tekstai.lt

Vytautas V.Landsbergis. Eilėraščiai išrinkinio „PASAKOS NEPASAKOS“ (1990)


PASAKA APIE NEPAŽĮSTAMUS ŽMONES

Jie stovi ratu
Ir žiūri.

Paėmęs saują,
Klausiu:
„Ar tai ta pati
Žemė?“

Jie tyli, žiūri,
Nesupranta.

Atsigeriu lietaus
Ir klausiu:
„Ar tai iš to paties
Dangaus?“

Jie tyli, žiūri,
Nesupranta.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE VAKARĄ

Tirpsta mėlynas žvirblis
Dangaus akvarelėje,
Pagyvenus valytoja
Grindų skuduru
Valo dangų,
Nagu nukrapšto
Ištirpusį žvirblį
Ir užtraukia
Vakaro užuolaidą.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE RYTĄ

Pavargę renka susilenkę
langų šukes, kur vakar daužė,
užspringdamas per naktį šuo
į dangų kaukia.

Išalkę sėdasi prie laužo –

ir, pasišildę
dar šviežią vakarykštę dieną, kramto,
nakties įsipila stiklinėn
ir leidžia ją ratu.

Išalkę auštant virsta medžiais,
o aš einu pro šalį,
pro švintančio šunelio kapą –
po kojom miestai užkasti,
ratu sustoję medžiai tyli.

Kas naktį sėdžiu
kairiajam mėnesio šlaite,
gurkšnoju paukščio ašarą
ir valgau žemės riekę.

Artėja rytas, ir dangus
tuščiai kaip stiklo varpas
skamba.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE KARKVABALIUS

Ant rankos tupi vabalas
Lyg surūdijęs gabalas
Mažytėm granito akutėm
Nemirksėdamas žiūri
Man į akis
Ir dreba iš baimės.

Apsidairęs
Staiga pamatau
Kad ir aš tupiu
Dideliam vabalui ant delno
O jis apsilaižęs
Jau šiepia žibančius dantis.

Išskleidęs sparnus neriu
Į artimiausią gluosnio viršūnę
Ir kai lengviau atsidusęs
Atgniaužiu prakaituotą saują
Vabalui iš siaubo
Plyšta širdis.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE BAISUKĄ, BJAURUKĄ, MAIŠIUKĄ, MŪZIUKĄ IR MANE

Baisukas baisiai
Subaisėjo, žinok,
O Bjaurukui tai
Iš viso pasimaišė, žinok,
O Maišiukas tai
Su maišiukais žaidžia
Kaip mažas, žinok,
O Mūziukas
Pasigavo upėj Mūzą,
Guzą jam kakton,
(Toks jaunas,
o jau Mūzą)
O Aš pats
Dar nežinau,
Ką su savim darau,
Žinok.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE ŠEŠTADIENĮ

Lijo...
Pro atvirą langą
Į miestą įlindo
Labai išdykęs šeštadienis
Ir pradėjo švilpaut tuščiuose,
Jau miegančiuose kiemuose,
Nuo žemės ėmė kelti lapus,
Skraidint juos tarsi aitvarus,
Barbent lašais į langus
Ir žadinti pavargusias,
Tik neseniai užmigusias
Mamas.
Paskui atsisėdęs
Žaislų parduotuvės vitrinoj
Užsnūdo.
Naktį atėjo valytoja
Ir iššlavė šeštadienį
Į gatvę.
Chuliganai
Nusitempė jį po tiltu,
Iškratė kišenes
Ir tol mušė, kol jis tapo
panašus į sekmadienį.
Rytą vaikai
Žiūrėjo į balas
Ir neturėjo jokio noro
Taškytis.
Jie žinojo baisią paslaptį –
Rytoj pirmadienis.
..............................

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE PILVĄ, KOJAS IR GALVĄ

Kai ateina žiema
Mano pilvas
Pradeda burgzti
Kaip pjūklas
Apšerkšnija kojos
Ant galvos –
Šlapdriba.

Kai praeina žiema
Mano pilvas ruošiasi
Vasaros derliaus
Priėmimui
O kojos pasileidžia
Šokti per pirmą
Žalią žolę
Galvoj –
Pavasarėlis su vabalais.

