PROCESIJA

jie slenka gedėdami gieda ir ieško
pasauli pro dulkes virš kelio virš viešo
jie ieško ir ieško ir vis nesuranda

– o jei ir suranda vis tiek nesupranta

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



BAŽNYTKAIMIS

paskutinis varpo dūžis –
ir tyla užlieja pievą..

ir tyloj toj savo pienę
tyliai šlamščia triušis.

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



ATSIDUSIMAS

Štai ir vėl man pasaulis gražus, štai ir vėl, –
šie kemsynai, ši plunksna praskridusio
                                                         genio,
tvenkinys, maurų kvapas, alsa, pakelė...
Va – išpampus, stora tarsi pantis dėlė,
įsisiurbus į koją žąsino seno, –
net ir ji, net ir ji, varge mano!…

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



APIE RUDENĮ IR PER DIDELIUS BATUS

Įsigijau per didelius batus.
     Nėr ko norėt – ne vaikas, nepriaugsiu
ligi jų dydžio, teks – kol nenuplyš –
     šlepsėti jais rudens metu. bjauriausiu.

Lig batų dydžio nepriaugt – menka
     bėda, kur kas prasčiau, kai spausti ima
ar klaipos į šalis per dideli,
     deja, ne batai mūsų, o troškimai.

Nėr ko norėt – ne vaikas jau esu,
     ir netgi ne jaunuolis, – lietui lyjant
lėtai šlepsiu. sau. molio takeliu –
     taip grįžta senis, perkėlęs galviją.

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.


 

VĖLINĖS
               Dviem Kotrinom

Ant kapo dreba kačiukas
   tarp juodojo ėglio šakų.

Drėgnos kojytės, šarmotas
   kvadratėlis po kakliuku.

Išsigąsta ateinančių, sprunka,
   atrodo – lėks visą dieną!

– Paliesk delniuku, –
   kokia čia šilta velėna...

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



KVAILUČIŲ LOPŠINĖ

a-a gelžkelio kvietkeli
karklo karoliuk spurgeli

štai žmogus prisėdęs pievoj
susapnuoja kad jis dievas

vaikšto rojuj prie upelio
kiek prisnūsta atsigulęs
ir keistam sapne dievulis
tampa paprastas žmogelis

tas užmigęs žemės pievoj
ir išvydęs kad jis dievas

kurs rožynuos prie upelio
susapnavo atsigulęs
kad visai jis ne dievulis
o tik paprastas žmogelis

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



KRŪMAS IR LAKŠTINGALA

visą naktį tu grožiesi
mano skaisčiaisiais žiedais
aš juos auginu
mielasis kaip sunkiai
kaip sunkiai mes dirbam mieloji

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



ROGĖS

vėl vakaras ir vėlei krenta sniegas
per amžius krito kris jis ir rytoj
prie kaimo kapinaičių varnų miegą
nutrauks žirgai praskriejantys tamsoj
ir balsas paauglės kadais girdėtas rodos
apgirtęs nekantrus snieguos ištirpstant
rogėms
maldaujamai kažkam kuždės palauk aš tuoj

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



SEGTUKAS ANT SNIEGO

štai ir viskas
štai ir nieko
vien tik atšvaitas ant sniego

tik aukštų smailų kulniukų
retos žymės tik smeigtukas

nejučia ką tik išslydęs
iš plaukų drėgnos pelytės

ak išslydęs ak ant sniego
štai ir viskas
štai ir nieko

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



VYRAS IR MOTERIS

tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši
ir už tai nenumirsi mielasis už tai kad
                                        pamirši nemirsi

aš pamiršiu tave aš pamiršiu tave aš
                                        pamiršiu
ir nemirsiu vienatine mano gal vien tik
                                        todėl ir nemirsiu

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



AMŽIAUS PABAIGA. PAVĖLAVĘS?

diena pirmoji gan anksti dar sausis
apšiuręs priemiestis užšalęs tvenkinys
puriam sniege dvi zylės prausias
pro sandėlius pragirgžda traukinys
ir nuo karnizų smulkios snaigės žyra
ant šuns ir vienišo tvarkingo vyro
švelniom tirono akimis

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



KAREIVIS

ar aš gyvas Dieve mano
kur aš kokiuose kraštuos
niekad nemaniau kad toks
paprastas tas karo menas:
tuščia tuščia o paskui
nepažįstamam danguj
trys ereliai ganos

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



ŠLUBAS DUOBKASYS GRĮŽTA NAMO

kapų tyla bet kiek praskleidęs žolę
ir šiąnakt jis išvydo tą mauduolę
dvi mažos mažos paaugliškos krūtys
švytėjo iš tamsos tarytum dvi žvaigždutės
ir jis nustebęs dar sekundę pastovėjo
paskui kur stovi nusispjovęs nugirgždėjo
pakrantės smėliu stumdamas karutį

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.



ŠIAURĖS VIEŠPATIJA

ten spindi kedras taip aukštai
aukštai viršum sniegų iškilęs
jokios ten gyvasties tiktai
trys kovarniai kurti nebylūs
ir dar žmogus kiek prašiepta burna
į žibią pusnį atsišliejęs – nežinia
lavonas ar debilas

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.