmui, jo gabaritai neaugo, priešingai, sumažėjo iki įprasto dydžio. Magiškasis sutvėrimas prisiartino ir atsitūpė šalia Mago. Voras neketino jo skriausti, anaiptol, atrodė, kad saugo ir globoja banko valdytoją, tiksliau, buvusį bankininką. Magas suprato, kad voras yra taikus anapusinių magiškų jėgų pasiuntinys, atvykęs su kilnia ir didinga apsaugos, paramos ir pagalbos misija.
       Pradėjo švisti, ir Magas vėl pajuto grįžtančias jėgas, augančią narsą ir pasitikėjimą savimi. Magas blaiviai apmąstė susidariusią padėtį ir tvirtai pasiryžo niekados negrįžti į Lietuvą. Grįžo pakili nuotaika ir įprotis be paliovos kalbėti:
       – Paprasti žmonės daug tikisi iš burtų, laukia magijos poveikio, paramos, akivaizdžios naudos. Žmonės nemoka, nesugeba ir net nenutuokia, kaip reikia pasinaudoti iracionalia pagalba. Viską gadina egoizmas ir tuštybė, kiekvienas individas nori užsisakyti pagalbą ir bet kokia, svarbia ar nesvarbia proga išsikviesti Kosminės Greitosios pagalbos automobilį. Eilinio žmogaus galva nesuvokia milžiniškos, globalinės, absoliučios magijos paramos. Magija suteikia unikalią pagalbą, kuriai retas žmogus būna pasiruošęs: ji padeda individui palikti šį pasaulį ir persikelti į kitą, žymiai komfortiškesnę erdvę. Žmonių mąstymas yra tiesiog juokingas. Iš magijos prašoma ypatingai banalių, trivialių ir primityvių dalykų: sekso, sveikatos ir pinigų. Visas Kosmoso eteris užgriozdintas sklindančia buka informacija: „seksas ir pinigai, seksas ir pinigai...“
       Magas draugiškai ir rūpestingai pažvelgė į vorą. Jis nieko neprašė, magija ką tik išgelbėjo eksbankininko gyvybę. Ko dar norėti? Kolegos apsilankymas Magui žadėjo sėkmę, argi dabar vertėjo tradiciškai rėkti: „Sekso ir pinigų“? Nevertėjo. Tikrai nevertėjo. Tikrai ne dabar. Magas nebenorėjo miego, išsitraukė kalaviją ir su didžiule meile bei neapsakomu švelnumu ilgai vartė rankose. Atsisveikinęs su ginklu, pakabino ant sienos ir susiruošė kelionėn. Magas apsivilko džinsinį kostiumą, patikrino bilietą, pasą, pinigus, dar kartą pasižiūrėjo, ar turi dėdės Erdvilo adresą, ir iškvietė taksi. Truputį pamąstęs paėmė paprastą, gerokai nusekusį šratinuką, parašė atsisveikinimo laiškutį Gudrei. Magui laiškas nepatiko, suglamžė jį ir suplėšė į smulkius skutelius. Energetinis vampyras išėjo iš namų, užrakino duris ir raktą išmetė į šiukšlių dėžę. Magas pasijuto absoliučiai laisvas, jo niekas nebesiejo su praeitimi. Magas tarsi vanagas išskleidė sparnus. Oro uoste viskas vyko sklandžiai, niekas Mago nesulaikė, neareštavo, jis ramiai įlipo į „Boing'ą“ ir amžiams atsisveikino su gimtąja Lietuvos žeme.
