Ji atrodė ne taip. Ir nors aš nebuvau tas vaikinas, kuris moteris vadina miegapelėmis, bet jinai atrodė ne taip. Sėdėjo su vandens stiklu vienoje rankoje, su traškučiais - kitoj. Sumerkus kojas į fontaną. Ir rodės, kad nežiūrėdama mezga dvispalvio liūdesio kojines. O akyse stilizuota juokdario mirtis. Paskui pakilo, paliko šiek tiek ir nuėjo. Nuėjo taip, lyg nepriklausytų nei tam miestui, nei tam laikui, nei tai erdvei. Garsiai. Lyg tyčia.
          Nes aš jau buvau tame mieste, kur myliu. Nemyliu. Myliu. Nemyliu. Myliu. Myliu. Myliu. Ir nėra pasaulyje tiek mylių, kaip aš tave myliu. Tave tavo kūne. Kas pasakė? Nežinau. Tik nuėjo myliomis. Paskui, žinoma, sustojo. Prisėdo prie krūvos saldainių. Sušlamštė. Sušlamėjo. Mažai žodžių apie mažus jausmus. Palengvėjo. Numalšino saldumą iki šleikštumo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. To didelio jausmo, matant didelę saldainių krūvą. To gero žinojimo, kaip tai yra skanu. Kai atkando pirmą kąsnį. Kai nebegalėjo liautis. Kai žinojo, kad pasisotins per anksti. Kad godumas nugalės. Ir kad savanoriškai prievartausis dėl užganėdinto žinojimo. Ir pabaigęs liks su praverta burna ir greimu apsitraukusiomis akimis į dangaus vartus. O šalia daug saldaininio popieriaus. Šiukšlės. Laikas. Vanduo. Ir paskui jau ilgai nebenorėjo. Tik sunkiausia apgauti prisiminimus. Ir lengviausia viską suversti sapnams. Nes toliau skaitymas reikalingas balso. Nemiga teisina buvimą. Aukojimas atperka vogimą. Žudymas išteisina prievartą. Žinojimas siaurina nerimą. Ir vis tiek, kai matai nerangiai nusirengiančią apgirtusią moterį. Apsiseilėjusį vyrą, padėjusį galvą tarp jos krūtų. Markstaisi. O šykšti ašara išsiskirsto blakstienomis. Ir bėgi į virtuvę, kad sutrintum traiškaną į pirštų galiukus. Cigaretės dūmus taip pat… Kažkieno pusmetiniai pragariški darbai sueina tik į gerus kino filmus. Ir iš skirtingų pasaulio vietų sueina į atsainiai numestą ateinančios savaitės programą. O tau nė motais. Nes tu, vis keisdama šąlančias pėdas, tarp daugybės naktinių langų bandai atrinkti savo septynmetės meilės šviesą. Ir tau neatrodo sentimentalu. Nors kai kažkieno knarkimas išgąsčiu smigleli tau į tarpumentį, tu žinai, kad tau laikas į lovą, į pareigą. Ir vis vylingai kartoji: du, du, du, du - ir lauki, kol baimė pasidalins tarpuslanksčiui. Nors iš tikrųjų turėtum iki pamišimo rėkti pirmą visų abėcėlių raidę. Kad kiti išgydytų. Kad išlinguotų. Išūžtų. Bet jiems nesvarbu. Tiesiog būna tokių žmonių, apie kuriuos norisi tvarkingai - lygiai šeštą vakare - atsisėsti ir parašyti. Ir taip pat tiesiog būna palaima, orgazmas, katarsis, kuriuos įmanoma pajusti sekundėj. Tave ji palietė. Perdavė estafetę. O tu pakėlei ranką, sustabdei pakeleivingą mašiną. Ir galbūt jau rytoj mane kažkas ras krūmuose su perpjautom venom. Netyčia.
          Ir viltis miršta tikrai ne paskutinė. Iš karto po jos miršta žmogus, žvėris, gėlė. Suprasti. Atleisti. Išeiti. Užmiršti. O ten prie didžiojo kanalo ant fontano krašto išsipleikusi šypsojo meilė. Ir sūrymė plaikstėsi jos plaukuose. Ji grimzdo į negilų miegą. Bet žinojau, kad kitais metais ji netaps vyresnė. Norėjau prisiliesti. O pasirodė tik du apšlapinti pirštai vietoj lūpų. Miestas - šlapimas. Diena - prostitutė. Naktis - stiklas. Ir senukas su katarinka, pagal kurios muziką valsu šoka visas miestas. Ir žaidimas su sniego gniūžtėmis, kai visi juodomis burnų ertmėmis žiūri dangun. Akimirksnio šaltis delne. Akimirksniu perduodamas kitam. Juoko trelės rėvuoto kaklo galugerkly. Viskas kitiems. Juokas. Šaltis. Ir tu atsiduodi. Eidama uždaru kiemu. Kur blausiai veržiasi žibintų šviesa pro sniūtį. Kur tave supa prisiminimai, kad sniego gniūžtė atsitrenkia ir su šiluma. Ir kur tavęs niekas nemato. Ir jeigu tu iš viso gyveni, tai turbūt būtent tuo momentu. Per sniego gniūžtę. Taip tyčia.