tekstai.lt

Vytautas V.Landsbergis. Eilėraščiai iš rinkinio „LUNATIKŲ DAINOS“ (2004)


lunatiku.jpg


ant peties tupintis varnėnas

ankstyvą pavasarį
šlepsint paskutinei šlapdribai
giedant susigėdusiam varnėnui
atgailaudamas šliaužiojau po apleistą
seniai jau užmirštos vaikystės kiemą
ragaudamas vos prasikalusias rūgštynes
(jų skonis nesikeičia, keičiamės tik mes)
užkandęs užkopiau į voratinkliams išnuomotas
šarvojimo sales ir veidrodžių koridorius (rojalis baltas
karstelis vaikiškas, žvakidės sidabrinės su išraižytais
močiutės inicialais OL) nusiminusio veido skuduru
išvaliau mirusiųjų kambarius, iškuopiau
kasdienybės dulkes ir išmečiau visas kaukes
susikaupusias per ilgą (sakytume dramatišką)
šituos namuos gyvenusių žmonių spektaklį
per vieną petį mėčiau kaukes koks geras buvau
per kitą koks blogas – sūnus meilužis brolis vyras
lietuvis menininkas tėvas vadovas sodininkas tarnas draugas
kol tapau tuo kuo esu niekuo
kol nutūpė varnėnas ant peties
ir baigės šlapdriba

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

bandymas atrasti meninę formą pranašo žodžiams

prakeiktas kiekvienas kuris kybo
ant medžio prakeiktas kiekvienas
kuris kybo ant medžio palaimintas
kiekvienas kuris krinta nuo medžio