       Sutvarstytas Dravenis gulėjo ligoninės palatoje. Išaušo nauja diena. Jis kantriai laukė Mago, kuris buvo pažadėjęs aplankyti ir paguosti. Tuo tarpu Magas, pagaliau tiesiogine prasme atitrūkęs nuo varganos žemės, skriejo į paslaptingą, turtingą ir seniai išsvajotą Ameriką. Dravenį aplankė žmona ir sūnus, atnešė gėlių, vaisių, mineralinio vandens ir kasetinį magnetofoną su ausinėmis. Pamačiusį gulintį lovoje, subintuota galva, parišta ranka ir pamėlusį nuo sumušimų Dravenį, žmona puolė isterikon, piktai grūmojo Magui ir šaukėsi dangaus keršto. Dravenis nuo įtampos, savigraužos ir nežinomybės būtų išprotėjęs, todėl išvarė namiškius iš palatos. Jį išgelbėjo muzika. Šioje tragiškoje situacijoje Draveniui pavyko ne tik išvengti, išsisukti, palikti beprotišką ir psichodelinę Mago įtaką, bet pagaliau „įsikirsti“ į tobulą, beveik neprieinamą K. Stockhausen'o meno pasaulį. Stipriai morališkai, dvasiškai ir fiziškai traumuotas Dravenis, užsidėjęs ausines, grimzdo į paslaptingą ir bedugnę operos „Donnerstag aus Licht' gelmę.
       Dravenio fizinė būklė buvo tiesiog kritiška. Tikras stebuklas, kad jis dar buvo gyvas. Nepaisant trumpalaikio ir nežymaus pagerėjimo, jo gyvybė tyliai geso. Medicina buvo bejėgė. Draveniui buvo pažeisti beveik visi organai ir sulaužyta kaukolė. Muzika ausinėse sruveno kaip upelis, krito kaip lietaus lašai, virpėjo kaip baltos pūkinės snaigės. Muzika nutvisko visomis vaivorykštės spalvomis, kurios kaskart vis artėjo ir ryškėjo. Pagaliau muzika pavirto vientisa, pulsuojančia, balta, akinančiai balta spalva, kuri žaidė tarsi milžiniško veidrodžio saulės zuikutis. Staiga šviesa nustojo akinti, virpėti ir žaisti. Dravenis paniro į šiltą, jaukią, neaprėpiamai artimą baltą šviesą. Jis tapo toks pat baltas, kaip ir jį supanti šviesa. Dravenis amžiams pasitraukė, palikdamas sūnų, žmoną, pasvirusį, magiškąjį ir realųjį pasaulį...
       Gudrė nesnaudė. Jos rankose buvo sensacingas reportažas, nuotraukos, liudininkų parodymai. Netrukus pasirodęs straipsnis „Bankininkas susitinka NSO“ sukėlė tikrą sensaciją ir buvo, žinoma, išverstas, perspausdintas netgi žymiausių pasaulio laikraščių, tokių kaip „Washington Post“, „Los Angeles Times“, „Times“.
       Didžiausią pasisekimą turėjo nuotraukų serija bendru pavadinimu „Bankininkas musmirių pievelėje“. Keletas serijos nuotraukų vėliau pateko ne tik į geriausių Lietuvos fotomeninkų katalogą, reprezentacinį Lietuvos meno prospektą, bet ir plačiai pasklido pasaulyje. Mokslininkai ir specialistai, besidomintys tikrais susidūrimų, susitikimų bei bendravimų su NSO faktais, išreiškė didelį susidomėjimą Gudrės paskelbta medžiaga. Žinovai visi kaip vienas sutiko – nuotraukos nesufabrikuotos, vadinasi, kontaktas su ateiviais buvo realiai užmegztas.
       Gudrė gavo honorarą ir milžinišką pripažinimą, tačiau, didelei motinos nuostabai ir skausmui, vakarais ilgai verkdavo. Bankininko meilužė širdies gelmėse jautėsi apvilta, pamesta, įžeista. Jos gyvenimas, Mago sukurti miražai ir kerinčios iliuzijos buvo begėdiškai sugriautos, žlugusios. Kortų namelis, vėjui papūtus, lengvai subyrėjo. Gudrė neturėjo jokių teisių nei į „Rojaus sodą“, nei į vis augantį ir gražėjantį kotedžą. Nors oficialiai Magas buvo dingęs, tačiau jo mirtis nei faktiškai, nei juridiškai nebuvo įrodyta ir pagrįsta. Nusirito milžiniška pasipiktinimo banga, Seimas skubiai priėmė nutarimą dėl laikino Mago teisių apribojimo ir turto konfiskavimo.
