Pasaulis – scena, bet pjesė blogai pastatyta.
O. Vaildas

przebudzony nagle nie wiesz
kim jesteś dopiero stajesz się
dochodzisz do siebie i oto
widzisz że nie jesteś w drodze
nim dokładnie odczytasz
widok umowny za oknem
wiesz wszystko
T. Różewicz

          Kaip parašyti rūką suledėjusį ant šakų. Kaip šalčio spyglių smygčiojimą. Ir kaip nesigailėti, kad nebuvo kam užbrėžia jos trijų mėnesių plaukų pūkus. Lengvą antakio pradžią. Kriaukliuką nosyje. Linkį tarp žando ir žnerkiančią bespalvę lūpytę. O virš profilio juodu tušu gaubtųsi ramybė. Bet tikriausiai tuo metu niekas neturėjo... tušo. Po ranka. Ji tokia buvo. O kiekvienas buvimas kartu palieka kažką kartaus. Ir kai tik ji pagalvodavo, kad gali bėgti gatvėmis skelbdama savo mažus atradimus apie naujos gyvybės nevalingą sapno šypsnį, kumštuko raizgymą po medžių šakas, per langą ir išsipūtusį žandą, nes kitas įsirausęs pagalvės pūkuose... Ją užklupdavo nuo kūdikių apsunkęs pasaulis. Šiukšlių dėžės istorija. Su kaupais apipustyta sniego. Ir vis tiek tarp tų baltų aplink kaštonus gyvių geltonis. Namas. Girtuokliškai pritvinkęs naktinio šlapimo ir beviltiškų butelių duženų. Priekurtė apmuturiuota senutė, kasryt uodžianti ir nuobodžiai valanti devynis namo aukštus už neatlyginimą. Ir kažkieno sniegu apsicukravę žingsniai. Ji nutrina pirštu kainą nuo knygos. Ir užmiega tarp telefono skambučių. Kažkas laido gale. O jos nėra namuose.
          Šalia žmogaus visada dedamas daugtaškis. Ir nors ji neskaitė Dž. Keruako, negirdėjo A. Ginsbergo, bet jutimas apie juodą tašką apšarmojusioje erdvėje prie kelio jai buvo žinomas. Kai žinodavo, kad jeigu netgi sugebėtų nemylėti vis tiek mylėtų. Mylėtųsi. Ir kai priguldavus ant pakelės suolo, rimtelėdavo tarpuakyje, žiūrėdavo sruogas su saule... būtent tada ji tai pajusdavo labiausiai. Ir labiausiai netyčia per džiugias jos koridoriaus dulkes su drėgnu skuduru prasieidavo vis ta pati rusiška senutė. Papilkusios džiaugsmo pamazgos. O ji vis grasindavos surasti tą unitazą, į kurį jos supiltos. Vėliau seilių cypimas per švarplę. O ji pabunda lipniomis nuo miego delno linijomis, todėl eina ir merkia pirštus į trikampiuotą palangės ižą. Mato kaip traukinys veža valso ritmu. Žvilgsniu apsuka kiekvieną belapį medį. Žiemos dūmo kvapu pažymi kiekvieno beržo tošį. Ir žemės lopas, atžymimas kažkieno jautresnio nykščio rievėmis. Ji ateina ten nusiraminti. Ir visad apninka tas pats jausmas apie visų negimusių giminių kūdikių vėles... ir utelėmis priplėkusį orą.
          Ji sako:
          „Mėgstu, kai vėjas į veidą. Užkelia skvernus ant galvos. Ir tada galima naiviai šypsantis sakyti nežinau. Ir būtent tada, ant tilto, visą tylos būnant su žmogumi esmę ir grožį. Kai ramybę pažįsti iš vidaus. O šalia gyvena garsai. Apie šunis, šnarpščiančius lapus. Apie druskuotus pirštus, purenančius miltus. Apie balandžius, kapstančius betoną. Apie mažus. Gražius. Ir šiltai besišypsančius.“
          Ji sako. Daugelis mąsto panašiai. Ir visi jie tik beviltiškai nesusišneka patys su savimi... Ilgai ir laimingai.