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

despotas

nuėjęs į mišką
sako medžiams

kodėl
visi kaip vienas
augate į viršų

kodėl jūsų paukščių
kiaušiniai apvalūs
ir margi tarsi akmenys

kodėl debesys virš jūsų galvų
plaukia ir plaukia kažkur pavėjui

matai
atsako jam debesys:
esam kas esam:
paukščiai
debesys
miškas

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

grybautojas 1967

pasiklydau Labanoro girioj prie Aiseto ežero liepą man buvo penkeri,
grybavom su tėvais atsimenu su visom nereikšmingom
liepos penkioliktosios smulkmenom:
11.55 intuicijos vedamas einu sparčiu žingsneliu vis gilyn ir gilyn
tolstu į tankmę – žinau ten auga dideli baravykai – žymiai didesni
negu turgelyje ant prekystalio arba sapnuose – jau matau jaučiu
rauplėtas jų kepurių formas, užuodžiu balkone saulėkaitoj
džiovinamų grybų kvapą, kuris it raganų monai vilioja mane vis toliau
ir toliau į pelkynus, staiga o Dieve!!! 12.05 eglių bei pušų tankmėj
maža pievelė, kurioj vienuolika baravykų o vienas jų didžiausias
matyt šeimos galva arba senelis – lygiai toks pats
kokį sapnuodavau dar pavasarį Vilniuje, planuodamas ateities
įvykius – 12.09 atsargiai atsiklaupęs apžiūriu savo auką
galva didesnė už mano, kotas kietas 12.10 išraunu virpančia širdim
ir krumpliais padaužau viršugalvį net skamba (taip visada daro mano
tėtis norėdamas patikrint ar nesukirmijęs) 12.18 atsistojęs imu dairytis
kas pirmas pamatys mane – šios pelkės nugalėtoją
kas pirmas pasakys tai bent, parodyk!!!
tačiau aplink tyla tarytum pasakoj apie Jonuką ir Grytutę, nesigirdi
net pliauskos dunksinčios į sausą medį vietoj pabėgusio iš pasakos
tėvo – 12.20 nedrąsiai šūkteliu, paskui rėkiu jau garsiai
tėte tėte!!! 12.22 bėgu tolyn iš šio prakeikto raganų pasaulio
tačiau greit pasidaro gaila tų monams paliktų svajonių grybų
12.26 apsisuku ir sugrįžtu atgal į stebuklingą pelkės pievą
kur auga dešimt dar nenurautų ne šio pasaulio baravykų
12.30 traukiu juos iš samanų pasąmonės su šaknimis ir žemėm ir
12.32 paslepiu po krūmu (matyt galvodamas, kad čia netrukus grįšiu
su tėvais) o pats 12.35 vėl išsikėlęs didžiausio baravyko vėliavą
einu ieškot tėvų dar sykį einu bet kur, 12.50 sustoju,12.52 vėl einu
12.56 vėl sustoju klausaus tylos, bet anei balso, išskyrus
dūzgiančias muses, išskyrus mano besiblaškančią, numirti bijančią
nebedidvyrio širdį aš rankoj spaudžiu didžiausią savo svajonių baravyką
bet baimė katastrofiškai auga 13.15 ji jau didesnė už patį didžiausią
baravyką, už mano mintis ir prisiminimus, už visus prieš miegą
palapinėj prie Aiseto girdėtus pasakojimus apie nuodingas gyvates
ne kartą įgėlusias mano seseriai, apie vilkus
kurie žiemą tupi ant kelio ir nepraleidžia kaimiečių, važiuojančių
rogėmis į Stirnius 14.15 prisimenu ir briedį – aš nemačiau, tik
pasakojo įlūžo žiemą eidamas per ežerą ir vasarą, kai gaudydavau
lydekas baidare irdamasis palei meldus matydavau dugne
jo griaučius 15.20 visas minčių chaosas susipina į vieną aiškų vaizdinį –
iš šito sapno nebeįmanoma išeiti, sugrįžt į Vilnių, pas kiemo draugus
sugrįžt į žiemą, į vaikų darželį Raudonosios Armijos prospekte, kur
viskas daug saugiau, negu šioj girioj
17.20 atrodo tuoj ims temti aš pradedu vėl bėgti rėkdamas
18.12 lekiu miško proskyna bet kur, pametęs baravyką, protą, kol
19.00 išgirstu vėliau ir pamatau savo išsigandusį tėtį, paskui
19.18 ir mamą, seserį seniai jau ieškančius manęs bekraštėj girioj ir
tąsyk viskas baigiasi gerai
tačiau dabar
praėjus trisdešimt penkeriems metams
jau visai kitoj kito tūkstantmečio vasaroj sėdėdamas prie lango 10.15
klausydamasis dūzgiančių musių simfonijos Z dur aš viską prisimenu
tą stebuklingą pievą su milžiniškais grybais
(kokių daugiau šitam gyvenime jau niekad neberasiu)
ir suprantu, kad iš tos pelkės dar neišėjau
dar vis esu ten pat 11.00

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

iliuzijų teatro artistai

tuomet Dievas tarė: „Tebūnie Šviesa!“
ir šviesa pasirodė.
Dievas matė, kad šviesa buvo gera
ir atskyrė žiūrovus nuo scenos.

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

lunatikai

paryčiui į kambarį įskridusi zylė tupi ant komodos ir stebi mane
lengvu lunatiko žingsniu lipantį pro miegamojo langą tiesiai vaikystėn
į savo mokyklos klasę kur netoli lentos pasikoręs mokytojas
kreiduotais pirštais, nelaimingu isterišku balsu mums vis dar grūdantis
į smegenis savo suluošinto gyvenimo šukes: žmona išėjus pas fizinio
lavinimo mokytoją vaikai vartoja narkotikus, kepenys nebeveikia, prostata:
šis košmaras tęsiasi dvylika metų, kol patenku pas psichiatrą, kuris iškart
viską supranta be žodžių: tik padėti negali niekaip: pats sakosi turįs
per daug asmeninių problemų: nebent pasiūlo lėtai nusižudyti tabletėmis
vidurnaktį išlendu pro beprotnamio grotas, uždusęs bėgu per švintantį
Vilnių: sutinku poetą už Katedros, glamžantį mūzos papus: jis inkščia
skanduodamas: aš mano man manyje, o mūza prievartaujama šaukia: tau
tik seksas galvoj, gyvuly, ar supranti ką nors apie tikrą dieviškąją kūrybą
pabandžiau mūzą išlaisvinti, bet poetas buvo desantininkas – vienu kojos
smūgiu išlaisvino mane, atsidūriau pas chirurgą: palatoje grojo orkestras,
nes jiems mano sulaužytas gyvenimas – tikra profesinė traumatologų
šventė, pro morgo langą išlindęs pabėgau pas policininkus, norėjau įduoti
pasikorusį mokytoją, išprotėjusį psichiatrą, sužvėrėjusį chirurgą
bet policininkai buvo labai užimti: ypač nakčia, kai žmogžudžiams ir
vagims reikia skubios jų pagalbos, nebetekęs vilties ėjau keliais pas kunigą
kuris pasislėpęs už altoriaus prekiavo vergas metrikais: kada jūs mirėte?
tik vakar? už mirtį jus skolingas dvidešimt litų plius mokesčiai
pabėgęs iš bažnyčios grįžau atbulas į savo kambarį
kuriame ir rašau šį eilėraštį: ant komodos sucypsėjo zylė
ir išskrido pro stiklą: prasidėjo pavasaris: turėtum
atpažinti mane jau sugrįžtantį
iš nuopuolio iš didelio nuotolio
į žydinčius sodus į tobulus