       Tačiau ne Magas buvo pagrindinė Gudrės slapto skausmo priežastis, o Staugirdas. Ilgaplaukis režisierius, Rytų piligrimas, pėsčiomis išvaikščiojęs Buriatijos kalnus, ilgus metus dirbęs paprastu darbininku ir patarnautoju budistų vienuolyne, pelnęs lamų pagyrimą, savo žydrų kaip dangaus mėlynė akių žvilgsniu pavergė Gudrės širdį.
       Gudrė pamilo Staugirdą, nepaisydama akivaizdaus ir nuolatinio numylėtinio girtuokliavimo Lietuvos televizijos ir radijo komiteto bufete, tuščio gyrimosi bei ilgų, beprasmiškų kalbų apie dvasingumą.
       – Jis nelaimingas. Tačiau aš tikiu, kad Staugirdas dvasingas ir talentingas, – verkdama skundėsi Gudrė Karminui, nes daugiau nebuvo kam pasiguosti. – Aš jį atvesiu į doros kelią, padarysiu laimingą ir linksmą. Dėl manęs jis pamirš pigius ir rafinuotus alkoholinius gėrimus, svetimas moteris ir lovas.
       – Staugirdas nėra vertas tavo meilės, – šiurkščiai atrėžė Karminas. – Jis dar didesnė padugnė nei Magas. Neužsikrauk naštos, kurios neatlaikys tavo gležni pečiai.
       – Magas dingo be žinios. Aš likau viena, – toliau aimanavo Gudrė. – Vienintelė mano viltis – Staugirdas. Mes abu nelaimingi, skirti vienas kitam.
       Karminas klausėsi naivių Gudrės išvedžiojimų ir liūdnai lingavo galvą.
       – Ligoninėje mirė Dravenis, – tyliai atsakė Karminas.
       – Draivas mirė! Negali būti! – sušuko pabalusi Gudrė. – Kas jį užmušė?
       – Mirties kaltininkas neišaiškintas. Nelemtojo mitingo metu jį visi mušė, spardė ir daužė. Vargšas Dravenis vienas kovojo už prakeikto Mago turtus ir galybę. Jį užpuolė įniršusi minia ir beveik sudraskė į gabalėlius. Tikras stebuklas, kad ligoninėje jis dar buvo atgavęs sąmonę. Liudininkai pasibaisėjo demonstrantų žiaurumu, pykčiu ir neapykanta. Sklinda kalbos, kad ypač uoliai pasidarbavo tavo numylėtinis ir išrinktasis Staugirdas. Jis dideliu akmeniu kirto Draveniui per kaktą.
       – Staugirdas? – pasibaisėjo Gudrė. – Tai niekšas! Gyvulys! Žudikas!
       – Taip, Gudre, – tyliai pridūrė Karminas. – Šeima neteko maitintojo, sūnus – tėvo, aš netekau geriausio draugo. Staugirdas, užuot pagelbėjęs ir ištraukęs Dravenį iš baisios padėties, pribaigė seną savo draugą...
       Gudrė vėl graudžiai pravirko. Šį kartą Karminas neabejojo, kad jos ašaros tikros. Gudrė pamatė ją supančio pasaulio apgaulę, žiaurumą, neapykantą ir klastą. Karminas, tyliai atsisveikinęs, pasišalino. Jis niekuo daugiau nebegalėjo padėti Gudrei...
       Karminas užkaitė vandenį ir palaukęs, kol užvirs, užplikė arbatą. Permatomame, karščiui atspariame stiklainyje metodiškai cirkuliavo arbatžolės, kurios palengva sirpo, traukė, gėrė karštą vandenį ir ramiai gulė ant dugno. Skystis inde nusidažė tamsiai raudona, apetitą keliančia spalva. Karminas prisipylė puoduką karštos, beveik verdančios arbatos ir lėtai gurkšnojo. Puodukas buvo didelis ir neišvaizdus, auksinis dekoratyvinis apvadėlis buvo gerokai nublukęs, kraštelis įskilęs, rankenėlė numušta.
