DVASIUKĖ

Per šlapdribą
parpuldamas
dvasiukę užkliudžiau –
net skambtelėjo.

Nudžiugo dvasiukė,
lyg skersgatvių šunėkas
uodegą vizgina –
pabodo būt nematomai.

Iš gailesčio,
o gal atsiprašydamas
paskolinau jai veidą,
dantų krapštuką
ir pinigą –
balionui nusipirkti.

Pats sėdžiu ant šaligatvio
lyg išsapnuotas.

Sustoję manyje praeiviai
geria lūpas ir orą –
tirštą lyg sviestas,
o moterys baigia išpirkti
rausvus gvazdikus
ir sensta
ir sensta...

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Anksčiau vėliau – išeisi
bravūriškai į pūgą
iš miegančių mergaičių,
iš geltonų papūgų,

iš laikraštinio šrifto,
iš jogų ir iš togų,
iš seno meilės lifto
nuo rūsio ligi stogo.

Išverkęs smagią dainą,
sušokęs ant padėklo,
išeisi kaip išeina
be prašom ir be dėkui.

Į sielą ar į sniegą,
į taikinį be ploto
pro gražų mūsų miegą
išeisi kaip iš proto.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Žmogus, kuris giedojo apie nieką,
išėjo paskui vėjus ir šunis,
ir liko miestas, ištėkštas ant sniego,
su gaisro nuojauta ir meilės naktimis.

Už upės vingio plaikstėsi apsiaustas,
žiūrėjo nuo šlaitų šunų ruja,
ir dar girdėjosi skaistyklos gausmas,
įstrigęs mėnesienos pusnyje.

Žmogus sustojo, sunkiai atsigrįžo,
ir blaškėsi apsiaustas jo nudryžęs
kaip varnas vario akimis,

ir, nusilenkęs tiems, kurių nemėgo,
žmogus, kuris giedojo apie nieką,
išėjo paskui vėjus ir šunis.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Artėjame, ir vandeniu skaidriu
be garso slysta mūsų lengvos valtys,
ir tik žuvėdros vėjuose suveltos
mus pasitinka mėlynu būriu;
ir jųjų klyksmas skamba ausyse,
ir jau jaučiu vėjuotą tavo ranką,
tačiau dvi tuščios valtys prasilenkia,
nes mes tik atsispindime jose.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



TA MOTERIS, KUR DIEVO TAU SKIRTA

Ta moteris, kur dievo tau skirta,
šaltam alyvų debesy plevena,
o paukščiai, sklandę virš pasaulio tvano,
pridengia ją švelnia giesmės skraiste.

Mėnulio išsipildymo naktim,
kai skleidžias vieniši dangaus bijūnai,
numirėlį, girtuoklį ir klajūną
ji šaukia lyg lunatiką artyn.

Iš kapinių, iš karčiamų, iš jūrų
kažkas baugaus kiaurai per sielą žiūri
į ten, kur girdisi giesmė žavi.

Bet vien giesmės jų kūnams jau per maža,
ir randa juos pamišusius prie medžio,
nes meilė ta pilna pati savim.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Dar penkios minutės nakties
šiam vėjų pilnam kambary,
šioj meilėj bastūnėj, kuri
alsuoja prie balto peties.

Dar tyra, dar grožis gražus,
dar lūpos paskęsta plaukuos,
dar krenta lėtai pro paukščius
žiedai nuo alyvų šakos.

Dar žiūri aukščiausia žvaigždė
akim vieniša ir ramia,
ir bėga į žvaigždę skruzdė
iš baimės kažką šaukdama.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



KAS GIEDA SKURDŲ VAKARĄ KURIO

kas gieda skurdų vakarą kurio
išdžiūvę kriauklės rieda palei krantą
ant jų taip švelniai melsvos šviesos krenta
ir skamba vėjas kiautuose sūriuos

Žuvėdra tarsi mylinčių naktis
praskries virš jūros lyg virš to kurs gieda
ir liks dugne žuvėdros atspindys
gražesnis nei suklikusi žuvėdra.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



ŠOKĖJA

O nekalta labiau, negu graži
nakties tylos ir vienumos šokėja,
pašok kaip šoka gėlės sulaukėję,
kai ūkia mėnesienoj garvežys.

Pašok, kol ši nuvargusi naktis
dar tavo kūno geismo neišblaivė,
ir aš tarytum dulkinas keleivis
ramentais mušiu taktą į grindis.

O nekalta labiau, negu graži,
pašok, lai skurdžią erdvę išraižys
lyg sparnas tobulos figūros.

Bet apkrenta klubus plaukai rudi,
kai tu liūdnai, nors išdidžiai šnabždi:
į šokančius vien šokantys težiūri.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
giliai kur baltos mūsų mirtys
prieš veidą ežero dugne
likimai ruošiasi ir girdi
kaip slysta valtis krūtine –

eilėrašti narcize sese
aš noriu tyliai jums kalbėt
apie buvimo meilę bet
kas pasakys ar mes jau esam

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



PERLAS

Lėtai lėtai iš drėgno jūros vėjo
atskrido paukštis su perlu snape
prie aukšto kranto vienišos šokėjos,
kur buvo kūno grožis kaip kalba.

Kas žino, kiek bus liūdnas šitas šokis,
tačiau, kai vėjas sausžoles pašiauš,
smėly lyg nuo prasmės atskirtas žodis
švytės kažkas beprasmiškai gražaus.

 

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.



***
Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas
nes miega smilgoj sraigė bet naktis
geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas
ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys

Geriu aš vyną vienas ir jau netgi
geriu beveik kaip vienas taip ramu:
tiktai per meilės gylį nuo vienatvės
tiktai per smilgos grožį nuo namų

Geriu aš vyną vienas bet ištiesęs
šią taurę tau: kaip rytas vakare
save atranda nors dar jo nėra
geriu aš vyną vienas bet jau dviese

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.