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

man patinka vaikai

lyjalietusmanosaule
dažnainežinaukoašnoriu
manpatinkavaikai
nesjiežinokonori
lietusmanosaule
taiuždelstoveikimobomba
aširmanolietus
jaubaigiamtaveprisiminti

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

nepasibeldusi

praplauki be garso
virš svetainėje tiksinčio laikrodžio
virš indaujos kur tyliai sudzingsi
testamentinės taurės –
tuoj pat ir kiti indai atpažįsta tave
pasipuošus besiplaikstančiom užuolaidom
pažadini mane į lūpas ir kambarys pakvimpa
rugiagėlių dar pienių mėtų ajerų (kuriais skalauji galvą)
aromatais – tu papuoši mane savo glamonėmis vedi
palei bažnyčią pro kapines pro greitkelį
nusifotografuoti prie vidurnaktį
suvažinėto šuns
taškas

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

sūnus paklydėlis

pilnatis
turėtų greitai švisti
iškišęs lekuojantį liežuvį
per samanas lekia vilkas mato
galulaukėje ganosi stirnos
užuodusios jo kvapą stirnos pakelia galvas
purpteli tarsi kurapkos išsisklaido
tačiau jo žvilgsnis greitas ir tikslus – tuoj pat
jis keičia taktiką puola
pasiveja jaunesnę, nepatyrusią o gal truputį sergančią
pirmiausia atskiria nuo bandos, tikslus šuolis – stveria
už gerklės bloškia žemėn stovi uždusęs
be jokio vertinimo stebi, kaip auka konvulsijose nukraujuoja
tuoj pat atsėlina iš miško sėbrai kartu su išbadėjusiais vaikais
seneliais, karšinčiais giminėm, jie drasko aukai vidurius urzgia
iššiepę kruvinus snukius, tik vienas jų matyt nebrendyla
nuėjęs stovi miglotoj pievoj dar vis negalėdamas patikėti
nejaugi tai aš: mato tekančią saulę: nejaugi tai aš
mato besiganantį arklį: nejaugi tai aš: girdi kurkia varlės
ir jaučia rasa lėtai užkrinta
ant jo aksominių
akiduobių

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

šunsnukis

prisikelsiu sekmadienį
užsidėsiu rožinius akinius
ir išeis iš skerdyklos
išdidi mano iškamša

pirmiausia išganytos
bus avys, paskui kiškiai
netrukus ir visi kiti
kuriuos esu kadaise suėdęs
(arba nors truputį ragavęs)

kur mano rožiniai akiniai
kur paskutinio atodūsio
ovacijos

 

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.



 

treniruoklis

gimimas yra mirtis
vaikystė yra senatvė
valgymas yra tuštinimasis
kalbėjimas yra kvėpavimas
mokslas yra išprotėjimas
kalėjimas yra laisvė
neapykanta yra meilė
paleistuvystė yra šventumas
nevaisingų sielų klonavimas
šėtono nuteisimas
gailestis sau, įvairios
savižudybių ceremonijos
žmonijos gelbėjimo ritualai
sapnai tikslai prasmė
ir kitos procedūros

Landsbergis, Vytautas V. Lunatikų dainos: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.