       Slinko minutės, lėtai grįždamos į Amžinybę. Už lango, toli nuo dryžuotų žaliuzių, ant karklo šakos suposi ir smalsiai galvą kraipė varna. Dravenio nebėra. Nebėra pasvirusio ir magiškojo pasaulio. Magas prasmego, tačiau galėjo vėl iškilti iš nebūties bet kurią akimirką. Ką reiškia gyventi? Kas yra Gyvenimas? Kam priklauso Gyvenimas? Karminas juto, kad anksčiau jo, kaip ir Dravenio, gyvenimas priklausė Magui. Tačiau nelaukta Dravenio mirtis visiškai kitaip pabaigė sudėtingą šachmatų partiją. Ar galima atsispirti burtams ir kerams? Ar įmanoma nugalėti piktas, nieko gero nežadančias jėgas? Ar išvengiamos yra juodos sutemos ir griaudžiantys tolimi audros debesys?
       Karminas apsidairė, priešais jį buvo pilkos sienos, senokai nevalyti langai ir kambario daiktai. Laikas keisti gyvenimą, laikas nutraukti grandines ir pradėti viską iš pradžių. Pabaisa neišgaravo, neišnyko ir neištirpo. Pabaisa persikėlė į kitas erdves, į paralelinius pasaulius, iš kurių iššoks labiausiai netikėtą akimirką. Karminas juto, kad pabaisa yra arti, už jo nugaros. Karminas girdėjo sunkų slibino alsavimą ir nedrįso atsigręžti. Tegul už nugaros veržiasi ugnikalnis, tegul po kojomis veriasi žemė, tegul ant kaklo kabinasi pulkas išbadėjusių pabaisų, tegul kraują čiulpia vampyrai – būtina drąsiai eiti pirmyn! Tiktai pirmyn! Būtina nusigauti į kitą, saugų krantą, kuriame nuo Saulės šviesos žūva visos chimeros ir pabaisos.
       Karminas pasiryžo kovoti visiškai vienas, jis nesirėmė burtais, ginklais ir stebuklais, turėjo tik stiprią valią ir aiškų protą. Jis buvo budrus ir pasirengęs bet kurią minutę išgirsti trimito signalą ir stoti kovon. Karminas ketino sugrįžti į pradžią, į dvasios būseną, esančią iki magijos ir pasvirimo, į save, tapti vientisu ir nedalomu. Karminas nebijojo nežinomybės rūko, dengiančio ateities horizontą, jautė, kad sugrįžimas atneš naują Tikrovės suvokimą, tyresnius jausmus ir švaresnę sąmonę. Vienatvė nuo šiol taps vienintelė žygdarbio liudininkė, stebėtoja ir pagalbininkė. Tik sugrįžęs į pradžią, Karminas įgis drąsos iškviesti į kovą demonus, likviduoti jų kerų ir apgaulės sukurtą pasaulį.
       Vargšą Dravenį, nepaisant jo milžiniškos fizinės jėgos, pražudė naivus ir vaikiškas pasitikėjimas. Galbūt tai Dravenį išgelbėjo? Gal staigi mirtis buvo jo Kelias ir žygdarbis?
       Karminas nuleido galvą ant rankų, padėtų ant stalo, smalsiai stebėjo paskutines tyliai krentančias arbatžoles ir kylantį virš puodelio garą. Karminas niekados nežengė ir nežengs Dravenio keliu. Magija nėra kelias ar išeitis, nėra priemonė ar tikslas. Su Dravenio mirtimi nutrūko paskutinis siūlelis, jungęs Karminą su Magu. Nuo šiol laukia neišvengiama kova, kurioje nugalėtojas liks tik vienas.