Kai ateina ruduo
Mano pilvas
Nutyla amžiams
Kojos išsimėto
Po parkus, ledaines
Ir kinoteatrus
O galva sėdi
Krapšto galvą ir galvoja:
Ruduo...

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE SAPNĄ

Naktį gatvėmis bastosi
Vienišas tyras sapnas
Ir niekur neranda sau vietos.

Pro langą įlipęs į kambarį,
Randa lovą, įsiropščia,
O čia jau guli ir keikiasi
Baisus chuliganiškas sapnas.

Ir visos lovos lig pat ryto
Pilnos baisiausių sapnų,
(Dar baisesnių negu filmai)
Ir juos sapnuot labai nejauku.

Auštant
Pavargėlis tyras sapnas
Atsiremia į sieną laiptinėj
Ir susapnuoja savo vienintelį sapną
Apie mergaitę rudenį
Pintinėn skinančią obuolius,
Tokią pat,
Kaip pirmąkart susapnavo ją jaunystėj
Pasislėpęs už obels.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE VIENĄ TOKĮ KARALIŲ

Gyveno karalius
Ir buvo toks geras,
Kad leido
Medžiams skraidyti,
Paukščiams žaliuoti,
O sau karaliauti.

Mindė karalius
Parko takelį
Griežtai įsakinėdamas
Gėlėms kvepėti,
Tėveliams dūkti,
Vaikučiams rūpintis.

Gyveno karalius
Ir buvo toks geras,
Kad numirė,
Kai jo labai gražiai
Paprašė.

Ir nusiėmęs kepurę
Liepė vėjui atsisveikint
Su žilais karališkais plaukais,
Vaikams nupirko daug ledų
Ir liepė
Tėvelius gerai prižiūrėti,
Kad nepapultų kur į bėdą.

Paskui
Pabučiavo karalienę
Ir liepė sau
Labai gražiai
Numirti.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE SENELĮ PETRĄ

Pastogėj gyveno
Keistas senelis,
Turėjo šiaudų kojas,
Vandens sparnus turėjo
Ir pelenų kepurę.

Vedė žmoną –
Eglę kuprotą,
Lauko lino skarele
Naktį rėdė.

Dar turėjo
Beržo dukrą drožinėtą,
Vandenėliu nuo sparnų
Ją kasdieną laistė.

Dar turėjo smėlio pilį
Ir švininį kareivėlį,
Jį kas ryt
Sargybon statė,
Kad nelytų.

Dar turėjo
(Nes buvo artojas)
Vėjo žargelę
Debesim akėti,
Kad kitąmet gerai
Derėtų sniegas.

Pastogėj gyveno
Senelis Petras,
Kuris nieko
Daugiau neturėjo
Tik medinę dėžutę
Savo kojoms pasidėti.

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE SKRAIDANTĮ ŽMOGŲ

Turėjo kojas dvi
Rankas dvi
Dvi ausis
Močiutę mirusią
Senelių prieglaudoj
Padoriai apsirengęs
Į darbą nevėlavo
Daug valgė ir
Gražiai kalbėjo
Bet kartą vakare
Ant delno pasidėjęs
Ilgai jis dangų tyrinėjo
Staiga išgirdo netikėtai –
Už sienos šneka gyvuliai ir žmonės
Staiga apaugo rankos plunksnom
Ir ėmė jis mojuot sparnais
Ir nuo palangės atsispyręs
Pradėjo kilt į ūkanotą dangų
Tolyn tolyn vis skrido
Pagal raukšles delne
Pakeisdamas skridimo kryptį
Kol baigės ūkanotas kelias
Kol ėmė stingt sparnai
Ir krito jis
Apledėjusiu veidu
Tiesiai
Senelių prieglaudos
Kieman

 

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990



 

PASAKA APIE SUKRAMTYTAS ŽVAIGŽDES

Aš gyvenu
mėlynam debesy
kuris sutemus nuplaukė
pro tavo namus.

Sėdėdamas ant krašto
kramčiau žvaigždes
ir spjaudžiau iš aukštai
į tavo kiemą.

Ryte
tu abejingai
pašlavei kiemą
o manęs net neprisiminei.

Landsbergis, Vytautas V. Pasakos nepasakos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1990