       Kas yra Magas? Galbūt pabaisa, ištrūkusi iš verbalinio mąstymo tinklo? Žmonija, nekontroliuojanti mąstymo ir nekreipianti dėmesio į asmenybės psichologiją, skatina pasaulio deformavimąsi ir negrįžtamą įvykių patologiją, leidžia gimti naujoms pabaisoms, kurios ateina naikinti žmogaus. Demonai atkeliauja ir griebia už gerklės, traiško skeletą, išplėšia gražbylystėmis persunktą liežuvį, praryja vulgarių pomėgių iškankintą širdį, išlupa ištvirkavimu besidžiaugiančias akis. Pabaisos čiulpia kūrėjų smegenis, geria raudoną kraują ir stumia pusgyvius kūnus į paleistuvystės, alkoholizmo ir narkomanijos bedugnę. Giltinė ritina apvalią narkotikų tabletę, nulaužia venoje surūdijusią ir apkrėstą pageltusio švirkšto adatą, nuskelia degtinės butelio kaklelį ir išpilsto falsifikuotą gėrimą, apkabina AIDS sergančios prostitutės rankomis. Miršta kalti ir teisūs, darbštūs ir prasikaltę, tyri ir nuodėmingi. Ar žmonės per transliuojamų reklamų gausą pastebi, kad pasaulyje vyksta žūtbūtinė kova, kurios liudininkė tėra Amžinybė?
       Tradicinis saugus mąstymas sukuria, projektuoja ir pastato naujas kliūtis, iš kurių plyšių sunkiasi nuoskaudos, svajonės ir iliuzijos. Magas jas surenka ir suvynioja į saldainių dėžutę, kurią parduoda už pačią didžiausią kainą – žmogaus gyvybę. Dravenis nėra pirmoji, nėra ir paskutinioji iliuzinio gyvenimo auka. Karminas kaip ir daugelis kitų paragavo nuodingų saldainių ir užsikrėtė mirtimi. Kurie iš jų sugebės sukaupti valią, kovoti ir laimėti, žino tik Likimas. Karmino mąstymas tarsi plonytis siūlas jungė jį su Amžinybe, Pradžia, Ištakomis. Slibinas kvėpavo už nugaros ir ruošėsi šį siūlą nutraukti, priversti kovotoją suabejoti, atsigręžti, tada vienu kvėptelėjimo nupūsti nuo bedugnės krašto ir atiduoti žiaurių pabaisų, zombių ir vampyrų kaimenei.
       Karminas nugalėjo milžinišką pagundą atsigręžti ir įsitikinti, kad už nugaros tėra pilka gelžbetonio siena, kad nėra ir negali būti jokios pabaisos, jokio slibino, jokio monstro. Karminas išgėrė paskutinį arbatos puoduką ir atsikėlęs išėjo...
       Ar Sugrįžimas yra žingsnis pirmyn? Ar užlipus vieną laiptelį, neišvengiamai laukia kitas? Ar laipteliai galų gale ištirpsta begalybėje? Ar judėdami pirmyn, mes grįžtame?

Praradimas – sugrįžimas.
Horizontas – saulėlydis.
Siena – kopimas – laiptai – kiaurymė – bedugnė.
Niekas – truputis – viskas – tuštuma.
Atradimas – asmuo – sąmonė – veiksmas.
Erdvė – pradžia – kelias – greitis.
Sugrįžimas, amžinas Sugrįžimas.
Tamsą ir šviesą sujungia Pradžia.
Mintį ir atmintį suvienija Sugrįžimas.
Būtis ir nežinia tirpsta kaip snaigės.
Laikinumas virsta Amžinybe, Kosmosas suspindi kita šviesa.

Kitą dieną Karminas pašto dėžutėje rado voką, kuriame buvo trumpa laikraščio iškarpėlė: „Skaudi nelaimė ištiko keleivinį lėktuvą, skrendantį reisu „Vilnius – Niujorkas“. Lėktuvas, nuskriejęs ilgesnę kelio atkarpą, staiga tapo nevaldomas ir pradėjo kristi žemyn. Nepaisant didvyriškų lėktuvo įgulos pastangų, lėktuvas, paskutinę minutę praradęs ryšį su Žeme, dingo Atlanto vandenyne. Gelbėjimo komanda po paros didvyriškų paieškų vandenyno paviršiuje surado lėktuvo nuolaužas. Manoma, kad visi keleiviai žuvo. Įdomi detalė – rastas parkeris su auksine plunksna, ant kurio užrašytas žymaus Lietuvos verslininko – Mago – vardas.“

       Vilnius, 1997m. kovas – gegužis

       ____________
       ¹ Pabaiga mirtum, mirtis (lotynų k.).